VISUOMENĖ
04 02. Panevėžio kolegijos Verslo ir technologijų fakultetui - 50: sukakties paminėjimo niuansai
Doc. dr. Vytautas Venckevičius
Istorija – tikras praeities liudininkas, tiesos šviesa, gyvoji atmintis. (Ciceronas)
Šįmet vasarį iškilmingai paminėtas Panevėžio kolegijos Verslo ir technologijos fakulteto 50-metis.
Po šv. Mišių Šv. Trejybės bažnyčioje šioje Alma Mater netrūko sveikinimų su gražiais palinkėjimais ruošti kvalifikuotus specialistus Lietuvai. Inscenizuota forma trumpai priminta, kad istoriniame pastate (Klaipėdos g. 3) beveik 300 metų buvo mokoma ir mokomasi: veikė pirmoji aukštesnioji mokykla – kolegija, įkurta vienuolių pijorų, apskrities bajorų mokykla, mokytojų seminarija ir kt. Ir dar: ant šių pamatų išaugo Panevėžio Verslo ir technologijų fakultetas, kurio buvusį absolventą - kvalifikuotą specialistą sutiksi visoje Lietuvoje.
Renginio proga buvo išleistas leidinys „Verslo ir technologijų fakultetui – 50“. Manau, tai tik reklaminė priemonė, susijusi su tuo, kas čia vyksta dabar (su gražiomis padalinių darbuotojų nuotraukomis ir trumpa veiklos informacija). Visą istoriją primena tik viename puslapyje chronologine tvarka surašytos svarbiausios datos.
Svarbiausių datų sąrašo pradžioje pažymėta: 1960 m. įkuriamas Panevėžio politechnikumas. Deja, apie jį tik tiek žinių – jokios istorijos. Ar tai – tik dėl lėšų stygiaus?
Aš ir mano kolegos, dirbę nuo pat PP įkūrimo ištakų, manome, kad derėjo nors trumpai prisiminti tai, kas iš tikrųjų nuveikta - kad ir pirmaisiais dešimtmečiais. Juk dar esama gyvų liudininkų, kurie galėjo ir gali prisidėti prie istorinės atminties įamžinimo.
Kaip vienas iš pirmųjų statybos specialybės dalykų dėstytojų, noriu priminti tik tai, kas susiję su statybos technikų rengimu šioje mokymo įstaigoje (Iš pradžių PP buvo rengiami 4-ių Panevėžio regionui reikalingiausių specialybių technikai).
1962 m. rudenį, atvykęs į nesenai įkurtą PP dėstyti būsimiems technikams statybos dalykų, čia radau tik mokomosios bazės kūrimo pradžią. Dauguma dėstytojų, išskyrus Vytautą Pilkauską ir bendrųjų dalykų dėstytojus, buvo antraeilininkai iš gamybos. Pavyzdžiui, iš Vytauto Šontos perėmiau Statybinių konstrukcijų dalyką. Kitus dalykus – Statybos technologiją, Statybos pagrindus ir kt. - teko dėstyti nuo pradžių.
Didelė problema buvo specialios literatūros stoka. Tad moksleiviai viską konspektuodavo.
Tada čia veikė vakarinis (kontingentas – su viduriniu išsilavinimu), dieninis (su 8 klasių ir viduriniu išsilavinimu) bei neakivaizdinis skyriai. 1963-iaiais metais išleistos ir pirmosios statybos technikų (vakarinio ir dieninio skyrių) laidos. Dalis šių absolventų tęsė studijas 1961 m. PP bazėje įkurtame KPI vakariniame skyriuje (dabar KTU Panevėžio institutas).
Mokomoji ir laboratorinė bazė buvo kuriama bendromis abiejų mokymo institucijų pastangomis. Ja galėjo naudotis tiek būsimi technikai, tiek inžinieriai. Toks sprendimas tada buvo optimalus.
Kartu su dėst. V. Pilkausku ir vėliau iš gamybos atvykusiu architektu Broniumi Grigaliūnu įkūrėme mokomuosius Statybinių medžiagų ir konstrukcijų kabinetus, su dėst. Gintautu Nemicku – mokomąją medžiagų bandymo laboratoriją. Šioje laboratorijoje buvo atliekami Statybinių medžiagų ir Medžiagų mechanikos dalykų laboratoriniai darbai.
1966 m. vietoje senųjų pastatų (Klaipėdos g. 1) iškilo naujas pastatas, todėl susidarė sąlygos žymiai išplėsti mokomąją-laboratorinę bazę.
Tuo metu nemažas dėmesys buvo skiriamas būsimų specialistų praktiniams įgūdžiams įgyti. Pirmiausia – tai moksleivių darbo ir poilsio stovyklos, organizuotos kiekvieną vasarą. Prisimenu jas Andrioniškyje (4 butų gyv. namo statyba), Skaistgiriuose ir Molainiuose (ūkinių pastatų statyba) ir kt. Dėl įgūdžių stokos ir kitų priežasčių ne viskas būdavo sklandu. Tokiose statybose didžiausia paspirtis – tai meistras, auksinių rankų žmogus a. a. Antanas Skupas (buvęs pedagogas, politinis kalinys, vėliau – LKD partijos narys).
Vėliau moksleiviai gamybines praktikas atlikdavo stambiose Panevėžio statybose ir kitur, gaudavo ir tam tikrą atlyginimą. Baigę mokslus politechnikumo absolventai tapo gerais statybų vadovais, kurių darbai puikiais statiniais papuošė ne tik Panevėžį.
Malonu prisiminti jau Anapilin išėjusius: pirmąjį direktorių Praną Pranaitį, jo pavaduotoją Joną Andriūną ir kitus, kurie nebuvo abejingi ir jauniesiems kolegoms. Su daugeliu kolegų, net man jau perėjus dirbti į KTU Panevėžio padalinį, nenutrūko ryšiai. Kartu keliauta po Užkarpatę, net Kaukazą, patogiai – sunkvežimiu GAZ 51.
Būtų gaila, jeigu tokios Panevėžio istorijos/prisiminimai dingtų lyg kosminiame ūke. Tikėkimės to nebus – esame raštinga tauta.
Atgal
.jpg)
(1).png)
