VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
05.18. PAMĄSTYMAI APIE PEDAGOGINĘ SPAUDĄ (Susipažinus su Z. Alaunienės mintimis „Mokytojai neturi savo periodinės spaudos. Kodėl?“, paskelbtomis portale: https://www.lzinios/svietimas/redakcijospastas–/286451)
Regina Norkevičienė
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną šiais metais palydėjo dar viena nelinksma naujiena – nustoja ėjęs senas tradicijas tęsęs laikraštis „Lietuvos žinios“, lieka tik jo internetinis variantas. Lietuvos mokytojai spaudos dieną sutinka jau gal ir pamiršę ilgą, šakotą lietuviškos pedagoginės spaudos istoriją – nebeliko nė vieno mokyklai skirto laikraščio ar žurnalo.
Lituanistai su pagarba ir nostalgija dar prisimena „Gimtąjį žodį“, tiesiog didvyriškomis pastangomis leista paskutiniojo redaktoriaus Zenono Lapinsko. Vien iš kuklios prenumeratos, neremiamas nei ministerijos, iš spaudos rėmimo fondo gaudamas tik grašius atskiriems projektams, žurnalas neišsilaikė. Seniai nunyko ir „Dialogas“, ėmęs griežtokai kritikuoti aukščiausią švietimo vadovybę. Suprantama: valdžią kritikuojančio leidinio pati valdžia neparems. Švietimo profsąjungos silpnos, susiskaldžiusios, negalvojančios apie pedagoginę spaudą, o būtent profsąjungos leido arba rėmė tarpukario Lietuvos pedagoginius žurnalus. Nerodė entuziazmo savo spaudos paremti natūraliai – prenumerata – ir patys mokytojai. Gal nuolatinių įvairiausių reformų nuvarginti pedagogai prarado pilietinį, profesinį aktyvumą, gal juos užkankino skurdūs atlyginimai, pernelyg įtemptas darbas. Juk reikalaujama ypatingo dėmesio kiekvienam mokiniui – individualybei, veikiamam moderniųjų technologijų ir nesugebančiam ilgiau sukaupti dėmesio būtent protiniam darbui.
Bandė kai kurie entuziastai kurti mokyklai specialias internetines svetaines, bet tam reikia ir lėšų, ir mokytojų bendruomenės palaikymo. Atsitrenkus į abejingumo sieną, ir didžiausiems entuziastams nusvyra rankos.
Kas atsitiko jaunesnei mokytojų kartai? Ar tikrai įsigaliojo kažkada, mokyklų pertvarkos pradžioje, M. Lukšienės grupės skleistas teiginys: mokytojas – paslaugų teikėjas. Galbūt suteikus būtiniausias paslaugas už kukliausią atlyginimą, mokytojui nelieka nei noro, nei energijos dar domėtis pedagogine spauda, atitinkamomis laidomis internete – norisi tik ieškoti dvasinio bei fizinio poilsio. Be to, esant kukliems atlyginimams, savaime daugiau laiko tenka skirti elementariems buities reikalams. Juk skurdas žemina, verčia pasinerti į buitį. O dar aiškiai matomas valdžios abejingumas mokytojui natūraliai prisideda prie pilietinių vertybių devalvavimo. Entuziazmo, pasiaukojimo galima tikėtis visuomenės lūžio momentais, o normaliam kasdieniniam darbui reikia bent normalių gyvenimo sąlygų. Abejingumas užkrečiamas– jis persiduoda nuo viršaus iki apačios.
Be to, niekam nėra paslaptis švietimo sistemoje išsikerojęs biurokratizmas, ministeriją apaugusių satelitinių organizacijų gausa, jų vykdomas pelningų „projektų“ gaudymas, parazitinė daugelio valdininkų bei valdininkėlių egzistencija. Norėdami pateisinti tą egzistenciją, satelitinių organizacijų atstovai „nuleidžia“ į mokyklas srautus popierių, neretai tik trukdančių mokytojų laiką, o vėliau ramiai nugulančių į stalčius.
Prieš daugelį metų buvusi prezidentės patarėja V. Būdienė, atėjusi į jau sunaikinto Pedagogikos instituto patalpose įsikūrusio, ne kartą pavadinimą keitusio centro renginį, matematikės logika ir tikslumu nusakė jo veiklos beprasmišką mechanizmą. Darbuotojai paklausė, patylėjo. Minėto centro direktorius, į pedagogiką priklydęs ir sugebėjęs naujai valdžiai įtikti asmuo, toliau ramiai tęsė savo veiklą. Tęsia ją ir dabar, tiktai jau kitame centre. Nemanau, kad visų tų centrų, centrelių, centriukų darbuotojai savo egzistencijos beprasmiškumo visiškai nesuvokia, bet kas išdrįstų apie tai viešai kalbėti – kas kirstų šaką, ant kurios pats sėdi? Dabartinis ministras, pažįstantis švietimo sistemą nuo žemiausių iki aukščiausių grandžių, lyg ir žada padėtį keisti, bet tai bus tikrai nelengva ir juridine, ir moraline – konkrečių žmonių likimo – prasme.
O gal galima ir pasvajoti: tarp darbą prarandančių, prasmingo darbo ieškančių asmenų gal atsirastų grupelė žurnalistikai gabių, giliai mąstančių pedagogų, kurie šioje sudėtingoje situacijoje gebėtų iškovoti erdvę ir lėšas šiuolaikiniam Lietuvos pedagogų leidiniui – gal ne tik internetinei svetainei. Pasvajoti apie atgimstantį pedagoginį leidinį galima visiems – ir ateinantiems, ir nueinantiems.
Atgal
.jpg)
