VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
03.21. Odė lietuvių kalbai. Kodėl Seimo pirmininkas V. Pranckietis vykdo lenkų nurodymus keisti Lietuvos raidyną?
Ričardas Simonaitis.
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus Tarybos narys
Po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės paskelbimo, Lietuva ilgai palaikė gerus santykius su Lenkija, tačiau jie pradėjo bliūkšti po nuolatinių Lenkijos vadovų nepagrįstų priekaištų. Keisčiausias Lenkijos vadovų reikalavimas buvo šiais metais vasario 21-22d., Lenkijoje viešint prezidentei D.Grybauskaitei. Lenkijos Prezidentas A.Duda tiesiai šviesiai išpyškino – Lenkija laukia, kol Lietuva įteisins Lietuvos piliečių pavardžių ir gatvių pavadinimų rašymą lenkiškais rašmenimis. Tąsyk Lenkija tiesioginio atsakymo negavo, nors prezidentė į tokį įžūlų svetimos valstybės vadovo reikalavimą galėjo atsakyti, jog ne jo kompetencija nurodinėti mūsų valstybės žmonėms. Išties, kokiu pagrindu Lietuva turėtų į savo abėcėlę įsivesti svetimos valstybės raidyną? Tačiau Seimo pirmininkui V.Pranckiečiui, apsilankiusiam Lenkijoje vasario 25-26 d., taip neatrodė. Jis pareiškė sieksiantis, kad kuo greičiau šis projektas pajudėtų į priekį. O tai reiškia keisti Lietuvos Konstitucijos įstatymą, kuris ir saugo lietuvių kalbą nuo išorės invazijų. Kaip reikėtų vertinti Lenkijos vadovo norą sugadinti lietuvišką raidyną, kurį lietuvių tauta puoselėjo kelis tūkstančius metų?
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba kovo 6 d. susipažino su Seimo Pirmininko V.Pranckiečio iniciatyva ir patikino, kad tokius pasižadėjimus praeityje yra davę I.Šaulienė, G.Kirkilas, A.Kubilius ir vėliau kiekvienas naujai išrinktas Seimo pirmininkas. Būtent jie, negebėję kalbėti diplomatine kalba, padėjo pagrindus Lenkijos vadovams provokuoti mūsų politikus. Aiškinimas, kad naujų raidžių įvedimas į lietuvišką abėcėlę pagerintų susikalbėjimą tarp lietuvių ir lenkų neatitinka tikrovės, kadangi Lietuvoje nėra lenkų bendruomenės. Tai įvardijo ir popiežius Paulius II-sis vizito į Lietuvą metu: -„Lietuvoje negyvena lenkai, gyvena tik lietuviai, kalbantys lenkiškai“. Kas jau kas, tačiau popiežius tikrai žinojo, kad Lietuvoje nėra lenkų. Lenkijos vadovo reikalavimą įvesti į lietuvių abėcėlę tris lenkiškas raides yra didžiulis netaktas mūsų valstybės atžvilgiu, o galbūt Lenkija negali išsivaduoti iš praeityje vyravusių teritorijų užkariavimo idėjų bet kokia kaina? Vilniaus miesto Sąjūdžio Tarybos nariai Lenkijos vadovų reikalavimus įvardijo kaip politinės kultūros nebuvimą, todėl ir jų reikalavimai įvardyti kaip niekiniai. Kuomet Seimo Pirmininkas pasakė, „sieksiąs“ kuo greičiau Lietuvos įstatymą pakeisti svetimos valstybės naudai, kad ir technokratiniu būdu, yra tik politinio neraštingumo išdava. Tokios kalbos neigiamai atsiliepia tarpusavio santykiams.
Tarybos nariai priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, kad parlamento nariai neturi lietuvių tautos įgaliojimų nei istoriniu, nei moksliniu, nei kultūriniu pagrindu keisti Lietuvos Konstitucijoje įrašytus įstatymus, kurie saugo lietuvių kalbą nuo politinių intrigų. Šis sprendimas paviešintas visose Lietuvos Respublikos valstybinėse institucijose, supažindinti Europos Sąjungos parlamento nariai, Lenkijos Prezidentas A. Duda, Lenkijos Senato Maršalka S.Karčevskis, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Pirmininkė D.Henkel, Lietuvos Vyriausybės Ministras Pirmininkas S.Skvernelis, žiniasklaida ir visų kitų Lietuvos bendruomenių nariai. Išvadose pažymėta, kad nei Seimo pirmininkas, nei Seimo nariai negali ir neturi moralinės teisės tenkinti arba inicijuoti diskusijas Seime neteisėtiems svetimos valstybės vadovų iškeltiems reikalavimams be tautos sutikimo. Vilniaus Sąjūdžio Tarybos nariai vienbalsiai priėmė sprendimą, kad ir ateityje visų kitų kadencijų Seimo nariai niekada nepasiduotų svetimų valstybių vadovų reikalavimams. Trijų raidžių įvedimas į lietuvišką abėcėlę reikštų tik vieną – patiems Seimo nariams įvesti Trojos Arklį į Seimą. Istorija, manau, visiems yra žinoma kas atsitiko vidurnakty: visi pilies gynėjai buvo išskersti, o Trojos savarankiškumo nebeliko nė kvapo. Svetima valstybė gali užkariauti ir be karo paskelbimo, esmė juk ne trijose raidėse. Lenkija tai gerai supranta. Taip buvo ir su žemaičių bajoro J.Pilsudskio asmenybės išaukštinimu ir nukreipimu saviems tikslams, suteikdamamalonę, išrinkdami jį lenkų tautos vadu. Generolas L. Želigovskis su didžiule lenkų kariuomene užėmė visą Vilniaus kraštą, lenkų kariai be jokio pasigailėjimo naikino lietuvių sodybas, žudė lietuvius ir lietuvių kunigus, visam pasauliui skelbdami, kad J.Pilsudskis tokio įsakymo nedavė ir nieko nežinojo. Generolo L.Želigovskio veiksmai buvo neteisėti, visa tai aprašyta M.Biržiškos knygoje „Vilniaus golgota“. Pasauliui buvo skelbiama, kad čia nuo amžių gyveno ir gyvena lenkai. Šį melą išsklaidė Lietuvą aplankęs popiežius Paulius II-sis. Jis patvirtino visai kitą istoriją, kad Lietuvoje lenkai niekada nėra gyvenę, yra tik lietuviai, kalbantys lenkiškai. Šiandien lietuviai kalba daugybe kalbų, bet tai neduoda jokio pagrindo, kad į lietuvių raidyną reikėtų įvesti visų šių tautų abėcėles. Popiežius Paulius II-sis visam pasauliui paskelbė, kad Lietuvoje Lenkijos vadovai yra kalti dėl nesusikalbėjimo. Bet ar tai gali paguosti tuos, kurie buvo kankinami, kurie žuvo visai nekaltai? Kalbininkas prof. Z.Zinkevičius savo straipsnyje „Lenkų kalbos atsiradimas Lietuvoje“ įrodė, kaip lietuviai pradėjo šnekėti lenkiškai. Mūsų Vyriausybė ir Parlamento nariai turi žinoti šiuos faktus ir ateityje užtikrinti lietuvių kalbos apsaugą nuo įvairių išorinių invazijų. XVIII-me amžiuje gyvenęs vienas žymiausių pasaulio filosofų, lietuvių kalbos žinovas, kalbininkas Imanuelis Kantas, yra pareiškęs: „Lietuvių kalba nusipelno būti valstybės saugoma“. Imanuelis Kantas, gyvenęs 1724-1804m., gimęs Rytprūsiuose (Prusian Lithuania) jau tais laikais suprato, kokia reikšminga buvo lietuvių kalba besivystančioms kitų tautų kalboms. Gerai mokėjęs kalbėti lietuviškai, net parašė ir išleido „Lietuvių –vokiečių kalbų žodyną“, knygos pratarmėje parašęs:-„Lietuvių kalba nusipelno būti valstybės saugoma“. Kodėl jis tai darė?...-Lietuvių kalbos ištakomis domėjosi daug pasaulio mokslininkų. Pasaulyje yra įkurti Baltistikos institutai, nagrinėjantys lietuvių kalbos ištakas. Ypatingą palikimą palikę anglų, rusų kalbininkai, kurie lietuvių kalbą įvardijo kaip vieną tobuliausių ir unikaliausių kalbų pasaulyje, pastebėję ir įvardiję, kad ji – viena seniausių kalbų Žemėje. Ji yra pirminė kalba pasaulyje vėliau atsiradusioms kalboms. Jau yra įrodyta, kad tūkstantis metų iki Kristaus gimimo, buvo tobulai šnekama lietuvių kalba. Šiandien jos amžius siekia daugiau nei tris–keturis tūkstančius metų. Pasaulio mokslininkai įrodę, kad daug pasaulyje egzistuojančių kalbų formavosi iš lietuvių kalbos.
Siūlau „Lietuvos aido“ skaitytojams susipažinti su mokslininkų išvadomis straipsniuose „Odė lietuvių kalbai“, (vertimas iš anglų kalbos) ir Theodore S.Turston. „Lietuvių kalba“ (Chicago. 1941) ir „The New York Times“ 2011m. 08mėn. 12d... -„Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, išsiskiria nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš minėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu, kad gamta būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėje konstrukcijoje. Toks aiškus giminingumas, kad bet kuris filologas gali matyti, kad sanskritas, graikų ir lotynų kalbos turėjo atsirasti iš bendro šaltinio – lietuvių kalbos.
Dėl panašios priežasties galima daryti prielaidą, kad heruliai, rugiai, gotai, senprūsiai, latviai ir jų kalbos buvo tos pačios kilmės, nes jie buvo senovės lietuviai.
Mokslininkai lietuvius yra pripažinę primityvios arijų kultūros ir civilizacijos atstovais. Žymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba šiandien yra ne tik seniausia kalba pasaulyje, bet ir arijų pripažinta kaip jų kalbų šaltinis prieš pastebint sanskrito evoliuciją. Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra priskiria ją tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas – 2000 m. p.m.e. arba dar anksčiau.
Lietuvių kalba yra arijų prokalbė ir žymiems kalbininkams buvo žinoma, kad ji buvo šnekamoji – nerašytinė kalba, vartojama Europoje daugelį šimtmečių. Tačiau naujausi lingvistiniai tyrinėjimai aiškiai įrodo, kad lietuvių kalba buvo rašoma netgi prieš krikščionybės erą, nors kaip seniai prieš ją yra sunku nustatyti. Bet remiantis ligvistiniais įrodymais ir senoviniais raštais Indijoje ir Persijoje, galima manyti, kad lietuvių kalba buvo rašoma net 1000 metų prieš Kristaus gimimą. Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos laimėjimų. Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra. Iš puikiai išsirutuliojusios gramatikos ir iš natūralių bei gražių jų kalbos garsų galima aiškiai matyti, kad lietuviai labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų. Lietuvių kalbos balsių sistema savo stiliumi yra labiausiai antikinė. Ji yra senesnė negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka.
Lingvistinės paleontologijos duomenimis, yra tiesa, kad iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamosios kalbos grynumą nuo tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų. Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko, tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas, kuris po daugelio šimtmečių ilgaamžės žmonijos istorijos tebestovi neapneštas laiko dulkių.
Lietuvių kalbos morfologija aiškiai atskleidžia daug neišaiškintų senovės civilizacijos istorinių paslapčių, labai praplečia lingvistikos mokslo horizontus ir žmonijos žinias apie jos dar neatskleistą praeitį. Lietuvių kalbos stebėtino panašumo su avesta (senąja persų kalba) ir sanskritu atradimas, remiantis lyginamosios morfologijos išvadomis, atvėrė naujus horizontus lingvistikos mokslui. Dar daugiau, lietuvių kalbos morfologija įtikinamai įrodė, kad valdančioji klasė arva, senovės hititų ( Hittite-Gititis) valdovai turėjo pavardes, panašias į lietuvių. Žymus anglų mokslininkas Robert G. Latham buvo absoliučiai teisus, pareiškęs, kad „pačioje kalboje glūdi daugiau, negu bet kuriuose jos kūriniuose“.
Šiandien pasaulis būtų daug turtingesnis kultūros atžvilgiu, jei Lietuva būtų nepriklausoma, kadangi lietuvių tauta atstovauja ne tik arijų prokalbės civilizacijai ir kultūrai, bet taip pat turi ir didžiausią brangenybę pasaulyje – savo gražią senovinę kalbą.
Lietuvių kalba išaukštinta dėl jos antikiškumo bei grožio ir dėl didelės reikšmės lyginamosios filologijos mokslui ne tik žinomų kalbininkų, bet ir didžiausio iš visų filosofų – Imanuelio Kanto. Fragmentinės citatos iš garsių kalbotyros mokslininkų darbų parodys lietuvių kalbos vertingumą ir svarbą pasaulio kultūrai. Benjamin W. Dwight knygoje „Modernioji filologija“ („Modern philology“) labai pabrėžia didžiulę lietuvių kalbos reikšmę kalbotyros mokslui. Apie lietuvių kalbą jis sako:
„Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi daugiausia maloninių ir mažybinių žodžių, daugiau negu ispanų ar italų kalbos, netgi rusų. Jie gali būti dauginami be galo, pridedant juos prie veiksmažodžių ir prieveiksmių, lygiai kaip prie būdvardžių ir daiktavardžių. Jeigu tautos vertė būtų matuojama kalbos grožiu, tai lietuvių tauta turėtų užimti pirmąją vietą tarp Europos tautų“.
Žymus anglų lingvistas Isaac Taylor knygoje „Arijų kilmė“ („The origins of the Aryans“) pateikia labai įdomų ir svarbų komentarą apie lietuvių kalbą. Jis teigia, kad arijų civilizacija turėjo būti lietuvių gyvenamose vietose. Autorius komentuoja taip: „Galima spėlioti, kad jeigu turėtume lietuvių literatūros iš to laikotarpio, kaip seniausia indų literatūra, galėtume dar labiau teigti, kad arijų kalbos lopšys turėjo būti lietuvių apgyventoje teritorijoje“.
Anot žinomo anglų mokslininko Robert G. Latham, lietuvių kalba turi daugiau giminingumo su sanskrito kalba, negu bet kokia kita, gyva ar mirusia kalba pasaulyje. Knygoje „Aprašomoji etnologija“ („Descriptive Ethnology“) jis taip sako apie lietuvių kalbą: „Be abejonės sanskrito giminingumas su lietuvių kalba yra didesnis, negu su bet kuria kita kalba šioje Žemėje“.
Lietuvių kalbos svarbumą pripažinęs didžiausias naujųjų laikų filosofas Imanuelis Kantas taip pakomentavo apie lietuvių kalbą: „Iš tikrųjų jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek pagyrimų, kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už kalbos sukūrimą, jos detalių ištobulinimą ir vartojimą bei savitą gražią ir aiškią fonologiją. Be to, remiantis lyginamąja kalbotyra, lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai“.
(R.S) – Gerbiami skaitytojai, kaip matome, garsiausi pasaulio mokslininkai įrodė lietuvių kalbos svarbą visoms kitoms pasaulio kalboms. Žinomiausias pasaulyje filosofas ir kalbininkas Imanuelis Kantas net padarė įžvalgą, pareikšdamas, kad lietuvių kalba turi būti saugoma visų kitų kalbų kontekste. Deja, sulaukus XXI- ąjį amžių lietuvių kalba susilaukė didelės nepagarbos iš mūsų valstybės vadovų technokratų. Valstybės vyrai ir net kai kurie žiniasklaidos atstovai nežino ir nenori suprasti lietuvių kalbos istorinės reikšmės kitų Europos tautų kalbų kontekste, nenori užtikrinti ir jos saugumo. Visokio plauko technokratai politikai, neturėdami humanitarinio išsilavinimo, negeba politinių situacijų spręsti diplomatinėmis priemonėmis. Seimo nariai G.Kirkilas, I.Šiaulienė, J.Sabatauskas, M.Adomėnas ir net A. Kubilius bei daugelis kitų valdininkų, kurie pataikaudami svetimų valstybių vadovų reikalavimams demonstruoja savo neišprusimą. Neleiskime keisti Lietuvos Konstitucijoje įrašytą įstatymą, kuris saugo lietuvių kalbą nuo politinių intrigų ir išorinių politinių dirgiklių. Lietuvių abėcėlės „patobulinimas“ nekaltomis lenkų siūlomomis raidėmis padarytų nepataisomą žalą daugelį amžių puoselėtai tautos kultūrai. Kaip teigia pasaulio mokslininkai, lietuvių kalba jau seniai yra ištobulinta, todėl technokratiškai ją tobulinti būtų istorinis nusikaltimas, išdavystė praeityje gyvenusių žmonių atžvilgiu. Lietuviai tūkstančius metų kūrė, formavo, tobulino lietuvių kalbą, iš kurios vėliau vystėsi ir kitos kalbos, todėl ją gadinti niekas neturi teisės. Šiems parlamentarams norėtųsi priminti carizmo laikotarpį, kai į lietuvių kalbą buvo bandyta įvesti kirilicą. Dabar lenkai nori „patobulinti“ lietuvių kalbą lenkiškomis raidėmis. Koks absurdas! Tobulinti gal būt reikėtų ne lietuvių kalbą, o lenkų raidyną, kuriame yra tiek daug nereikalingų priebalsių. Tačiau tai lenkų reikalas, nors istorija aiškiai rodo, kad lenkų kalbos formavimasis vyko žymiai vėliau. Istorijoje apie tai, kaip formavosi lenkų kalba, nėra jokių istorinių užuominų. Aišku tik viena, kad lenkų kalba pradėjo formuotis tik maždaug prieš nepilną tūkstantį metų. Mokslo įrodyta, kad ji yra dar labai jauna ir neišsivysčiusi lietuvių kalbos atžvilgiu, todėl mokslininkai apie ją ir nekalba, nes ji lietuvių kalbos atžvilgiu neturi jokios istorinės reikšmės, gal būt reikėtų ją bandyti tobulinti. Šią pagalbą galėtų suteikti lietuvių kalbininkas profesorius K.Garšva. Mokytis galima ir iš žymiausio Lietuvos kalbininko Z.Zinkevičiaus paliktų raštų bei kitų lietuvių kalbos žinovų. Lietuvos kalbininkai gerai žino, kad lenkų kalboje yra šimtai nereikalingų raidžių, kurios stabdo lenkų kalbos vystymąsi. Lenkijos Senatas galėtų paprašyti Lietuvos kalbininkų pagalbos. Manau, kad mūsų profesoriai galėtų įnešti svarų indėlį tobulinant lenkų kalbą. Suprantama, jei Lenkija to norėtų ir pageidautų. Manyčiau, kad iš Lenkijos raidyno reikėtų išmesti nereikalingas dvigubas, trigubas priebalses. Tai leistų jai tapti tobulesne kalba nei šiandien. Siūlau Lietuvos ir Lenkijos vadovams susipažinti su šia idėja ir bandyti ją įgyvendinti! Mano pasiūlymas remiasi tuo, kad daugumos šalių mokslininkai lietuvių kalbą laiko vieną tobuliausių kalbų pasaulyje. Todėl lietuviai turi moralinę ir istoriškai susiklosčiusią teisę tobulinti kitas, t.y. lenkų ir rusų raštiją. Lenkai tokios istorinės patirties neturi, todėl neturi ir moralinės teisės į lietuvių raidyną, bandant įvesti savo netobulo raidyno raides. Jeigu pavyktų greitai patobulinti lenkų kalbą, atsirastų galimybė tapti lenkais, tikrais homo sapiens. Labai gaila, kad kai kuriems Seime esantiems parlamentarams šie istoriniai faktai yra nežinomi, nors kalbininkai profesoriai Z.Zinkevičius, K.Garšva ir daugelis kitų mokslininkų jau daugiau nei dešimtį metų tikina minimiems Seimo nariams susilaikyti nuo noro technokratiniu principu daryti pataisas lietuviškame raidyne. Patobulinus lenkų raidyną, ateityje nebūtų sudėtinga bendrauti su kaimyne. Deja, negebėjimas mąstyti, nemokėjimas kalbėti diplomatų kalba, šiuo metu yra mūsų išrinktųjų Seimo narių didžiulė problema. Juokingai atrodo Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pokalbis su televizijos laidos vedėja Indre Makaraityte, kuris pareiškė: „kas čia tokio jeigu lenkų bendruomenė prašo lietuvių įsivesti į savo abėcėlę tris lenkiškas raides. Juk jos nieko nepakenks“. Ar ne keistas Užsienio reikalų ministro toks neįžvalgumas? Negebėjimas suprasti ko siekia svetimos valstybės politikai, neišsiaiškinus kokia lenkų bendruomenė to reikalauja (gal tai lenkai gyvenantys Lenkijoje ). Juk kitokios lenkų bendruomenės Lietuvoje nėra. Yra tik pravažiuojantys turistai, lenkai, gyvenantys pagal iškvietimus dirbti, turistai. Kad suprasti kokie lenkai gyvena Lietuvoje reikėtų įsiklausyti ir į popiežiaus Pauliaus II-jo pasakytą kalbą jam lankantis Lietuvoje. Kas jau kas, bet popiežius tikrai buvo informuotas ir turėjo žinių, kad Lietuvoje lietuviai kalba lenkiškai. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Lietuvos jaunimas moka kalbėti angliškai ir net kinietiškai. Ne paslaptis, kad lietuviai kalba ir rusiškai. Teigti, kad lenkų bendruomenei, kurios Lietuvoje nėra, reikalingos trys raidės tarpusavyje susišnekėti mažų mažiausia yra naivus tikinimas. Jeigu tai prašytų lenkų bendruomenė, gyvenanti pačioje Lenkijoje, dar būtų galima suprasti. Jiems su lietuviais, kalbančiais lenkiškai, būtų patogiau bendrauti. Tačiau tokiam reikalavimui jie neturi nei moralinės, nei mokslinės, nei istoriškai pagrįsto pagrindo, tačiau nepilnai susiformavusioms lenkų ir rusų kalboms, įvedus į jų raidyną lietuvišką abėcėlę gal ir padėtų draugiškiems santykiams užsimegsti.Tai padėtų atkurti ne tik istorinį paveldą kalbėti ir rašyti lietuviškai, nuo ko ir buvo pradėję lenkai, tada gal būt greičiau suvoktų, kad jų prokalbių šaltinis yra būtent ištobulinta lietuvių kalba, kurios reikšmė pasauliniame kontekste yra nepamainoma. Manau, kad „Lietuvos Aido“ skaitytojams pasidarė aišku, kokia yra reikšminga lietuvių kalba, kurios amžius prilygsta Biblijos amžiui, o lenkų kalba, būdama palyginti labai jauna, todėl, būtent ją reikėtų tobulinti ir tobulinti. Į lietuvių kalbą inkorporuoti svetimus elementus, t.y. tris lenkiškas raides reikštų tik norą sugadinti lietuvių kalbą, o buldozeriniu principu seimūnams bandyti „tobulinti“ lietuvių kalbą yra absoliutus absurdas. Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyrius atstovauja daugiau nei pusės milijono vilniečių interesams. Manau, kad dauguma vilniečių pritars mūsų vienbalsiai priimtai rezoliucijai, kad lietuvių kalba nėra ir negali būti politinių žaidimų objektas. Seimo nariai, kurie turi kitą nuomonę, arba tarnauja kitos valstybės interesams, turėtų savanoriškai be jokių diskusijų palikti Seimą ir netrukdyti beprasmiškoms diskusijoms. Apie tai turėtų pagalvoti Socialdemokratų darbo partijos atstovai, kurie inicijavo šias diskusijas ir, deja, reikia apgailestauti, kad ir Tėvynės Sąjungos-Krikščionių demokratų partijos atstovai, kurių parašai liudija norą tenkinti svetimos valstybės neteisėtus reikalavimus yra daugiau nei blogis.
Atgal
.jpg)
(1).png)
