VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

07.27.Kilniai ir prasmingai paminėtos monsinjoro Alfonso Svarinsko penktosios mirties metinės: 2.Prie monsinjoro kapo Dukstynos kapinėse

Dr. Aldona Vasiliauskienė

 

Prie monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) kapo Dukstynos kapinių parke padėtos gėlės, uždegtos žvakutės, kalbėtos ir giedotos maldos, išklausyti pagarbos žodžiai išėjusiems.

Renginį vedė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės – Bitės viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Albina Saladūnaitė. Jos žodžius lydėjo smuikininko  Andriaus Pleškūno melodijos. A. Saladūnaitė kalbėjo, kad šios kapinės jau penkeri metai yra moralinio pasitikrinimo vieta: ar mes esam patikimi monsinjoro Alfonso Svarinsko idėjų tęsėjai, patikimi jo vaikai.  Labai jautriai perskaitė keletą testamentinių minčių iš pernai pasirodžiusios monsinjoro prisiminimų knygos.

Apie Monsinjorą Alfonsą Svarinską kalbėjo uteniškis kunigas doktorantas  Nerijus Pipiras. Kunigui sutikus perspausdinamas jo žodis:

Kun. Nerijaus Pipiro kalba prie monsinjoro kapo

Prisimenu prieš trisdešimt metų plačiai skambėjusius žodžius: „Šaukiu lietuvi, burkis prie lietuvio!  Ir gyvą širdį prie gyvos širdies, kad tamsiame vidurnakty nežuvę, pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt“. Šiuos žodžius užrašė Bernardas Brazdžionis, o aš, dar pilnai jų nesuprasdamas, plėšiau iš visos širdies, kaskart pasigarsindamas radijo aparatą. Nesupratau tada šių žodžių gelmės. Tačiau ko gero būtent tik jie man ir išliko atmintyje, kai drauge su tėvais, o praktiškai dar beveik ant jų rankų, buvau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės mitinge savo gimtajame mieste. Jie ir vėliavų jūra. Man to pakako tuomet, o šiandien viso  to jau pasigendu. Tačiau vėl gana dažnai mintimis grįžtu iki šių ir būtent tokių – be galo paprastų, besiliejančių iš širdies ir sujungiančių širdis, - žodžių grožio bei prasmės. Man rodos, kad dabar juos atkartoja Monsinjoras Alfonsas, iš Amžinybės lydėdamas bei užtardamas savo tautą.

Prie monsinjoro Alfonso Svarinsko kapo

Prie monsinjoro Alfonso Svarinsko kapo kalba kun. Nerijus Pipiras

Prie monsinjoro Alfonso Svarinsko kapo. Dr. Aldonos Vasiliauskienės nuotraukos

Prieš penkerius metus, kai stovėjome prie Monsinjoro kapo duobės, atrodė, kad baigiasi viena epocha. Kovos ir nežinomybės, kančių epocha. Šiandien būdami vėl čia, turime pripažinti, kad Monsinjoro epocha tik prasideda. Ir tikrai jis šaukia lietuvį, bylodamas, kad nusivilti savo Tėvyne nevalia, kad reikia ryžtingai kurti rytojų, o šiame darbe neišvengsime išbandymų, dulkių ir kelkraščių. Eidamas ar važiuodamas miesto gatvėmis, dažnokai matau sukiužusius namelius. Tuomet pagalvoji, o sąžinės žmonių kokios? Monsinjoras, prie kurio kapo šiandieną susirinkome, kvietė į laisvą sąžinę.  Šiandieniam žmogui neretai iškyla klausimas, ar krikščionybė ir pilietiškumas suderinami dalykai? Juk taip norisi nusiimti atsakomybės naštą, arba ją uždėti ant kito pečių, o sau pačiam prisitaikyti tik patogią kritikuotojo rolę, sėdint patogiame krėsle, matant kitų klaidas bei ydas ir nė piršto nejudinant. Vis dėl to krikščionis yra Dangiškosios Tėvynės pilietis. Tos, kurios atvaizdas yra Lietuva. Su savo džiaugsmais ir rūpesčiais, gražiausiais Dubysos krantais, viltingais bažnyčių bokštais ir grūdą nokinančiu rugių kvapu. Todėl iš tiesų galim turėti naujus namus, lengvą gyvenimą, bet kitos Tėvynės neturėsim.

Krikščionis savo gyvenime turi nepamiršti vieno dalyko: idėjos. Svarbu ne tik ją turėti, bet ir dėti pastangas, kad ji taptų tikrove. O tai visai įmanoma, prisiminus, jog krikščioniu reikia būti ne dėl vardo. Krikščionis neturi asimiliuotis ar prisitaikyti prie epochos, aplinkos ar patogios atmosferos. Šiandien reikia sūrumo, išlaikančio vertybes ir tai, kas nuo amžių buvo ir yra brangu bei šventa. Tėvynė ir yra tas laukas, kur mūsų idėjų žiedai skleidžiasi. Todėl būtent čia, tėvų ir protėvių žemėje mes turime unikalią galimybę atpažinti Dangiškosios Tėvynės bruožus. Šiandieną Monsinjoras mus šaukia širdžių ir vilčių vienybėn – ne egzistuoti, ne prisitaikyti prie pseudovertybių ir kultūros, bet gyventi, išlaikant autentišką savitumą.

Tikrai Svarinsko epocha nėra pasibaigusi. Ji tik prasideda. Šiandien, čia ir dabar, kai turime įsipareigoti, pasak popiežiaus Pranciškaus, „būti vilties švyturiais. Kad (Lietuva) būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti  visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamų, teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja“. Šiandien norisi tarti: „Ačiū Dievui, kad Monsinjoras Alfonsas buvo, yra ir bus dovana Lietuvai. Kad jis išliks tuo balsu, kurį mums, lyg aidą beliks išgirsti, pakartoti bei perduoti ateities kartoms“.

Renginį vedusi A. Saladūnaitė dėkojo dangui atsiuntusiam Monsinjorą į Lietuvą, ragino išgirsti Monsinjoro balsą.

Visiems šiose kapinėse palaidotiems ansamblis atliko dainą, o A. Saladūnaitė  perskaitė kelis posmus iš kartu su A. Svarinsku kalėjusio Gintauto Iešmanto poezijos, parašytos 1987 m.

„Viešpaties angelo“  giesme užbaigtas monsinjoro pagerbimas  Dukstynos kapinėse.

Atgal