VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

05.24. Kada prisimename kapines

Antanas Šimkūnas

 

Rudenį, per Vėlines, pavasarį po Motinos dienos sumirga Lietuvos kapinės tūkstančiais žvakučių ir gėlių puokštėmis.O keliuose prie kapinių eismą tenka reguliuoti policijai. Niekada Lietuvoje taip masiškai nebuvo lankomi kapai, kaip dabar. Tuo pat metu pradėta labiau domėtis tais kapais, kurie yra apleisti, kurių niekas nelanko. Pradėta rūpintis, ką su jais daryti. Plečiasi graži tradicija ieškoti nežinomų Lietuvos laisvės gynėjų kapų, o suradus juos iškyla vis daugiau atminimo ženklų, paminklų.

Apleisti kapai, kurių niekas nelanko

Vilnius iš visų didžiausių Lietuvos miestų turi daugiausia kapinių. Pasak Vilniaus miesto merijos Komunalinio ūkio poskyrio vedėjos Juditos Nauckuvienės, Vilniaus mieste priskaičiuojama daugiau kaip 50 kapinių, kuriose ilsisi įvairiausių tautybių žmonės: lietuviai, lenkai, rusai, žydai, karaimai, totoriai. Iš jų daugiau kaip pusė kapinių yra neveikiančios, uždarytos.Kai kurios labai senos kapinės yra beveik išnykę. Dar tvarkomos senosios Vaidotų, Kryžiokų, žydų kapinės Olandų gatvėje. Verkių, Saltoniškių, Sudervės, Rasų kapinės yra riboto laidojimo. Jose artimuosius laidoti galima tik šeimos kapavietėse. Liepynės kapinėse bus įsisavinamas 49 ha plotas.

Kiekvieną mėnesį Savivaldybei tenka išduoti apie 400 leidimų laidoti. Anksčiau tekdavo išduoti daugiau – iki 500. Nemažai leidimų laidoti vilniečiai gauna Vilniaus rajone arba mažų gyvenviečių bei miestelių kapinėse. Dalis naudojasi kolumbariumais. Vilniuje kolumbariumus turi Sudervės, Kairėnų ir Liepynės kapinės. Juose užimta tik apie 15 proc. vietų. Antakalnio kapinėse taip pat planuojama įrengti kolumbariumą. Laidojimo vietų esamose Vilniaus kapinėse užteks artimiausiems 10-15 metų..

Kas daroma su apleistais kapais?

Yra Vyriausybės nutarimas, kuris įpareigoja savivaldybes neprižiūrimus kapus atiduoti norintiems tvarkyti. Pernai Vilniaus savivaldybė patvirtino naujas taisykles, kuriose nurodoma, kaip tai daroma vadovaujantis Vyriausybės nutarimu. Tai sudėtinga tvarka, vargu atsiras daug norinčių apleistus kapus prižiūrėti. Tris kartus per metus yra tikrinamos kapinės. Jei nustatoma, kad kapavietė neprižiūrima, po metų ieškoma šeimininko. Jeigu jis atsiranda, duodamas terminas sutvarkyti kapavietę. Jeigu nepradeda tvarkyti, tuomet patenka į sąrašą kapaviečių, kurios atiduodamos gyventojams. Senų kapų prižiūrėtojus sunku nustatyti. Anksčiau laidojimo knygose nebuvo reikalaujama užrašyti prižiūrėtojo  pavardę, adresą. O ir paskelbus neprižiūrimų kapaviečių savininkų sąrašą mažai kas atsiliepia. Daug žmonių yra išvykusių, gyvena užsienyje. Jeigu apleista kapavietė atiduodama naujam prižiūrėtojui, tai dar nereiškia, kad toje vietoje tuojau bus galima laidoti. Tai bus galima ne mažiau kaip po 25 metų.. Toks kapo ramybės laikotarpis.

Pavasarį, po Motinos dienos, sako Judita Nauckuvienė, vėl bandysime sudaryti apleistų kapų sąrašą. Tuomet bus akivaizdu, ar prie kapavietės buvo kas atėjęs, ar ne. Pradėsime nuo didžiųjų kapinių. Visas apeiti iš karto neįmanoma, nes savivaldybėje už kapų priežiūrą atsakingos tik dvi darbuotojos. Kapinėse už priežiūrą atsakingi administratoriai. Antai Rokantiškių kapinių priežiūra rūpinasi 4 žmonių grupė. Tai didžiulis 70 ha plotas, kuriame aplinkui yra mažytės kapinės.

Kapinių priežiūrai didelę žalą daro gyvūnai, pastaruoju metu stirnos. Ypač daug žalos padaroma Karveliškių kapinėse, niokojami dekoratyviniai kūmai, gėlės.Siekiant nuo to apsisaugoti, aplink šias kapines pradėta tverti brangiai kainuojanti tvora.. Dažnai ir patys kapaviečių šeimininkai nepadeda saugoti tvarkos kapinėse, verčia šiukšles kapinių patvoriuose, bet kur meta žvakides, gėles.

Skaudūs laidotuvių rūpesčiai

Kai į šeima ateina skaudi išsiskyrimo valanda, užgriūna slegiantys rūpesčiai. Nelengva įveikti psichologinę traumą, o čia dar nelengva laidojimo tvarka. Dažnai žmonės pasimeta, sako Judita Nauckuvienė, nežino, ką daryti, kokių dokumentų reikia, kad gautum leidimą laidoti. Pirmiausia tenka gauti mirties liudijimą, po to prašoma leidimo laidoti. Būna atveju, kai žmonės pradeda rūpintis laidojimu neturėdami mirties liudijimo. Jeigu šeima turi savo kapavietę, reikia kreiptis į kapinių administratorių, po to savivaldybė išduoda leidimą. Jeigu laidojamas savanoris, nukentėjęs Sausio 13-ąją, politikas reikia pateikti lydinčius tarpininkavimo dokumentus.Laidojant kultūros, meno darbuotojus lydinčius raštus pateikia Kultūros ministerija.

 

Atgal