VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

05 16. Pamąstymai atgal susieti su dabartimi

Danielius Gužas

Asmenybė

Kiekvienas žmogus yra individuali asmenybė. Tai savybės, paveldėtos iš tėvų, senelių ar protėvių, tai aplinka, kurioje jis vystėsi, formavosi kaip fizinis asmuo. Tai laikotarpis, kai mama patiria džiaugsmą, kad joje jau trys savaitės formuojasi žmogus, kuris gims ir augs šioje aplinkoje, t.y. į šią besiformuojančią asmenybę bus nemažas aplinkos pojūčių poveikis. Tai asmenybės formavimosi pagrindai. Šį laikotarpį kun. V.A.Palubinskas išbuvo Lietuvos žemėje – Vilkeliškių kaime. Aprimus pirmojo pasaulinio karo įvykiams, kun. V.A.Palubinskas su tėvais išvyko į Argentiną. Todėl galima daryti išvadą, kad lietuvybės, meilės Lietuvai jausmas buvo susiformavęs jau išvykstant iš Lietuvos.

Argentina

Tai Pietų Amerikos valstybė su sostine Buenos Airės. Tai antroji po Brazilijos iš Pietų Amerikos valstybių, pagal plotą ir gyventojų skaičių, užimanti Ugnies Žemės dalį su miestu Ušuaja. Išvystyta sunkioji pramonė, turi savo naftos, dujų ir įvairių metalų. Indėnų (vietinių gyventojų) palikimas nedidelis. Jau XVI a. Argentinoje įsikūrė ispanai, todėl jų įtaka pasireiškė visose meno ir kultūros srityse. Miestus statė Europos architektai. Klasicizmo tradicijų buvo laikomasi iki XIX a. pabaigos.

Galima teigti, kad V.A.Palubinskų šeima atvyko į Vakarų Europos šalį, kur jau klestėjo pramonė, statyba ir kultūra, lengvai buvo galima rasti darbo įvairiose šakose ir srityse.

Jaunuolio, būsimo kun. V.A.Palubinsko aplinka, kurioje atsidūrė tėvai, buvo turtinga ir materialiai, ir dvasiniai. Tokia aplinka kūrė būsimą galutinę asmenybę.

Anksčiau minėjau apie kunigaikščių Palubinskų herbą Vanagą – Erelį. Todėl ir naudosiuosi šio paukščio skverbimusi į erdves. Tai žmogaus dvasinio vystymosi evoliucijos dalis, jos raida. Tai Palubinskų kraujo tėkmė, sruvenimas, kuris pasireiškė kun. V.A.Palubinsko biografijoje. Kaip, pavyzdžiui, Stasys Gliaudys savo rašytoje knygoje „Žmonijos Paslaptys“ (2013) pateikia mintį lyginant žmogaus energetinius laukus, pasireiškia individuali asmenybės holografiją papildanti gyvybės energija: „Žmogaus sąmonės (analogiškai erelio (vanago, autor.) skrydžio ir jausmo) evoliucija neatsiejama nuo nervų sistemos biokosmoso (erelio sparnų) evoliucijos. Kaip negalima sparnuose surasti skrydžio ar skrydžio jausmo, o kojose – bėgimo ar bėgimo jausmo, taip beviltiška ir žmogaus smegenyse ieškoti poelgio ar jausmo (dvasios ar sielos). Bet ir skrydis, ir bėgimas, ir skrydžio ar bėgimo jausmas tikrai egzistuoja – vadinasi egzistuoja ir tai, ką mokslo visuomenė vadina sąmone, psichika, o tikėjimo atstovai – dvasia ir siela!“

Svarstant apie žmogų, apie jo asmeninę būseną, apie žmogaus vietą visatoje, privalome atlikti daug naujų platesnių esamų tyrimų ir analizių rezultatų, sukurti modelius naujiems faktams tirti, kad atsakyti vis dažniau kartojamus klausimus kas esame, kodėl esame ir kur einame. Kiekvienas žmogus turi savo hobi, t.y. gyvenimo prasmę. Remiantis mums gerai žinomo Visatos tyrinėtojo Alberto Einšteino žodžiais: „Žmogus, kuriam gyvenimas atrodo beprasmis, yra ne tik nelaimingas, jis beveik nevertas gyventi“.

Žmogus stengiasi įprasminti savo gyvenimą, įsigilina į kokią nors sritį, kad ir teologiją, ryžtasi tapti šventiku – kunigu, paaukoti savo žmogiškąsias ir dvasines savybes, garbinti Dievą – Visatos sutvėrėją. Šimtmečiais daugelis ieškojo atsakymo religijoje. Religijų yra daug, o visatos sutvėrėjas – Dievas – vienas – vienas visam visatos pasauliui. Kitokių dievų nėra. Yra pranašai, atpirkėjai. Buda (Gautama) religijoje ieškojo apšvietimo arba prasmės. Jo šventenybė Dalai Lama pasišventęs į apmąstymus ir meditacinę budizmo filosofiją ir praktiką, kad tarp to, kaip suvokiame pasaulį ir kartu savo pačių egzistenciją jame, ir to, kaip tas pasaulis iš tikrųjų sudarytas yra didžiulis skirtumas. Gyvenime mes esame linkę žvelgti į pasaulį ir save pačius taip, lyg ir viena, ir kita priklausytų uždarai, apibrėžtai tikrovei. Pavyzdžiui, jei suvoktume savo individualybę, pastebėtume, jog esame linkę į individualumą ir tapatumą kaip atskirą ego. Tibeto tuštumos filosofija atskleidžia, kad tai yra esminė klaida.

Budizmą sudaro mokymai ir praktika: griežtų dogmų nėra. Žmonės pripažįsta individualybes ir jiems savo stereotipų neprimeta.

Kūrėjas – Dievas – suteikia žmonėms pasirinkimo laisvę. Dievas rodo išskirtines savybes ir elgiasi gailestingai. Apibendrinant reikia pripažinti, kad mokslo pažanga leidžia, remiantis mokslo pasiekimais, įteisinti Dievo buvimo tikrovę.

Kun. V.A.Palubinskas tvirtai tikėjo Didžiojo Dievo – Kūrėjo sūnaus Jėzaus atpirkėjo buvimu ir mokė žmones jį garbinti.

Šv. Petras bendraudamas su Jėzumi buvo tikras, jog Jėzus – Mesijas. Kaip šv. Rašte pasakyta: „Kartą Jėzus paklausė savo mokinių: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras tvirtai atsakė: „Tu esi Mesijas“.

Atgal