VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
05.17. Šį tą papildant, kai ką patikslinant
Dr. Kostas Algirdas Aleksynas
Pernai vasarą plačios Prienų rajono Šilavoto apylinkės žmonės gražiai paminėjo savo parapijos įkūrėjo – iškilaus kunigo ir tautiškumo ugdytojo, tautos patriarcho Jono Basanavičiaus bendramokslio Marijampolės gimnazijoje ir gero draugo Antano Radušio 170-ąsias gimimo ir 100-ąsias mirties metines. Ta proga šilavotiškis mokytojas Jonas Mikučiauskas parašė knygelę „Ilgas kelias į pripažinimą“ (Prienai, 2018, 32 p.), kurioje gražiai apžvelgė, vaizdingai nusakė pirmojo parapijos dvasinio ganytojo gyvenimo kelią, tinkamai įvertino jo įvairiapusišką veiklą, nesiribojusią vien savąja parapija, o apibendrindamas pastebėjo, kad jo atminimas ir dabar tebėra gyvas daugelio parapijiečių širdyse.
Džiaugiantis šiuo kukliu proginiu leidiniu, kartu juntamas reikalas jį papildyti naujai paskelbtais, tad autoriaus dar negalėtais panaudoti duomenimis apie A. Radušio knygnešystės veiklą pirmaisiais kunigystės metais. Kartu prašosi patikslinimo knygelėje pateiktų duomenų, susijusių su jo domėjimusi tautos kultūriniu paveldu, interpretavimas.
A. Radušis pirmiausia didžiai pagerbiamas už lietuvybės diegimą ir puoselėjimą. Viena iš tada buvusių jo visuomeninės veiklos sričių – slaptas draudžiamos lietuviškos spaudos platinimas. Knygelėje pastebima, kad A. Radušis dar mokydamasis Seinų kunigų seminarijoje ją „pradėjo platinti seminaristų tarpe“. Paminima, kad ir Šakiuose jis talkinęs knygnešiams. Gaila, kad knygelės autoriaus neturėta apie tai žinių iš 1874–1877 metų laikotarpio, kai A. Radušis buvo vikaru Punsko parapijoje. Jų padaugėjo visai neseniai. J. Mikučiauskas knygelės rašymo metu dar negalėjo pasinaudoti Lenkijos lietuvių leidinyje paskelbtu spaudos darbuotojo ir kraštotyrininko Benjamino Kaluškevičiaus straipsniu „Draudžiamos lietuviškos spaudos keliai į Seinų kraštą (Seinai–Lazdijai–Punskas)“ (kn. „Terra Jatwezenorum / Jotvingių kraštas“, d. 1, Punskas, 2017, p. 167–198). Jame rašoma, kad vienas iš pirmųjų knygnešystės organizatorių Suvalkų gubernijoje buvęs Sudargo (dab. Šakių r. sav.) klebonas Martynas Sederavičius (ne Sidaravičius, kaip įvardyta knygelėje), o jo veikla apėmusi ir Seinų krašto parapijas, jam talkinę seminarijos auklėtiniai, tarp jų – ir Punsko vikaras A. Radušis. Straipsnyje jis (beje, ir kunigas Silvestras Leonavičius, kilimo nuo Leskavos – kaimo netoli Šilavoto) priskiriamas tiems aktyviesiems Seinų krašto knygnešiams, kurie lietuvišką spaudą pradėjo platinti tarp gubernijos gyventojų dar prieš „Aušros“ laikraščio pasirodymą. Su knygnešiu Juozu Kancleriu, Suvalkijoje vadintu knygnešių karaliumi, A. Radušis galėjo susipažinti jau perkeltas į Šakius.
Dr. Kostas Algirdas Aleksynas
Antanas Radušis
Ir J. Basanavičių, ir jo mokslo draugą A. Radušį per Marijampolės gimnaziją bus paveikęs XIX amžiaus antroje pusėje sustiprėjęs dėmesys lietuvių tautosakai. Tai irgi leidinyje aptariama, pradedant paminėjimu, kad A. Radušis jau užsirašo liaudies dainas vos tik pradėjęs kunigystę Ūdrijoje – dainingoje Alytaus krašto apylinkėje. „...Dainų rinkimas tapo Ūdrijos vikaro visuomenine veikla“, – teigia J. Mikučiauskas. Ir kartu skaitytojus informuoja, kad A. Radušio čia užrašytos dainos dar XX amžiaus pradžioje buvo paskelbtos: jas „J. Neimontas harmonizavo ir išleido atskiru rinkiniu ,Auksinės varpos‘“. Šiam svarbiam, nežinia kuo grįstam teiginiui (rinkinyje užrašytojas nenurodytas) patvirtinti būtinai reikėjo pateikti turimą argumentaciją, nes apie lig šiol niekur neužsiminta, ir šilavotiškiai galėtų džiaugtis dar vienu išlikusiu klebono kultūrinės veiklos rezultatu – 30-čia liaudies dainų, nors ir užrašytų atokiame nuo Šilavoto krašte.
Knygelėje ištisai cituojamas istorikės Vidos Girininkienės Sankt Peterburge visai neseniai surastas ir paskelbtas („Literatūra ir menas“, 2017 liep. 21) 1891 m. rugsėjo 29 (17) d. rašytas A. Radušio laiškas Peterburgo universiteto privatdocentui Eduardui Volteriui. Jis pasitelktas įrodyti, kad A. Radušis siekęs įrašyti turimas liaudies dainas garso fiksavimo aparatu. Bet jis mums labiau praverčia tuo, kad leidžia atsakyti į klausimą, kylantį gilinantis į A. Radušio užrašytų liaudies dainų likimus. Kaip tik tada, 1883–1887 metais, E. Volteris keliavo po Lietuvą, rinkdamas etnografinę medžiagą. „Ūdrijos apylinkėje kun. Antanas Radušis buvo surinkęs bene du sąsiuviniu dainų melodijų su tekstais, įteikė p. Volteriui“, – rašoma Seinuose ėjusiame savaitraštyje „Šaltinis“ (1928, Nr. 43) paminint kunigo mirties dešimtmetį. Bet po keturių dešimtmečių, kai E. Volteris jau buvo tapęs Lietuvos universiteto profesoriumi, jo 70-mečiui skirtame Adolfo Nezabitausko biografiniame-apžvalginiame straipsnyje su bibliografija („Tauta ir žodis“, kn. 5, p. 344–360) išvardijama kone visa šio mokslininko kelionių po Lietuvą metu aptikta ir sukaupta medžiaga, o gautõs iš A. Radušio neaptinkame. Kaip čia yra? Iš to laiško aiškėja, kad kunigas turėtas dainas („84 giesmeles“) mokslininkui išsiuntęs jau praėjus gerokai laiko po susitikimo, nes prieš atiduodamas norėjęs jas „sau persirašyt“. E. Volterio gautos jau po išvykų, į jokias ataskaitas jos nebepateko.
Knygelės autorius susipainiojo nusakydamas Šilavoto bažnyčios chorisčių 1909 metų įdainavimus į E. Volterio atsivežtą fonografą. Jis yra teisus teigdamas: „Iš savo gero bičiulio ir klasės draugo J. Basanavičiaus [Radušis] sužinojo, kad yra toks aparatas, galintis ne tik įrašyti, bet ir išsaugoti įvairius garsus.“ Bet klysta net pusantro dešimtmečio paankstindamas A. Radušio norą ir siekį įamžinti tuo aparatu – fonografu – šilavotiškių dainas. Minėtu knygelėje ištisai pateikiamu A. Radušio laišku E. Volteriui siekiama skaitytojams įteigti, esą Veiverių vikaras kviečiąs Peterburgo universiteto dėstytoją įrašyti jo turimas liaudies dainas į fonografo volelius ir 1909 metais jo pagaliau sulaukęs. Bet to nėra. Jonas Basanavičius jau gerokai prieš išrandant fonografą atsidūrė Bulgarijoje, jo asmeniniai ryšiai su J. Basanavičiumi gyvenant svetur buvo visiškai nutrūkę, o ir apie ką tik išrastą fonografą to meto visuomenei dar nebuvo nieko žinoma, nes jo praktiškai nenaudota – tik XX amžiaus pirmąjį dešimtmetį vokiečiai pamažu pradėjo juo užrašinėti egzotišką savo kolonijų čiabuvių muziką. Peterburgą, kur darbavosi E. Volteris, ši garso fiksavimo priemonė bus pasiekusi ne anksčiau. A. Radušis apie tokį nuostabų aparatą galėjo sužinoti tik susitikęs klasės draugą jau Lietuvoje, kai jis, kaip rašo autobiografijoje, „baisiai neramaus gyvenimo Varnoje atgrisęs“ ir „nostalgijos genamas“, 1905 metais po kelių dešimtmečių atskirties sugrįžo į Lietuvą. 1906 metais J. Basanavičius susipažino su E. Volteriu, jį, labai besidomintį lietuvių etnografija ir tautosaka, lengvai įtraukė į savo sukurtos Lietuvių mokslo draugijos veiklą. Ir tik tuo metu jis galėjo informuoti A. Radušį apie ką tik atsiradusią galimybę įrašyti dainas į fonografo volelius. Ir netgi ją realizuoti. 1909 metais jis jau laukia atvykstant J. Basanavičiaus ir E. Volterio, kad tai padarytų. Sulaukia tik E. Volterio, J. Basanavičiui kartu vykti sutrukdė kiti reikalai. Mokslininkas išgirdo ir aparatu užfiksavo 28 šioje apylinkėje gyvavusias, bažnyčios choro pateiktas liaudies dainas ir giesmę „Pulkim ant kelių“ – senovišką variantą.
Šaltinyje, kuriuo remiamasi knygelės autorius, tikrai nėra teiginio, esą „A. Radušio surinktas dainas į fonografo aparatą įrašė J. Basanavičius“. Tiesa yra ta, kad visai netrukus po E. Volterio apsilankymo J. Basanavičius irgi atvyko į Šilavotą, šįsyk su ką tik Lietuvių mokslo draugijai jo paties Vokietijoje įgytu geriausiai veikiančiu tų laikų fonografu. Jis tada užrašė kelias dainas, tarp jų – vieną iš Antaninos Radušiūtės (klebono giminaitės), būdingą pačiam vakariausiam Lietuvos kraštui bei Mažajai Lietuvai.
Ne A. Radušio noru jo surinktos šilavotiškių dainos atsidūrė Stasio Šimkaus rankose, kaip rašoma knygelėje, o pradedantysis kompozitorius, jau bandąs perkomponuoti bei plėtoti liaudies dainas, džiaugėsi Šilavote aptikęs pas kleboną ir iš jo išprašęs gausią jų, ypač senovinių, sankaupą. Ją gavęs, melodijas dar pasitikrinęs iš gyvų tebesančių dainininkių. Nemažai jų harmonizavo ir paskelbė, kai kurių skelbdamas nurodė ir užrašymo vietą. Pasidomėjus S. Šimkaus rankraščiais, gal ir pavyktų tas dainas atsekti, o dėmesys joms būtų dar viena pagarbos A. Radušiui išraiška.
Atgal
.jpg)
