VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

05.14. Nepamiršti komandiruočių įspūdžiai (2)

Julius Norkevičius

 

Respublikinis mokytojų tobulinimosi institutas organizavo išvyką į Kirovogrado sritį „pasisemti“ ukrainiečių patirties apie pamokų aktyvinimą. Į šią grupę patekau ir aš. Patirties ieškojimo keliai nuvedė į nedidelio kaimo Pavlyšo vidurinę mokyklą. Čia atsitiktinai nugirdau, kaip srities švietimo vadovas barė direktorių, kad šis neapgalvojo ir neparuošė mokytojų, kurie pakvies svečius į savo pamokas. „Mano mokytojai visi gerai, kūrybiškai dirba, jais pasitikiu ir svečiams palikau visišką pasirinkimą“, – atsakė direktorius priekaištavusiam funkcionieriui. Ir mokyklos vadovas liko visiškai teisus. Tai liudijo lietuvių pedagogų išsakyti įspūdžiai apie stebėtas pamokas.

Bene labiausiai atmintin įstrigo vos ne iki vėlyvo vakaro užsitęsęs pokalbis, individualus pasišnekėjimas su nepaprastai sudėtingos biografijos mokyklos vadovu, edukologijos mokslo daktaru, Pedagogikos akademijos nariu–korespondentu Vasilijumi Suchomlinskiu. Jo ir visos mokyklos bendruomenės kasdienos veikla grindžiama humanistinio auklėjimo principais. Taip pat pirmenybė kasdienos darbo tikslas, renginiai skatino, kad auklėtiniai domėtųsi savo šeimos, krašto visapusiška istorija, jos pažinčiai, kuri plačiai atvertų tėvynės meilės, pagarbos duris. Visa tai gražiai, įtikinamai mokyklos direktoriaus papasakota knygoje „Širdį atiduodu vaikams“. Apie tai kalba mokslininkas ir kituose savo veikaluose, kuriuose apibendrinta bendradarbių patirtis. Deja, tuo metu sąjunginė pedagoginė spauda puolė V. Suchomlinskį už humanizmu grindžiamą patriotinį auklėjimą.

Kai kurią Pavlyšo vidurinės mokyklos patirtį perdaviau Kauno rajono Babtų pedagogams. Tai paskatino mokyklos bendruomenę sistemingai organizuoti pedagoginius psichologinius seminarus, kurie išplėtė bendravimą su Lietuvos pedagogikos mokslininkais kryptingumą kasdienės veiklos problemoms aptarti bei savišvietai.

  Donecko šachta. wikimedia.org nuotr.

Į Donecką važiavau, kad „Tarybinis mokytojas“, pasinaudodamas ukrainiečių patirtimi, galėtų patarti Lietuvos pedagogams, kaip prisikviesti gamybinius kolektyvus talkon gerinant mokinių darbinį mokymą, turtinti materialinę bazę šiems užsiėmimams. Po pokalbių su srities, miesto švietimo, mokyklų vadovais, pedagogais, gamybininkais gerosios patirties grūdais turtėjo kelionės bloknotas. Susipažinau su įvairios paskirties gamybinio mokymo kabinetais. Sudomino būsimųjų šachtininkų rengimas, tiksliau moksleivių supažindinimas su šios profesijos darbo pradmenimis bei padėti jiems kaupti pirminius šachtininko įgūdžius. Aplankiau šiam tikslui įrengtą mokymo kabinetą. Ir išgirdau, kad mokomojoje šachtoje, viskas kaip tikroje, tik, jų nuomone, be specifinio kvapo. Po tokio aiškinimo nežmoniškai užsinorėjau nusileisti su šachtininkais ir pajusti jų darbo atmosferą. Ilgai mane lydintys ir besistengiantys visaip padėti, kad įgyvendinčiau komandiruotės tikslus įrodinėjo, jog šis noras sunkiai įgyvendinamas, kad negalės užtikrinti mano saugumo, kad nesu pasirengęs tokiai pažinčiai. Nepasidaviau atkalbinėjimams ir užsispyręs kartojau: noriu patekti į tikrą šachtą. Užsispyrimas paveikė: po dienos kitos išgirdau, kad gautas leidimas pusvalandžiui nusileisti į šachtą.

Tiksliai nurodytu laiku pravėriau reikiamas kabineto duris. Raštu atsakiau į visus klausimus. Mane priėmusiam viršininkui patikėjau pasą, kitus turėtus dokumentus, piniginę. Šitos asmeninės „brangenybės“ užrakintos seife ir vietoj jų gavau leidimą leistis į šachtą. Prisistatė šachtos oro kokybės tikrinimo inspektorė ir patraukėme į persirengimo kambarį. Čia gavau specialius rūbus, šalmą, žibintą ir žetoną, kurį privalėjau atiduoti sarginės budinčiajam prieš nusileisdamas į šachtą. Čia būriavosi ir grupelė šachtininkų, pasirengusių darbui. Budintysis kruopščiai suskaičiavo, kiek žmonių įlipo į liftą, ir šis staigiai ėmė kristi žemyn. Iš bendrakeleivių išgirdau, kad leisimės kilometrą, o gal ir daugiau.

Išlipus iš lifto vėl buvome suskaičiuoti. Budintysis surinko žetonus ir užrakino nedegamoje spintoje. Bendrakeleiviai greitai skirstėsi ir kiekvienas skubėjo savo keliais. Oro grynumo tikrinimo kontrolė, kartu su ja ir aš, patraukėme pagrindine šachtos gatve. Dažnokai stabtelėjome jai reikiamuose taškuose atlikti būtinus matavimus ir duomenis, perkeldavo į storoką knygą.

Aš įdėmiai žvalgiaus į šonines šachtos gatveles. Ji netrukdė mano smalsumui. Landžiojau tai vienur, tai kitur. Domėjaus, kaip šachtininkai, suodžių nugrimuotais veidais ir blizgančiomis akimis, automatiniais kirtikliais gremžė anglį. Didesni ir mažesni jų gabalai krito į greta stovinčio traukinuko vagonėlius. Kartą, kitą prišokau padėti vežėjui užkelti nušokusį vagonėlį nuo bėgių. Pagelbėjau prikrautus vagonėlius pastūmėti prie formuojamo sąstato. Pajutau, jog šachtoje plušančiųjų labai nelengvas darbas. Pasidomėjau, kodėl virš kertančių anglį tabalavo įvairaus dydžio maišeliai. Pasirodo, tai šachtininkų atsinešti priešpiečiai ar pavakariai, kad jų neišskanautų šachtoje besisukiojančios žiurkės, kurios ne vienetais skaičiuojamos.

Nežinau, kiek laiko slankiojau požemiuose, domėdamasis šachtininkų veikla. Susidūręs su žmonių kantrumu, dėmesiu, gerokai gautus nurodymus pažeidusia mane lydėjusia ir man netrukdžiusia oro kokybės kontroliere, sugrįžęs iš budinčiojo išgirdau: „Na, ir užsibuvote. Tiek ilgai tikrai netikrindavote“. Mergina šyptelėjo ir žvilgsniu į mane paaiškino ilgo vizito priežastis.

Mariupolis. wikimedia.org nuotr.

Atgavome žetonus ir greitaeigiu liftu kilome aukštyn. Vėl pajutus tvirtą žemę po kojomis, pastebėjau, kad į sargo būstinės langus jau žvelgė tamsa.. Buvau palydėtas į persirengimo kambarius. Čia nejuokais nustebau: veidrodis priminė, kad aš juodas, juodas kaip velniukas. Pasitenkinimą išvyka po šachtą rodė blizgančios akys.

Atsisveikinus su šachtos budinčiuoju šeimininku, žengiau į vakaro vėsą. Mane pasitiko linksmais žiburiukais spindintys namų langai, romantiką skleidžiantys gatvės žibintai. Darbo diena seniai jau baigėsi. Tad iki ryto mano turtas liko viršininko kabinete, saugiai užrakintas. O valgyti norėjosi. Apsidžiaugiau, kai vienoje kišenėje aptikau jubiliejinį rublį. Jo užteko kukliai vakarienei.

Ilgokai vaikštinėjau tyliomis įvairiais žiburėliais papuoštomis didmiesčio gatvėmis. Ir neskubėjau į viešbutį. Vis grįžo šachtos vaizdai, trumpi paklausimai, pašnekesiai su šachtininkais. Nesigailėjau praleisto laiko giliai po žeme. Tik galvojau, kaip nepamiršti tos dienos, ilgai išlaikyti atmintyje jos visumą.

Kiekvieną kartą, važiuodamas į komandiruotę, planavau, kaip sutaupyti laiko akiračiui praplėsti, pagilinti žinias apie vietovę, kurioje lankysiuos. Lietuvoje šitai neteikė didelio rūpesčio. Tik bažnyčios buvo nelankytinas objektas. Išvykos į Donecką šiuo atveju kėlė daugiau rūpesčių. Juos įveikti pagelbėjo Vilniaus turizmo tarnybos bičiuliai. Jie paskambino į Donecką kolegoms ir paprašė mane pagloboti. Prašymas nebuvo pamirštas. Prisistatęs miesto ekskursijų biuro vadovams, buvau įsodintas į viršininko „Volgą“ ar ne dviejų valandų apžvalginei ekskursijai.

Po išsamios pažinties su šachtininkų miestu gavau savaitgalio ekskursijų grafiką. Iš gausybės išvykų pasirinkau dvi. Šeštadienį lydėjau vakarinių mokyklų jaunimą iki Azovo jūros bei ilgesnį pasivaikščiojimą po Mariupolį. Sekmadienį su profesinių technikos mokyklų auklėtiniais keliavau Aleksandro Fadejevo romano „Jaunoji gvardija“ herojų kovų keliais.

Abi dienos buvo turtingos įspūdžiais. Sekmadienio ekskursijos vadovės pasakojimas, ilgesni ar trumpesni stabtelėjimai prie apleistos šachtos, į kurią buvo suvesti jaunieji pasipriešinimo kovotojai vokiečių okupantams, prie miesto klubo, pagrindinio romano herojaus namų bei kitų pastatų, paženklintų atminimo lentomis, atgamino, paryškino jaunystėje skaitytos knygos vaizdus. Iš ekskursijos vadovės išgirdau tikrąjį jaunagvardiečio, papasakojusio priešui apie jaunimo pogrindinę organizaciją, vardą. Ir kad šiam poelgiui vaikiną paskatino tėvai, norėję turėti karvę, papildomą duonos normą. Tai išgirdęs pagalvojau: ne itin aukšta, didelė išdavystės kaina!

Dienos ekskursija baigėsi Broliškose kapinėse prie įspūdingo jaunagvardiečiams skirto paminklo. Prie jo rymojo gerokai pražilęs nebejaunas tamsiais rūbais apsirengęs vyriškis. Daugiau žmonių, be jaunų ekskursantų, čia nesimatė. Mus gaubė popiečio tyla ir kapinėms būdinga ramybė.

Baigus pasakojimą ir jaunimui pradėjus skirstytis, vadovė patyliukais pasakė, kad prie paminklo stovėjęs vyras, romane minimas Saša Redikas. Apsidžiaugiau netikėtu susitikimu ir galimybe užkalbinti, išgirsti gyvo romano veikėjo prisiminimus apie pogrindinės organizacijos draugus, jų veiklą.

– Nepatariu, – nuramino mano entuziazmą ekskursijos vadovė. – Kiek žinau Redikas kiekvieną laisvadienį ateina prie paminklo bendražygiams. Ilgokai rymo, paskendęs savo dūmuose. Kiek kas besistengė, niekam nepavyko prakalbinti šį tylų lankytoją.

Perspėtas nebandžiau šnekinti tylų vyriškį. Tik pagalvojau, jog romane ne viskas pavaizduota, kaip buvo gyvenime. Šią mintį sustiprino, išgirdus apie romano autoriaus savižudybę.

Nemažai įspūdžių dovanojo ir įprastinės komandiruotės po savąjį kraštą. Bet giliau atmintin įstrigo Žemaitijos pedagoginiai subatvakariai. Ir ne vien man. Vis gaunu tai vieno, tai kito buvusio dalyvio prisiminimus apie paminėtus renginius. Tačiau daugiausiai teigiamų atsiliepimų, padėkos žodžių sulaukiau iš mažeikiškio lituanisto Antano Poškaus. Jam taip pat labiausiai įsiminė turiningi pašnekesiai kasdienos veiklos klausimais, atviras žodis apie sukauptą patirtį. Jis vertina ir kiekvieno rajono išradingai po neužsitęsusių šnekų vykusias linksmas popietes, sudariusias sąlygas ir tarpusavyje pabendrauti.

Tiesa, reikia kai ką patikslinti. Subatvakariuose dalyvavo dešimties Žemaitijos rajonų švietimiečiai. Jie vyko kartą metuose vis kitoje mokykloje. Tad organizatoriai turėjo progos palenktyniauti išradingumu. Ko gero, čia slypėjo pedagoginių subatvakarių patrauklumas, įdomumas ir savotiškas šio renginio šviežumas.

 

Atgal