VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
03.08. Iš kur Vokietjoje viešbutis vardu „Šventikas“?
Rimvydas Žiliukas
Nuo vaikystės domiuosi istorija, domiuosi kelis tūkstantmečius siekiančia mūsų tautos ir, apskritai, baltų praeitimi. Kad visoje pietinėje Baltijos jūros pakrantėje ir net vakarinėje Švedijos bei pietinėje Suomijos pakrantėse kadaise gyveno mūsų protėviai, tvirtina ir istorijos žemėlapiai, kuriuose nurodoma, jog baltiškų pavadinimų yra gausu ne tik buvusioje Prūsijoje, kurioje iki kryžiuočių užkariavimų gyveno baltų gentis - prūsai, bet ir visoje, šiandien Lenkijai ir Vokietijai priklausančioje pietinėje Baltijos jūros pakrantėje, net iki Danijos. Vėliau į šias baltų teritorijas, išstumdama ar asimiliuodama mūsų protėvius, ėmė brautis lenkams giminingos vakarų slavų gentys – sorbai bei rugijai.
Vokietijoje, Riugeno saloje, vokiečio pastatytas viešbutis -restoranas, su lietuvišku pavadinimu "Svantekahs"
Atsikūrus Lietuvos valstybei, atsirado galimybė važinėti po Europą. Tad pavažinėjau ir po šias Vokietijos valstybės žemes. Aplankiau netoli nuo Vokietijos – Lenkijos sienos esantį Bauceną, kuriame dar pavyko pakalbėti su tokiais, kurių tėtis ar mama buvo sorbai, bet jie sorbiškai kalbėti jau nebemoka.
Maloniai nustebino pakeliui į Riugena viename, netoli nuo Baltijos jūros esančiame, Vokietijos miestuke į akis kritęs muziejaus pavadinimas - Radzivilų namas - muziejus. Muziejaus vadovė paaiškino, jog jame gyveno lenkų didikas Radzivilas. Aš pasisakiau esąs iš Lietuvos, kuri ir yra tikroji Radvilų tėvynė, paaiškinau vadovei, jog Radvilos yra kilę iš Lietuvos ir save laikė lietuviais, kad buvo dvi Radvilų šakos: Biržų šaka - Rudieji Radvilos ir Nesvyžiaus šaka – Juodieji Radvilos. Bet aš su savimi neturėjau jokios turistams skirtos literatūros, pagrindžiančios mano teiginius, tad man nepavyko pakeisti vadovės nuomonės. Manau, kad mūsų kultūros ir užsienio reikalų ministerijos darbuotojai turėtų ištaisyti šį apsileidimą ir grąžinti į mūsų bičiulių ratą šio, dar vieno, užsienio muziejaus darbuotojus.
Aplankiau Baltijos jūroje esančią Riugeno salą, kurioje dar išliko mūsų protėvių – baltų pėdsakų. Ji yra apie septyniasdešimt kilometrų į rytus nuo Danijos krantų, apie septyniasdešimt kilometrų į pietus nuo Švedijos krantų. O nuo žemyninės Vokietijos kranto Riugeną teskiria siauras, vos 2 kilometrų pločio, sąsiauris, per kurį į salą nutiestas tiltas. Šioje Vokietijai priklausančioje saloje dabar gyvena vokiečiai, tačiau dar ikikrikščioniškais laikais ten gyveno mūsų protėviai – baltai. Salos Šiaurėje esančiame Arkonos kyšulyje, ant aukšto skardžio, buvo Šiaurės Europos pagonių sostinė, kurioje stovėjo Arkonos pilis, pagonių Krivių Krivio Šventavito ar Sviatovito būstinė. Kokių gi pagonių religinis centras buvo Arkona, dabar sunku įrodinėti, nes audringai jūrai kelis šimtmečius skalaujant krantą, didžioji Arkonos pilies – šventyklos dalis nuo pusantro šimto metrų aukščio skardžio nuvirto į jūrą. Oficialioji istoriografija teigia, jog ta pilis buvo slavų, kuriuos 1168 metais užkariavo Danijos karalius Voldemaras Pirmasis. Galbūt? Bet ir Radvilų muziejaus darbuotojai taip pat teigia, kad jie nebuvo jokie Radvilos, bet Radzivilai, ir kad jie jokie ne lietuviai, bet gryniausi lenkai. Tad mes neturėtume užmiršti, kad Baltijos jūros šalių istoriją rašė Vokietija, Lenkija ir Rusija. Jei paieškotume šių šalių rašytose istorijose lietuvių, ar apskritai, baltų, tai jų vardo beveik niekur nerastume. Nei Lietuvos karalystės vardo tose istorijose nėra, nors patys Romos Popiežiai Lietuvą tik Karalyste vadindavo, o Lietuvos valdovus – Karaliais, ir niekaip kitaip. Ir jokių lietuvių pergalių Vokietijos, Lenkijos bei Rusijos rašytose istorijose nėra. Lietuviai vaizduojami pelkėtose miškų proskynose gyvenusiais suvargusiais žemdirbiais. Bet kažkodėl tūkstantį metų šių suvargėlių lietuvių negalėdavo įveikti jokie užkariautojai. Ir mongolus, užkariavusius milžinišką Kiniją, Vidurinę Aziją, Persiją, Kijevo Rusią bei sukūrusius didžiausią pasaulio imperiją, sugebėjo nugalėti ir nustumti net pusę tūkstančio kilometrų atgal, į pietryčius, tik vieninteliai lietuviai. Ir galingiausia karinė jėga – kryžiuočiai, traiškę visas baltų bei slavų gentis, nesugebėjo nugalėti lietuvių. Lietuviai du šimtmečius priešinosi kryžiuočių agresijai, o galiausiai, tiesa, drauge su lenkais, lietuviai sutraiškė kryžiuočius Žalgirio mūšyje, po kurio kryžiuočiai, kaip karinė jėga neatsigavo.
Tad man kyla logiška abejonė ir dėl Arkonos. Ar tikrai tai nebuvo lietuvių pagonių sostinė, kol slavų dar nebuvo? Nes lietuviai jau egzistavo kelis tūkstantmečius dar tada, kai slavų apskritai dar nebuvo. Tai pagrindžiančių argumentų surasti nesunku. Štai vieną tokį aptikau net neieškodamas. Važiuoju aš link Arkonos, Riugeno keliu, šiaurės rytine pakrante. Ir staiga iš nuostabos vos nuo kelio nenulėkiau... Apsisukau, grįžau. Žiūriu, nagi tikrai – lietuviškas restorano – viešbučio pavadinimas. Na, negalėjau neužeiti. Užėjau, pradėjau kalbėti su šeimininku apie tokį keistą jo įstaigos pavadinimą. Kad esu lietuvis, aš, aišku, nepasisakiau. O jis, matyt, pripratęs prie tokių klausimų. Matyt, daug kas jo klausia, ką reiškia „Švantekas“. Juk tas žodis nesuprantamas. Bet tik ne man, lietuviui. Ir aiškina jis man, kad jis kilęs iš pagoniško žodžio „šventikas“, kuris tų pagonių kalboje reiškia maždaug tą patį, kaip vokiečių kalboje „pastorius“. Ir taria jis pirmą raidę „Š“, nors parašyta „S“, taigi, kaip vokietis, turėtų ją tarti „z“ ar bent jau „s“, bet tik jau ne „š“.
Viešbučio – restorano šeimininkas man paaiškino, kad tokio pagoniško pavadinimo, kurį jis pats taria „Švantekas“, savo įstaigai, gerbdamas istoriją ir kadaise šioje žemėje gyvenusius senuosius gyventojus, panoro jis pats. Ir šį savo norą jis įvykdė, pasitaręs su mokslininkais (istorikais bei kalbininkais). Bet jis nemoka lietuvių kalbos, turbūt nelabai supranta ir lenkų, o tuo labiau, sorbų ar rugijų kalbų, tad jis ir nežino to žodžio „tautybės“. Bet man, lietuviui, iš karto krito į akis toks Vokietijos žemei nebūdingas lietuviškas užrašas, vos tik jį išvydau.
Tai va... Norėčiau, kad Lietuvos mokslininkai perskaitytų šį straipsnį. Man būtų labai malonu, jei pateikti mano argumentai prisidėtų prie garbingo vardo grąžinimo lietuvių tautai ir apskritai baltams, kurie agresyvių mūsų kaimynų dažnai ir nepelnytai yra niekinami. Taip pat būtų labai malonu, jei šiame straipsnyje pateikti mano argumentai pasitarnautų užmezgant Lietuvos atstovų ryšį su Vokietijoje esančiu Radzivilų namu – muziejumi, įtikinant jų bei Vokietijos kultūros ministerijos darbuotojus, jog Radvilos yra kilę iš Lietuvos, ir tai pasitarnautų Lietuvai įgyjant bičiulių Vokietijoje.
Atgal
.jpg)
(1).png)
