VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

01.21. Karaliaučiaus lietuviai 1991 sausio Lietuvos laisvės kovose

Sigitas Šamborskis,

Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas    

Tikriausiai mažai kam žinoma, kad 1991 metų sausį Lietuvos laisvės barikadose stovėjo ir Karaliaučiaus krašto lietuviai. Apie 1990 metus dabartinėje Kaliningrado srityje gyveno apie 30000 lietuvių, iš jų beveik 10000 buvusių politinių kalinių ir tremtinių, kuriems buvo neleista grįžti į Lietuvą, šeimos.

Tarpukario Lietuvos patriotinės mokyklos išauklėti, laisvės kovų užgrūdinti, išgyvenę bunkeriuose, ištvėrę baisiausius lagerius ir tremtis ir neįleisti atgalios į sovietų okupuotą Lietuvą: Lietuvos karo lakūnas, kapitonas Kostas Lekšas, puskarininkis Aleksas Budrikas, partizanai Jonas Mičiulis – Skaisgiris, Steponas Bubulas – Gintautas – Plienas, Pranas Žvinklys - Barzda, Stasys Grabauskas – Meška, Jonas Asakavičius -Dainuvis ir puskarininkis Romas Taučenskas, per pora dienų iš vietinių dalinių „susiveikę“ ginklų ir amunicijos, dviem sunkiai pakrautais moskvičiais patraukė į Vilnių.   

1991 m. sausis, Vilnius. Vida Press nuotr.

Atvykę prie Seimo, vyrai prisistatė Lietuvos parlamento gynėjams. Vadai jau žinojo, kad toks „karaliaučinis“ yra rūmuose ir sėdi Emanuelio Zingerio kabineto priimamajame kartu su „amerikonka“ Rita Dapkute. Aš per minutę buvau surastas ir atvestas prie garbių Lietuvos patriotų, mano tuomet vadovaujamos bendruomenės aktyviausių narių. Maloniai nustebau išvydęs garbius laisvės kovų dalyvius. Prireikė bent 10 Parlamento gynėjų, kad per kartą sunešti visą Karaliaučiaus vyrų atvežtą ginkluotę. O karaliaučiškiai Lietuvos patriotai dar keletą dienų pasiliko Vilniuje budėti laisvės gynėjų gretose.

Aš, tuometinis Tilžės (Sovetsko) Sąjūdžio grupės vadovas ir oficialus Sąjūdžio informacijos agentūros atstovas Karaliaučiaus sričiai, keletą dienų šiltai budėjau Seimo rūmuose. Turėjau telefoną, kuriuo skambinau (vėliau ir man skambino) į Tilžę (Sovetskas), Gumbinę (Gusevas), Eitkūnus (Černyševskoje), Ragainę (Nemanas), Karaliaučių (Kaliningradas), kur jau anksčiau suorganizuoti žmonės sekė sovietų karinių dalinių judėjimą Kaliningrado srityje. Paprasti žmonės tada mažai kas turėjo telefonus, tai daugiausiai vertingų žinių teikė srities karinių dalinių karininkų žmonos lietuvės. Nežinau ar visi jų vyreliai karininkai apie tokias įžūlias išdavystes žinojo... Bet, ačiū Dievui ir Jelcinui, šimtatūkstantinė Kaliningrado srities kariauna link Lietuvos nepajudėjo, visur buvo pakankamai ramu, išskyrus karo aviaciją, kuri kažkodėl buvo karinėje parengtyje. Negalėjome patikėti, kad sovietai ryžtųsi bombarduoti mūsų miestus. Vėliau paaiškėjo, kad kai kuriuos objektus paimti jie vis dėl to ruošėsi. Kremliaus tarnus labai nervino Sitkūnų radijo ir televizijos retransliacijos stotis, skleidusi vidurio, vakarų ir pietų Lietuvai laisvą žodį. Ir vieną sausio naktį nedaug trūko iki dar vieno puolimo – šį kartą iš oro, kuris galimai būtų nusinešęs gal dar daugiau aukų, nei sausio 13-sios naktis. Ir čia reikėtų prisiminti bei pagerbti mūsų tautietį sovietų karo aviacijos papulkininkį Romą Vilutį, kuris tuo metu vadovavo Kaliningrado karinių malūnsparnių eskadrilei, pasiųstai bombarduoti Sitkūnų stotį. Romo Vilučio vadovaujama eskadrinė atskrido iki Lietuvos, bet, kaip jis pasakojo, apsisuko atgal kažkur Šakių rajone ir, atraportavęs „celj nevidim“ (taikinio nematome), eskadrilei davė įsakymą grįžti į bazę prie Kaliningrado. Sugrįžę dar kurį laiką „kabojome ore“, sakė Rusijos karo aviacijos karininkas Romas Vilutis, bet baigėsi degalai ir teko tūpti. Buvome pasiruošę areštui, bet, Rusija jau buvo kita. Boriso Jelcino 1991 metų sausio kreipimasis į Rusijos žmones turėjo didžiulį poveikį kariuomenei. Po keleto metų Romas Vilutis, kartu su žmona mokytoja Šviesa, dukra Rasa ir sūnumi Rimantu norėjo grįžti į Lietuvą ir padėti kurti Lietuvos kariuomenę, bet jam buvo pasakyta: per gerai tarnavai rusams, kad papulkininkį išsitarnavai. O ar įsivaizduotume tokią situaciją 1918 metais, kad būsimam Lietuvos kariuomenės vadui, buvusiam Rusijos generolui majorui, Silvestrui Žukauskui kokie „patriotai“ būtų išdrįsę prikaišioti  per didelę tarnystę Rusijai?

Tik tautos vienybėje mūsų Lietuvos jėga!

Atgal