VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
05.29. Meteoru sušvitęs Mindaugas Tomonis (1940–1975)
Prof. Ona Voverienė
Meteoru sušvitęs ir taip greitai užgesęs. Čia.
Lietuvoje. Bet ten gyvas, teisingas, tiesus, atviraširdis.
Gabus, rimtas mokslininkas. Galėjo ramiai kilti į
kūrybines aukštumas, galėjo suteikti daug džiaugsmo.
Mindaugo tėvas bibliografas Stasys Tomonis
Galėjo. Bet buvo nužudytas. Čia. Lietuvoje. Jam buvo trisdešimt penkeri. Pats fizinių jėgų ir talento žydėjimas. Kaip ir lituanisto prof. Jono Kazlausko. Abiejų žudikai dar vaikšto tarp mūsų. Džiaugiasi gyvenimu…
Mindaugas Tomonis gimė 1940 metų rugpjūčio 28 d. vieno žymiausių Lietuvos bibliotekininko ir bibliografo Stasio Tomonio šeimoje. Tuo metu, kai mes susipažinome su Stasiu Tomoniu, jis buvo Respublikinės Martyno Mažvydo bibliotekos jautriausia siela: visada mus, pradedančius mokslininkus, sutikdavo bibliotekoje geru žodžiu, paklausdavo ar nereikia kuo padėti ir išlydėdavo gražiu palinkėjimu. Stasio Tomonio seneliai, Mindaugo proseneliai, žuvo tremtyje. Stasys Tomonis (1915–1992), baigęs VDU Teisės fakultetą, kurį laiką dėstė Vilniaus universitete Teisės fakultete, vėliau dirbo žurnalo redakcijoje, ir 40 metų bibliografu Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Mindaugas Tomonis
Artimiesiems liepta neieškoti tiesos dėl Mindaugo Tomonio žūties
Mindaugas Tomonis mokėsi „Aušros” gimnazijoje Kaune. Buvo gabus humanitaras. Anksti pradėjo rašyti eilėraščius. Visi galvojo, kad po vidurinės rinksis Vilniaus universiteto Istorijos fakultete lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Bet jis pasirinko KPI ir 1957 metais pradėjo jame studijuoti chemijos ir chemijos technologijų mokslus. 1962 metais vedė Aldoną Vilčinskaitę. Baigęs institutą, išvyko į paskyrimo vietą Kuršėnuose – Daugėlių silikatinių plytų gamyklą. 1963–1964 metais dirbo LTSR Mokslų akademijos Chemijos ir chemijos technologijų institute. 1964–1967 metais studijavo KPI Chemijos ir chemijos technologijų instituto aspirantūroje, 1967 m. apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją „Kai kurių priedų įtaka šutinamo cemento kietėjimo procese”, tyrė statybines medžiagas, stiklo gamybą. (Algimantas Jakimavičius. Technikos mokslų kandidatas Mindaugas Tomonis (1940–1975) // Technikos mokslų raida Lietuvoje .Konferencijos medžiaga. V.,1999. – P.62– 67). M. Tomonis domėjosi filosofija, iki užsimiršimo žavėjosi Vydūnu ir M.K. Čiurlioniu, nepraleido nei vienos jo parodos. 1966–1969 metais dirbo Statybos ir architektūros institute moksliniu bendradarbiu, 1968 m. persikėlė gyventi į Vilnių. Kurį laiką dirbo Puslaidininkių fizikos institute. 1969–1975 m. – Paminklų konservavimo institute, buvo Chemijos laboratorijos vedėjas. Rašė eiles. Išleido du eilėraščių rinkinius „Pro snaigių užuolaidą” (1971) ir „Rašmenys ant smėlio” (1973). Pasirašinėjo slapyvardžiu Tomas Kuršys. Jo eilėraščiuose raudona gija tiesėsi jo meilė Tėvynei, tėvynės gamtos grožiui, lyriški pamąstymai apie Lietuvos istoriją, iš jų sklido pasipriešinimo sovietiniams okupantams dvasia.1971 metais Mindaugas Tomonis buvo priimtas į LTSR Jaunųjų rašytojų sąjungą. Parašė filosofinę apybraižą „Žinia”, skirtą M.K. Čiurlionio 100–osioms gimimo metinėms. Apybraiža buvo gausiai iliustruota M.K.Čiurlionio paveikslų kopijomis. Apie ją Algirdas Patackas savo recenzijoje rašė: „tai ir veidrodis, ir išpažintis, ir dar kai kas daugiau, ką galima pavadinti Dievo ilgesiu. Siela čia braunasi pro teosofijos tankmes, pro racionalistinių konstrukcijų labirintus, gal klysdama ir klupdoma, bet vedama galingo šauksmo: „Eikite pas mane, nes aš esu Gerasis Ganytojas, kuris nupraus jums akis Silcės tvenkinio vandeniu ir jūs praregėsite”. Vėliau tuo pavadinimu išėjo knyga ”Žinia” (filosofinė apybraiža, poezija, dienoraščio fragmentai, laiškai, dokumentai) (V., 1995). (Žinia”, kurią leidžia „Mokslas” // Knygnešys.–1981, Nr. 11, p. 7–8). 1968 metais savo eilėraštyje „Žodis“ Mindaugas rašė:
Ar surasiu aš tą tikrą žodį,
už kurį mane ant kryžiaus kaltų,
ar atrasiu tiesą, kur parodys,
kas iš tikro juoda, o kas – balta?
To tikro žodžio visą savo gyvenimą ieškojo.1974 m. balandžio 5 d. M.Tomonis buvo siunčiamas į komandiruotę į Kryžkalnį patikrinti Kryžkalnio paminklo sovietinei kariuomenei būklę. Mindaugas į komandiruotę vykti atsisakė. Tai iššaukė audringą reakciją. Instituto administracija pareikalavo atsisakymą pateikti raštiškai. Mindaugas savo raštiškame paaiškinime savo atsisakymą pagrindė tuo, kad jis, kaip laisvas žmogus: „Nepripažįstu dabartinio Lietuvos statuso. Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas sąmoningas pilietis privalo visu savo gyvenimu siekti, kad pažangos labui būtų taisomos tiek kiekvieno asmeniškos, tiek ir visos valstybės padarytos klaidos” turi teisę į žodžio laisvę, „pareikalavo demokratijos, spaudos ir sąžinės laisvės, o svarbiausia – atkurti Lietuvos demokratinę respubliką” (Algirdas Patackas. Niekšybės paslaptį bandžiusį įminti poetą sutraiškė traukinio ratai” // Ekstra. –2005, Nr. 1(7), p. 13
–14). Po to M. Tomonis atsisakė tarnauti okupacinėje kariuomenėje. Buvo išvežtas į psichiatrinę ligoninę Vasaros gatvėje. Pabuvęs psichiatrinėje ligoninėje, M. Tomonis sugrįžo į savo darbą, bet jau buvo intensyviai sekamas kiekvienas jo žingsnis. 1975 m. birželį, vykstant Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimui, M. Tomonis nusiuntė SSKP Centro komiteto nariams laišką, kuriame reikalavo Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos ir tikros sąžinės laisvės. Po to laiško M. Tomonis buvo vėl paguldytas į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę. ”Jam buvo pumpuojami vaistai – leidžiamas preparatas „Moditen B”, „ paralyžiuojantis žmogaus valią ir sukeliantis polinkį į savižudybę” (A.Patackas. Ten pat). 1975 metų lapkričio 5 dieną Lietuvą sudrebino žinia, kai geležinkelio ruože tarp Naujosios Vilnios ir Vilniaus netoli Rasų kapinių ant geležinkelio bėgių buvo rastas poeto M. Tomonio lavonas. Oficialioje spaudoje buvo paskelbta, kad poetas Mindaugas Tomonis taip nusižudė. O kaip buvo iš tikrųjų? A.Patacko nuomone, „bet kuriuo atveju Mindaugas tapo sovietų saugumo (KGB) ir visos sovietinės sistemos auka” (A.Patackas. Ten pat). Jis nebuvo pirmasis. Praeito šimtmečio 7–9 dešimtmečiuose buvo net keletas tokių paslaptingų žūčių, keistų avarijų, „savižudybių”. Keistoje avarijoje žuvo disidentas kunigas Juozas Zdebskis ir kunigas Bronius Laurinavičius, kaunietis Povilas Butkevičius. Apie pirmąsias dvi žudynes rašiau Lietuvos viešojoje spaudoje (Voverienė Ona. Kunigai – Lietuvos laisvės kovotojai // Lietuvos aidas. – 2008, saus. 10, p. 9, saus. 11, p. 9). Tik 2016 m. Vikipedijoje pasirodė straipsnis, kuriame atskleidžiama M. Tomonio žūties paslaptis. Pasirodo viskas vyko pagal tą patį scenarijų, kuris buvo Vilniaus KGB skyriaus naudotas ir nužudant prof. Joną Kazlauską, t.y. išėjęs iš namų, jis tuoj pat kagėbistų buvo suimtas ir atvežtas į KGB kalėjimą. Čia tardomas, kankinamas ir nužudomas. „Artimieji laidotuvių metu aiškiai matė šautinę žaizdą jo galvoje, o ant kaklo buvo peilio pjautinės žaizdos, nebūdingos traukinio pervažiavimui… Artimiesiems paprašius parodyti jo žūties vietą, tai delsiama padaryti. Po keleto dienų yra parodoma inscenizuota žūties vieta, aplieta krauju ir šalia numesti keli asmeniniai daiktai… Vilniaus gelžkelio suvestinėse tomis dienomis nėra užregistruota nei viena avarija, kurioje buvo užmuštas žmogus. Mindaugo artimieji ir giminės buvo daug kartų tardomi ir bauginami, jiems liepta neieškoti tiesos dėl Mindaugo žūties, jų namuose buvo daromos kratos. Giminės ir artimieji buvo KGB persekiojami ilgą laiką. Šis persekiojimas nesiliovė net ir po Nepriklausomybės atkūrimo” (Vikipedija – 2016.02.24).
Algirdas Patackas, M. Tomonio bičiulis nuo pat vaikystės, pasakojo: kai jam į rankas pakliuvo Antano Maceinos kūrinys „Niekšybės paslaptis”, perskaitęs leidinį jis paskolino ir savo draugui Mindaugui. „ Iki tol Mindaugo pasaulėžiūra buvo eklektiška su budizmo priemaišomis, tačiau vėliau jis kibo į katalikybę labai karštai, su neofitams būdingu uolumu”. (Algirdas Patackas. Niekšybės paslaptį bandžiusį įminti poetą sutraiškė traukinio ratai” // Ekstra. – 2005, Nr. 1(7), p.13–14). Tapęs disidentu Mindaugas Tomonis aštriai kritikavo raudonąjį melą ir terorą, jo eilės persunktos laisvės dvasia ir išsivadavimo iš okupacijos viltimi. 1975 metais aplankė Ateizmo muziejų, sovietų įkurdintą Šv. Kazimieros bažnyčioje, ir lankytojų knygoje įrašė du ilgus tekstus, kuriuose pasmerkė ateizmo propagandą ir išreiškė viltį, kad netrukus ateis toks laikas, kai ateizmo siautėjimui ateis galas. Šalia bėgių, ant kalvelės pastatytas ir dabar stovi medinis kryžius „byloja pralekiančių traukinių keleiviams apie nemirštančią žmogaus dvasią”. Prie kryžiaus daug metų gegužės 19 d. buvo rengiamos gegužinės pamaldos, giedama Švč. Mergelės Marijos litanija ir primenama M. Tomonio, jauno poeto, tragedija.
Atgavus nepriklausomybę A.Patackas ne kartą kreipėsi į teisėsaugos institucijas, prašydamas atnaujinti M. Tomonio, B. Laurinavičiaus ir J. Zdebskio žūties tyrimus, tačiau tai nebuvo padaryta, motyvuojant, kad dabartinė teisėsauga neturi nei laiko, nei realių struktūrų tokiems sudėtingiems tyrimams.
Išeidamas į Amžinybę, Algirdas Patackas su nuoskauda rašė: „Visuomenė vis labiau užmiršta tuos, kurie paaukojo gyvybę ir sveikatą nepriklausomybės labui. Dabartinei valdžiai jie apskritai nelabai rūpi ir net labai neparankūs” (A.Patackas. Ten pat). Valdžiai iš tikrųjų – nerūpi. Bet piliečiams rūpi. Apie tai ir mano knygos, išleistos savais skurdo pinigėliais, vietoje gražių kostiumėlių ir batelių: „Tautos sargyboje” (V., 2012) ir „Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Politinės asmenybės” (V., 2018).
Atgal
.jpg)
(1).png)
