VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
03.17.. „Gyvenu ir dirbu Lietuvai“
„Lietuvos aido“ talkininkė Šiaulių universiteto doc. dr. Irena Ramaneckienė kalbina ilgametę „Lietuvos aido“ bendradarbę, mokslininkę, istorikę, bažnyčios, dvasininkijos bei katalikiško intelektualinio sąjūdžio veikėjų tyrinėtoją, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijos, ryšių tarp Lietuvos ir Ukrainos puoselėtoją ir skleidėją dr. Aldoną Vasiliauskienę,“Lietuvo aide“ paskelbusią jau 500 straipsnių
doc. dr. Irena Ramaneckienė
Pirmasis Jūsų straipsnis „Lietuvos aide“ publikuotas 1994 m. lapkričio 17 d. Trumpai priminkite, apie ką jame rašėte.
Straipsnis skirtas garsiam Lietuvos istorikui, iš Kupiškio krašto kilusiam Broniui Dunduliui (1909 11 26–2000 09 01). Parašyti straipsnį apie kupiškėną prof. B. Dundulį pirmiausia įteigė kraštietės pareiga. Antra, prof. B. Dundulis ir jo žmona etnologė profesorė Pranė Dundulienė (1910 02 12–1991 02 27) buvo mano dėstytojai, vėliau – kolegos. Ir ne tik kolegos – prof. B. Dundulis tapo mano disertacijos, skirtos Antrojo Lietuvos statuto nuorašų tyrimams, oficialiuoju oponentu. Ir dar daugiau – drįstu teigti, tapau profesorių šeimos artima bičiule. Trečia, šiuo straipsniu siekiau atkreipti Vilniaus universiteto, kuriame profesorius išdirbo 50 metų, istorikų dėmesį – prisiminti ir pagerbti buvusį dėstytoją ir kolegą. Todėl ir pavadintas „Nepamirškime savo mokytojų! Profesoriui Broniui Dunduliui – 85-eri“.
Kadangi šie metai irgi jubiliejiniai – tikėkimės, kad garbūs Lietuvos istorikai, buvę profesoriaus studentai, organizuos 110-ųjų jo gimimo metinių paminėjimą. Tad gera proga pateikti nors keletą svarbių jo biografijos faktų.
Jis – pirmas lietuvis istorikas, studijavęs (1933–1940) Sorbonos universitete, kuriame jam suteiktas istorijos daktaro laipsnis. 1941 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo Vilniaus pedagoginiame institute, Vilniaus universitete. Naudodamasis itin gausiais šaltiniais ir užsienio literatūra, sovietinės cenzūros sąlygomis tyrė svarbias XV –XVIII a. Lietuvos politinės istorijos temas ir padarė didelį poveikį lietuvių istoriografijai bei tautinio sąmoningumo ugdymui.1998 m. B. Dundulis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
Prof. B. Dundulio gyvenimo ir veiklos reikšmingumą liudija ir faktas, kad 2000 m. liepos 5 d. (keli mėnesiai prieš mirtį) – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo minėjimo iškilmių išvakarėse – jam Prancūzijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Michel Touraine įteikė Prancūzijos Nacionalinių nuopelnų Komandoro laipsnio ordiną, kuriuo B. Dundulį 2000 m. apdovanojo Prancūzijos Prezidentas. Garbingas apdovanojimas suteiktas už nuopelnus istoriografijos mokslui ir ypač už darbus, skirtus Napoleono kompanijai ir jo žygiui į Lietuvą, už Lietuvos istorinių ryšių su Europos valstybėmis, ypač su Prancūzija, atskleidimą, už tai, kad liko ištikimas savo tyrinėjimams ir, nepaisydamas valdžios reikalavimų, nepertvarkė pagal sovietinius standartus disertacijos apie Napoleoną, o ėmėsi rašyti naują mokslinį darbą. Be to, B. Dundulis buvo prie Lietuvos–Prancūzijos asociacijos kūrimo ištakų, 1993 m. pirmoje jos konferencijoje išrinktas Lietuvos–Prancūzijos draugijos garbės pirmininku.
Kam skirtas Jūsų 500-asis straipsnis?
Tai š. m. sausio 11-os laikraščio numeryje išspausdinta publikacija „Adventinio susikaupimo valandėlė – monospektaklis. 500-asis dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnis „Lietuvos Aide“. Jis skirtas iš Madagaskaro vienkiemio (Utenos r.) kilusiam Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui. Straipsnyje paliesti trys svarbiausi mano tyrinėjamų krypčių momentai: Skapiškis, M. Reinys ir nūdienos dvasininkas – kun. mgr. Renatas Švenčionis, žinių apie arkivyskupą M. Reinį pateikiantis mokiniams nauju būdu – monospektakliu, kurio turiniu kelia esminį pasirinkimo klausimą, atskleisdamas tvirtą nepaperkamą Arkivyskupo charakterį, nepaisant susidariusių aplinkybių.
Arkivyskupui M. Reiniui 1998 m. užvesta kėlimo į Altoriaus garbę (Beatifikacijos) byla. Romoje Šventųjų Skelbimo kongregacijai patvirtinus Lietuvoje parengtą ir į kelias užsienio kalbas išverstą Beatifikacijos bylą, tikėkime sulauksią Popiežiaus patvirtinto dar vieno lietuvio Palaimintojo, o vėliau ir Šventojo.
Kaip arkivyskupo M. Reinio asmenybė pateko Jūsų interesų akiratin?
Kai 1990 m. buvo atkurta Lietuvių katalikų mokslų akademija (LKMA), aktyviai įsijungiau į jos veiklą. Atsivėrė nearti dirvonai: netyrinėta prieškario (1922–1940) veikla Lietuvoje, netyrinėtas veiklos tarpsnis (1956–1992) išeivijoje bei atkūrimas (1990) Lietuvoje. Mokslinės sekretorės dr. Antanės Kučinskaitės (1915 04 13–2006 05 24) paraginta, įkūriau LKMA istorijos sekciją, kurios svarbiausia veiklos kryptimi tapo Katalikų akademijos istorijos bei jos narių veiklos garsinimas. Pradėjau organizuoti renginius LKMA įvykiams paminėti, sekiau sukaktis, domėjausi dvasininkų ir pasauliečių personalijomis, Akademijos garbės nariais.
Viena pirmųjų aprašytų asmenybių – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Ministras pirmininkas, filosofijos mokslų profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas Pranas Dovydaitis (1886 12 02–1942 11 04), kurį 2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė kankiniu. 1996 m. minint Sibire sušaudyto profesoriaus 110-ąsias gimimo metines, Jo garbei Lietuvoje organizuota 18 mokslinių konferencijų. Susikaupė nemažai medžiagos, todėl 2000 m. nutariau dalyvauti „Lietuvos balso“ (JAV) skelbtame konkurse. Laimėjau antrąją premiją.
Ruošiantis konferencijoms apie P. Dovydaitį (1886–1942), sudomino arkivyskupo M. Reinio (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08), 1947 m. birželio 12 d. sovietų suimto ir 1953 m. mirusio Vladimiro kalėjime, likimas. Jo atminimui įamžinti 1994 m., minint 110-ąsias Arkivyskupo gimimo metines, LKMA kartu su Lietuvos mokslų akademija ir Utenos katalikiškos dvasios „Saulės“ vidurine mokykla, kuruojant Vilniaus arkivyskupui metropolitui Audriui Juozui Bačkiui, suorganizavo jubiliejines mokslines konferencijas trylikoje Lietuvos miestų ir miestelių.
Rinkau archyvinę medžiagą, ruošdamasi dalyvauti kitame „Lietuvių balso“ skelbtame konkurse (2006). Prašiau Daugailių (Utenos r.) Šv. Antano Paduviečio bažnyčios kanauninko, monsinjoro Petro Baltuškos (1930 11 20–1954 09 12–2012 1013), Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio, Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo Audriaus Bačkio palaiminimo. Jaučiau, kad konkursą laimėsiu, bet pirmosios premijos (1000 dolerių) nesitikėjau. Už tuos pinigus (dar truputį prisidūrusi) nusipirkau sodybą savo vaikystės miestelyje Skapiškyje. Taigi, ją man padovanojo arkivyskupas M. Reinys. Dėkodama Arkivyskupui, jo garbei 2007 m. pastačiau pirmąjį Lietuvoje Koplytstulpį (tautodailininkas Antanas Ruškys), kuriame įrašyta „Arkivyskupe Mečislovai Reiny, laimink mus visus!“ Turiu būti Jam dėkinga už įvairią globą ir kartu – kuo plačiau skleisti apie Jį žinią tikintiesiems.
Kadangi 2018-aisiais minėtos arkivyskupo M. Reinio mirties 65-osios, o 2019-aisiais minėsime 135-ąsias gimimo metines, trumpai nusakykite Jo vardo garsinimo būdus.
Dievo tarno M. Reinio veikla, nepalaužiamas tikėjimas, kankinio mirtis garsinama ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Tai pirmiausia įgyvendinama tradicinėmis formomis. Paplitę sakytiniai ir rašytiniai žinių skleidimo būdai (paskaitos, pranešimai; moksliniai bei mokslo populiarinimo straipsniai, knygos, bukletai)bei meno kūrinių (poezijos posmų, paveikslų, biustų, bareljefų, paminklinių lentų, vitražų, kryžių, Koplytstulpių, Rūpintojėlių) dedikacijos. Arkivyskupo M. Reinio vardu yra pavadintųKryžiaus kelio stočių, auditorijų aukštosiose mokyklose...
Iš Vladimiro (prie Kliazmos) miesto senųjų kapinių parvežtų žemių įmūryta Vilniaus arkikatedros Tremtinių koplyčioje po M. Reinio bareljefu, Skapiškyje Jo atminimui mano lėšomis (ne vardan garbės!) pastatyto Rūpintojėlio (2013 m., tautodailininkas Petras Kaziūnas) postamente. Žemių kapsulė palaidota M. Reinio gimtosios Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriaus simboliniame kape.
Nauja Arkivyskupo vardo įamžinimo forma– monospektaklis, kurio autorius, režisierius, scenaristas, atlikėjas – Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas mgr. kun. Renatas Švenčionis, tarnystę joje pradėjęs nuo 2018 m. liepos 13 d.
Publikacijoje „400 dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnių „Lietuvos aide“ (2016 07 09) rašiau, kad apžvalgai pasirinktų 160 tekstų nepajėgiau tinkamai susisteminti dėl per didelės jų įvairovės. Išvardykite pastarojo šimto straipsnių, išspausdintų nuo 2016 liepos iki 2019 sausio, pagrindines kryptis.
Preliminariai galėčiau nurodyti tris pagrindines linijas. Geografiniu požiūriu pirmiausia išskirčiau Lietuvą (Antalieptė, Bazilijonai, Kamajai, Kupiškis, Panevėžys, Rokiškis, Skapiškis, Utena, Vilnius), Ukrainą ir Pietų Prancūzijos miestelį Lurdą.
Kita linija nubrėžta laiko, būtent, praeities istorija (nuo seniausių laikų, kai informacija randama archyvuose ar prieš daug metų publikuotuose leidiniuose, periodinėje spaudoje, pvz., „Karalaičio Kazimiero ir Ivano Kuncevičiaus mirtis – kelias į Altoriaus garbę“, „Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčia ir parapija“) irdabartis, kuri reikalauja operatyvaus, detalaus pasakojimo, formuojančio vadinamąjį „dalyvavimo efektą“, kad skaitytojas pasijaustų tarsi pats buvęs stebėtojas (pvz., „Vilniaus arkikatedros Tremtinių koplyčioje – Švč. Mergelės Marijos skulptūra“, „Dvasingumo šventė Ramygaloje“, „Istorijos ir kultūros „Padubysio kronikos“ pristatymas Bazilionų mokykloje – daugiafunkciniame centre“). Autoriaus dėmesys įvykių raidos tikslumui nulems tos informacijos vertingumą ateities istorikų akyse.
Trečioji linija apima dviejų subjektų veiklą: pasauliečių („Vasario 16-osios renginys Seime“, „Utenos krašto Garbės pilietis – Antanas Vilūnas“, „Ukrainietis Mychailas Maksimjukas: trys „kelionės“ į Sibirą“) ir Gyvosios Bažnyčios – religinės bendruomenės, kurią formuoja dvasininkai, telkdami parapijiečius į šventovę, ugdydami ir gilindami tikėjimą, atlikdami plačius mokslo, švietimo ir kultūros darbus („Porciunkulės atlaidai Antalieptėje: vyskupo sutikimas, šv. Mišios, pamokslas, padėkos, pranešimas, koncertas“, „Marijos radijas“ ir skapiškėnai“, „2018 metai – Lietuvos katalikių moterų sąjungos metai“). Tai dažniausiai skirtingų žmonių portretinės charakteristikos, kuriose išryškėja pagrindiniai asmenybės bruožai.
Kodėl Jums, kaip straipsnio autorei, anąsyk nesisekė susisteminti mano publikacijų „Lietuvos aide“? Tai beveik neįmanoma, nes kiekvieno teksto turinyje tarpusavyje pinasi bent kelios išvardytosios linijos.
Už veiklą Utenos kraštui dr. Aldonai Vasiliauskienei 2016 m. vasario 16 d. įteiktas specialus ženklas. Iš kairės: Sigita Zmijauskienė, Renata Janonienė, Ona Mišeikienė, Utenos rajono meras Alvydas Katinas, dr. Aldona Vasiliauskienė, Daiva Katinienė, Zita Mackevičienė, Vytautas Knizikevičius ir Leonora Zapereckienė
Dr. Aldonai Vasiliauskienei 2018 m. įteikus Gabrielės Petkevičaitės – Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ – su kupiškėnais ir kitais svečiais
„Už nuopelnus Kupiškio krašto istorijai“ specialiai pirmąja nominacija kartu su dr. A. Vasiliauskiene džiaugiasi Skapiškio pagrindinės mokyklos pedagogės: direktorė Birutė Zaborskienė (kairėje) ir Regina Stanienė (dešinėje)
Už mokslinę, dvasinę, visuomeninę, organizacinę veiklą dr. Aldonos Vasiliauskienės Ukrainoje gautų apdovanojimų dalis
Apdovanojimu Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi“ (2016) džiaugiasi Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas, šalia mero nominantė dr. Aldona Vasiliauskienė, Jurgita Trifeldienė ir Vytautas Knizikevičius
Daugiausia publikacijų (27) pastarajame šimtuke tenka Skapiškiui. Trumpai priminkite, kas ir kodėl jose minima.
Su Skapiškiu susieti sentimentalūs vaikystės prisiminimai: Tėveliui Vladui Pajedai (1912 12 10–1982 09 27), partizanų būrio „Nepriklausoma Lietuva“ vienam kūrėjų, kenčiant baisias stalininio lagerio kančias, o Mamai (Onai Žiogūnaitei-Pajedienei, 1912 04 16–1999 01 21) besislapstant nuo tremties, augau tetos, klebono šeimininkės, Viktorijos Žiogūnaitės ir ilgamečio Skapiškio klebono kanauninko Nikodemo Kasperiūno (1872 01 02–1896 05 18–1956 02 13) prieglobstyje. Tie vaikystės metai turbūt ir nulėmė mano, kaip religijos istorikės, ateitį.
Straipsnius, skirtus Skapiškiui, galima suskirstyti į tris grupes: asmenybės (dvasininkai ir pasauliečiai), bažnyčios ir miestelio istorija bei renginiai (ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje išgarsėję Mėgėjų teatrų festivaliai – „Pienių medus“, „Pienių vynas“ ir „Pienių pūkas“), taip pat Skapiškio mokyklos organizuojamos konferencijos ir šventės, mano sodyboje vykstantys susitikimai su Lietuvoje gyvenančiais ar iš Ukrainos atvykusiais ukrainiečiais bei vienuoliais bazilijonais, papildančiais nuolatinės parodos „Pažintis su Ukrainos kultūra“ stendus, prie jų organizuojamus seminarus rajono pedagogams bei pamokas mokiniams.
Straipsniais primenu didžios pagarbos vertas asmenybes: „Kanauninkas Antanas Balaišis skapiškėnų atsiminimuose“, „Skapiškietis kun. Petras Tijušas“, „Kunigas Juozas Lukšas seselės Zitos Arbatauskaitės PAMI pasakojimuose“, „Skapiškietis kun. Antanas Simonas Valentas“, „Vienuolė iš Skapiškio paminėjo 25-erius veiklos kongregacijoje metus“ (apie Švč. Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos (popiežiaus teisių) seserį Dalią Liutkevičiūtę), „Sesuo Kotrynietė iš Skapiškio – Alma Šimėnaitė CSC“ ir kt. Rašau apie šių dienų asmenybes, puoselėjančias dvasingumą ir tautiškumą: „Skapiškio parapijos klebonas Albertas Kasperavičius“, „Skapiškietis, gimęs Sibire: Povilas Puronas“, „Gyvoji Skapiškio enciklopedija: mokytoja Stanislava Mažeikytė“, „Skapiškio pagrindinės mokyklos mokytojos metodininkės konferencijoje Kupiškyje“, „Skapiškio literatės“, „Nauji Skapiškio mėgėjų teatro pasiekimai: XX festivalis, įvertinimai“ ir kt.
Vienais straipsniais siekiu sužadinti skapiškėnų didžiavimąsi savo kraštu ir jo žmonėmis, kitais – pasigėrėti darbais tų, kurie yra ar visai neseniai buvo šalia mūsų, skatinti patiems aktyviai įsijungti į bendruomenės gyvenimą, noriu laikraščio tekstu išaukštinti tų žmonių reikalingumą mūsų bendram labui ir rodomu dėmesingumu padėkoti jiems už visuomeninę veiklą.
Kokie motyvai lemia konkrečios temos pasirinkimą laikraščio straipsniui?
Jie patys paprasčiausi. Pirma, dalyvavimas išvykose, renginiuose. Pvz., 2018 m. katalikiškas pasaulis minėjo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo apsireiškimo Bernadetai Subiru (Bernadetta Soubirous) Lurde 160-ąsias metines. Man pačiai įdomu buvo tai, kad Rytų apeigų katalikai ukrainiečiai Lurde tampa vis plačiau žinomi nuo 1968 m., kai Šventojo Rožinio bazilikoje buvo įrengta Ukrainiečių koplyčia, vėliau – Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo Rytų apeigų katalikų bažnyčia, tapusi Ukrainos pasididžiavimu ir šalies vardo garsinimo simboliu. Norėjau ne tik kelionės į Pietų Prancūziją įspūdžiais pasidalyti su skaitytojais, bet ir priminti lurdus Lietuvoje.
Kitas šaltinis – 2017 metai labai svarbūs buvo vienuoliams bazilijonams Rytų (Graikų) apeigų katalikams, kurie dar vadinami unitais. Minėtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metų jubiliejus. Paruošiau 12 straipsnių ciklą „Šventojo Bazilijaus Didžiojo ordinui – 400 metų“, apžvelgdama Ivano Kuncevičiaus – Juozapato paskelbimą šventuoju prieš 150 metų, Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios atkūrimą, parapijos veiklą, renginius Ordino jubiliejaus proga; kultūros naktį Vilniuje, konferenciją Bazilijonuose ir mokykloje atidengtą vitražą, sveikinimus ir atsisveikinimus... O atsisveikinta su Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonu t. Pavlo Jachimecu OSBM. Todėl siekta detaliai apžvelgti jo ketvirčio amžiaus veiklą Lietuvoje – ne tik prikėlė iš nebūties bažnyčią, subūrė parapiją, bet visais įmanomais būdais stengėsi puoselėti Ordino vardą tarp lotynų apeigų katalikų, aiškinti šių dviejų atšakų tikėjimo panašumus ir skirtumus, prisidėjo prie Lietuvos ir Ukrainos tarpusavio santykių gerinimo net ir atšauktas iš Lietuvos. Pastarąją mintį paremia tokie mano straipsnių ciklai: „Lietuvą Ukrainoje atstovavo kupiškėnai“ (4 str.; minima Zovka, Ivano Frankivskas, festivalis „Kalėdos Maizliuose“, kupiškėnų „Cantus Vita“ dovana OSBMjubiliejui) ir „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metų jubiliejiniai renginiai Ukrainoje“, būtent, Lvove, Ivano Frankivske ir kituose miestuose bei bazilijonų vienuolynuose. Būtina akcentuoti, kad jubiliejinės konferencijos, kurioje dalyvavo iš Romos atvykęs Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino protoarchimandritas (ordino vyriausias) t. Genezijus (Genezijus Viomaras) OSBM, o vadovavo pagrindinis jubiliejinio renginio organizatorius t. Kornilijus (Viktoras Jaremachas) OSBM, išvakarėse Lvove buvo organizuota „Pres konferencija“. Joje plačiai nuskambėjusi Šiaulių rajono Bazilionų mokykla, pirmoji pasaulyje pasirūpinusi paminklu Bazilijonų Ordinui įamžinti, tapo svariu dėmesio bei diskusijų objektu visos konferencijos metu“.
Trečias pavyzdys. Daug bendrauta su Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčios klebonu kun. Andriumi Šukiu, aktyviai įsijungusiu į arkivyskupo M. Reinio vardo garsinimą dirbant Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios diakonu, vėliau – vikaru Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje ir kt. Daug bendraujama su mgr. kun. A. Šukiu kasmetinėse (nuo 2015 m.) respublikinėse mokslinėse – praktinėse konferencijose dvasingumo klausimais Kupiškyje ir t. t. Žinojau jo siekį turėti išsamią bažnyčios ir parapijos istoriją bei sukaupti informaciją apie Kamajuose dirbusį kun. Antaną Strazdą (1756 03 12–1789 03 28–1833 04 11), pagal to meto papročius turėjusio teisę teikti religinius patarnavimus tik vargingiausio luomo tikintiesiems.
Atėjau klebonui į pagalbą. Analizuodama Kupiškio RKB Krikšto metrikų knygas, radau įrašų, rodančių tris kun. Antano Strazdo vikaravimo Kupiškyje periodus. Kamajų RKB 1802–1818 m. gimimo metrikų 1827–1833 m. mirties metrikų knygose rasta įrašų ir apie poeto A. Strazdo kunigavimą Kamajų bažnyčioje, mirtį, palaidojimą. Tekste nurodyta, kad kunigas A. Strazdas, aprūpintas Švč. Sakramentais, mirė turėdamas 77 metus. Vadinasi, jis gimė 1756 m., o ne 1760 m. kaip rašoma literatūros žinynuose ir enciklopedijose. Archyvinės medžiagos pagrindu atsirado straipsnis „Strazdelis Kamajuose 1815–1817 ir 1933 metais“.
Taigi, kiek atskirų straipsnių ar jų serijų, tiek buvo ir pretekstų jiems atsirasti.
Yra smalsių žmonių, mėgstančių kitų pinigus skaičiuoti. Manau, kad ir Jūsų pasiteirauja, kiek gavai už publikaciją. Ką Jūs atsakote?
Esu sutikusi tokių smalsautojų. Sakau tiesą – nė cento. Straipsniai labdaros principu atiduodami redakcijai, kaip ir kitiems laikraščiams – „XXI amžiui“, „Vorutai“, publikuojantiems mano tekstus. Tačiau kai kurie smalsuoliai tokiu atsakymu netiki. Tada replikuoju: „Gaunu labai daug! Rašyk ir pats (pati) irgi gausi!“ Tik kažkodėl tie paragintieji „nenori“ pinigėlių? Nebekamantinėja.
Švenčiant gražų dr. Aldonos Vasiliauskienės 500-ojo straipsnio „Lietuvos aide“ jubiliejų, belieka priminti Jo redaktoriaus nuo 2001 m. Algirdo Pilvelio (1944–2016) gražios charakteristikos 2013 03 13 d. laikraščio numeryje fragmentą.
„Tėvas Stanislovas viename savo pamokslų „Apie pakeltas galvas“ kalbėjo, kad amžių amžiais buvo ir, matyt, bus dvi žmonių grupės: vienų veidai nuolat pakelti į dangų, antrieji juos kiek pašaipiai vadina svajotojais, t. y. tokiais, kurie mintyse projektuoja, kuria gražius, trokštamus dalykus, save aukoja nematerialiems dalykams. Tie, kurie moka išlaikyti pakeltas galvas, t. Stanislovo žodžiais tariant, yra tartum šviesos laidininkai, kuriais Dievas siunčia savo šviesą į šią pilką ir nuobodžią žemę, kurie praskaidrina šalia esančiųjų dienas arba primena kitiems Anapilin išėjusiųjų vardus ir jųjų darbus, skirtus visų gerovei ir / ar dvasinei ramybei. Tokiai žmonių-laidininkų grupei, be jokios abejonės, priklauso ilgametė Valstybės laikraščio „Lietuvos aidas“ bendradarbė, istorijos mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė. Skaitytojai įsidėmėję šią pavardę, nes kiekvienąsyk jos straipsniai blyksteli nauja informacija. Mat, mokslininkė tyrinėja lietuvių ir ukrainiečių istorinius ryšius, bažnyčių, parapijų istorijas, rašo apie lietuvių ir ukrainiečių dvasininkus, itin daug dėmesio skiria Lietuvių katalikų mokslo akademijai (LKMA) bei jos nariams, 1617 m. Vilniuje įkurto Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijai, šio ordino garsinimui, apžvelgia jam organizuojamas konferencijas tiek Lietuvoje, tiek ir Ukrainoje“.
.
Atgal
.jpg)
