VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
06.28. Mokslinė konferencija „Europos sąžinė ir totalitarizmas: Lietuvos visuomenės istorinė patirtis XX a.“
Lidija Veličkaitė
Jau treti metai Vilniuje, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos patalpose, vyksta Adolfo Damušio politinių studijų dienos. „Pirmasis renginys, įvykęs 2017 m., buvo skirtas artėjančiam valstybės šimtmečiui – pažvelgti į tautos ir valstybės raidą. 2018 m. didžiausias dėmesys konferencijoje buvo skirtas laisvės bylos išeivijoje tematikai, nes minėjome trijų iškilių asmenybių – dr. Juozo Kazicko, dr. Kazio Ambrozaičio ir prof. dr. Adolfo Damušio jubiliejus. Šiais metais konferencijos tema yra padiktuota daugelio įvykusių ir dar įvyksiančių istorinių sukakčių – 80 m. nuo 1939 m. rugpjūčio mėn. pasirašyto Molotovo – Ribentropo pakto sutarties, 70 m. nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaracijos, 70 m. sukanka Lietuvių chartai ir 30 m. Baltijos keliui – būtent šitos istorinės sukaktys diktuoja temą, kuri suformuluota ir atsispindės konferencijos pranešėjų kalbose“ – atidarydama mokslinę konferenciją „Europos sąžinė ir totalitarizmas: Lietuvos visuomenės istorinė patirtis XX a.“ kalbėjo konferencijos moderatorė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė. Konferencija surengta 2019 m. birželio 14–15 d. Konferencijos organizatoriai – Adolfo Damušio demokratijos studijų centras ir Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, rėmėjai – Kazickų šeimos fondas ir leidykla „Briedis“.
Konferencijos moderatorius istorikas, diplomatas Bronius Makauskas pasidžiaugė, kad konferencijoje turime iškilų žmogų, kuris pažinojo prof. dr. A. Damušį – Vilniaus arkivyskupą metropolitą Gintarą Grušą, kurį pakvietė invokacijai. Sveikinimo žodžius tarė Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja informacijos išteklių ir paslaugų plėtrai Sandra Leknickienė, Lietuvos Respublikos (LR) Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas, Los Andželo lietuvių visuomenės ir politikos veikėja, ilgametė Jungtinių Amerikos Valstijų Lietuvių bendruomenės ir Pasaulio lietuvių bendruomenės bendradarbė Angelė Nelsienė. Atsiųsti sveikinimai nuo LR ambasadorės Danijos karalystėje ir Islandijos Respublikai Gintės Damušytės, Lietuviškų studijų ir tyrimo studijų iš Čikagos vadovų – Roberto Vito ir Kristinos Lapienytės, Kazickų šeimos vardu nuo Jūratės Kazickaitės, Kazickų šeimos fondo prezidentės.
Pakviestas invokacijai Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas
Kalba Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis
Mokslinės konferencijos dalyviai
Birželio 14 dienos pirmajame konferencijos posėdyje buvo perskaityti keturi pranešimai. Pirmasis – Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovo Vidmanto Valiušaičio „Lietuva tarp dviejų totalitarinių režimų: Europos sąžinė ir istorinė atmintis“. Pranešėjas priminė prieš daugiau kaip 70 m. vykusį Antrąjį pasaulinį karą, apie kurį prirašyta daugybė knygų, sukurta tūkstančiai filmų, pastatyta šimtai paminklų, atidaryta dešimtys muziejų, primenant karo sukeltas kančias ir išaukštinant didvyrius. Šis karas Baltijos šalims kainavo 50 metų okupacijos. Tik Suomija atsisakė pasirašyti vadinamąją „savitarpio pagalbos ir draugystės sutartį’’ ir išdrįso pasipriešinti Maskvai. Prieš dešimtmetį buvo priimta reikšminga Europos Parlamento rezoliucija „Europos sąžinė ir totalitarizmas“. Tad prasminga šiandien klausti: ar Lietuva, siekdama išsaugoti „gyvą tragiškos Europos praeities atminimą“, viską yra padariusi, kad būtų įgyvendintos šios rezoliucijos nuostatos bei „pagerbtos aukos, pasmerkti nusikaltėliai ir sukurti pagrindai susitaikyti, paremti tiesa ir atminimu?“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Istorinių tyrimų skyriaus vyriausioji istorikė dr. Kristina Burinskaitė pranešime „KGB kova prieš rezistenciją ginklu ir žodžiu: šmeižto ir dezinformacijos akcijos“ analizavo sovietinių okupacinių jėgų taikytus ir vis dar taikomus kompromitavimo metodus prieš lietuvių rezistencinę kovą. Šis kompromitavimo metodas svarbus ir įdomus tuo, kad ne tik manipuliuojama istoriniais faktais, bet sąmoningai nutylimi „nenaudingi“ faktai. „Ginkluotos kovos periodu svarbiausia buvo palaužti ir sunaikinti šią kovą ne tik fiziškai sunaikinant partizanus, bet ir atgrasinti žmones nuo jų rėmimo, diskredituojant ir iškreipiant tikruosius partizanų tikslus – teigė istorikė.
Filosofas, istorikas, profesorius emeritas Kęstutis Skrupskelis pranešime „Laikinoji vyriausybė bandė žydams kenkti ar padėti?“ bandė atsakyti į šį klausimą: „1941 m. liepos 28 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė pradėjo svarstyti vadinamuosius žydų padėties nuostatus. Kodėl? Protokole parašyta: „Šiais nuostatais siekiama žydų klausimą vienodai tvarkyti visoje Lietuvoje. Pabrėžiu: nuostatais siekiama suvienodinti įvairiose vietovėse jau galiojančias taisykles.“ Tačiau šie nuostatai niekada nebuvo įgyvendinti, jie nebuvo net paskelbti. Jei jie būtų buvę įgyvendinti, žydų padėtis būtų buvusi geresnė. Ir čia profesorius abejoja, ar nuostatų tekstas liepos 28 d. yra galutinė redakcija, ar tai senesnė versija, ar ministrai pritarė, ar Laikinoji vyriausybė nuostatus priėmė. Nerandama protokolo, nė vienas istorikas jo nematė. Labai daug neatsakytų klausimų.
„VLIK’o genezė ir veikla Antrojo pasaulinio karo metais: katalikų ir laicistinių grupių konfrontacija“ – istoriko, Lietuvos jėzuitų provincijos archyvaro dr. Ramūno Labanausko pranešimas. „VLIK’as (Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas) susikūrė laikotarpiu, kai Vokietijos nesugebėjimas primesti Europai naująją tvarką tapo visiškai akivaizdus. Tačiau dar nebuvo aišku, kaip susiklostys karo baigiamoji fazė: labiau tikėtasi susitarimo tarp Vakarų sąjungininkų ir Vokietijos bei visos jos karinės galios nukreipimo prieš Sovietų Sąjungą nei bekompromisio Vokietijos sutriuškinimo. Didelė dalis lietuvių politinio elito manė, jog ir šiame kare pasikartos Pirmojo pasaulinio karo situacija, kai su silpstančios dėl karo dviem frontais Vokietijos pagalba buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.“ – kalbėjo istorikas. Tik 1942 m. pradžioje pradėta svarstyti kurti vieningą lietuvių pasipriešinimo politinę vadovybę. Jų ėmėsi ir katalikai ir laicistai (nekatalikai). Dėl vidinių nesutarimų jie atskirai kūrė savus centrus, katalikai – Tautos tarybą, laicistai – Lietuvių laisvės komitetą (vėliau pavadintą Vyriausiuoju lietuvių komitetu). Tarp jų ir kitų organizacijų prasidėjo ilgos ir įtemptos derybos. Steigiamasis VLIK’o posėdis įvyko 1943 m. lapkričio 25 d.
Antrasis mokslinės konferencijos „Europos sąžinė ir totalitarizmas: Lietuvos visuomenės istorinė patirtis XX a.“ posėdis prasidėjo 2019 m. birželio 15 d. pirmuoju žurnalisto Valdo Vasiliausko pranešimu „Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas“. Žurnalistas kalbėjo: „Šių kartų atramos taškas, kuris nuolat plėtėsi, nulėmė valstybės raidos kryptį ir atvedė iki 1990 m. Kovo 11-osios, be abejo, buvo 1918 m. Vasario 16-osios aktas, vieno išeivijos autoriaus gražiais žodžiais tariant, pirmapradis šaltinis, grąžinęs tautos teisę į nepriklausomybę. <...> Bene stipriausiai ir tiksliausiai Vasario 16-osios aktą yra nusakęs vienas jo signatarų Petras Klimas: „To pagrindinio akto tekstas(<...>) buvo trumpas ir griežtai principinis, kitaip tariant, amžinas, prieš kurį gali reikštis tik atviri ar užsimaskavę priešai.“ Iš tikrųjų amžinybės taškas, kuriame visiems laikams, iki pasaulio pabaigos, susikirto Lietuvos nepriklausomybė ir demokratija. Atsižvelgiant į tuometines politines išorines ir Lietuvos tarybos vidines aplinkybes, tai prilygo stebuklui. Bet šitam stebuklui lietuvių inteligentai ilgai ruošėsi.“
Istorikas, Klaipėdos universiteto prof. dr. Valdas Rakutis nagrinėjo temą „Demagoginė demokratija: Platonas, nacionalsocializmo atsiradimo Vokietijoje prielaidos ir pavojai šiandieninei demokratijai.“ Profesorius priminė Platoną, kurio seniai pasakytos mintys tinka šiai dienai. Platonas rašo, kad žūstant demokratijai, kitas valstybės tipas bus tironija. Hitleris į valdžią atėjo demokratinių rinkimų keliu. Dabartiniai mūsų piliečiai piktinasi bet kokia jiems primetama prievarta. Jie reikalauja vis daugiau laisvės. Platonas rašo, kad iš pernelyg didelės laisvės atsiranda didžiausia ir žiauriausia vergija. Istorikas įspėjo, kad mūsų demokratijai labai lengvai gali kilti pavojus.
Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų katedros prof. dr. Sigutės Radzevičienės pranešime „Ignas Šeinius: ir be diplomato regalijų - poste“ – kalbėjo apie diplomatą I. Šeinių, vėliau turėjusį iš šios arenos pasitraukti, tačiau tapusį ne mažiau svarbiu ir be diplomato regalijų. Tai bene ryškiausia liudija nepamirštama Baltų pabėgėlių byla. I. Šeinius ypatingai rūpinosi 1945 m. gegužės 9 d. į Švediją atvykusių devynių Lietuvos kariškių likimu.
Apie Lietuvos kalbininką, baltistą, nacių Vokietijos karinės žvalgybos karininką nemažai žinių pateikė istorikė, klubo „Prūsa“ pirmininkė dr. Milda Janiūnaitė pranešime „Asmenybės likimas totalitarizmo laikotarpiu: Jurgio Gerulio atvejis“.
Birželio 15 d., prasidėjus trečiajam mokslinės konferencijos posėdžiui, Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė, Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio pirmininkė dr. Aistė Petrauskienė pranešime „Atvertus partizano Jono Junoko-Rutenio dienoraštį: paprasto žmogaus nepaprastas gyvenimas“ pasakojo šio rezistento likimą. Gimęs 1910 m., 1935 m. pašauktas į kariuomenę, įgijo jaun. puskarininkio laipsnį, Lietuvos šaulių sąjungos narys, 1939 m. vedė, augino 6 vaikus, 1941 m. išrinktas Šiluvos valsčiaus viršininku, 1944 m. areštuotas, kalintas Tytuvėnuose, po kelių dienų paleistas, pradėjo slapstytis. Buvo baigęs tik keturias klases, bet gabus, tad rašė gyvenimo dienoraštį. 1946 m. gruodžio mėn., areštavus žmoną, legalizavosi. 1947 m. sausio 17 d. už legalizavimąsi ir duomenų apie partizanus ir ryšininkus pateikimą saugumui, partizanų Karo lauko teismo sprendimu (tai patvirtinančių dokumentų archyve nerasta) J. Junokas sušaudytas.
Teisės filosofas ir teoretikas prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila pranešime „Liberalioji demokratija ir situacinis totalitarizmas“ kalbėjo apie du grėsmingus totalitarinius režimus – komunistinį ir nacistinį, nuo kurių skaudžiai nukentėjo Europa. Ar jie jau šiandien įveikti, ar tik laikinai atsitraukė, susiaurino savo veikimo mastą, o gal jie lieka egzistuoti kitokiais – neklasikiniais, neinstituciniais, sunkiai atpažįstamais pavidalais? Mat, kartais valstybinės valdžios pirmumas nustelbia asmens ir jo teisių pirmumą ir atvirkščiai – savivaliavusią valstybę keičia savivaliauti linkęs individas, reikalaujantis daugiau teisių, negu pareigų.
Profesorius pamini užsienyje gyvenančius lietuvius, įgijusius kitos valstybės pilietybę ir norinčius išsaugoti teisę ir į Lietuvos pilietybę, t. y. teisę naudotis ir Lietuvos valstybės globa, bet atsisakančius pareigos išlaikyti ir ginti Lietuvos valstybę. Jie tą pareigą linkę perkelti Lietuvoje gyvenantiems Lietuvos piliečiams, nesiaiškindami, kaip tai dera su konstituciniu visų piliečių lygiateisiškumu ir su pačia pilietybe kaip asmens ir valstybės teisiniu santykiu, kurio dalyviai susaistyti abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Teisės filosofas ir teoretikas teigė, jog pilietybė be pareigos dalyvauti išlaikant ir ginant savo valstybę jau yra ne pilietybė, o agresyvi pretenzija diskriminuoti Lietuvoje gyvenančius piliečius, juos išnaudoti.
Kino režisierius ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis kalbėjo tema „Rezistencija moksleiviškame kine“, rodė ištraukas iš moksleivių sukurtų filmų. Vasaros metu jis rengia moksleivių kūrybines stovyklas, kuriose vaikai, nieko nežinoję apie Lietuvos partizanus, ne tik supažindinami su pokario istorija, bet ir susitinka su laisvės kovų dalyviais. Vaikams suteikiama galimybė patiems sukurti scenarijus, po to, pasiskirsčius vaidmenimis, kasti ir įsirengti partizanų bunkerius, juose „apsigyventi“ ir tapti „partizanais“. Tai keičia vaikų pasaulėžiūrą ir supratimą apie rezistencinę kovą Lietuvoje.
Konferenciją užbaigė simpoziumas „Europos sąžinė ir totalitarizmas: Lietuvos visuomenės istorinė patirtis XX a.“, kurį moderavo Vidmantas Valiušaitis, dalyvavo istorikas Arūnas Bubnys, istorikas Bronius Makauskas, filosofas ir istorikas Kęstutis Skrupskelis. Buvo apibendrinti konferencijoje išklausyti pranešimai, atsakyta į konferencijos dalyvių klausimus, pateiktos idėjos ir priimta rezoliucija „Lietuvai reikia nacionalinės Laisvės kovų atminimo ir sąžinės programos“.
Atgal
.jpg)
(1).png)
