VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
03.07. Kas išprovokavo mokytojos pyktį?
Ričardas Simonaitis
LSS “Valdovų rūmai” tunto vadas
Kelias savaites Lietuvos televizijų žinių laidose buvo rodomas telefoninis video įrašas apie Žiežmarių gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos netinkamą elgesį vaikų atžvilgiu. Už kadro buvo girdimas mokytojos piktas balsas, (o gal ir ne jos) kuris buvo labai pagiežingas ir neįprastai sutrikęs: kalbėjo labai pakeltu tonu, įsakmiai. Jautėsi, kad mokytojos dvasinis stovis yra labai sutrikęs. Šio įrašo autorius nebuvo įvardytas. Televizijos žurnalistai irgi neįvardijo autoriaus. Matomai, norėjo išlaikyti didesnę laidos intrigą. O video įrašo turinys pasirodė labai keistokas. Gal buvo bijoma, kad autoriui ar autoriams teks atsakinėti į daugelį užduotų klausimų: kodėl vaikas filmavo ligotą žmogų, kodėl suaugusieji paviešino šią medžiagą per televiziją, koks buvo tikslas tyčiotis iš žmogaus, kuris akivaizdžiai matėsi, kad yra ligonis, kodėl buvo norėta apšmeižti ir suniekinti mokytoją, kas užsakė, kas pamokė moksleivį elgtis ne moraliai, kas kaltas- tėvas ar motina, kurie pamokė vaiką elgtis nederamai, ar vaikas savo tėvų reikalavimu padarė šį įrašą, ar ši veika yra nusikalstamo pobūdžio? Taigi klausimų daug ir sužinoti tiesą nebus lengva. Ir pagrindinis klausimas-kodėl taip neatsakingai tėvai ir vaikai bandė pasijuokti iš ligoto žmogaus, kodėl net žurnalistai nesuvokė, kad tėvai labai nederamai pasielgė net savo vaikų atžvilgiu?. Tėvai, įtraukę vaiką į šį, sakyčiau, amoralų žaidimą, pastūmėjo savo atžalą padaryti nusikalstamą veiką. Ar jie nematė, nežinojo, jog mokytoja serga, kad jos sveikatos stovis buvo ant ribos? Iš kur tokia tėvų nepagarba ir neapykanta žmogui, kuris ilgus metus mokė jų vaikus išminties? Kuo mokytoja neįtiko tėvams ir kuo nusikalto mokiniams? Daugybė kodėl, kodėl, kodėl? Kodėl tėvai leido, pastūmėjo, pamokė savo vaikus tyčiotis iš žmogaus nelaimės? Galu gale, kokiomis moralės teisėmis vadovavosi tėvai ir žurnalistai skiepydami vaikams neapykantą savo mokytojai? Iš kur toks sadizmas? Kodėl buvo norėta pasityčioti iš mokytojos? Kokia situacija vyko vėliau, galima tik įsivaizduoti. Juk autoriams reikėjo turėti kuo daugiau žiūrovų užtarėjų pateisinti jų veiksmus, todėl tėvai, matomai, kvietė savo kaimynus prie vaišių stalo ir kartu žiūrėjo televizijos laidą. Ko gero nuoširdžiai kikeno stebėdami ligotą mokytoją ir kartu su savo vaikais, žiūrėjo ir džiaugėsi mokytojos bejėgiškumu. O Lietuvos televizijos naudojosi žiūrovų patiklumu. Po geros savaitės televizijos žiūrovai buvo supažindinti dar su viena laida, kurioje buvo parodyti šiurpinantys kadrai, kaip vaikai pasigriebę leisgyvį katiną, vinimis kalė jį prie kryžiaus. Ar tie vaikai buvo tų pačių tėvų, ar kiti, buvo neaišku. Aiškus buvo tik dar vienas tragiškas smurto protrūkis. Pirmas smurto aktas įvyko prieš mokytoją, o jau kitoje laidoje buvo kankinamas vargšas katinas su ko gero tikslia nuoroda- štai kas laukia tave ponia mokytoja. Drebėk ir lauk tėvų nuosprendžio. Ar nestebina žiūrovus per televizijas rodoma patyčių mąsto įvairovė?. Susidaro įspūdis, kad tai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos valdininkų užsakymas televizijoms, norint parodyti, kaip reikia “grūdinti” vaikų valią. Juokas juokais, bet kas atsakys į klausimą: kokios sąsajos sieja netikėlės mokytojos ir katino egzekucija. Ar tai irgi tik nekaltas vaikų žaidimas? Kuo katinas neįtiko vaikams, kad reikėjo taip žiauriai susidoroti su juo prikalant jį prie kryžiaus. O gal norėta televizijos žiūrovus įtikinti, paauklėti, sudaryti bendrą nuomonę apie blogą mokytojos elgesį ir laukti jai katino likimo.
Tolimesniame laidos siužete buvo parodyti vaikų tėveliai, kurie gimnazijos kiemelyje sustoję į ratelį kritikavo mokytojos elgesį, atseit ji nesugeba tinkamai bendrauti su vaikais, yra neleistinai pikta, todėl priėmė net mokytoją smerkiantį sprendimą: - ji yra kalta, jog grubi su vaikais. Mes esame nepatenkinti jos darbu, norime, kad ji būtų atleista, pašalinta iš mokyklos. Klausantis šių tėvų kalbų, susidarė įspūdis, kad tėvai yra kaip ir tiesioginiai mokytojų teisėjai. Kaip nori taip ir elgiasi. Akivaizdžiai matėsi ir kaip tėvai norėjo įtikinti televizijos žiūrovus, jog mokytojos elgesys yra netinkamas ir tikrai ji yra kalta. Tačiau šios laidos autoriai ne visai suprato surežisuoto spektaklio absurdiškumo. Jie nesuvokė, jog žiūrovai matė ir kitokį vaizdelį ir suprato, kad tėvai negarbingai ir negražiai pasielgė šmeiždami savo vaikų mokytoją. Tėvai nesuvokė, kad televizijos žiūrovai nėra kvaili ir galėjo suformuoti blogą nuomonę jų pačių, t.y. tėvų atžvilgiu. O šią nuomonę galima buvo įvardyti taip: - esat kalti todėl, kad norite suėsti ligotą žmogų. Švelniau tariant, gal ir nesuėsti, bet kiekvienas suprato, kad prieš pedagogę įvyko akivaizdus tėvų ir vaikų suokalbis. Kad viskas atrodytų tikriau, buvo pabandyta įtikinti ir televizijos žiūrovus, kaip blogai ji bendrauja su vaikais. Ar tėvams ir jų vaikams pavyko pažeminti, pasityčioti iš mokytojos, kuri trisdešimt penkerius metus mokė jų vaikus išminties, auklėjo juos, kad jie taptų padoriais Lietuvos piliečiais? Pakenkti, sutrikdyti jos sveikatą, matomai, tikrai pavyko, kuri galėjo pasibaigti net jos mirtimi. Ar šio įrašo autoriai siekė mokytojos mirties, nežinau, nors galėjo tai pilnai įvykti. O jeigu tai būtų įvykę, kas tada prisiimtų atsakomybę už žmogaus mirtį. Kaip atrodytų tėvelių veidai jeigu iš tikrųjų taip įvyktų? Ar ilgai jie džiaugtųsi? Ar tėvas ir motina pagalvojo, kaip reikės jaustis prieš savo vaikus, jeigu jie vėliau supras, kad paklausę tėvų, padarė mirtiną nuodėmę. Iš video įrašo medžiagos matosi, kad prieš mokytoją Įvykdyta provokacija buvo sąmoningai suplanuota ir parodyta per televiziją. Nesu kriminalistas, tačiau, manau, kad vaikai be tėvų pamokymo, to padaryti negalėtų. Šį kriminalinį atspalvį turintį “žaidimą” turėtų aiškinti ne savivaldybės ir ne Švietimo, mokslo ar sporto ministerijos atstovai, kurie, labai gaila, jau spėjo ir įvertinti situaciją priimdami sprendimą, kad mokytoja yra kalta. Jokiais būdais mokytojos likimo neturėtų spręsti ir mokykla. Šiuo atveju, tai prokuratūros darbas. Tik jos darbuotojai turi teisę įvertinti kas kaltas ir kas nekaltas dėl padarytų nuoskaudų. Tėvai taipogi negali spręsti ir neturi teisės spręsti mokytojos likimo, kadangi iš jų veiksmų matosi, jog tai yra išankstinis nusistatymas prieš mokytoją. Susidaro įspūdis, jog mokytoja yra vertinama ir lyginama su pačiais vargingiausiais socialiniais žmonių sluoksniais, kitaip tariant ji priskiriama prie vargšų ubagų, todėl tėvai įsivaizduoja, jog turi teisę smerkti jiems nepatinkančius pedagogus, bausti juos savo nuožiūra, niekinti jų pačių sugalvotomis priemonėmis. Akivaizdu, jog tėvai save laiko teisuoliais ir mano, kad gali bausti kaip panorėję. Mokytojus, matomai, jie įsivaizduoja kaip savo daiktą, kurie neturi jokių teisių, juos, prilygina baudžiauninko statusui. Tėvai, būdami turtingi save įsivaizduoja labai galingais bei valdingais. Jie mano, kad jiems duota valia spręsti mokytojų likimus. Jų manymu, mokytojas privalo mokyti vaikus taip, kaip jie norėtų, kaip jie įsivaizduoja esą reikalinga. Su jiems neįtikusiais, arba nepatikusiais mokytojais jie gali daryti viską. Gal būt ir užmušti! Juk mokytojai neturi prabangių automobilių, sukauptų didelių turtų, negauna padorios algos. Jų algos prilygsta pačiai žemiausiai pašalpos lygio kategorijai, negali niekur ir niekam net pasiskusti, nors istorija rodo, kad jų buvę mokiniai, t.y. dabartinių vaikų tėvai, kurie taip žiauriai pasityčiojo iš mokytojos, seniai dirba verslininkais, galbūt ministrais, teisėjais, advokatais diplomatais, galbūt ir parlamentarais bei seimūnais. Jų metiniai atlyginimai siekia šimtus tūkstančius eurų. Gaila tik, kad niekam nešovė į galvą mintis, jog šių tėvų gerbuvis yra šių paprastų mokytojų nuopelnas. Tokiems, kaip Žiežmarių gimnazijos mokytojams jie turėtų būti dėkingi visą gyvenimą. Deja, šie mokytojai ir dauguma Lietuvos mokytojų ilgus metus yra diskriminuojami visų valdžių. Gal dėlto mokytojai ir ryžosi paskelbti streiką, išdrįso pareikalauti teisingumo dėl savo diskriminacinės padėties. Po įvykusio streiko, ar atsižvelgė valdininkai į sunkią mokytojų padėtį. Eilinį kartą susilaukė tik patyčių srauto iš savo ministerijos valdininkų ir svarbiausia, iš vyriausybės. Kaip bebūtų keista net iš savo dabartinių mokinių bei jų tėvų, kurie be jokio sąžinės graužimo ir gėdos jausmo, šitaip atsidėkojo tiems, kurie juos pačius mokė ir dabar moko jų vaikus, veda į prasmingo ir sudėtingo gyvenimo kelio pažinimą.
Kai kam atrodo, kad mokytojos pasinervinimas ir pakeltas balsas yra jos negebėjimas valdytis. Juk vaikai tik kartais nekaltai pajuokauja, todėl tėvams, žmonėms tokie vaikų žaidimai su mokytojais atrodo kaip ir nekalti. Juk vaikai tik žaidžia, pykti ant jų nevalia. Tačiau, jie net nepagalvojo, kad mokytojai nuo tokių vaikų žaidimų labiausiai ir kenčia. Dažnai jie suserga ne tik širdies, inkstų ar kepenų nepakankamumu, bet ir sunkiausiomis dvasinio pobūdžio ligomis. Tokie ir panašūs vaikų žaidimai, deja, vyksta daugelyje Lietuvos mokyklų. Dauguma tėvų nors ir žino, jog vaikų išdykavimai pamokų metu yra neleistini, tačiau egzistuoja paradoksali taisyklė – kalta yra tik mokykla ir mokytoja. Švietimo sistemoje dirbantys valdininkai dažniausiai linkę tylėti, o po įvykusio mokytojų streiko, net ministras pirmininkas eilinį kartą sugebėjo pasityčioti iš jų. Ar tai nėra priežastis, kad ir tėvai nevertina mokytojų darbo.
Kad tėvai nesugeba auklėti savo vaikų, nesugeba su jais bendrauti šeimose yra pagrindinė problema dėl nesusikalbėjimo. Ne paslaptis, kad tėvai ir mamos labai žiauriai auklėja savo atžalas - dažnai juos muša be jokios priežasties, žemina jų orumą, tyčiojasi iš jų negebėjimų. Dažnas vaikų niekinimas ilgainiui iššaukia vaikų nuoskaudas ir pasipriešinimus ne tik tėvams, bet jie pasidaro aršūs ir pavojingi visuomenei, tampa recidyvistais ir net žudikais. Nelaimes pamatome tik tada, kada žiniasklaida paviešina apie vaikų padarytas piktadarybes. Turime pakankami pavyzdžių, kaip vaikai nužudo net savo tėvus. O nužudo juos dėl, atrodytų, paprasčiausios smulkmenos - nedavė pinigų nusipirkti kokį išmanųjį telefoną, narkotiką, ar kitą kokį pageidaujamą daiktą dėl ko dažnai vaiko elgesys staiga pasikeičia. Tėvų negebėjimas bendrauti su savo vaikais yra dažna priežastis daryti nusikaltimus ir svetimų žmonių atžvilgiu. Prisiminkime, kaip kelių paauglių būrys paprašė praeinančio pro šalį senolio duoti jiems cigarečių. Senoliui sugėdinus juos, pasakius, kad jie per jauni rūkyti, čia pat buvo iki mirties subadytas peiliais. Televizijos laidose dažnai rodomi siužetai, kaip nepilnamečiai reiškia nepagarbą ne tik savo tėvams ir suaugusiems, bet ir savo bendraamžiams. Nelaimė su Matuku daug ką pasako apie tariamą tėvų “meilę” vaikams. Visi šie atvejai leidžia manyti, kad mūsų šeimose vyksta neadekvatūs auklėjimo būdai. Valdininkų aiškinimas, kad mokytojai privalo sugebėti bendrauti su vaikais taip, kad jie jų negalėtų provokuoti ar įžeidinėti, manyčiau, yra pakankamai neatsakingas ir juokingas aiškinimas. Toks požiūris yra mažu mažiausiai nemokšiškas. Juk valdininkai, dirbantys ministerijoje ar savivaldybėse yra toli nuo vaikų ir šeimų problemų. Jie dirba pasislėpę uždaruose kabinetuose. Į dienos šviesą išlenda tik tada, kada atsitinka kokia nors nelaimė. Tada prasideda ieškojimas kaltų. O juk nuo seniausių laikų visiems yra aišku, kad vaikui atėjus į šį pasaulį, būtent tėvai nuo pirmų dienų tampa savo vaikų auklėtojai šeimose ir jiems priklauso visa atsakomybė už savo vaiko veiksmus iki jo pilnametystės. Statistika rodo, kad dažnai patys tėvai yra kalti dėl netinkamo vaikų auklėjimo ir daromų jų nusikaltimų. Dažni atvejai, kai tėvai savo elgesiu išprovokuoja vaikų blogą elgesį savo draugų ir mokytojų atžvilgiu. Deja, yra ir tokių šeimų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodytų lyg ir padorios, tačiau įsigilinus į jų gyvenimo būdą, tenka konstatuoti, kad tokiose šeimose vyksta nuolatiniai girtuokliavimai, dažni barniai, skamba nepadorios, nešvankios dainos, keikiamasi vaikų akivaizdoje, vyksta dažnos muštynės. Tai vyksta matant ir girdint mažyliams. Tokie vaikai, praktiškai jau yra žalojami dar nesulaukus nė mokyklinio amžiaus. Tokių vaikų širdelėse kaupiasi, formuojasi neapykanta viskam-suaugusiems, draugams ir visai gyvenamai aplinkai. Nuo jų išdykavimų kenčia gyvūnėliai, žvėreliai, paukščiai, gėlės, medžiai ir visa kita, nors mokytojai mokyklose pažindina vaikus kaip reikia mylėti gamtą. Bet vien mokytojų pastangų neužtenka. Daugelyje šeimų nekalbama apie meilę gamtai. Tai matome, kai apsilankome patys gamtoje. Laužavietėse būna pilna išmėtytų butelių, konservų dėžutės išmėtytos po visą mišką. Taip nuo vaikystės tėvai užpildo vaikų sąmonę blogu elgesiu, nesuvokdami, jog vaikai ateityje elgsis taip pat. Tėvams, suprantama, nerūpi tai, arba galvoja, kad tai mokytojų reikalas, todėl nesuka sau galvos dėl daromų vaikų nusižengimų. Reikalai pagerėtų jei tėvai bent pasidomėtų paklausti savo vaikų, kaip jie elgiasi su mokytojais pamokų metu. Normaliems tėvams nekyla abejonių dėl savo vaikų. Tiek su vaikais, tiek su pedagogais vyksta nuolatinis bendravimas. Tie tėvai, kurie neišsiaiškina tikros padėties, dažniausiai stumia savo vaikus daryti nusikaltimus. Ačiū Dievui, kad blogų tėvų yra mažuma. Dominuoja gerų tėvų, tikrų tėvų šeimos, kuriose vaikai auklėjami krikščioniška dvasia. Tokių šeimų vaikai ir sudaro pagrindinį tautos branduolį.
Prisimenu savo mažylio sūnaus kalbas grįžus iš mokyklos: –“Gandras užriko, gandras užpyko, gandras parašė draugui ne tą pažymį už piešinį. Tas gandras, gandras, gandras…!” Parūpo išsiaiškinti kas tai per gandras. Pasirodo, kad tai dailės mokytoja, turinti šiek tiek ilgesnį kaklą negu visi kiti žmonės. Teko nemažai padėti pastangų kolei išaiškinau vaikui, kad taip vadinti žmogų, tuo labiau mokytoją, yra gėda ir negarbinga. Tačiau vaiko reakcija buvo daugiau nei keista: - “Visi vaikai taip ją vadina ir juokiasi iš jos kaklo, todėl ir aš taip vadinu”.
Paaiškinti jo negatyvų elgesį nebuvo lengvas uždavinys. Juk vaikas, iš tikrųjų, buvo ir nekaltas dėl savo nežinojimo, todėl pirmiausia, atsakiau: - “Tu juk nesi visi. Tu turi savo vardą ir pavardę. Įsivaizduok, kad pas tave būtų užaugusios ilgesnės ausys negu pas kitus vaikus, arba viena koja būtų trumpesnė, ar koks nors kitas kūno trūkumas. Ar tau patiktų, kad bent vienas ar visi tavo draugai vadintų tave ilgaausiu ar trumpakoju. Taigi, turėtum suprasti jog taip kalbėti yra negražu ir nedraugiška. Savo draugams irgi galėtum pasakyti šią tiesą ir sugėdinti juos”.
Ši pamokėlė, pasirodo, buvo gana veiksminga. Šiandien sūnus jau užaugęs vyras. Džiaugiuos jo tolerancija kitų žmonių atžvilgiu. Ar Žiežmarių gimnazijos vaikų tėvai galėjo išgirsti, išklausyti, patarti vaikams kaip jie turėtų elgtis mokytojos atžvilgiu. Manau, kad galėtų ir… privalėtų. Tada, gal būt nereikėtų daryti ir tokio video įrašo. Padaryti tokį video įrašą pamokos metu ir parodyti per televiziją visai Lietuvai, manau, yra labai blogas pavyzdys. Juk mama, ar tėtis paskatino vaiką nusižengti moralės taisyklėms. Jie kartu tampa suokalbininkais padarydami pirmąją sunkiai prognozuojamą psichologinę traumą savo vaikui.
Skaitytojams, manau, būtų įdomu sužinoti, o kaip buvo auklėjami vaikai XVIII-XIX-tame amžiuje. Kokie santykiai vyravo tarp tėvų ir jų atžalų. Štai grafo Kleopo Mykolo Oginskio, gimusio 1765 metais ir gyvenusio iki 1833-čių metų įdomus jo pamokymas savo sūnui Irenėjui Oginskiui, gimusiam 1808 - tais metais ir gyvenusiam iki 1863-čių metų. Šiuos tėvo priesakus norėčiau pateikti pažodžiui. Štai ką jis rašo savo keturiolikmečiui sūnui Irenėjui 1822m. vykstančiam semtis žinių į Italiją: - “Vaikeli mano, tu palieki tėvų namus ir nuo šio žingsnio prasideda naujas tavo gyvenimo etapas, dabar gali sakyti: - ”Aš pradedu gyventi savarankiškai.” Gerai pagalvok, ką reiškia žodis “gyvenimas:” tai ne tik pareiga gyventi, nes gyvybė yra bendras visų gyvų sutvėrimų požymis, bet ir menas gyventi, todėl teks pamąstyti, kaip gyvensi ir koks bus tavo gyvenimo tikslas. Tegul žodis “mąstyti” nebaugina tavęs, mano mielas vaike; nė viename gyvenimo tarpsnyje žmogus nenustoja mąstyti, o gyvenimo mokslas nesiskiria nuo kitų mokslų, išmokti galima visko: svarbiausia- pažinti save ir sugebėti analizuoti savo veiksmus bei paklusti tiems, kurie ves tave pirmaisiais gyvenimo keliais. Nuo šiol nebebūsiu tavo vedlys, bet šis laiškas kalbės mano lūpomis ir perduos mano patarimus bei nurodymus, galbūt net ir paskutinę valią, jei Apvaizda nesuteiks laimės dar kartą tave išvysti. Visų pirmą įsisąmonink paprastą tiesą – žmogus nėra atsitiktinumo padarinys, jis negimsta be tikslo. Už viską jis turi būti dėkingas savo Sutvėrėjui – Dievui. Tikėjimas -pirmoji jo pareiga, be jo žmogus yra niekas, tik nereikšmingas skaičius. Tad pirmiausia būk krikščionis, nes šią religiją žmonėms davė pats Dievas, paprasčiausiai tikėk, paskui tikėjimas taps tavo pasaulėžiūra. Tai, ką aš aiškinu, tau pernelyg sudėtinga, bet ateis diena, kai viską suvoksi ir įsitikinsi, jog šiuose priesakuose yra viskas, ko reikia, kad būtum laimingas šioje žemėje. Nė akimirką nepamiršk, už ką turi būti dėkingas savo pirmajai geradarei – Motinai, nes ji tave pagimdė ir be galo myli, nors tu jos švelnumo dar nenusipelnei, bet, jei kiekvieną dieną stengsiesi būti jos vertas, jį nusipelnysi ir pateisinsi Motinos pasitikėjimą. Jei tikrai norėsi jį pelnyti, tai tik nuo tavęs priklauso, pavyks ar ne: nesiimk jokių žygių, nekalbėk ir nedaryk nieko prieš tai savęs nepaklausęs: “Ar mano Motina už tai pagirs?..” Jei į šį klausimą sąžinė tau atsakys: “Mano Motina pritartų”, veik ryžtingai, nes nuojauta tavęs neapgaus. Jei vidinis balsas sakys priešingai, nedaryk to, ką ketinai, ir išvengsi klaidos bei graužaties. Nuolat galvok, ką ji tau liepė ir ką siūlė, bei ką prašė padaryti. Gerai pamąstyk, vaike, ką reiškia žodis “prašyti”; argi galėtum nepaklusti tokios geros, tokios švelnios, tokios mylinčios Motinos, kokia yra tavo Mama, prašymui! Iš tavęs ji norėtų štai ko: Būk ankstyvas, kelkis su aušra. Vos pabudęs, šok iš lovos, nepasiduok miegui ir tinguliui. Pirmiausia, ką privalai padaryti- pagarbink Kūrėją, melsk jį, kad saugotų tavo nuostabiąją Mamą, prašyk laiminti artimuosius ir tave patį, kad visus nukreiptų doros keliu. Po šio pirmojo darbo, kuris turi būti tavo šventa pareiga, tegu seka antrasis – kūno švara; tam daug laiko nereikia, tačiau neturi teisės apsileisti, nes švara ne tik labai reikšminga kūno sveikatai, bet ir paslaptingu būdu apvalo sielą. Valgydamas išlaikyk saiką, ypač venk vyno, nes žinai, kad jis kenkia sveikatai: jo gali išgerti per du pirštus, ne daugiau. Nepiktnaudžiauk ir alumi, tau geriausiai tiks gaivieji gėrimai. Žinok, kad didelį troškulį visada sukelia arba perkaitimas, arba netikę įpročiai, arba nesveikas skrandis. Taigi prisimink, jog sveikata priklauso nuo to, ar sveikas skrandis, todėl stenkis neperkaisti, saikingai gerk ir valgyk, venk visko, kas gadina sveikatą ir kenkia virškinimui. (M.K.Oginskis „Priesakai sūnui“ 1822m. Lietuvos valstybės archyvas. f.1177, ap.1, b. 87)
Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833). Fot. Antanas Lukšėnas
Irenėjus Kleopas Oginskis jainystėje
Štai taip buvo prižiūrimi ir auklėjami vaikai maždaug prieš du šimtus metų. Kokia padėtis yra šiandieninių vaikų, kuriuos iš aukštų tribūnų mes bandome įvardyti, kad vaikai yra „Mūsų ateitis“. Tačiau, matant kaip su ta mūsų ateitimi elgiamės, kaip ji baigia išlakstyti po svečias šalis, atrodo, kad neturime nei noro, nei supratimo, nei valios juos sulaikyti. O juk turime Vyriausybę, turime Seimą ir net prezidento instituciją, kurios seniai galėjo pasirūpinti jaunimu. Ar dar ilgai teks laukti kol valdžioje esantys gebės priimti sprendimus dėl mūsų vaikų ateities? O gal parankiau būtų su visais vaikais nueiti amžinybėn?
Lietuvos skautai Vyriausybei galėtų padėti. Reikia labai nedaug – tik oficialiai pripažinti skautų buvimo mokyklose naudingumą. Štai ką rašo žymus Lietuvos dailininkas Antanas Šakalys, Lietuvos skautijos šimtmečio 1918-2018m. proga, sukūręs kelis šimtus vokų, kuriuose atspindi skautų veikla: - Skautija – patriotinio jaunimo kalvė. Visų valstybių prezidentai yra skautų vyriausieji vadai, nes skautų šūkis „DIEVUI, TĖVYNEI, ARTIMUI“ atspindi ir tvirtina vieningos ir nepriklausomos valstybės dvasią. Kiekvienoje mokykloje turi būti po skautų tuntą su savo vėliava, uniforma ir tradicijomis.
Kur mokykloje yra skautų tuntas – nėra patyčių ir narkotikų.
Teisingiau pasakyti, tur būt, yra neįmanoma. Deja, skautavimas yra paliktas savieigai. Pasaulinį garsą turinti organizaciją, kurią sukūrė generolas Robertas Baden-Povelis, per trumpą laiką prigijo visose pasaulio šalių mokyklose. Net sovietiniais laikais buvo skautų organizacija. Tik jie vadinosi pionieriais ir komjaunuoliais. Iš jų įstatų buvo pašalintas Dievo vardas. Tai buvo vienintelė organizacija Tarybų Sąjungoje, kuri jaunimą auklėjo būti daugiau nusikaltėliais negu dorais žmonėmis. Vogti, plėšti, atiminėti iš žmonių sunkiai uždirbtą turtą, buvo pagrindinis jų auklėjimas. Žlugus TSRS žlugo ir šios jaunimo organizacijos, bet sovietinį neigiamą požiūrį į žmogų paliko iki mūsų laikų. Dabartiniai septyniasdešimtmečiai ir aštuoniasdešimtmečiai, buvę pionieriai ir komjaunuoliai, dauguma jų dar dirba reikšminguose valstybės struktūrose, užimdami tam tikrus svarbius postus. Išaugę sovietinio mąstymo dvasia dauguma jų negali persitvarkyti į šiuolaikinius mūsų gyvenimo reikalavimus. Todėl valstybėje yra daug korupcijos, vagysčių ir kt. elementų. Paskutinis pavyzdys –trisdešimt suimtų teisėjų ir advokatų, kurie privalėjo vykdyti teisingumą, vykdė atvirkštinę veiklą. Jie teisingumą pardavinėjo. Tai įrodo ir pinigai, kurių net keturis šimtus tūkstančių eurų buvo rasta jų butuose. Įrodyti, kad šie pinigai yra gauti kaip kyšis, nėra lengva. Na, o Jų vaikai ir anūkai, t.y. dabartinis jaunimas, kažkodėl nori studijuoti TEISĘ. Jų srautas į teisės fakultetą sudaro iki kelių šimtų pareiškimų į vieną vietą. Ar tai nieko nesako apie mūsų jaunimo polinkį eiti tais keliais, kuriuos praminė jų tėvai ir seneliai. Ar tai nėra sąlyga lobizmui? Gal dėl šių priežasčių mūsų nepriklausomybę iškovusi tauta taip sunkiai skinasi kelią į gerovę. Tuo tarpu studijuoti pedagoginiame universitete studentų trūksta. O kodėl? Atsakymas labai paprastas – čia lobių nesusikrausi. Mokytojo profesija nepopuliari ir nepelninga. Tačiau Lietuva bando valytis.
Kokiu keliu pasuks Žiežmarių gimnazijos jaunimas baigęs pradinius mokslus, turės apsispręsti jau šiandien. Tėvai, suprantama, neturi likti nuošalyje. Ar Lietuvai ilgai teks laukti vaikų, kurių idealas bus sąžininga tarnystė Tėvynei bet kurioje veiklos srityje. Tik tada galėsime pasakyti, kad mūsų vaikai yra „Mūsų ateitis“.
Atgal
.jpg)
