VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

06.18. Tautinės literatūros klasikas Juozas Tumas Vaižgantas. Minint jo gimimo 150-ąsias metines

Prof. Ona Voverienė

Vaižganto vardas – mūsų kultūros ženklas, turintis visuotinai priimtas prasmes. Jis jungia tautą ir visuomenę sąveika ir bendradarbiavimu. Vaižganto kūryba ir asmenybė iškelia gėrio, grožio ir teisingumo pradus, žmogaus pastangas pergalėti savo egoizmą, pakilti iš nuopuolio, gyventi būties meile ir kuriančiąja veikla.

Prof. Vanda Zaborskaitė.

LR Seimas 2019-uosius paskelbė Vaižganto metais. Rugsėjo mėnesį iškilmingai minėsime šio lietuvių literatūros klasiko, daugiaplanės universalios veiklos aktyvios asmenybės: dvasininko, rašytojo, menininko, publicisto, dramaturgo, senovės tyrinėtojo, literatūros istorijos šaltinių rinkėjo, komentatoriaus, redaktoriaus, kritiko ir literatūros recenzento, profesoriaus, lektoriaus, politiko, agitatoriaus, kalbininko, sociologo, įvairių įvairiausių draugijų pirmininko ir valdybų nario Juozo Tumo-Vaižganto 150-ąsias gimimo metines. Visur jis pats aktyviai dalyvavo ir skatino kitus dalyvauti ir pasiaukojamai dirbti. /Jis kovoja su mūsų ištižimu, apsileidimu ir tinginyste visuomeninės veiklos srityse, stengiasi suagituoti, uždegti kitus žmones ieškoti gyvenimo prasmės visuomeniniame darbe, įkvėpti energijos, noro darbuotis, kelti ir garsinti lietuvių kultūrą, sužadinti kilnius jausmus, pastatyti mūsų tautą į vieną gretą su kitomis kultūringiausiomis tautomis (Martynas Yčas. Brangiausia, ką jis paliko // XXI amžius. - 2016, kovo 23, p.11).

Juozas Tumas-Vaižgantas

Vaižgantas perduoda laikraščio „VILTIS redaktoriaus pareigas kun. Fabijonui Kemėšiui, 1911 m. birželio 11 d. Fotografas Aleksandras Jurašaitis

Juozas Tumas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. daugiavaikėje Anupro Tumo ir Barboros Baltuškaitės-Tumienės šeimoje Malaišių kaime (Svėdasų seniūnijoje). Šeimoje jis buvo dešimtas vaikas, deja jų užaugo tik 5 – Juozas, jo vyresnis brolis Jonas ir trys jo seserys – Severija, Ona ir Marijona. Kiti vaikai mirė. Nežiūrint carinės priespaudos ir lietuviško rašto draudimo, Lietuvos motinos savo vaikus mokė lietuviško rašto iš knygnešių atneštų maldaknygių ir knygų. Dauguma tuometinių lietuvių į rašto draudimą žiūrėjo kaip į grėsmę katalikybei ir beveik kiekviena valstietė svajojo, kad jos sūnus taptų kunigu. Ne išimtis buvo ir Barbora Tumienė. Nuo pat ankstyvos vaikystės Juozas Tumas buvo mamos rengiamas kunigystei ir suaugęs ją priėmė, kaip „pasišventimą dideliems darbams, kaip galimybę tarnauti savo krašto žmonėms. Gražūs idealai vėliau virto konkrečiais darbais“ (Dainora Urbonienė Juozas Tumas-Vaižgantas ir lietuvių tautinis atgimimas // Lietuvos aidas. -201, lapkr. 13, p. 1, 7).

 Antanas Smetona, inž. Kazys Žalys, Juozas Tumas, Liudas Gira

Vaižgantas su savo studentais, Kaunas, 1927 m.

Pirmasis moterų kūrybos vakaras. Kaunas, 1930 m.

Vaižgantas savo namuose su skulptoriumi A. Aleksandravičiumi. Kaunas, 1930 m.

1881 m. Juozas Tumas įstojo į Dinaburgo (Daugpilio) gimnaziją. Ten besimokant jo vyresnysis draugas P. Matulionis parodė dr. J. Basanavičiaus išleistą „Aušrą“ ir nuo pirmojo jos numerio Juozas Tumas susižavėjo mintimi ir užsidegė karštu noru prisidėti prie Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdžio. Įstojęs į Kauno kunigų seminariją, jis jau žinojo ką ir kaip jau reikia veikti. Susirado knygnešį J. Angrabaitį, kuris jį aprūpindavo visa lietuviška spauda – knygomis ir laikraščiais, spausdinamais Tilžėje. Pats pradeda rašyti į V. Kudirkos leidžiamą „Varpą“ ir „Apžvalgą“. Tokia seminaristo veikla nepatinka Kauno seminarijos vadovybei, todėl jį 1894 m. išsiunčia mokytis į Kuršo gubernijos Mintaujos gimnaziją, toliau nuo lietuviškos aplinkos. Tačiau viskas klostėsi visiškai kitaip, negu tikėjosi Seminarijos vadovybė. Mintaujoje tuo metu studijavo būsimas valstybinės lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis, būsimi teisininkai Motiejus Lozoraitis ir A.Krikščiukaitis, dar keletas lietuvių, prie jų prisijungė Juozas Tumas, nusprendęs kūrybiškai tęsti Motiejaus Valančiaus pradėtus darbus, siejančius tautiškumą su katalikybe. Jau aktyviai bendradarbiauja dar vis draudžiamoje lietuviškoje spaudoje, pasirašydamas slapyvardžiu „Vaižgantas“. Tokia veikla gerokai erzina jo vyresnius kolegas kunigus. Vietinis klebonas jį įskundžia Kauno kurijai, ir ši jauną kunigėlį išsiunčia toliau „nuo grieko“ skleisti lietuvybę Kaune ir spaudoje, į Mosėdį. Tačiau gyvenimas patvirtina taisyklę - nėra to blogo, kad neišeitų į gerą: Mosėdyje kunigaudamas jis pradeda redaguoti Tilžėje leidžiamą laikraštį „Tėvynės sargas“. Šis laikraštis daugiau kaip aštuonerius metus kovojo už katalikybės, lietuvių kalbos, tautiškumo teises. Todėl į jį visą laiką krypo lenkomanų akys, kaip į ypač pavojingą lenkams laikraštį. Valdžia pradėjo persekioti ne tik Juozą Tumą, bet ir jo brolį Joną: jį pagavo su „įkalčiu“: iš Tilžės į Lietuvą vežė 600 egz. „Tėvynės sargo“, ilgai tardė, nuteisė keleriems metams kalėjimo. Po kelerių metų grįžęs iš kalėjimo, dėl skolų praranda ūkį, o jo brolis Juozas yra persekiojamas, dažnai žandarų tardomas, bet stebuklu išlieka laisvėje, nors ir kilnojamas iš vienos parapijos į kitą. Per 13 metų iki 1907–ųjų, kunigavo septyniose parapijose. Bet nenustojo redaguoti ir platinti „Tėvynės sargo“. Apie kunigo lietuvišką veiklą klebonai kartais ir nežinodavo: vienais jis pats nepasitikėjo, kitiems savo paslapties nepatikėjo, bijodamas juos įklampinti žandarams. Nelengva buvo surinkti lėšų „Tėvynės sargo“ leidybai, bet komunikabilus ir nuoširdus kunigas greitai rasdavo bendrą kalbą su parapijiečiais ir jie tapdavo jo bendražygiais, Lietuvos patriotais. Juozas Tumas-Vaižgantas nebijojo reikalauti gimtojo žodžio ir siųsdamas laiškus aukščiausiai Rusijos valdžiai. Savo raštuose Švietimo ministerijai reikalavo visose pradinėse mokyklose įvesti lietuvių kalbos pamokas. Dažnai nesulaukdavo jokio atsakymo, bet vis tiek užsispyrusiai kovojo visais frontais. Vyskupo Motiejaus Valančiaus veiklą tęsė ir blaivybės skatinimo akcijose. Dar dirbdamas Mosėdyje, ten įkūrė Blaivybės sąjūdį. Savo pamoksluose nebijojo pasakyti aštresnio žodžio apie carinę priespaudą Lietuvoje, žadino žmonėse tautinę sąmonę. Ta informacija pasiekdavo ir Amerikos lietuvius, kuri savo ruožtu pranešdavo pasauliui, kad lietuvių tauta dar gyva ir kad ji trokšta išsivadavimo iš carinės priespaudos. Įdomiausia, kad jo didžiausi priešai buvo lietuviai kunigai. Kuršėnų klebonas A. Eidimtas nuolat rašė valdžiai skundus apie kunigo Juozo Tumo-Vaižganto antivalstybinę veiklą ir jo skundų pagrindu rašytojui buvo sudaryta byla. Prieš jį buvo nusiteikęs ir pats vyskupas M. Paliulionis. Konsistorijos teismo nariai teisme priėmė palankų J. Tumui-Vaižgantui sprendimą, paneigė visus pramanytus kaltinimus, bet uždraudė be vyskupo leidimo siųsti straipsnius į viešąją spaudą. Kun. J. Tumas-Vaižgantas vienu metu buvo pakilęs palikti Lietuvą ir išvažiuoti į Peterburgą arba Rygą ir tęsti savo kovą už lietuvybę tenai. Pasitaręs su Maironiu ir pastarajam jo idėjai nepritarus, liko Lietuvoje. 1902 m. buvo paskirtas kunigauti į Vadaktėlius (Panevėžio apskr.). Čia kunigaudamas jis ir sulaukė lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo.

1905 metais dr. J. Basanavičiaus ir P.Kriaučiūno iniciatyva buvo sušauktas Didysis Lietuvos Seimas. Juozas Tumas-Vaižgantas aktyviai įsitraukė į agitacinį darbą: pasikinkęs porą arkliukų apvažiavo daugybę parapijų, kviesdamas lietuvius aktyviai dalyvauti Didžiajame Lietuvos Seime. Po jo lankymosi žmonės, pajutę laisvės dvelksmą, iš mokyklų gujo rusus mokytojus, uždarinėjo rusų degtinės monopolius, neklausė žandarų. Didžiajame Lietuvos Seime Juozas Tumas-Vaižgantas laikėsi kukliai, jautėsi pavargęs. Atsiradus lietuviškai periodikai, Vaižgantas iš tolimos parapijos buvo pakviestas 1906 metais į Vilnių redaguoti „Vilniaus žinių“. Ne iš karto sutiko. Abejojo dėl savo kompetencijos ir dėl laikraščio politinės pakraipos, dėl jos buvo daug ginčų. Dėl įvairių priežasčių laikraščio leidyba nutrūko. Kartu su teisininku Antanu Smetona sukuria bendrovę ir pradeda leisti tautiškos pakraipos laikraštį „Viltis“, tampa jo redaktoriumi. Jam tenka rūpintis laikraščio finansais, organizaciniais reikalais, nesutarimais tarp skirtingų politinių srovių autorių ir žurnalistų. Laikraščiu ir jo redaktoriumi ypač nepatenkinti Vilniaus lenkai. Jie pradeda visokias insinuacijas, šmeižtus, daro žygius pas prolenkišką vyskupą G. Cirtautą. Ir savo pasiekia. 1911 metais kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas išsiunčiamas kunigauti į Laižuvą. Paskutiniame laikraščio numeryje J. Tumas-Vaižgantas paskelbia laišką laikraščio skaitytojams, kuriame sako „nepalieka vilties, kad jį išvarius išnyks tautinė idėja – atsirasią kiti ir ją toliau skleis Lietuvos sostinėje“ (Dainora Urbonienė, Ten pat). Laižuvoje pakunigavęs kurį laiką ir gavęs kvietimą važiuoti į Rygą redaguoti „Rygos garsą“, išvažiuoja į Latvijos sostinę, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, aktyviai dalyvauja „Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti“ veikloje. Jis buvo geras oratorius ir visur buvo kviečiamas kalbėti. Tačiau pagrindinė jo visų kalbų tema buvo lietuvybės gaivinimas ir puoselėjimas. 1918 m. grįžęs į Lietuvą kurį laiką gyveno Vilniuje. Čia patiria bolševikų okupaciją. Nuėjęs kalbėtis su bolševikų vadu Vincu Mickevičiumi Kapsuku, čia patiria daugybę pažeminimų ir lietuviškų vertybių – kalbos, istorijos, tradicijų ir papročių bjauraus niekinimo ir Rusijos bolševikinės revoliucijos liaupsinimo. Po to sekė Vilniaus ir viso Vilniaus krašto okupacija ir J. Tumo-Vaižganto drąsi kova su lenkų šovinistais okupantais. Į Kauną Vaižgantas persikėlė 1920 m. pavasarį. Vėl redagavo periodinius leidinius „Tauta“, „Trimitas“, „Mūsų senovė“ ir kt., buvo Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, įvairių visuomeninių organizacijų narys. Juozas Rimantas jo straipsnyje „Vaižganto „Girtoji išpažintis“ rašo, kad 1933 metais vasario mėnesį, pablogėjus J. Tumo-Vaižganto sveikatai ir gydytojams uždraudus jam tiek daug dirbti visuomeninį darbą, „ jis parašęs atsistatydinimo raštus 24 organizacijoms, kurių valdybose turėjo pareigų. Pasilikęs tik keliose jo širdžiai artimiausiose“. (Rasa Narbutaitė. Skleidęs šviesą ir gerumą // Tarp knygų. -1999, Nr. 9, p.-32).1922 metais buvo pakviestas dėstyti Kauno universitete lietuvių literatūros istoriją, turėjo surinkęs didžiulį šaltinių srautą apie spaudos draudimo situaciją Lietuvoje, ir pats tame laikotarpyje dalyvavo, remdamas lietuviškos literatūros knygnešius ir platindamas draudžiamą lietuvišką literatūrą. Daug rašė. Jo kovotojo už lietuvybę temperamentą ir siekius labiausiai tenkino publicistika. Pirmieji jo kūrybinio palikimo 4 "Raštų" tomai, kaip tik ir sudaryti iš jo paskelbtos publicistikos. Juozas Tumas-Vaižgantas visada buvo visų Lietuvos politinių ir kultūrinių įvykių epicentre. Jam viskas rūpėjo ir viską savo patarimais spaudoje jis siekė pataisyti, pagerinti, patobulinti. Rašė su humoru, su lengva pašaipėle, gyvai, kartais hiperboliškai reaguodavo į politinius įvykius. Jam buvo skaudu, kai atgavus nepriklausomybę Lietuvoje atsirado daug gobšumo, pavydo, savanaudiškumo, karjerizmo, neveiklumo, tarpusavio rietenų, neradimo savęs Lietuvoje ir emigracijos, ieškant eldoradų užsieniuose apraiškų. Jas kritikavo savo publicistikoje. Skaitai jo publicistiką ir stebiesi, kaip Lietuvoje beveik niekas, išskyrus technologinius materialius dalykus, nepasikeitė. Tarsi J. Tumo-Vaižganto publicistika būtų šiandien parašyta.

Grožinei kūrybai Juozui Tumui-Vaižgantui nedaug likdavo laiko, jam aktyviai sukantis visų jo politinių ir visuomeninių darbų sūkuryje. Tačiau būtent grožinės literatūros kūryba jam pelnė lietuvių tautinės kultūros klasiko vardą. Lietuviško kaimo kasdienybė vaizduojama jo pirmosiose knygose: „Vaizdeliai“ (1902); „Šis tas“ (1906); „Sceniškieji vaizdeliai“ (1906);“ „Scenos vaizdai“ (1915); „Karo vaizdai“ (1915); „Alegorijų „ (1916) ; „Pragiedruliai vaizdai“ (Gondingos kraštas dvi dalys, 1918; Vaduvų kraštas, 1920); apysaka „Dėdės ir dėdienės“ (1920-1921), „Šeimos vėžiai“ (1929), apysaka „Išgama“ (1929) (apie lietuvių inteligentų šeimos problemas, jų nutautėjimo priežastis), “Nebylys“ (1930), „Žemaičių Robinzonas“ (1932). Literatūros kritikos ir literatūros istorijos darbuose (1924-1925) pateikiama rašytojo Antano Baranausko, istoriko Zenono Ivinskio, tautininko Vinco Kudirkos, poeto Maironio ir kt. kūrybos analizė ir vertinimas, beletristiniame leidinyje „Aplink Baltiją“ (1919) pateikiami Juozo Tumo-Vaižganto kelionių įspūdžiai.

Rašytojo, publicisto ir dramaturgo Juozo Tumo-Vaižganto kūryba buvo aukštai įvertinta pirmosios Lietuvos Respublikos vadovų, valstybės ir bažnyčios. Juozas Tumas-Vaižgantas buvo apdovanotas Gedimino antrojo laipsnio ordinu (1928), Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinu (1932), Trijų žvaigždžių antrojo laipsnio ordinu (Latvija).

Rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas mirė 1933 m. balandžio mėn. 29 d. Jo palaikai palaidoti Kaune Vytauto Didžiojo bažnyčios kriptoje, Rašytojas Vincas Mickevičius Putinas „Vaire“ tada rašė: „Be Vaižganto mūsų gyvenimas pasidarė tamsesnis, liūdnesnis ir, tarsi net blogesnis, nes nėra to, kuris taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą ir šviesą“ (Vytautas Bagdonas. Nusilenkime Vaižganto žemei. - Utena, 2009. – P.43).

Juozo Tumo-Vaižganto kūrybinį paveldą sudaro 19 jo „Raštų“ tomų. Rašytojo gimtajame Malaišių kaime (Svėdasų seniūnijoje) gimtoji sodyba neišlikusi, tačiau vieta pažymėta akmenine tvorele. 1937 metais buvo pastatytas Vaižganto biustas, kurį sukūrė Bernardas Bučas.1979 m. pastatytas ąžuolinis stogastulpis su memorialine lenta, sukurtas tautodailininko Jono Tvardausko. Prie sodybvietės stūkso Juodžiaus akmuo, atgabentas iš gretimo kaimo (Vytautas Žemaitis. Malaišiuose jubiliejinės 10-osios vaižgantinės. Juozo Tumo-Vaižganto premija Loretai Jastramskienei // Lietuvos aidas. – 2018, rugpj. 25-28, p. 9).

2009 m. pasirodė minėtas žurnalisto ir fotografo Vytauto Bagdono sudarytas gražių tekstų ir puikių Juozo Tumo-Vaižganto ir jo gimtinės Malaišių fotonuotraukų albumas, jo leidybą parėmė svėdasiškis Zenonas Prūsas (JAV) 1982 m. išleista prof. A. Vaitiekūnienės monografija „Vaižgantas“ (V., 1982); 1987 m. A.Radzevičiaus monografija „Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėje“ (V., 1987). 1970 metais pastatytas filmas „Tas prakeiktas nuolankumas“ (rež. A.Dausa). Eimantas Belickas 2018 m. sukūrė dokumentinį kino filmą „Tumo kodeksas“ (scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė; Juozo Tumo-Vaižganto vaidmenį atlieka Ramūnas Cicėnas, Albino Juozapo Herbačiausko vaidmenį Aleksas Kazanavičius Petro Klimo – Rolandas Kazlas, brolio Jono Tumo – Darius Gumauskas.

Šios jubiliejinės rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto metinės jau pažymėtos rašytojo gimtajame Malaišių kaime. 2018 m. pabaigoje jos buvo iškilmingai paminėtos Lietuvai pagražinti draugijos tai datai skirtoje konferencijoje Vilniuje (Vad. Juozas Dingelis). Juozas Tumas-Vaižgantas buvo vienas iš tos draugijos įkūrėjų ir jos Valdybos narys, šiais metais jau paminėtos Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame bute-muziejuje organizuotoje jubiliejinėje konferencijoje (Vad. Alfas Pakėnas). Muziejus įkurtas praėjus metams nuo Juozo Tumo-Vaižganto mirties. Jį kasmet aplanko apie 4 000 lankytojų (Jurgita Šakienė Ypatinga Vaižganto aura // Kauno diena. – 2019, geg.6, p. 1,3

Atgal