VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
02.08. Tautos papročiai ir tradicijos. Istorinė atmintis ir valstybės istorija
Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
„Norėčiau palikti savo vaikus ir anūkus gyventi Lietuvoj, kalbėt lietuviškai ir jaustis lietuviais. Esu giliai įsitikinęs, kad tikrą laimę galima rasti tik savo gimtinėje. Žmogaus tautinė tapatybė remiasi gimtąja kalba, tautos papročiais ir tradicijomis”, - susitikime su žurnalistais Teatro sąjungos salėje kalbėjo žinomas mokslo istorikas ir etnologas, profesorius Libertas Klimka.
Prof. Libertas Klimka
Pasak profesoriaus, Didžiajame mūsų žodyne yra trys milijonai šaknų ir aštuoni milijonai prasmių.
Kasdien naudojami tik trys šimtai žodžių. Adomas Mickevičius, kai 1845 metais Paryžiuje skaitė paskaitą, yra pasakęs, jog lietuvių kalba yra labai įdomi, tačiau vienu požiūriu yra labai skurdi – ji neturi vulgarių posakių.
Šiemet sukanka 100 metų, kai Lietuvoje atstatytas aukštasis mokslas ir Kaune įkurti aukštieji kursai, kurie labai greitai išaugo į rimtą universitetą. Čia būta daug patriotizmo. Profesoriai net neėmė algų, kad tik ateitų jaunimas mokytis. Pasak L. Klimkos, dabar tokio patriotizmo trūksta.
Susitikimo akimirkos. Povilo Šimkavičiaus nuotraukos
Profesorius L.Klimka susirinkusiems žurnalistams pristatė 2019 metais Dusetų kultūros fondo išleistą 220 puslapių savo paveldosauginio pobūdžio leidinį „Užkopus į varpų bokštą“. Knygoje aprašomi vertingiausi istoriniai Lietuvos bažnyčių bokšto varpai ir su jais sujungti laikrodžiai, varpų naudojimas bažnytinėje liturgijoje, taip pat varpų liejybos bei laikrodininkystės istorija Europoje ir Lietuvoje. Pateikiama informacija apie garsiausius meistrus ir liejyklas, folkloriniai tikėjimai varpo garsų galia.
„Laikrodis Viduramžiais pakeitė žmonijos mąstyseną, sukūrė Vakarų civilizaciją. Tai atskaitos taškas. Na, o varpai, anot Vydūno, tai Dievo balsas, kuris mus kviečia atitrūkti nuo kasdienybės, pakelti akis į dangų“ – pristatydamas savo naują knygą kalbėjo prof. L. Klimka.
Prof. L. Klimka knygoje pateiktas žinias surinko dalyvaudamas Lietuvos kraštotyros ir kampanologų draugijų ekspedicijose bei išvykose, taip pat archyvuose.
Knygoje gausu iliustracijų. Labai įdomus akcentas, jog prie kai kurių paveikslėlių pateikiamas barkodas, tad, atsisiuntus į telefoną specialią programėlę, jos pagalba galima išgirsti pačių įdomiausių varpų garsus.
Kuo Lietuva skiriasi nuo kitų kraštų, netgi tarp Baltijos šalių?
Dabartinėje Lietuvoje yra netoli tūkstančio piliakalnių, tai didžiausias tankis Europoje. Kiekviena gyvenvietė turėdavo, netgi po kelis, kada nuo vieno piliakalnio matydavosi kitas.
Ką unikalaus turi Lietuva, ko neturi kitos Europos tautos?
Anot L. Klimkos, neturi tokių laivų, kaip Kuršių marių kurėnai, bet svarbiausia, neturi vėtrungių. Tai unikalus paveldas. Vėtrungėse, kaip vizitinėse kortelėse galite viską perskaityti: ir kuo žvejys tiki, kiek turi pastatų, kiek jis turi sūnų, valčių, ar kad jo namai netoli miško.
Žemaičiai turėjo unikalius medžio raižinius, kurie dabar galėtų papuošti kaimo turizmo sodybas. Deja, išnykę. Mūsų kaukės yra pačios archaiškiausios Europoje. Žemaičiai išvystę koplytstulpių tradicijas, tai yra tas Rojaus medis, jungiantis visas pasaulio dalis.
Prie Birštono ant Nemuno kranto yra nedidelė Nemajūnų bažnytėlė. Viduje ant sienos kabo kilimas iš juostų. Pasirodo, per šimtą metų nuotakos dovanojo klebonui savo juostas. Tuoktis ateidavo tautiniais rūbais. Šeimininkė buvo jas susiuvusi, naudojo užtiesti altorių, vėliau buvo pakabintas ant sienos. Kiek ten vilčių, kiek svajonių, kiek lūkesčių sudėta! Unikalus dalykas.
Pasak L.Klimkos, unikalios ir Vilniaus krašto verbos. Tai labai dinamiškas menas, pasaulyje tokio meno nėra.
„Tad pasidžiaukime, kad esame ypatinga tauta, turinti savitą kultūrą. Nepraraskime tautinio orumo, netapkime Europos užkampiu, - baigiantis įsimintinam susitikimui, sakė prof. Libertas Klimka.
Atsidėkodami už turiningą pokalbį, žurnalistai prof. L. Klimkai įteikė 1918 metais Lozanoje (Šveicarija) išleistą Juozo Gabrio žemėlapį ,,Carte etnographigue de l‘Europe“.
Atgal
.jpg)
