VISUOMENĖ
06 27. Gyvenimas – visų darbų mokytojas...
Birutė Silevičienė
„Gyvenimas pilnas įvairių kelių, ir jeigu tame kelyje sutinki gerus žmones, tai miela ir gera gyventi. O jei žmogus, kuris šalia tavęs tik daiktas, tai šalta ir neįdomu“, - tai mano klasės draugės ištarti žodžiai. Mes susitikome prabėgus trims dešimtmečiams. Buvome labai geros draugės, ir štai, visai atsitiktinai ją sutikau Vilniuje...
Vargiai ją beatpažinau – per anksti nubalę plaukai, suvargusios rankos, bedantė burna priminė 80-metę senutę, iškankintą vargų ir skausmo. Ji žvelgė į mane šypsodamasi, o jos žvilgsnis ir šypsena sugrąžino mane į jaunystės metus. Išgirdusi jos ištartą „labas“, sustojau gatvėje, atpažinusi klasės draugę. Dar dvejodama atsakiau į jos pasisveikinimą.
-Regina, mano mieloji drauge! – tiesiu jai rankas, noriu apglėbti ir kaip mokykloje stipriai prisiglausti prie savo draugės. Jos dėka aš likau gyva, kai, nemokėdama plaukti, puoliau į ežerą... Norėjau pasitikti grįžtančias klasiokes iš kito ežero kranto. Jos mokėjo gerai plaukti, o aš apie tai neturėjau supratimo, „plaukiau“, kol smėlį jaučiau po kojomis.
Draugės artėjo. Ežere buvo didelis akmuo, už jo – duobė, vanduo mane įtraukė į sūkurį, aš siekiau pagriebti už to akmens, bet vėl papuoliau į sūkurį ir ėmiau skęsti. Tuo metu draugės priartėjo prie manęs, ir, Reginai praplaukiant pro mane, griebiau jos koją. Sakoma, kad skęstantis ir už šiaudo griebiasi. Dievuli, dėkoju tau, kad suteikei draugei jėgų ir ji mane išgelbėjo. Atsigavusi ant kranto, žiūrėjau į Reginą, jaučiau padėką už išgelbėtą gyvybę, o kartu pagalvojau, jog galėjome abi pradingti ežero gelmėse, tai buvo tik akimirkos reikalas.
Taip... Man buvo nedrąsu kalbėtis, prabėgus tiek metų. Netikėtu susitikimu buvome abi patenkintos ir laimingos.
Kad nestovėtume gatvėje, pakviečiau draugę į kavinę pasikalbėti prie puodelio kavos.
Draugė buvo atvykusi aplankyti tetos, ir po valandos ruošėsi grįžti į prie Klaipėdos esančius savo namus, tad mano kvietimą priėmė.
-Oi, kaip kvepia kava, turbūt čia tave pažįsta, tad gersime gardžią kavą, - šyptelėjo draugė, prisidengdama burną ranka. – Esu jau visiška senė. O tu nepasikeitusi, gal tik papilnėjusi. O kas iš tų lieknų, besilaikančių dietų, kurios bijo pasimėgauti saldesniu kąsneliu, geriau jau cigaretę sutraukia... Juk jos gadina sau sveikatą, veidas tampa kaip numirėlio. Čia ir pudra nepadės... O paskui mesti rūkyti sunku, tokios ir vaikus ligotus gimdo, o kur dar vėžys, tuberkuliozė? Krauna burnon viską, kaip į Sandoros skrynią, - kalbėjo Regina.
Negalėjau įsiterpti, tik klausiausi ir klausiausi. Mokslo metais nebuvo pleputė, o dabar bėrė žodžius kaip į eterį.
Žavi bufetininkė atnešė mums kavos ir bandelių.
Klausiau draugės, kaip jai sekasi.
-Gyvenu, ir tiek. Daug vargų, bėdų gyvenime turėjau, o pasakoti nėra ką. Mano vyras nuo Skuodo, žemaitis, ramiai gyvename, nesibarame. Vis klausausi jo „filosofijos“. Išauginome sūnų, jis jau savo šeimą turi, gyvena Anglijoje. Klaipėdoje savo butą išnuomavo studentams. Ačiū Dievui, kad geri vaikai apsigyveno, tvarkingi, nei geria, nei rūko, nuomą laiku moka. Kartais užeinu ten pasižiūrėti tvarkos. Sūnus man sakė: „Mama, susidėk dantis, dar esi jauna, pinigus už buto nuomą panaudosi, ir turėsi gražią šypseną. Bet per tą darbų virtinę vis neprisiruošiu. Mes atsiėmėm tėvų žemę, tai dirbame ją, vaikams Klaipėdoje nupirkome 3 kambarių butą, o baldai – jau jų problema. Tai taip ir išvyko Anglijon. Užsidirbs, grįš į Lietuvą. O kai manęs kas paklausia apie dantis, atsakau: „Antra jaunystė, lėčiau dantys kalasi, bet užtat visi kartu“ – nusišypsau ir einu prie savo darbų.
Gal ir kava jau mums atšalo? – ima puodelį Regina. – Drauguže, už mus, už mūsų antrą jaunystę! Na ne, tu dar gyveni pirmoje jaunystėje, nors metai abiem vienodai bėga. Na, už mūsų jaunystę ir kelią į brandą, - šypsosi Regina.
Šypsausi ir aš, keliu kavos puodelį į jos sveikatą, už laimę ir džiaugsmą.
Regina sako: „Ir už mano brangias vargo dienas, antroje jaunystėje vienu metu išaugsiančius dantis!..“
Atgal
.jpg)
