VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
03.08. Iš kur tas dviveidiškumas? Lietuvos aido korespondentas Vaclovas Volkus kalbina kėdainietę mokytoją Joaną Masevičiūtę-Meškauskienę, į užtarnautą poilsį išėjusią po 48 darbo metų Kėdainių mokyklose
Kas Jus paskatino siekti mokytojo specialybės? Ar tada suvokėte, koks yra nelengvas ir atsakingas darbas, ugdant būsimą, atsakingą ir mylintį savo Tėvynės pilietį?
Gimiau prieš 83 metus, gražiame, garsėjančiame rašytojais – menininkais, Anykščių krašte, tėvų lietuvių inteligentų religingoje šeimoje. Tėvelis, baigęs medicinos institutą Rusijoje, su provizoriaus diplomu grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Anykščiuose, A. Žukausko-Vienuolio vaistinėje, provizoriaus pareigose. Mama, baigusi keturias klases, patrauklios išvaizdos, turėjusi gražų balsą, dvidešimtmetė ištekėjo už atvykusio į Anykščius senstelėjusio provizoriaus.
Joana Masevičiūtė
Šeimoje augome trys vaikai. Vyriausia jų buvau aš. Mūsų šeima gyvendama Anykščiuose, bendravo su šviesiais anykštėnų žmonėmis – mokytojais, valstybės tarnautojais, dvasiškiais. Nevengdavo ir politinių pokalbių. Lietuvai teko laviruoti tarp rytų ir vakarų, didžiųjų valstybių.
Tą ramų anykštėnų inteligentijos gyvenimą išblaškė 1940 m. sovietų Rusijos invazija. 1941 m. birželio mėn. prasidėjus karui su vokiečiais, traukdamiesi iš Lietuvos rusai nušovė mano tėvą, kėlusį trispalvę prie vaistinės pastato. Mama su trim našlaičiais – vyriausiajai, man, buvo 5 metai, jauniausiam 4 mėnesiai. Vyko karas, netekome maitintojo, badavome. Mus gelbėjo ir globojo buvęs tėvelio bendradarbis, Anykščių vaistinės vedėjas, provizorius, rašytojas A. Žukauskas-Vienuolis.
Jis kaip tikras tėvas rūpinosi mūsų šeima, jo dėka mes, vaikai, turėjome galimybę lankyti mokyklą, mokytis. Tai buvo kilnios sielos žmogus, besirūpinantis ne tik mumis lietuviukais, bet ir priglaudęs į Lietuvą atsibasčiusią našlaitę rusę. Žukauskas-Vienuolis mokė mane, kaip vyriausią sesutę stebėti broliukų mokymąsi, elgesį. Tas man patiko, ir turbūt buvo ta pradžia svajonės tapti mokytoja.
Po kruvinų laisvės karų su okupantais netekčių, atkūrus Nepriklausomybę, atžagaria ranka buvo sutiktos garsios mokytojos Meilės Lukšienės tautinės mokyklos atkūrimas, bet vos jai užgimus, buvo kolaborantų sužlugdyta. Taip suduotas milžiniškas smūgis tautinės mokyklos atgimimui.
Mokslą teko tęsti Anykščių vidurinėje mokykloje. Po karo tęsėsi partizaninis karas. Jauni mobilizuojami vyrai netarnavo vokiečiams, nenorėjo tarnauti ir rusams. Okupantai su kolaborantais-stribais atsakė žiaurumais. Nužudytų partizanų, jų ryšininkų kūnai būdavo išmėtomi centrinėje gatvėje ant grindinio, jų šeimos tremiamos. Visa tai mūsų jaunose širdelėse formavo neapykantą blogiui, jautėme meilę skriaudžiamam žmogui, netekusiam tėvynės. Mokykla pergyveno sunkius materialinio aprūpinimo laikus, trūko mokyklose ir šilumos, ir suolų, ir knygų, sąsiuvinių. Mokėmės iš mokytojų diktuojamų užrašų.
Mokykloje dar dirbo dalis senų užsilikusių su lietuviška dvasia mokytojų. Po daugelio metų prisimenu mokyklos direktorių Dobiną, ilgą laiką lietuvių kalbą ir literatūrą dėsčiusį mokytoją Kazlauską ir kitus. Mokytojai, mokiniai dirbo ne tik sunkiomis materialinėmis sąlygomis, bet ir nuolatiniame sovietinio saugumo akiratyje. Anykščių literatūrinė aplinka, J. Biliūno „Laimės žiburys“, A. Baranausko išlikusios klėtelės rašyti žodžiai „Anykščių šilelis“ ir kiti, “ Tenai Lietuva nuo amžių buvo“ nepajėgė lietuvybės priešams apjuodinti Lietuvoje kūrėjų anykštėnų lietuviškų gamtos vaizdų, perteiktų mokytojo lūpomis. Ir po daugelio metų jie likę gyvi mano vaikystės atmintyje, neišblėso iš mano sąmonės, studijuojant Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultete, ir kaip diplomuota lietuvių kalbos ir literatūros specialistė dirbanti vadinamojoje sovietinėje mokykloje. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, skirtumas tarp „smetoninio“ ir sovietų mokytojo nepaprastai didelis. Maskvos komisarai su vietos kolaborantais, paleckiais, sniečkais, gedvilais sovietų valdžiai paremti sukvietė apie 500 mokytojų atstovų. Baigiantis suvažiavimui, mokytojai vietoj Internacionalo sugiedojo Lietuvos himną „Lietuva – tėvynė mūsų...“ Peršama tarybų valdžia sovietinių vadų akivaizdoje supliuško. 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, rugsėjo 1 dienos proga sovietiniai mokytojai „Lietuva – tėvyne mūsų” nesugiedojo. Dauguma jų mielai sugiedotų „Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“. Toks buvo tarybinio mokytojo subrendimas. Mokytojai žaloja jaunimą savo kosmopolitiniais, pasaulio piliečių, lyčių partnerysčių, asmeninės išsigimstančios civilizacijos eigoje.
Lietuvos piliečiai, gimę po 30-ties Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metų, šiandiena daugelis jų yra baigę mokyklas, sukūrę šeimas, dirba įvairiose tautos ūkio šakose. Kodėl šiandien tauta atsidūrusi moralinėje krizėje? Girtavimas nemažėja, žmogės skurdinami. Valdžioje klesti neteisingumas, verslas susietas net su teismais, didėja mokyklinio amžiaus vaikų nusikalstamumas. Teisėjai nesuvokia apie jų alfą ir omegą, kad Justicija est fendamentum regnerum. Teisėjai, mūsų teisėtvarka, deja, nesivadovauja šiuo garsiu senovės romėnų įsaku.
1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, dauguma politikų, valstybės ir teisėsaugos tarnautojų sudarė ir liko komunistinėse partijose – su komunistinėmis pažiūromis žmonės, kagėbistai ir slapta agentūra plito patyliukais, užėmė svarbiausias partines valstybines vietas, privatizavo daugumą įmonių. Laisvė ir demokratija pasipuošė lietuviškom trispalvėm vėliavom, o veikėjai – naujomis lietuviškomis partijomis. Fasadą pakeitė, liko įsišaknijusio komunistinio turinio mankurtizmas. Švietimiečiai nedalyvavo sąjūdyje – Lietuvos atgimime. Kėdainių rajone iš daugiau kaip vieno tūkstančio švietimiečių užtenka vienos rankos pirštų, ir vienos mokyklos direktoriaus, tiek buvo galima suskaičiuoti, kurie dalyvavo sąjūdžio kūrime. Nėra ko stebėtis, jog būsimieji abiturientai, neįstoję, kur svajojo mokytis, įstojo su trejetais į pedagoginius institutus. Besimokydami tokie trejetukininkai tik keturis metus negaudavo stipendijos. Kitose aukštose mokyklose mokslas trukdavo 5-6 metus. Besimokydami trejetui, stipendijos negaudavo. Šiandiena daugumos jų vaikai, artimieji yra valdžioje, rūpinasi ne tautos moralės ir gerovės reikalais, bet valdžios kėde ir atlyginimais. Šiandiena matome, ką turime, o turime daug negražių dalykų visose valdžios,
Ar jūs pastebite mūsų valdžios dviveidiškumą? Susidaro įspūdis, kad valdžios, ypač viešosios kultūros, meno srities veikėjai prisidengia liberalia demokratija be atsakomybės prieš tautą, teršia mūsų istorinį paveldą, jos žymius žmones, partizaninį karą su grobikais, jos didvyrius, kurių palaikus iškilmingai valstybės lėšomis perlaidoja. Tuo pačiu kultūros – meno premijom valdžia apdovanoja tų karų didvyrius ir niekintojus, kaip ir M. Ivaškevičių už knygą „Žali“, kurioje bjauriai apšmeižti pokario partizanai, jo vadai, per 20 tūkstančių jaunų lietuvių, žuvusių ir išlikusių gyvų atminimas.
Man, baigusiai Vilniaus universitetą lietuvių kalbos ir literatūros specialistei – mokytojai, pergyvenusiai bolševikų žiaurumą, sovietų brutalumą, buvusių pakalikų, jų pasekėjų nesugebėjusių perkainuoti savo dvasines lietuviškas vertybes, jas maišyti su dabarties vakarų supermodernizmo iššūkiais, yra baisi nuodėmė. Tai be meilės Lietuvai Tėvynei, jos žmogui, nematantys reikalo nušluostyti ašarą toms motinoms, kurios paaukojo ant Tėvynės laisvės aukuro 20 tūkstančių savo vaikų ir dukterų. Tai baisi išdavystė. Postringavimai, pasiremiant liberalia demokratija be atsakomybės prieš tautą, išlikusių ir žuvusių didvyrių juodinimo. Tuo pačiu liks apdovanoti valdžios premijomis, švenčiant Lietuvos nepriklausomybės 101-ąsias metines.
Nepateisinami antrojo pasaulinio karo metais vokiečių okupantams tarnavusieji koloborantui – norvegų kvislingai, prancūzai, italai, Hitlerio talkininkai. B. Musolinį partizanai pakorė galva žemyn. Dešimtmečių bėgyje nesulaukę teisingumo – neišvengs tokie Dievo teismo.
Dėkoju už pokalbį
Atgal
.jpg)
