VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
06.01. Sekminės!
Aleksandras Kavoliūnas
Štai ir vėl Sekminės! Tai metas, kai užbaigiame velykinį laikotarpį ir grįžtame į eilinį bažnytinį metų laiką. Sekminių dovana Bažnyčiai – Šventosios Dvasios nužengimas ant Kristaus mokinių.
Kokia tai šventė – Sekminės? Senovėje Izraelio tauta, judėjai, šventė derliaus ir Pirmųjų vaisių šventę praėjus septynioms savaitėms arba penkiasdešimčiai dienų po Paschos ir Neraugintos duonos šventės (ST, Įstatymo 16, 1; 16–8, 10). Jų metu buvo sunešama dar daugiau pirmųjų vaisių (Kunigų 23–15, 17).
Šios šventės metu buvo dėkojama Dangiškajam Dievui Tėvui už pirmąjį, ankstyvąjį metų derlių žmonėms. Abi šventės yra Kristaus ir Jo Bažnyčios provaizdžiai. Pirmasis rodė į Kristų, nukryžiuotą per Paschą (Velykas) ir tapusį prisikėlimo pirmąvaisiu (1 Korintiečiams 15, 23).
Mums, Naujojo Testamento tikintiesiems, Jo malonėje esantiems Kristaus mokiniams, Sekminių diena primena pirmąjį, galingą Šventosios Dvasios išsiliejimą pirmiesiems krikščionims, laukusiems Jos jėgos išsiliejimo Jeruzalėje (Apaštalų darbai 1, 4).
Tai yra antrasis, Bažnyčios, provaizdis – Kristaus mokiniai, Naujojo Testamento pirmieji vaisiai (Jokūbo 1, 18), pripildyti Šventosios Dvasios būtent per Sekmines. Sekminės, be abejo, pabrėžia Šventosios Dvasios reikšmę Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo Kristumi gyvenime!
Už šią brangią dovaną ir palaimą, Šventosios Dvasios atsiuntimą, mes turime būti dėkingi tik Dievui Tėvui. Jono Evangelijoje parašyta: „Aš paprašysiu Tėvą ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius, Tiesos Dvasią…“(Jono 14–16, 17).
Ši Tiesos Dvasia yra Trečiasis Trejybės Asmuo, Šventoji Dvasia, Viešpats Dievas ir Guodėjas (Jono 14, 26).
Juk tik lygiavertis Asmuo galėjo užimti Viešpaties Jėzaus vietą, ar taip? Ir Jėzus siųsdamas mokinius į pasaulį skelbti Evangeliją, sakė: „…eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu…“ (Mato 28, 19).
Tris Asmenis mini ši įkvėpta, nuostabi Rašto vieta. Trys lygiaverčiai Asmenys – Šventoji Trejybė. Dar viena Rašto vieta liudija apie Šventąją Trejybę: ,,Mat yra trys liudytojai danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia; ir šitie trys yra viena“ (1 Jono 5, 7).
Tėvas – Dievas, Žodis – Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia! Manau, kad nebelieka daugiau jokių abejonių dėl to, kad Dievas yra trijuose asmenyse – Šventoji Trejybė!
Dar vienoje vietoje, Mato 3–16, 17, parašyta: ,,Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią…“
,,Ir štai balsas iš dangaus prabilo: ,,Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“ (17). Šioje ištraukoje matome tris Asmenis: Jėzų, Šventąją Dvasią ir Tėvą (balsas, kuris prabilo).
Šventosios Trejybės sekmadienis švenčiamas savaitę po Sekminių pagerbiant vieną iš pamatinių krikščionių tikėjimo tiesų – tikėjimą Šventąja Trejybe.
Mes niekada nepajėgsime iki galo suprasti Trejybės slėpinio, bet jį apibendrinti galime taip: Dievas yra trys Asmenys vienoje prigimtyje. Trys dieviškieji Asmenys – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – visi yra Dievas ir negali būti atskirti.
Apie Šventosios Dvasios judėjimą tarp Jėzaus mokinių
Šventoji Dvasia pirmuosiuose krikščionyse degė kaip ugnis. Ji duodavo jiems kryptis dėl Evangelijos skelbimo – į vieną šalį siuntė, į kitą draudė eiti. Sakydavo, ką ir kaip išpildyti. Turbūt pamenat tą Rašto vietą, kur Dvasia pasakė Pilypui: „Prieik ir laikykis greta šio vežimo“ (Apaštalų darbai 8, 29).
Ta pati Dvasia, kuri prikėlė Kristų iš numirusiųjų, perskrosdama pragaro tamsą, pakėlė Jį iki Dangaus ir pasodino Tėvo dešinėje, dabar atėjo į žemę vietoje Jėzaus ir Sekminių dieną apgaubė Viešpaties mokinius jėga iš aukštybių: „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. <…>. Visi tapo kupini Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kalbomis, kaip Dvasia davė jiems prabilti“ (Apaštalų darbai 8–9, 13).
Dievas Sekminių dieną (praėjus 7 savaitėms, 50 dienų po Velykų) išliejo Šventosios Dvasios sroves tikintiesiems, jie buvo Ja pripildyti ir pakrikštyti: „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apaštalų darbai 1, 5).
Net burtininkai ir magai, matydami apaštalų daromus ženklus ir stebuklus, įtikėjo Kristų ir leidosi pakrikštijami (Apaštalų darbai 8, 13).
Daugelis, užsiiminėjusių magija, sunešė savo knygas ir visų akyse sudegino. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimties tūkstančių sidabro drachmų (Apaštalų darbai 19–19, 20). Jei gerai atsimenu, drachma buvo vienos dienos užmokestis žmogui. Ar pajėgiat įsivaizduoti – penkiasdešimties tūkstančių darbo dienų užmokestis… Beveik šimtas trisdešimt septyneri metai! Tai bent!
Ko nepasakysi apie šiuos laikus: daugelis, net ir tikinčiųjų Viešpačiu, įsitvėrę už savo okultinių knygelių, brošiūrų ir kas blogiausia – TV laidų apie astrologiją ir įvairius burtus žiūrėjimo. Neatsilieka ir mūsų media – laikraščiai pilni okultizmo smarvės.
Visa tai vyko Efeze, graikų minties, filosofijos ir gyvenimo centre. Čia, apšviestojoje ,,gilios filosofinės minties“ Graikijoje, žmonės užsiiminėjo kerais! Kyla klausimas: o kas gi vyksta mūsų apšviestojoje, drąsiai save įvardijančią kaip krikščioniška, šalyje? Tautoje?
Kiekvienas laikraštis spausdina horoskopus. Visur rasite knygų ir žurnalų apie ezoteriką, Urantijos knygą, astrologiją, dvasinį (nu)gydymą, antroposofiją, jogą ir visas šiuolaikines magijos rūšis. Išbandomi įvairūs pratimai ir stengiamasi pakeisti dalykus antgamtiškai. Arba žmonės atsiveria tam tikrai energijai ir nežino, kad tai yra piktosios dvasios… Jei surinktume visą šią literatūrą, turėtume didžiulę krūvą. Juokinga, bet žmonės tuo tiki! Blogio, kuris užsimaskuoja kaip šviesos angelas, įtaka yra siaubingai stipri net mūsų apšviestoje šalyje.
Neatgimęs iš naujo žmogus (Jono 3, 7) negali vaikščioti po dvasines džiungles be pavojaus sau ir aplinkiniams...
* * *
…Grįžtam į anuos laikus. Šventosios Dvasios krikštas davė galingą vaisių ir Kristaus trejų metų žemiškame tarnavime. Ir šis Dvasios išsiliejimas dabar, praėjus 2000 su virš metų, nepasibaigė, bet pildosi tai, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį: „Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus“ (Apaštalų darbai 2, 17).
Gal ir dabar yra bendruomenių, kurios, kaip Samarijos tikintieji, yra priėmę Žodį, bet nepatyrė Šventosios Dvasios krikšto… Tai žinokit, kad Dievas ir šiandien tebekrikštija tikinčiuosius, nes „Jėzus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius“ (Hebrajams 13, 8). Pats Jėzus neatsisakė Šventosios Dvasios krikšto, kuri ant Jo nužengė kūnišku pavidalu tarsi balandis (Luko 3, 22). Juk būtent Šventoji Dvasia įgalino Jėzų atlikti tuos stebuklus, kurie aprašyti Evangelijose.
Ta pačia Šventąja Dvasia, kurios deginanti ugnis priverčia demonus ir piktąsias dvasias palikti apsėstuosius, ta pačia Šventąja Dvasia Jėzus tebekrikštija ir šiandien. Dievas savo dovanas dalija veltui, ir būtų kvaila atsisakyti to, ką duoda Tėvas: ,,Kai Paulius uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti“ (Apaštalų darbai 19, 6).
Jėzus pūtė į mokinius ir sakė: ,,Priimkite Šventąją Dvasią“ (Jono 20, 22). Apaštalai dėjo rankas… Šventoji Dvasia nužengia ir šiandienos šventųjų tarnavimuose krikštydama tūkstančius!
***
Ir Lietuvoje mes tai jau matome, pavyzdžiui, Veiklių žmonių bendrijos (VŽB) susirinkimuose, kurie vyksta beveik visuose didesniuose Lietuvos miestuose.
Jėzus pasakė „Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas…“ (Jono 16, 7). Šventoji Dvasia taip pat yra ir Mokytojas, mokantis, kaip atsilaikyti šiame piktame pasaulyje prieš pragaro ordas, o atsilaikius, pagelbėti ir išvaduoti pavergtuosius iš vergystės pančių, išvaryti demonus ir išgydyti ligonius. Paklausite, ar mes galime? Galite, nes Viešpats neprašė, bet įsakė visiems, kurie Jį įtikės: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. ...Mano vardu jie išvarinės demonus… Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“ (Morkaus 16, 15; 17, 18).
Ir dar užtvirtino, sakydamas, kad: „kas Mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys…“ (Jono 14, 12).
Būtent Šventosios Dvasios krikštas ir įgalina tikinčiuosius tarnauti Dievui pilna jėga su ženklais ir stebuklais. Ir Šventoji Dvasia nėra Dievo veiklioji jėga, o Trečiasis Trejybės Asmuo, Viešpats Šventoji Dvasia.
Be Šventosios Dvasios, kaip Asmens pažinimo, apskritai nėra jokios krikščionybės arba ji įgauna religinę išvaizdą, imituojančią tikėjimą, bet tikėjimas be darbų – miręs.
Šventumas – gerai, bet šventumas dėl šventumo, tai – šventeiviškumas. Apaštalas Paulius įspėja savo jaunąjį brolį Kristuje net šalintis tokių žmonių, turinčių dievotumo išvaizdą, bet atsižadėjusių Jo jėgos (2 Timotiejui 3, 5). O kad mumyse išryškėtų tikras šventumas ir nuolankumas, matuojamas ne ilgais iki kulnų drabužiais ar pabrėžtinai trumpais kostiumėliais, bet širdies rūbais apdengtas neapsimestinis nuolankumas, – reikia daug druskos išragauti su Viešpačiu…
* * *
Okultizmuilipant ant Dievo aukuro, Bažnyčioje pasirodė šarlatanų su įvairiomis Viešpaties fizinių kančių imitacijomis. Nepamirškim, kad yra ir velnio stebuklų…
Neabejotina, kad be Šventosios Dvasios mes labai prasti kovotojai ne tik Viešpaties kariaunoje, bet ir kasdieniame gyvenime. Taip pat be Šventosios Dvasios pagalbos nepažinsime ir Jėzaus kaip Asmens taip gerai, kaip norėtume, ir kaip norėtų pats Viešpats. „Bet kai ji ateis, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą…“ (Jono 16, 13).
Šiuo metu mes turime viską, ką turėjo savo tarnavimo metu Jėzus, ir žymiai daugiau, nei bet kuris Senojo Testamento didvyris. Ar pajėgiam tai suprasti?
Tą pačią Dvasią, kuri nužengė ant Dovydo, ir kurios pagalba jis nugalėjo liūtą, lokį ir milžiną Galijotą; tą pačią Dvasią, kurios pagalba Samsonas išdaužė filistinų ordas, pakėlė pranašą Eliją į Dangų, bet svarbiausia, prikėlė iš numirusiųjų mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir pasodino Tėvo sosto dešinėje, tą pačią Dvasią mes gauname per Šventosios Dvasios krikštą!
Senojo Testamento laikais Šventoji Dvasia tik retkarčiais nužengdavo ant atskirų žmonių, o mūsų laikais Ji apsigyvena pas kiekvieną, prašantį Jos pas Tėvą ir tikintį Jo Sūnaus atlikta auka ant kryžiaus: ,,Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! <...> Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“ (Luko 11, 11; 13).
* * *
Šiame pasaulyje, kuriame klesti okultizmas, burtai ir netikros religijos; kai Naujojo Amžiaus (New Age) judėjimas skverbiasi į Bažnyčią, kai žmonių nukankinta Žemė spjaudosi vulkanų dūmais, o pasaulį lyg išsiveržusio vulkano dūmai apdengė netikėjimas, abejingumas Tiesai ir viskam, kas dieviška, nėra kada ilsėtis komforto zonoje.
Hedonizmas, epikūrizmas apraizgęs jaunąją kartą, bando įtraukti mūsų vaikus į paleistuvystės, alkoholizmo ir narkotikų liūną.
Prašykime Dievo dvasinių dovanų, kad tarnautume vieni kitiems ir pasauliui, kuris kenčia labiau, nei mes įsivaizduojame, ir tenebūna tarp mūsų inicijuotųjų, nes dovanos yra skirtos visiems, kas jų trokšta artimo labui.
Dvasinės dovanos yra šios: išminties žodis, kitam ta pačia Dvasia – pažinimo žodis, kitam – tikėjimas, kitam – išgydymų dovanos,kitam – stebuklų darymas, kitam – pranašavimas, kitam – dvasių atpažinimas, kitam – skirtingos kalbos, kitam – kalbų aiškinimas (1 Korintiečiams 12–8, 10).
Kontempliatyvių maldų, atskiestų pavojingu misticizmu, dėka į bažnyčias priėjo okultinių dvasių, o blogiausia, kad kai kurie dvasininkai patys eina pas būrėjas ir nesibodi jų paslaugų. Tad klausimas kai kam būtų toks: jei tu ragana, tai ko eini į Bažnyčią? O jei tu tikintysis Kristumi, tai ko eini pas būrėjas...
Šventoji Dvasia yra tas Mokytojas, Padėjėjas, nukreipiantis mūsų žingsnius teisinga linkme, duodantis patarimus, padedantis atskirti gyvenime slypinčius pavojus einant tikėjimo keliu su Viešpačiu: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas…“ (Jono 14, 6).
Bet vienas pastebėjimas – Šventoji Dvasia visados rodo į Jėzų tam, kad pašlovintų Jį ir tik Jį vieną: „Ji (Šventoji Dvasia) pašlovins Mane (Jėzų), nes ims iš to, kas Mano, ir jums tai paskelbs“ (Jono 16, 14).
Mus supančiame aplinkiniame pasaulyje tiek daug įvairių šėtoniškų pinklių ir spąstų, kad tik Šventosios Dvasios ugnimi uždegti krikščionys galės atlikti tai, ką Viešpats Jėzus mums numatė: „Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, girdėdamos ir matydamos, kokius jis darė stebuklus. Iš daugelio apsėstųjų baisiai šaukdamos išeidavo netyrosios dvasios, išgydavo daug paralyžiuotųjų ir luošų“ (Apaštalų darbų 8–6, 7).
Juk tik Šventoji Dvasia ir įgalino Jėzų bei Jo mokinius padaryti tuos stebuklus, kurie aprašyti Evangelijose ir Apaštalų darbuose. Gal paklausit, kokius stebuklus?
Apsėstojo išgydymas (Morkaus 1–23, 28).
Raupsuotojo išgydymas: „Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švariu“ (Mato 8– 2, 4). Anais laikais raupsuotojo išgydymas būdavo vos ne tas pats, kas mums – mirusiojo prikėlimas. Jei kam neteko matyti, kaip atrodo toks nelaimėlis, tai pasakysiu – gana ne koks vaizdas – pūvanti mėsa, trupantis bei irstantis kūnas dar gyvam esant…
Lozoriaus prikėlimas (Jono 1, 45). Ar keturias dienas negyvu išbuvusio, dvokiančio numirėlio prikėlimas – ne stebuklas? Ta pati Dvasia per Jėzų prikėlė ir Lozorių: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas…“ (Jono 11, 25).
Ir daugybę kitų, vienas už kitą nuostabesnių stebuklų padarė Jėzus po Šventosios Dvasios krikšto. .
Šventoji Dvasia ir šiandien tebedaro stebuklus ir veikia tikinčiųjų gyvenime – tų, kurie atsidavę Jam ir seka Juo, palikę savo tikslus ir ambicijas.
Dievo Karalystė yra ne kalboje, bet jėgoje, tiek moralinėje – šventume, tiek išgydymų bei stebuklų darymo sferoje.
Laikas pradėti demonstruoti Karalystės jėgą, kaip tai darė Jėzus ir Jo mokiniai.
„Yra daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu juos visus atskirai aprašytume, manau, kad visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurios būtų parašytos. Amen!“ (Jono 21, 25).
Ir šių dienų tikinčiųjų Jėzumi tarnavimuose stebuklai ir ženklai tebesitęsia. Įvairūs išgydymai bei žmonių liudijimai – ataugusios galūnės, ištiesinti stuburai, antgamtiškai išspjauti vėžiniai augliai, praregėję aklieji, pradėję girdėti kurtieji.
Ir tai tik maža dalis to, kas vyksta šio prabudimo metu įvairiose pasaulio šalyse.
Bet svarbiausia ne ataugusios rankos ir kojos, bet ištiesinti žmonių keliaĩ, šimtai tūkstančių pakeistų gyvenimų, likimų, širdžių.
Laikraščiai ir masinės informacijos priemonės jums apie tai nepraneš, ir nieko ten nesužinosite, nes pasaulis pavergtas piktojo, bet žinokite, „nota bene“, kad mūsų Dievas „vis dar“ Dievas, ir Jam nėra nieko neįmanomo.
Šios dienos pareikalaus iš mūsų visko, tad viską ir atiduokime be rezervų, ir neatmeskime to, ką duoda Dievas, ir tegul krikštas Šventąja Dvasia, o dar svarbiau – jūsų bendradarbiavimas su Trečiuoju Trejybės Asmeniu būna kuo sėkmingesnis.
Pabaigai… Ne, ne Sekminių, nes jos niekada nesibaigs, bet straipsnelio… Kartą dvasinio atsinaujinimo konferencijoje vienas pamokslininkas gavo užklausimą iš tikinčios moters, kuri buvo labai susirūpinusi: ką jai daryti, kaip geriau prisidėti prie Bažnyčios misijos, kai ji šiuo metu yra net dvylikos vaikų mama ir todėl labai užimta su vaikais ir namų ūkiu. Pamokslininkas jai atsakė: „Kaip nuostabu ir kaip gražiai Dievas veikia Jūsų gyvenime, nes jūs jau dabar turite pirmąją savo dvylikos žmonių bendruomenę...“
Tad žodis Sekminių proga būtų toks: rūpinkimės savo mažomis ,,bendruomenėmis“, savo šeimomis, kad mūsų vaikai užaugtų sveiki, o svarbiausia – mylintys Dievą, Tėvynę bei gerbiantys savo tėvus, taip kaip moko Šventasis Raštas!
Su Sekminėm!
Atgal
.jpg)
(1).png)
