VISUOMENĖ
03 29. Tolerancija neturėtų užgožti budrumo
Vaclovas Volkus
Pažvelkime į savo tautos – valstybės istoriją nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų (LDK), Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo karūnavimo (karūnavimą sutrukdė lenkai, pagrobdami vežamą karūną) ir 1569 metų Liublino unijos laikmetį iki 1795 metų bendros valstybės – Žečpočpolitos, kurią grobuoniški kaimynai sunaikino – aneksavo.
Šių šimtmečių lietuvių – lenkų istorija, 123 metai rusų valdymo epocha perspėja, kad nieko nevalia užmiršti, nebijoti istorinės atminties, kokia ji bebūtų, kam nors maloni ar nemaloni, patinkanti ar ne. Istorinė atmintis blėsta, jeigu ji kaip malda nekartojama, nefiksuojama raštu, nematerializuojama meno kūriniuose.
Tiek lietuvių, tiek kaimynystėje gyvenančių gudų, ukrainiečių tautoms, esančiomis Lenkijos karalystės - Žečpočpolitos – sudėtyje, jos agresyvus mesijinis dominavimas per katalikų bažnyčias, prie jų esančias parapijines mokyklas, sulenkėjusius dvasininkus, buvo vykdoma polonizacija. Lenkinimui pasitarnavo buvusi lenkų valstybinė kalba. Taip atsirado plačiose lietuvių etninėse žemėse tutaišai – sulenkėję vietiniai, kurie iki paskutinių laikų tokiais save laikė. Jiems amžių bėgyje buvo teigiama: jeigu esi katalikas – tai esi ir lenkas. O jei lenkas esi, tai visa galva šviesesnis už „mužiką“, „cholopą“, „bydlą“. Tokius mes šiandieną turime agresyvias didžialenkiško mesijonizmo pasekmes.
Pirmojo pasaulinio karo 1917-1918 metais griūvant Rusijos imperijai, lenkų politiniai veikėjai su nusigyvenusio Žemaitijos plikbajoriu J.Pilsudskiu rezgė planus atkurti Lenkijos valstybę – Žečpočpolitą - su 1772 metų sienomis, į kurias tada įėjo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos.
Lietuvos 1918 m. vasario 06 d. paskelbimas atkuriant Lietuvos valstybę su jos etnografinėmis sienomis prieštaravo lenkų imperinėms ambicijoms. Netrukus tokią Lietuvą pripažino Vokietija, po pusmečio, 1920 m. liepos mėn. 12 d., taikos sutartimi su Vilniaus kraštu ir Sovietų Rusija. Tų pačių metų spalio 07 dieną Suvalkuose pasirašyta sutartis ir su lenkais, kurie Vilnių, Vilniaus kraštą pripažino Lietuvai. Nežiūrint pripažinimo, nepraslinkus keletui dienų lenkai, Varšuvos vadovas J.Pilsudskis generolo Želegovskio rankomis sulaužė sutartį, jėga įsiveržė į Lietuvą, bet prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai davė atkirtį, vienok Vilnių, Vilniaus kraštą okupavo, o po kelių metų aneksavo. Žiauri, lietuvius ignoruojanti, tautinę kultūrą persekiojanti politika truko iki 1939 m. spalio mėnesio. Tais metais Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai grąžino Sovietų Sąjunga.
Tuo sunkiu Lietuvai laikotarpiu lenkų diplomatija, remiama įtakingos Prancūzijos, visaip trukdė ne tik Vilniaus kraštą grąžinti Lietuvai, kėsinosi į Klaipėdos kraštą, net į visą nepriklausomą Lietuvą. 1919 m. Lietuvos sulenkėję dvasininkai, jausdami Varšuvos užnugarį, organizavo slaptą karinę organizaciją (POW), su tikslu užgrobti Kaune Lietuvos valdžią. Sąmokslas buvo išaiškintas. 435 sąmokslininkai suimti ir nuteisti. Taip pat ryžtingai ir drąsiai pasielgta ir su vokiečių sąmokslininkais Klaipėdos krašte. Nežiūrint to, Antantės valstybėms buvo įrodinėjama, kad Lietuva - tai lenkų kraštas. Buvo visomis priemonėmis siekiama pavergti Lietuvą iš vidaus ir išorės. Neatsitiktinai, reaguojat į nuolatinius lenkų skundus, 1920 m. Antantės lyderiai Versalio taikos dienomis siuntė į Lietuvą delegaciją, vadovaujamą prancūzų diplomato prof. A. Meillet, patikrinti Kauno, Vilniaus, Gardino buvusių gubernijų – apskričių gyventojų tautinę sudėtį. Rado Kauno gubernijoje 11,4 proc. lenkų tautybės žmonių, Vilniaus – 20 proc., Gardino - 18 proc. Bet ir ta lenkams nepalanki informacija nesustabdė jų imperialistinių siekių, nesugėdino. Tik dėl tos priežasties Antantės valstybės delsė Lietuvos pripažinimą de jure. Toks delsimas užtruko iki 1922 m.
Ar visa tai praeitis? Taip, praeitis, kuri vieniems - tai siekis ateičiai, kitiems - perspėjimo pamoka dabarčiai. Akivaizdūs faktai kalba, kad kurstomi vietiniai lenkai ėmėsi gaivinti 1939 m. buvusį okupuotą Vilniaus kraštą, nes Lenkija, Lietuvai nuolaidžiaujant, nepripažinusi Vilniaus krašto okupacijos, pasirašant pokarinę bendradarbiavimo sutartį.
Europos Sąjungos europarlamentaras L.Donskis mano, kad tuo Vilniaus netoliaregišku sprendimu, nuolaidžiavimu buvo leista vietiniams lenkams Vilniaus krašte nacionaliniu pagrindu įkurti politinę partiją „Lenkų rinkimų akcija“. Ji tapo ekstremistų priedanga antikonstitucinei veiklai Lietuvoje. Europarlamentaras stebisi: niekur Europos Sąjungoje nesutiko tokios legalios partijos, sukurtos nacionaliniu pagrindu. Tai, jo nuomone, galima laikyti: „Giliu nesusipratimu, neabejotina politine anomalija“. Tos partijos lyderis V.Tomaševskis praeities patirtį panaudoja praktinėje veikloje: šmeiždamas, meluodamas, iškreipdamas Lietuvos politikos nacionalinį klausimą ne tik Europos Sąjungoje, bet ir plačiajame pasaulyje, kurdamas neigiamą Lietuvos įvaizdį. Atsiranda oficialioje Varšuvoje jį paremiančių. Gimsta reikalavimai Lietuvos Respublikos pasuose rašyti Lietuvos lenkų pavardes, lenkinti vietovių pavadinimus, kelių ženklų reikalavimų paaiškinimus ne lietuvių, bet lenkų raidyno ženklais. Štai kokią išimtį daro sau lietuvių kilmės lenkai Lietuvoje. Negana to, prigalvojo turėti lyg ir antrą jau lenkišką pasą „Lenko kortą“. Priešinasi Lietuvos Švietimo įstatymo pataisoms – tautinių mažumų mokyklose abitūros egzaminą laikyti pagal bendras, visoms Lietuvos mokykloms nustatytas programas, dėstyti istoriją, politologiją, supažindinti su Konstitucija lietuvių kalba. Tokie reikalavimai jau seniai įgyvendinti Latvijos, Estijos mokyklose. Lietuvos Respublikos piliečiai privalo gerai mokėti valstybinę lietuvių kalbą. Kada net po 20 nepriklausomybės metų kai kurie Lietuvos lenkai su viduriniu, nebaigtu viduriniu išsilavinimu tesugeba lietuviškai suregzti 3-4 žodžių sakinį. Tai akivaizdus nenoras mokytis lietuvių kalbos. Tokiems apsvaigusiems lenkų patriotams reikėtų dar ir dar kartą priminti - lenkų kilmės popiežiaus Jono Pauliaus II 1993 m. Šv. Mišių Aušros vartų koplyčioje pasakytą pamokslą, kuriame jis sakė lietuvių kilmės lenkams, kad tieji būtų geri ir teisingi Lietuvos piliečiai. Nepatiko lenkams popiežiaus žodžiai. Tokia jau sulenkėjusių karti dalia.
Nereikėtų buvusių Lenkijos „kresų“ – pakraščių sulenkėjusiems palikuonims iš Varšuvos reguliuoti Lietuvos valstybės Švietimo įstatymo (ES neturi Lietuvai jokių pretenzijų nacionalinių mažumų teisių apsaugoje), o geriau kitų valstybių pavyzdžių priminti Maskvai – nepaversti Karaliaučiaus krašte K.Donelaičio klebonavimo bažnyčią – cerkve.
Visa tai preliudija – puoselėjamam tikslui Vilniuje pastatyti lietuvių kilmės prieškario Lenkijos diktatoriui, Lietuvos skriaudėjui, lietuvybės niekintojui, Lenkijos imperinių planų vykdytojui maršalui J.Pilsudskiui paminklą.
Gaila, kad nors lietuviai su lenkais daugelį amžių susieti dinastiniais ryšiais, bendros lemties broliai – strateginiai partneriai, bet tarpusavio bendravime dar neįveiktas agresyvus mesijonizmo (nuo žodžio Mesijus – laukiamas, kurio misija - išvaduoti tautą nuo negerovių) politiko savo silpnesnio brolio lietuvio atžvilgiu.
Atgal
.jpg)
