VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
06.19. Kūrėjų širdyse gyvena Lietuva...
Reda Kiselytė,
Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos bibliotekos vedėja
Širdimi nuglūdinti žodžiai... Poetiniais posmais prisimenamas Kamajų kraštas, spalvingai apdainuota artojėlių žemė – Aukštaitija, kuriamas gimtinės paveikslas vasarą, dedikacija meniškos sielos pedagogui Vytautui Daščiorui, neužmiršta Lietuvos Valstybės diena... Yra daug nostalgijos kūrėjų posmuose: išsekęs šulinys gimtinėje, motulės sodintos margos gėlės, medinė klumpė, padabinta lietuviško gintaro akele... Visi šie vaizdiniai suguldyti į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos ( LKRS) Rokiškio skyriaus narių kūrybą.
Gamtos motyvai gimnazistės Ritos Jasiūnaitės karpiniuose. Nuotr. autorė R. Kiselytė.
Supynėme literatūros ir meno gijas į visumą. Auga vešlus atžalynas... Gera...
.jpg)
Karpiniai
Šiais metais jie dalyvauja projekte „Lietuva mano širdyje“, skirtame Pasaulio lietuvių metams. Kūrėjų širdyse gyvena Lietuva... Literatūriniai tekstai alsuoja meile gimtajam kraštui. Kūrybą susiejome su meno sritimi. Meilę Lietuvai, gamtos pasauliui karpiniais išreiškė Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos (Senųjų rūmų padalinio) III a kl. gimnazistė Rita Jasiūnaitė. Jos darbuose prabyla kruopštumas, kantrybė, kuri susilieja į prasmingą visumą ir mums dovanoja džiaugsmą. Talentinga gimnaziste džiaugiasi gimnazijos menų mokytoja Inga Vagonė. Pedagogė teigia, kad tokie vaikai mums visiems suteikia daug džiaugsmo, o Ritos nuoširdumas užburia... Su tokiomis meniškomis asmenybėmis nesudėtinga įgyvendinti idėjas.
„Lietuvos aido“ skaitytojams atvėrėme širdis...
Gražina Pitrėnienė
Unt pasaulia krašta
Unt pasaulia krašta
Gieda pilkas strazdas.
Visas strazda gesme
Keip iš švinta rašta.
Unt pasaulia krašta
Teka upes sraunias.
Groja su kanklalam
Sesutėlas jaunas.
Pavelyk, strazdeli,
Da vienų gesmelį.
Aisiu pasiskloniat
Sava matinėlai.
Rasiu matinėlį
Linelius beraununt.
Rasiu matinėlį
Kupetėlį kraununt.
Pilkasai Strazdeli,
Na Kriaunų atskridįs,
Vargdienėlių godom
Giesmėse nušvitįs.
Pagedok, Strazdeli,
Džiuginki dūšelų.
Kamajų mestely
Kai dairais unt kelių.
Jolanta Juodinytė
Ten, kur snaudžia senas namas
Miesto pakrašty,
Rasim laukiant tėtį, mamą –
Šiluma širdy.
Kol pusnynuos miega gėlės,
Sodas sapnuose,
Lankosi nameliuos vėlės –
Pasaka tyra...
Kai pargrįžta kalbūs paukščiai,
Saule nešini,
Veriasi lyg žiedas baugščiai
Siela nerami:
Ak, kad niekad neužgestų
Šitas žiburys,
Kad vaikai visuomet rastų
Atdaras duris...
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Nusileido juodas paukštis
Prie baltų langų
Nušalnojo širdį baugščią
Nevilties sniegu.
Žiburėlis mums gimtinis
Berusens sapnuos...
Vėtros skaudžios klykia, draskos
Vartuos... užkeltuos...
Jolanta Augulienė
Klajoju aš po savo gimtą kaimą.
Deja, takai užžėlę kai kurie...
Bet kojos pačios eina, lyg savaime.
Čia viskas artima, čia aš esu namie.
Čia, žvyrduobėj, tiek dūkom, tiek bėgiojom,
Alyvų kvapą gėrėm paslapčia,
Bijodami, kad nieks nesužinotų...
Bet bėgo laikas, pralėkė risčia.
Jau nebelakstom po balas per lietų,
Nebesikarstom, nebelaipom po medžius,
Nors kartais, rodos, taip labai norėtųs,
Kad grįžtų buvęs laikas vėl pas mus.
Norėčiau vėl paglostyt mūsų karvę,
Pavargus atsigult kvapnion žolėn.
Norėčiau paklausyt, kaip groja tėvo dalgis,
Kai verčia pievos žolę pradalgėn.
Jaučiu ir šiandien, kaip maloniai kvepia
Sukrautos šieno stirtos laukuose...
Vėl bėgu po darbų, kiek kojos neša,
Atsigaivinti šulinio vėsa.
Vandens gaivumą dar jaučiu ant lūpų –
Vaikystės skonis lydi nuolatos.
Jį visad jausiu, kad ir kur bebūsiu.
Prisiminimais grįšiu atgalios.
Vaikystės žemė... Ji pati gražiausia.
Malonūs jos visi garsai, kvapai.
Ir išsimaudyti Vyžuonoje mieliausia,
Nors daugel upių, jūrų išbraidei.
Todėl ir vėl einu per savo kaimą,
Pasitaškau Vyžuonos vandeny.
Vėl noriu, kaip kadais pajusti laimę
Ir uždaryti ją giliai širdy.
Danutė Mažeikienė.
Artojėlių žemė
Čia gimtasis kraštas. Tėviškė. Tėvynė.
Artojėlių žemė čia — Aukštaitija.
Basomis vaikystės takelius išmynę,
Amžinai išliekam surišti su ja.
Kiek ši žemė davė iškilių šviesuolių,
Neeilinio proto asmenų garbių.
Ir gražiausias sodžius, ir troba varguolių
Neišvengia laiko permainų svarbių.
Ta pati žemelė didvyrius augina,
Motinų nešioti ir piktadariai.
Laikas išsijoja, iškelia, skandina,
Laiko jūrą puošia dvasios švyturiai.
Jų dėka laimingi praeitį pažinę,
Jų vardus ir ainiai pagarbiai kartos,
Kas mylėjo Dievą, darbą ir Tėvynę,
Liks gyvi šviesiausioj atminty tautos.
Tėviškė. Tėvynė. Mielas, savas kraštas.
Artojėlių žemė čia — Aukštaitija.
Dainomis ataustas margas lino raštas,
Laisvę išnešiojus meilės žarija...
Vytautas Gasiūnas
Paveikslas
Vytautui Daščiorui
Spalvų harmonija užvaldė
Jausmus ir protą.
Žmogaus pasaulį keitė
Dienų nauja paklotė.
Ją spalvino
Marga pašvaistė.
Žara pabudino
Kitaip gi veikti.
Saulėgrąža pražydo
Drobiniam audiny.
Toks vaizdas dygo
Tik meno kūriny.
Irena Varnienė
Liepos šeštąją
Jau išmokom švęst valstybės dieną,
Jausti pakylėjimą širdy,
Kai melodijų vingrybės glosto klausą,
O nuo šokio skyla žiežirba asfalto grindiny...
Jau paliovėme verkšlenti ir raudoti,
Nors trumpam panirti šventės siautuly.
Tarsi broliai viens kitam šypsotis
Ir linkėti laimės akimis...
Jau išmokom dvasiškai pakilti
Virš materialumo ir buities,
Ir į sielą šventę įsileidę
Apkabinti širdimi visus...
Vida Papaurėlienė
Kaip niekad
Prie seno sodo žydi baltos liepos,
Jų svaigų kvapą dar dabar jaučiu...
Sugrįžt, pareit, žinau, ir tu norėtum,
Kai dienos džiūsta ant išdžiūvusių akių.
Deja, išseko šulinys, takai užžėlė,
Tik liepos žydi kaip jaunystėje... Graudu...
Prie to akmens motulės margos gėlės:
Bijūnų, rūtų, net lelijų dar regiu...
Taip skauda... Tuštuma nutvilko širdį...
Rodos, tos liepos žydi vis balčiau,
Ir obelys nutilusios dar girdi,
Kaip po gimtinės medžiais aš verkiau...
Graudu, kad nėr... Kad jau žmonių neliko,
Kad svirtis rymo nenaudojama, tyli,
Kad liepos žydi taip baltai – kaip niekad,
Kad atminimai dūžta praeity...
Sugrįžt, pareit, žinau, ir tu norėtum,
Bet nieks nelaukia mudviejų čionai,
Aitrus prisiminimų vėjas šičia
Vėl veda ten, kur skiriasi keliai...
Tai kas, kad tie keliai ir skirias...Gaila...
Pelynais kvepia, dilgėm, ajerais,
Ir liepos žydi taip baltai – kaip niekad,
Čia amžiams liko tėviškės kerai...
Reda Kiselytė
Moterys ir klumpės
Ant stalo medinė klumpė, padabinta lietuviško gintaro akele. Tai šeimos relikvija. Ilga ir paini klumpės gyvenimo istorija. Retkarčiais šeimininkė nušluosto ant suskeldėjusio paviršiaus susikaupusias dulkes. Klumpė jai primena praūžusią jaunystę, smagias gegužinių naktis.
Deja, liko tik sugrubę pirštai ir sniegu išdabinti plaukai, o pro medinės klumpės gyvenimą akis praplaukė daugelio čia gimusių likimai. Moteris ir iš medžio gabalo išdrožta medinė klumpė... Jau ir klumpė gerokai suskilusi. Laikas nestovi vietoje. Pražyla moterys, suskeldėja medinės klumpės.
Atgal
.jpg)
(1).png)
