VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

05.24. Vokietijos žydams nebereikia privilegijų

Irena Tumavičiūtė

 

Tokiu pavadinimu Izraelio laikraštyje „Haaretz“ 2020 balandžio 20 d. buvo paskelbtas žinomo Izraelio ir Vokietijos politologo, publicisto dr. Davido Ranano straipsnis, sukėlęs diskusijų šalyje ir užsienyje. Š.m. gegužės 9 ir 16 d. „Lietuvos aido“ numeriuose buvo paskelbta Tel Avivo studijoje vykusi diskusija. Netrukus straipsnio vertimą  paskelbė kelios Vokietijos svetainės. Skaitytojų prašymu skelbiame straipsnio vertimą į lietuvių kalbą. Paryškinta kaip vokiškame vertime.

 

Dėl suprantamų priežasčių Vokietijos santykius su žydais ir Izraeliu lemia holokaustas. Bet būtent dėl to jie tapo ritualizuoti, nenormalūs, o kartais ir ypač kenksmingi.

Vokietija išgyvena nelengvus laikus. Ir ne tik dėl koronaviruso pandemijos padarinių. Angela Merkel, kuri  yra Vokietijos, netgi Europos, sveiko proto  ir stabilumo įsikūnijimas ir įsitikinusi nuo pokario susiklosčiusių ypatingų santykių su Izraeliu gynėja, palaipsniui praranda savo įtaką, o kraštutinė partija „Alternatyva Vokietijai“ jau yra trečia pagal stiprumą Bundestago politinė jėga, kuri telkia ir regionų paramą.

dr. Davidas Rananas

Policija prie sinagogos Vokietijoje. Filip Singer /EPA nuotr.

Ką visa tai reiškia žydams? Ar Vokietijoje po holokausto įmanoma „normaliai“ gyventi žydišką gyvenimą? Kokios politinės tendencijos žydams kelia  pavojų, kad jie galėtų laisvai apsispręsti gyventi Vokietijoje, laisvai kalbėti, veikti ir išreikšti savo  tapatybę ?  Ar pirmųjų pokario metų politinis Vokietijos elito konsensusas – už „žydus ir Izraelį, teisingai ar neteisingai“– toks tvirtas kaip kadaise? Ar jis ir turėtų toks būti? Ar žydai Vokietijoje turi ateitį?  O jei taip, kokią ateitį?

Kad suprastume, kur šiandien yra Vokietija ir jos žydai, turėtume grįžti į žydų gyvenimo pradžią ką tik įkurtoje Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Viskas prasidėjo, kai nedidelė grupė – maždaug 15 000 žydų, daugiausia iš Rytų Europos, nusprendė pasilikti tuoj po karo įrengtose perkeltųjų stovyklose ne tam, kad vėliau išvyktų į Izraelį ar į JAV, o kad liktų gyventi Vokietijoje.

Tie perkeltieji žydai,  nusprendę likti šalyje, kur vis dar buvo pilna nacių, ir tie keli tūkstančiai Vokietijos žydų, kurie  sugrįžo  po karo, žydų pasaulyje buvo laikomi parijais.

Likusiuosius Vokietijoje bei jų atstovybes pasaulio žydija boikotavo metų metais.

Daugeliui pasaulio žydų atrodė, jog kalbėti apie normalizaciją yra pernelyg anksti – jie norėjo Vokietiją pamatyti nubaustą. Tai, jog kažkuri žydų dalis nusprendė gyventi nusikaltėlių šalyje, tarp nusikaltėlių, buvo įžeidimas – laikyta, jog jie neturi savigarbos, labai teršia žydų tautos vardą ir autoritetą.

Daugelis žydų net kelis dešimtmečius po holokausto atsisakydavo vykti į Vokietiją, pirkti vokiškų prekių, netgi buvo prieš Vokietijos reparacijas.  Kai Izraelio vyriausybė 1952 m. pasirašė su Vokietija sutartį dėl reparacijų, šalyje kilo demonstracijų ir smurto aktų, minėtieji žydai vengė bet kokių kontaktų su Vokietija.

Tikintieji penktadienį meldžiasi Duisburgo  Ditib-Merkez mečetėje/picture-alliance)

Aimanas Mazyekas, Vokietijos musulmonų centro tarybos pirmininkas, aktyviai prisideda prie to, kad sugyventų musulmonai, krikščionys, žydai ir nereligingieji.Šaltinis: picture alliance / ZB

Kad susitaikytų su savo keblia padėtimi dėl apsisprendimo gyventi „nusikaltėlių šalyje“, tos nedidelės žydų bendruomenės vadovybė susigalvojo įsivaizduojamą vaidmenį. Jie patys įtikėjo ir įtikino savo bendruomenę, jog jie atlieka didžiulį vaidmenį, tarpininkaudami tarp naujosios Vokietijos ir Izraelio bei tarp Vokietijos ir pasaulio žydų. Tai buvo akivaizdi netiesa.

1949 m. liepos mėn. JAV vyriausiasis komisaras  okupuotoje Vokietijoje McCloy, kalbėdamas apie žydų gyvenimo ateitį Vokietijoje, pasakė: „Kas bus iš šios bendruomenės,  kaip ji formuosis, kaip ji taps naujosios Vokietijos dalimi ir kaip su ja susilies, manyčiau, jog tai labai atidžiai ir rūpestingai stebės visas pasaulis.  Mano nuomone, tai bus vienas iš tikrųjų Vokietijos pažangos link šviesos kriterijų ir tos pažangos išbandymas“.

Šią žinią pasigavo ir žydų, ir vokiečių politikai. Praėjo daugiau nei 70 metų, ir Vokietija, be abejo, iš tamsos išėjo į šviesą. Tačiau faktas, jog Vokietijos ir žydų savitarpio santykiai yra nesveiki, nenormalūs. Reikalavimą normalizuoti santykius kai kas laiko antisemitinių pažiūrų požymiu.

Vokietijos santykiai su Izraeliu taip pat yra persunkti didžiulio simbolinio svorio. 2008 m. federalinė kanclerė Angela Merkel, sakydama Knesete dramatišką kalbą, pareiškė, jog Izraelio saugumo užtikrinimas yra vokiečių valstybės politinio apsisprendimo (Staatsräson) „valstybės pagrindo“, dalis – jos misija, pasiteisinimas bei ypatinga istorinė atsakomybė. Šis pareiškimas iš esmės buvo emocionalus – mažai tikėtina, kad Vokietija galėtų pasiųsti kareivių dalyvauti Izraelio karuose, bet Merkel buvo aišku, jog atsakomybė negali būti derybų objektas.

Praėjo beveik 75 metai nuo to laiko, kai Vokietija nutraukė naikinimo programą išlaisvinant pasaulį nuo  žydų  ir tapo šalimi, kuri išties traukia žydus ir kurioje jie norėtų gyventi. Tai nebuvo lengvas kelias. Daugelis antrosios po holokausto kartos žydų nenorėjo likti Vokietijoje, o 1989 m. nykstančioje Vokietijos žydų bendruomenėje buvo likę mažiau nei 30000 žydų.

Stengiantis užkirsti kelią bendruomenės išmirimui, buvo rastas laikinas sprendimas – priimti „naujus“ žydus. Paskutinį XX a. dešimtmetį, iširus Sovietų Sąjungai, daugiau negu 200 tūkstančių žydų, gyvenusių  buvusios  Sovietų Sąjungos valstybėse, priėmė atvirą Vokietijos vyriausybės pasiūlymą pasinaudoti vizomis ir  atvyko gyventi į Vokietiją (tarp jų buvo tūkstančiai litvakų, kuriuos kai kas Lietuvoje priskiria prie holokausto aukų – I.T.). Kita ne Vokietijos grupė žydų, kuriuos traukia Vokietija, ypač Berlynas, yra jauni izraeliečiai. Manoma, jog Berlyne šiuo metu gyvena nuo 10 iki 30 tūkstančių izraeliečių.

Suprantama, jog Vokietijos santykius su žydais ir Izraeliu formuoja praeitis. Bet tai lėmė, kad šie santykiai tapo ritualizuoti ir dirbtini. Tai puikiai simbolizuoja ypatingas veiksmas: maždaug kartą per metus Vokietijos kanclerė ir/arba Vokietijos prezidentas randa progą viešai padėkoti žydams už tai, kad jie atvyko gyventi į Vokietiją.

 „Žydai ir musulmonai nėra priešai“, mėnulis, Dovydo žvaigždė, kryžius ir raidės tarp jų sudaro žodį „Coexist“ (koegzistuoti, gyventi vienas šalia kito)

“Gėlės užburia, sionistai naikina“. Gregor Fischer/dpa

O Vokietijos prezidentas Walteris Steinmeieris, neseniai sakydamas kalbą Jad Vašeme (šių metų sausio 23 d.–I.T.), pabrėžė, jog jį slegia „sunki istorinės kaltės našta“ ir tuo pat metu jis jaučia ir didžiulį dėkingumą už tai, kad išgyvenusieji ištiesė mums rankas, už pasitikėjimą, kurį mums vėl parodė Izraelio ir viso pasaulio žmonės, už klestintį žydų gyvenimą Vokietijoje“. Vokiečių politikai ir Vokietijos medijos, taip pat plačioji visuomenė yra labai atsargūs, kai kalbama apie žydų ar Izraelio reikalus.

Šį ypatingą jautrumą rodo ir kitas vokiečių politikos požymis – filosemitizmas. Antisemitizmas yra priešiškumas žydams dėl to, jog jie yra „žydai“ – jiems priskiriamos neigiamos savybės vien dėl to, kad jie yra „žydai“,  filosemitizmas yra to priešingybė. Tai yra nekritiška meilė žydams jau vien dėl to, kad jie žydai, nepriklausomai nuo jų asmenybės,  moralės, elgsenos. Kai kurie filosemitizmo paveikti vokiečiai, kai tik kalba ima suktis žydų  ar Izraelio tema, pastebimai pajunta įkyrų nerimą keliantį jausmą, kita vertus, daugeliui vokiečių filosemitizmas yra būdas įveikti kaltės jausmą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog nėra pagrindo prieštarauti įkyruoliams geradariams. Ir vis dėlto šis „pozityvus“ pakvaišimas dėl žydų reikalų, kuris priverstiniu savo užsidegimu  nėra nepanašus į antisemitų pakvaišimą, dažnai lemia filosemitų vykdomą anormalią ir kenksmingą agitaciją bei politinį aktyvumą.

Nenorėdamas matyti Izraelio vykdomų žmogaus teisių pažeidimų ar neteisingų veiksmų, filosemitizmas sudaro sąlygas blogiui, o ne gėriui. Filosemitizmas sukuria apsauginį skydą virš žydų ir žydų gyvenimo, ir jie vis labiau aptveriami iš geranoriškų paskatų sukurtame gete, todėl filosemitizmas yra labiau kenksmingas negu naudingas. Kartu reikia pastebėti, kad Vokietijoje atliekamos apklausos rodo, jog plačioji visuomenė nepalaiko politinio elito ir  filosemitais save laikančiųjų refleksinės proizraelietiškos pozicijos.

Kitas vokiečių fenomenas, kuris kartais iškraipo vokiečių diskusijas apie žydų ir Izraelio reikalus, yra nedidelė, bet ganėtinai agresyvi grupė, pasivadinusi „antivokiečiais“ (anti-Deutsche). Ji nevengia išvadinti „antisemitinėmis“ pažiūras, kurioms pati nepritaria.

Antivokiečiai pradėjo veiklą kaip nuo Vokietijos radikaliųjų kairiųjų atskilusi antinacionalistinė politinė grupė. Jie sakralizuoja tik vieną nacionalizmą – Izraelio. Svarbus šio antivokiško mąstymo požymis yra beatodairiškas Izraelio palaikymas ir priešinimasis antisionizmui.

Vokiečių diskurse apie žydus, antisemitizmą ir Izraelį dalyvauja dar trys veikėjai. Tai yraCentrinė Vokietijos žydų taryba (šalies žydų bendruomenei atstovaujanti organizacija), Izraelio valstybė. Ji veikia tiesiogiai, taip pat ir įvairiais neformaliais, kartais ir nematomais, kanalais, ir pagrindinė Amerikos žydų interesams atstovaujanti  organizacija, Amerikos žydų komitetas (AJC).

Jų lobistinė veikla  kartu su nuolatiniu Vokietijos  bundestago deputatų filosemitų darbu  darė Vokietijai spaudimą, kad būtų įsteigta iš esmės nauja ir, mano nuomone,  nereikalinga biurokratija „kovai“ su antisemitizmu – antisemitizmo carai, ir valstybės, ir federalinių žemių lygmeniu(antisemitizmo carais  autorius ironiškai vadina antisemitizmo reikalų įgaliotinius, federalinio įgaliotinio pareigybė buvo sukurta 2018 m. Savo įgaliotinius turi 13 federalinų žemių, šešios generalinės prokuratūros, Berlyno policija, Berlyno ir Brandenburgo žydų bendruomenės, Vokietijos Evangelikų bažnyčia, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Europos Komisija turi kovos su antisemitizmu koordinatorę–I.T.).

Pažymėtina, jog Vokietijos politikai neturėjo tiek padorumo, kad daugiau negu keturiems milijonams musulmonų, kurių daugelis nuolat patiria islamofobiją, skirtų  analogiškas  tarnybas,  kurios rūpintųsi antimusulmonišku kurstymu ir prievarta. Arba, dar geriau, įsteigtų  vieną pareigybę, kuri būtų atsakinga ir už rasizmą, ir už antisemitizmą.

Ir jeigu ne padorumo, tai mažų mažiausiai pragmatizmo: nėra jokios abejonės, kad žydai, kurie laikomi privilegijuota mažuma matyt naudojasi ir tam tikromis privilegijomis. Kai tyrinėjau  antisemitizmą tarp Vokietijos musulmonų, kai kurie mano respondentai reikšdavo pasipiktinimą privilegijomis, pavyzdžiui,  papildoma sinagogų apsauga, tuo tarpu mečetėms valstybės neteikia jokios papildomos apsaugos, nors jiems gresia pavojus iš smurtaujančių kraštutinių dešiniųjų pusės.

Tie, kurie pasisako už antiizraelietiško aktyvizmo ir antisemitizmo sujungimą – o tokia yra oficiali paties Izraelio ir Trumpo administracijos  pozicija – taip pat labai aktyviai veikia ir susilaukia sėkmės kampanijose, kuriomis  siekiama, kad nebūtų skleidžiamos neplatforminės nuomonės, su kuriomis jie nesutinka. Aiškiai teigiant, kad tokie balsai būtų boikotuojami. Apkaltinti antisemitizmu atskirus asmenis, organizacijas ir valstybes visada buvo svarbus Izraelio arsenalo ginklas, siekiant priversti nutilti tuos, kurie juos kritikuoja,  o tai veda prie absurdiško konstrukto, kai klaidingai tvirtinama, jog boikotų, dezinvesticijų (dezinvesticijos išreiškia anksčiau investuoto kapitalo išėmimą iš investicinės apyvartos, nenumatant toliau jį panaudoti investiciniais tikslais–I.T.) ir sankcijų judėjimas (BDS) yra antisemitinis (BDS yra tarpparlamentinė politinė kampanija ir visuomeninis judėjimas, kviečiantis daryti ekonominį ir politinį spaudimą Izraeliui, kad jis nutrauktų veiksmus, kuriuos šio judėjimo organizatoriai laiko tarptautinės teisės pažeidimais; šio judėjimo atsišaukimą pasirašė 171 valstybė–I.T.).

Paskutinė tokios kampanijos sėkmė buvo tai, kad Bundestagas nutarė tą judėjimą paskelbti antisemitiniu. To sprendimo tiesioginė pasekmė – kiekvienas žmogus, kuris norės atvirai diskutuoti apie šį nesmurtinį palestiniečių pilietinį judėjimą, nebesulauks jokių visuomeninių  organizacijų, vyriausybės, vietinės valdžios įstaigų ir pusiau valstybinių organizacijų, bažnyčių, universitetų bei kitų organizacijų paramos. Izraelio ambasada, universitetai bei kitos organizacijos, net federalinis antisemitizmo caras agresyviai spiria, kad būtų įgyvendintas šis Bundestago nutarimas.

Šis nepakartojamas mišinys veikėjų, kurie reikalauja ir gauna ypatingą vaidmenį visame kame, kas susiję su Vokietijos santykiais ar požiūriu į žydus, Izraelį ir antisemitizmą, sudarė nesveiką padėtį: nesveiką Vokietijai ir nesveiką Vokietijos žydams, kurių 90 proc. yra atvykėliai iš buvusios Sovietų Sąjungos bei jų vaikai. Vokietijos vyriausybė juos atsivežė, kad jie būtų žydais, kad išsaugotų žydišką gyvenimą, nes Vokietija mano, jog jai reikia žydų bendruomenės,  įrodysiančios, jog Vokietija yra „švari“.

Tuo tikslu politinės ir bendruomeninės įstaigos bei ritualai sukūrė bendruomenę, turinčią ypatingą misiją, bendruomenę, gyvenančią keistoje, išlepintoje pūslėje, kuri mobilizuojama arba netgi apginkluojama dešiniosios Izraelio politikos naudai.

Iki 2019 kasmet baigiantis Ramadanui Berlyne vykdavo antiizraeliška Al-Kuds [„Jeruzalė“] eisena. Prie  musulmonų prisijungdavo ir neonacių bei ekstremistų. Plakatuose parašyta:  „Musulmonai, žydai ir krikščionys, ranka rankon prieš sionistus!“, „Sionistai  turi liautis žudyti  nekaltus Gazoje“.Foto: Olaf Wagner

 Lygiagrečiai vyksta  protesto eisena prieš Al-Kuds, tekstai: „Nėra vietos neapykantai žydams!“, „Solidarumas su Izraeliu –laisvė Irane!“ ir kiti

Kad galėtų įvykti pokyčiai, turi pasistengti pati žydų bendruomenė. Nei filosemitai, nei anti-vokiečiai turbūt nekeis savo giedamų giesmių. Izraelis ir jį remiantys veikėjai, ar tai būtų įtakingos Amerikos žydų grupės, ar kiti, yra pasiryžę pasinaudoti vokiečių baime būti apkaltintiems antisemitizmu, kad nustelbtų kiek galima daugiau Izraelio kritikos. Žydų bendruomenei reikia vadovų, kurie juos vestų paskui save į normalią padėtį. Sunku patikėti, kad permainas  galėtų inicijuoti Vokietijos nežydų dauguma (o kaip Lietuvoje? – I.T.)

Belieka tikėtis, jog Vokietijos žydų bendruomenė, kuri kovą prieš antisemitizmą, regis, laiko ne tik būtina savigyna, bet ir neatskiriama savo tapatybės apibūdinimo dalimi, ras išeitį iš šios nesveikos padėties. Tai yra žmonės, kurie apsisprendė atvykti į Vokietiją ir paprasčiausiai gyventi Vokietijoje. Taškas. Vokietijos žydai patys turėtų atmesti mintį, jog jiems reikia atlikti ypatingą istorinį vaidmenį. Nauja pomerkelinė administracija galėtų būti gera proga padaryti pradžią.

 

Atgal