VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
03.16. Žemaitijai – 800 metų. Žemaitijos metams dovanota dailininko Antano Rimanto Šakalio suvenyrinių vokų paroda. 2019 m.
Prof. Ona Voverienė
Lietuvos Centriniame pašte atidaryta dailininko Antano Rimanto Šakalio mažosios grafikos suvenyrinių pašto vokų paroda, skirta Žemaitijos 800-sioms jubiliejinėms metinėms. Parodoje eksponuojama 110 pašto vokų, skirtų žymiausiems Lietuvos žemaičiams ir gražiausioms Žemaitijos vietovėms. Suvenyriniai vokai eksponuojami dviejų pusių stikliniame stende. Parodoje lankėsi dailininko bičiuliai ir jo kūrybos gerbėjai bei vertintojai – dailininkai, mokslininkai, žurnalistai, dailininko kolegos.
Tarp žymiausių Lietuvos žemaičių – pirmasis Lietuvos istorikas, rašęs lietuvių kalba, Simonas Daukantas, Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai pokario metais, penktasis Lietuvos Respublikos prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas, 1863 metų sukilimo prieš caro patvaldystę Žemaitijoje vadas kunigas Antanas Mackevičius, Lietuvos didvyris lakūnas, perskridęs Atlantą Stasys Girėnas, vienas pirmųjų Lietuvos rašytojų Dionizas Poška, tautinio atgimimo šauklys XX amžiaus pradžioje poetas Maironis, dramatiško likimo poetas Vytautas Mačernis, pirmosios žymiosios lietuviškosios prozos kūrėjos Marija Pečkauskaitė- Šatrijos Ragana, Žemaitė ir Lazdynų Pelėda, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, kurio 150-ąsias metines šiemet jau pradėjome minėti, mūsų amžininkas rašytojas Marcelijus Martinaitis, Lietuvos kultūros mecenatai grafai Oginskiai, vyskupas Motiejus Valančius, legendinis gen. Povilas Plechavičius, vienas talentingiausių atlikėjų unikalaus balso Operos solistas Virginijus Noreika, aktorius Regimantas Adomaitis, žymusis teatro režisierius Juozas Miltinis, bankininkas Vladas Jurgutis, tautinės ideologijos kūrėjas ir vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos iniciatorių ir vadų Vladas Putvinskis-Pūtvis ir jo kolega Matas Šalčius, filosofas Stasys Šalkauskis, mitologas Norbertas Vėlius ir daugelis kitų, Lietuvai ypatingai nusipelniusių savo darbais ir žygiais žemaičių, kurių vardus dar ne kartą šiais metais ir ateityje minėsime.
Dailininkas Antanas Rimantas Šakalys visiems, dalyvavusiems parodos atidaryme padovanojo naujausią jo kūrybos katalogą, kuriame pateikta 2 500 dizaino darbų, portretų vokams, suvenyrinių bei užsakomųjų vokų. Kataloge pateikiama dailininko, 2018 metais atšventusio savo 80-ąsias gimimo metines, autobiografija, žymesnės suvenyrinių vokų serijos, išvardintos suvenyrinių vokų parodos. Dailininko sukurtų suvenyrinių vokų aruode per dvi dešimtis serijų: Pasaulio šalių mokslininkai Vilniaus universitete – 10 vokų; Laisvė Lietuvai. Pokario didvyriai – 9 vokai; Lietuvos Prezidentai – 11 vokų; Iškiliausios tautos asmenybės – 38 vokai; Žymiausios Lietuvos moterys – 6 vokai; Lietuviai, kuriuos žino pasaulis – 12 vokų; Dvasiškiai laisvosios Lietuvos kūrėjai – 7 vokai; Lietuvos karalystė – 8 vokai; Išgarsėję lietuviai užsienyje – 11 vokų; Jie kūrė antrąją nepriklausomą Lietuvos Respubliką – 18 vokų; Penktasis Lietuvos prezidentas J. Žemaitis ir jo komanda – 8 vokai; Lietuvos tūkstantmečio 100 įžymiausių asmenybių – 100 vokų; Lietuvos istorija dailininkų kūryboje ir archyvas – 223 vokai; Vilnius pagal Drėmos knygą „Dingęs Vilnius“ – 116 vokų; Kaunas – laikinoji Lietuvos sostinė – 67 vokai; Mažoji Lietuva. Prūsija – 80 vokų; Tautos paveldas – 62 vokai, Baltijos kelias – 74 vokai; Didieji Lietuvos dailininkai - 100; dailininkų po 3 vokus – 298 vokai; Skautams – 100 metų. Ir dabar šita 21-ji serija – Žemaitijai 800 metų, kuri dar į tą katalogą neįjungta.
Dailininko suvenyrinių vokų parodos buvo surengtos 1979 m. – Vilniaus taikomosios dailės salone; 1991 m., minint Kovo 11-ją, Vilniaus universitete.1998 m., minint dailininko 6-ąsias gimimo metines, Vilniaus rotušėje ir Floridoje, S.Petersburgo mieste. 2003 m. Kauno ryšių muziejuje. 2008 m. – Marijampolėje: estampai ir suvenyriniai vokai. 2012 m. – „Vilniaus Universiteto istorija pašto vokuose“ VU bibliotekoje. Vėliau visos parodos buvo organizuojamos Vilniaus Centriniame pašte: 2012 m. – kelių serijų suvenyriniai vokai; 2013 m. – jubiliejinė autoriaus 75-jo gimtadienio proga – kelių serijų suvenyriniai vokai. 2014 m. – „Baltijos keliu – 25 metai“. 2015 m. – „Lietuvos didieji dailininkai“. 2016 m. – „Lietuviškasis kultūros elitas“. 2017 m. – „Lietuvių tautos kovos už laisvę ir nepriklausomybę“. Ir dabar, 2018 m. – „Žemaitijai 800 metų“.
Į šį katalogą įtraukti ir 38 mano knygų herojai. Tarp jų pirmasis Lietuvos karalius Netimeras, karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, Vincas Kudirka, dr. Jonas Basanavičius, j. Ambrazevičius-Brazaitis, prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Jonas Žemaitis-Vytautas, prof. Vytautas Landsbergis, Dalia Grybauskaitė, mokslininkai akad. Zigmas Zinkevičius, akad. Romualdas Grigas, akad. Antanas Tyla, dr. Jonas Jablonskis, akad. Jurgis Brėdikis, prof. Antanas Kmieliauskas, prof. Vytautas Radžvilas, Loreta Asanavičiūtė, aviacijos pradininkas Lietuvoje Pranas Hiksa ir kiti mano knygų ir straipsnių herojai.
Stebina ir skatinantį pavydo jausmą kelią dailininko kūrybingumas ir jo titaniškas darbingumas. Neretai pagalvoju – iš kur šitas kūrėjas semiasi tiek jėgų, laiko ir idėjų tokiam jo kūrybos daugiaplaniškumui ir jo atliktų darbų skaitlingumui? Matyt, tą suvokti ir kitam paaiškinti gali tik pats kūrėjas. Savo laiku A.Jakštas sakė, kad mes Lietuvoje „nieko neveikėjų turime be galo – daug, griovėjų – daugiau, negu reikia, o tikrų kūrėjų – vos mažytę saujelę. Būdami reti kaip auksas, jie ir brangesni negu auksas“. Tačiau ar supranta tą mūsų valdžia ir mūsų politikai? Pagaliau ir mūsų visuomenė, netgi ir intelektualai.
Apie dailininką Antaną Rimantą Šakalį ir jo kūrybą esu daug rašiusi (Voverienė Ona. Dailininkas, skelbiantis pasauliui tikrąją, didingą ir orią tautos istoriją // Lietuvos aidas, 24, vas.1, p. 11, vas. 11, p. 11:Lietuvos deimančiukai dailininko Antano Rimanto Šakalio kūryboje // Lietuvos aidas. 2005, vas. 23, p. 9: Tiksliausias Lietuvos istorijos laikrodis // Lietuvos aidas. – 2006, liep.29, p. 9; Uždegantis žiburius tamsoje // Lietuvos aidas, rugs. 14, p. 6: Valstybė lenkiasi savo piliečiams, tauta –savo didvyriams //Varpas. – 2007. Nr. 8. Apie jį rašiau ir savo knygose „Tautotyros etiudai“, „Antikomunizmas“, „Kova dar nebaigta...“. Kokius jo kūrybos aspektus atspindėjau savo straipsniuose ir knygose liudija jų pavadinimai. Nesikartosiu. Kas norės ir kam reikės – susiras. Ir dailininko kūryboje ir savotiškame jos veidrodyje ryški ir skaudi idėja – apie kokią Lietuvą mes svajojome, dalyvaudami Sąjūdžio revoliucijoje, ir kokią ją turime į Lietuvos valdžią įšliaužus nuodingam komunizmo skorpionui. Manau, jeigu ne Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir jos valdymo dešimtmetis – jau seniai būtume Rusijos penktosios kolonos atvesti į Vladimiro Putino glėbį. Pamokanti yra Lietuvos griovėjo Mariaus Ivaškevičiaus istorija, jo romanas „Žali“ Tiesą sakant, manęs ji nenustebino – kiekvienoje visuomenėje yra ir kūrėjų. ir griovėjų. Matyt, toks gamtos dėsnis – kaip saulė negali būti be šešėlio, taip ir visuomenė be šviesos ir tamsos. Tačiau iki širdies gelmių sukrėtė prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės ir jos vadovaujamos Nacionalinės kultūros ir meno komisijos sprendimas skirti tą premiją tokiam baisiam aklatamsiui ir tautos pralieto kraujo už Tėvynės laisvę niekintojui. Visada prof. V.Daujotytę gerbiau, kaip mokslininkės idealą, mokiausi iš jos, žavėjausi ir didžiavausi ja. Nuo šiol – jau man jos nebereikia, ji išėjo iš mano gyvenimo, pasielgusi taip neatsakingai. Deja, tai jau mano pačios drama, kad ši patirtis atėjo į mano gyvenimą, kaip skausminga netektis. Kuo tada tikėti? Kaip literatūros žinovė, ji turėjo pasimokyti iš J. Aisčio, skelbusio: „Mums atrodė, kad kūrybos laisvė yra aukščiau negu žmogaus laisvė, bet šiandien jau aišku, kad mes klydome, o tuo pačiu ir prie tautos nelaimės prisidėjome. Tepasimoko iš mūsų klaidų. Menas nėra nei didesnis, nei svarbesnis už žmogų. Kam gi galop jisai, jei ne žmogui, yra skirtas? (Juozas Prunskis. Rinktinės mintys. – Kaunas, 2000. – P.139).
Marius Ivaškevičius ir jo romanas „Žali“ bei į jį panašūs, Lietuvos išdavystei puikiai išpureno ir iki šiol tebepurena dirvą. Už tai jam, o ne Antanui Rimantui Šakaliui, darbštuoliui ir vienam kūrybingiausių Lietuvos menininkų, skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, ir 34 tūkstančiai eurų, kad ir toliau savo rašiniais padėtų kai kam vesti mus į Rusijos glėbį, o Lietuvoje kurtų stribuomenę, kurios, beje, ryškūs bruožai jau reiškiasi ir dabartiniame Lietuvos Seime, šaudant, nors dar ir popieriuje asmenybes, jiems trukdančias siekti už Judo grašius Lietuvos nelaisvės. Dailininko Antano Rimanto Šakalio neseniai praėjusio 80-mečio proga noriu palinkėti: “Nenusimink, Antanai, kada nors, gal po 50-ties, gal po 100 metų, sugrįš į šitą Žemę Lietuva. Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kraujas jau pradeda žydėti mūsų jaunosios kartos, kol kas dar negausios, širdyse. Bet jų gretos kasmet vis gausėja, ką rodo Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios eitynės. Bus čia Lietuva, graži ir teisinga. Ir jos jau nebenuodys raudonojo skorpiono nuodai. Ir ne taip svarbu, kad mūsų jau nebebus. Mūsų pasėtos sėklos jau bręsta dirvoje.“
Atgal
.jpg)
