VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
03.29. Paminėtos Vaclovo Voverio-Žaibo žūties 70-osios metinės
Onutė Trepuilaitė-Virginavičienė
Dusmenų (Trakų r.) krašto metraštininkė
Trakų rajone paminėtos legendinio Dzūkijos partizanų vado Vaclovo Voverio-Žaibo žūties 70-osios metinės. Jo gimtajame Bakaloriškių kaime vyko minėjimas, Dusmenų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, o baigiamasis renginys persikėlė į Dusmenų kultūros centrą.
Minėjimas Bakaloriškėse
Bakaloriškėse, prie kryžiaus žuvusiems už Lietuvos laisvę, susirinko daug garbių svečių, vietinių gyventojų, kraštiečių. Minėjime kalbėjo LR Seimo narys Juozas Baublys, knygos apie V. Voverį-Žaibą autorė prof. Ona Voverienė, Trakų rajono savivaldybės merė Edita Rudelienė, Onuškio seniūnijos seniūnė Zita Aniulienė, tiltietis Alvydas Verseckas ir kt. Prisiminimais apie savo dėdę Vaclovą pasidalijo buvę bakaloriškiečiai Gintautas ir Vladas Kleinotai. Renginyje dalyvavo ir žurnalistė, pirmoji paviešinusi Bakaloriškių kaimo tragediją, Austra Zapolskienė.
Žaibo atminimui skirta paroda (O. Virginavičienės nuotr.)
Literatūrinę-muzikinę kompoziciją atlieka folkloro ansamblis „Dusmena“ (O. Virginavičienės nuotr.)
Minėjimo dalyviai prie kryžiaus žuvusiems už Lietuvos laisvę ( V. Ruseckaitės nuotr.)
Susirinkusieji aplankė paminklinį akmenį, pastatytą minint Bakaloriškių kaimo sudeginimo 70-metį (V. Ruseckaitės nuotr.)
Trakų rajono merė E. Rudelienė visiems, prisidėjusiems prie tragiškos Bakaloriškių kaimo istorijos įamžinimo, įteikė padėkas. Jas gavo net 23 asmenys: broliai G. ir V. Kleinotai, prof. O. Voverienė, A. Zapolskienė, Z. Aniulienė, A. Verseckas, Vytautas Žemaitis, Jonas Laurinavičius, Ona Virginavičienė, Rima Karsokienė, Ona Karužaitė-Gliebienė, Vaiva Neteckienė, Albina Verseckienė, Antanas Januškevičius, Antanas Kuklys, Aldona Stanulionienė, Virginijus Pockevičius, Laima Kamaitienė, Algis Stanulionis, Valentas Stadalnykas, Vladas Buslavičius, Arūnas Voveris, Stasys Voveris.
Baigiamasis akcentas Dusmenyse
Po šv. Mišių, kurias aukojo Dusmenų klebonas kun. Juozas Bakšys, visi susirinko į kultūros centrą. Čia buvo parengta V. Voverio-Žaibo atminimui skirta paroda – išleistos knygos, straipsniai spaudoje, nuotraukos. Trakų kultūros rūmų Dusmenų padalinio kultūrinių renginių organizatorė R. Karsokienė trumpai pristatė šio partizano biografiją, jo kovinę veiklą, žūties aplinkybes. Folkloro ansamblis „Dusmena“ atliko literatūrinę-muzikinę kompoziciją, kurioje skambėjo Žaibui skirti eilėraščiai, patriotinės ir partizaniškos dainos. G. Kleinotas įteikė padėkas tiems, kurie nedalyvavo minėjime Bakaloriškėse.
Baigiamąjį akcentą pateikė prof. O. Voverienė. Pasak jos, kiekvienas toks renginys tampa istoriniu, kaip atminties, kaip mūsų svarbių asmenybių, jų nuostatų atgaivinimas. Profesorė priminė savo knygos „Lietuvos Laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas“ (2007) atsiradimo istoriją, nurodė svarbiausias šio partizanų vado nuostatas: „Įdomi paties V. Voverio asmenybė. 26 metų vyrukas, baigęs šešis skyrius, pasakė tokius žodžius, kurie verti pačių didžiausių filosofų: „Kiekvienas turi gyventi taip, tarsi nuo jo vieno priklausytų visos Lietuvos likimas“. Jis visą laiką galvodavo apie kiekvieną būrio kovotoją. Į savo būrį nepriėmė šešiolikmečių, septyniolikmečių. „Juk mes žūsim, o tau reikia gyventi. Tu per jaunas mirti“, – sakydavo. Tai buvo be galo humanistinis požiūris. V. Voveris-Žaibas neskubėdavo bausti, jis visada stengdavosi net keletą kartų patikrinti faktus. Tik tokių žmonių dėka, partizaninis judėjimas nežmoniškomis sąlygomis išsilaikė daugiau kaip dešimtmetį. V. Voverio asmenybė turėtų būti visuose mokykliniuose vadovėliuose.“
Vaclovas Voveris – kaimo savisaugininkas
V. Voveris gimė 1922 m. vasario 17 d. Bakaloriškių kaime (Onuškio vlsč. Trakų apskr.). Daugiavaikėje Viktorijos ir Andriaus Voverių šeimoje augo net devyni vaikai – keturi sūnūs ir penkios dukros. Vaclovas buvo pats jauniausias. Jis buvo labai gabus, mėgo drožinėti, dainuoti, skaityti. Nors mokslai sekėsi gerai, bet baigė tik 6 pradžios mokyklos skyrius, nes reikėjo pavaduoti sergantį tėvą.
Vokiečių okupacijos metais kartu su kitais gynėjais saugojo kaimą nuo sovietinių diversantų plėšikavimo. 1943 m. kartu su kaimynais įkūrė kaimo savisaugos būrį. 1944 m. rugsėjo 1 d. V. Voveris išėjo partizanauti. Jo būrio, kuris pasivadino „Geležiniu vilku“, branduolį sudarė tie patys kovotojai, dalyvavę savisaugos grupėje. Iš pradžių jame buvo apie 20 narių, vėliau gretos augo. Būrys veikė Onuškio, Alovės, Daugų apylinkėse. 1948 m. V. Voveris-Žaibas buvo paskirtas Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės vadu, vėliau apygardos vado pavaduotoju.
Žaibas – aktyvus kovotojas
V. Voveris-Žaibas buvo veiklus, aktyvus ir drąsus vadas, puikus partizaninės veiklos strategas, partizanai juo pasitikėjo. Jis vadovavo 28 kautynėms, per kurias buvo nukauta daugiau kaip 300 sovietų kareivių, per 40 karininkų ir stribų. Jo būrys niekada nevengė aktyvių kovos veiksmų. Didžiausios kautynės vyko 1945 m. vasario 7 d. Onuškio valsčiuje prie Miguičionių kaimo, 1945 m. vasario 23 d. Daugų valsčiuje prie Kančėnų kaimo, 1945 m. birželio 14 d. Varčios miške ir kt. 1948 m. spalio 27 d. prie Grendavės kaimo sunaikintas beveik visas Onuškio valsčiaus garnizonas.
Tačiau gabus partizanų strategas prieš klastą pasirodė bejėgis. Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerį Kalesninkų miške (Alytaus r.) išdavė MGB agentai K. Kubilinskas ir A. Skinkys.
V. Voveris-Žaibas žuvo 1949 m. kovo 7 d. Po mirties jis buvo apdovanotas visų laipsnių Laisvės kovos kryžiais (su kardais ir be kardų). Jam suteiktas Lietuvos Laisvės Kovos Karžygio vardas.
2014 m. Andrius ir Jonas Cimbolaičiaisukūrė dokumentinį filmą „Žaibas – Dzūkijos legenda“. Juos šiam kilniam darbui įkvėpė prof. O. Voverienės knyga. Filmo premjeroje dalyvavo ir knygos autorė. „Per šią premjerą 2015 m. vasario 1 d. Alytuje Andrius Cimbolaitis man pasakė: „Jūs sujaukėt visą mano gyvenimą. Aš dabar svajosiu, kaip sukurti vaidybinį filmą apie Žaibą, – minint V. Voverio-Žaibo žūties 70-ąsias metines prisiminimais dalijosi autorė.
Prof. O. Voverienės įžvalgos
Profesorė nurodė ypač svarbias dabartinio laikotarpio problemas, pateikė savo nuomonę kai kuriais aktualiais klausimais. „Deja, ir dabar gyvename labai sudėtingu laiku. Mūsų tauta labai sunkiai transformuojasi iš liaudies. 2/3 tautos dar yra liaudis, o liaudžiai viską galima įpiršti. Dvasinė mąstančių žmonių būsena darosi labai atsargi. Jei mes nekalbam, tuomet kalba prieš mus. Iki šiol stengiamasi sumenkinti partizaninį judėjimą, suniekinti Lietuvos nepriklausomybę, suniekinti praeitį. Tik 28 proc. žmonių rūpi Lietuvos likimas“, – kalbėjo ji.
Kalba prof. O. Voverienė (O. Virginavičienės nuotr.)
O. Voverienės knygos viršelis
Prof. O. Voverienė dėkojo visiems, kam svarbi Lietuvos istorija ir savo krašto žmonės. „Pralietas kraujas niekada nepražūva. Iš jo išauga pergalės daigai. Tauta jau bunda. Bunda ir žmogaus širdis. Tuos gėrio daigus jau matome šiandien“, – optimistiškai savo kalbą baigė profesorė.
Bakaloriškių kaimo tragedijos įamžinimas
Dar ne taip seniai apie Bakaloriškių kaimo tragediją mažai kas žinojo. Bakaloriškės nebuvo minimos nė vienoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje. Nebuvo informacijos ir apie Dzūkijos partizanų vadą V. Voverį-Žaibą. O štai dabar aktyvių žmonių dėka šis kaimas ir tragiška jo praeitis gerai žinoma visoje Lietuvoje.
2014 m. buvusiems Bakaloriškių kaimo gyventojams broliams Gintautui ir Vladui Kleinotams kilo mintis įamžinti ir plačiau paviešinti tragišką savo gimtojo kaimo istoriją, prisiminti bakaloriškietį V. Voverį-Žaibą. Minint Bakaloriškių kaimo sudeginimo 70-metį, G. ir V. Kleinotų iniciatyva buvo pastatytas paminklinis akmuo. 2015 m. išleistas informatyvus, spalvotas lankstinukas „Bakaloriškių kaimui – 220“. Jame pateikta trumpa šio kaimo istorija, svarbiausi įvykiai ir faktai. Tais pačiais metais pasirodė buvusios bakaloriškietės O. Karužaitės-Gliebienės knygelė „Čia viskas mano“. Tai eilės, prisiminimai apie vaikystės ir jaunystės metus, karo ir pokario siaubą, tremties žiaurumus, netektis. 2016 m. parengta V. Žemaičio nuotraukų paroda „Sudeginto kaimo aidai“. Nuotraukose įamžinta paminklinio akmens atidengimo iškilmės, vykusios 2014 m. balandžio 12 d. Jose – Bakaloriškių kaimo tragedijos liudininkų, jų vaikų bei anūkų veidai, dabartinio kaimo ir gamtos vaizdai. Ši paroda per dvejus metus apkeliavo visas rajono kultūros ir švietimo įstaigas, viešindama Bakaloriškių kaimo istoriją. 2017 m. Bakaloriškių kaime buvo pašventintas originalus gelžbetoninis kryžius, skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Jį suprojektavo ir pagamino Vladas Kleinotas, dabar gyvenantis Druskininkuose. Tais pačiais metais pasirodė V. Kleinoto knyga „Kelionė į nežinią“. Tai buvusio bakaloriškiečio prisiminimai apie gimtinę, vaikystės ir jaunystės metus, šeimos klajones, artimųjų likimus, savo paties tolesnio gyvenimo vingius. „Tautotyros metraščio“ VII tome (2017) publikuotas šių eilučių autorės rašinys „Bakaloriškių kaimo tragedijos ir Vaclovo Voverio-Žaibo atminimo įamžinimas“. 2018 m. V. Žemaičio paroda „Sudeginto kaimo aidai“ eksponuota Genocido aukų muziejuje Vilniuje. 2019 m. buvusių bakaloriškiečių iniciatyva surengtas V. Voverio-Žaibo žūties 70-ųjų metinių minėjimas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
