VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
02.16. Kilnių norų kalbos tvarkybai neužtenka
Arnoldas Piročkinas
Arnoldas Piročkinas
Paskaičius lituanistės Danutės Ardavičienės rašinį „Ar gimtoji kalba tebėra didžiausia nacionalinė vertybė?“, ilgai vargino abejonė, ar tikslinga į jį atsiliepti keliomis kritiškomis pastabėlėmis. Juk tai vienas iš tų balsų, kurie karštai gina mūsų gimtąją kalbą. O jų niekada nebus per daug. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, veikiai prireikė dėl jos tvarkybos vis labiau grumtis su kalbininkais ir nekalbininkais, panūdusiais ją tvarkyti anglų, danų ar kitų Vakarų Europos kalbų pavyzdžiu, niekinančiais jablonskinę tradiciją. O štai šiuo atveju tenka kritiškai prabilti apie tos tradicijos atstovę, kuri karštai ir, net sakyčiau, įtaigiai ragina saugoti bendrinę kalbą nuo teršimo.
Vis dėlto pernelyg karštas bylojimas nejučia kelia įtarimą, kad įsikarščiavimas gali suklaidinti patį autorių; jis ima pūsti į šaltą vandenį. Taip atsitiko ir aptariamajame straipsnyje. Didelė jo dalis skirta išpeikti lietuvių kalboje plačiai vartojamiems pasakymams na, iš tikrųjų, sakykim, tarkim. Dėl pastarųjų dviejų, vartojamų įterpiniais, autorė net pareiškė: „Iš kur tas susireikšminimas kreiptis į save – daugiskaita, pajuokausiu“. Dar šmaikštesnis toks nurodymas: „ Žodelis „Na“ gal geriau tiktų arklio raginimui, gal dar pagrasinimas vaikui, tačiau dispute ar dialoge kiekvieną sakinį pradėti šiais žodžiais – įkyru ir neskoninga“. Beje, jeigu vadovautumės 1976 m. „Kalbos praktikos patarimais (p. 151), junginį „arklio raginimui“ reikėtų taisyti – taisyklingiau būtų „arkliui raginti“.
Visų šių ir kitų pasakymų taisymą autorė baigia tokia išvada: „Mums, lituanistams, skaudu, kad viešai kalbančiųjų šnektą pradėjo vartoti moksleiviai savo rašiniuose: randame po keletą „ta prasme“, „sakykim“, „iš tikrųjų“… Ji pasisavinta ne iš grožinės literatūros tekstų, o iš girdimos šnekamosios kalbos. Mokiniai nebeturi originalaus stiliaus, nes vis mažiau skaito knygų“.
Tad panagrinėkime iš eilės toje ištraukoje kliūvančius teiginius. Dėl kreipimosi „į save daugiskaita“ lituanistei būtina žinoti, kad tai visai normalus, įprastas dalykas. Tuo suabejojus, reikėtų paimti į rankas „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“ (Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1996), kur 258 p. parašyta: „Perkeltine reikšme mes kartais vartojamas vietoj aš nenorint savęs labai pabrėžti (autoriaus daugiskaita) (a) arba priešingai – kai kalbantysis teikia sau didelę reikšmę (didybės daugiskaita) (b):
a) Siekinio vietoje raštuose paprastai, kaip jau mūsų pažymėta, bendratį dabar sakome Jabl(Jablonskis – A. P.);
b) „Mes“, - atsiliepdamas jiems erelis, - „norime tardyt, kaip jūsų mylistos žiemos bėdoj išsilaikėt“ Don (Donelaitis – A.P.)“.
Reikia pasakyti, kad didybės daugiskaita lietuvių kalboje išskirtinai retas dalykas, tuo tarpu autorinė daugiskaita dažnai vartojama mokslininkų, žurnalistų, publicistų, rašytojų, kai iš tikrųjų nenorima savęs sureikšminti, o atvirkščiai – kalbant savo vardu, norima pabrėžti visuotinę nuomonę arba savo anonimiškumą, pvz., Priėjome prie išvados, kad… Čia galėtume (vartoju daugiskaitą!) pridėti, kad dažnai tokia daugiskaita gauna papildomą raginimo prisijungti prie teiginio reikšmę. O dėl žodelio na, kuris eina jaustuku, dalelyte ar ištiktuku, vertėtų turėti galvoje, kad jis vartojamas bene 20 reikšmių. Beje, arklys raginamas kitu nā, kurio a yra ilgas.
Na, (vargšas „Na“!), jeigu kur pasitaiko, kad kritiško skaitytojo ar pokalbio dalyvio nuomone, jis per dažnai vartojamas (tai gana subjektyvu), iš to netiktų kelti balso, jog tokia vartosena apskritai nepriimtina bendrinei kalbai.
Nuostabus autorės apgailestavimas, kad moksleiviai šiuos kalbos negerumus pasisavinę „ne iš grožinės literatūros tekstų, o iš girdimos šnekamosios kalbos. Toks kalbos atmainų supriešinimas rodo, kad autorė ne visai tiksliai suvokia kiekvienos atmainos galimybes ir eilę, kai žmogus nuo pat kūdikystės pirmųjų metų ugdo savo kalbą. Daugumas žmonių kalbos pradmenis įgyja kaip tik iš šnekamosios atmainos. Ji ir paskui, kai jau kalbą plėtoja kitos atmainos, kad ir koreguojama, kad ir praradusi absoliučią įtaką, išlaiko tam tikrą poveikį. Grožinė literatūra žmogaus kalbą pradeda veikti – ją turtinti ir įvairinti – gerokai vėliau. Tačiau ir jos poveikis nebūva vien teigiamas: grožinės literatūros kalba juk toli gražu ne sterili. Joje apstu archaizmų, tarmybių, žargonizmų, kitų kalbų įtakos.
Po 1918 metų mokykla gana sėkmingai įstengė savo mokiniams įdiegti bendrinės kalbos pagrindus. Vis dėlto susidarė gyventojų sluoksnių, kurie apskritai nesirūpino bendrine kalba ir buityje vartojo tokią atmainą, kurios negalėjai laikyti bendrinės kalbos dalimi. Ji rusų kalboje gavo pavadinimą prostorečije. Šitokią bendrinei kalbai nepriskiriamą atmainą turi ir kitos kalbos: anglams tai popular language, vokiečiams – Volkssprache. Lietuvių kalbininkai jai dar nėra, rodos, suradę tinkamo termino. 1984 m. išėjusiame „Rusų – lietuvių kalbų žodyno“ III tome (p. 495) pavartotas naujadaras „prastakalbė“ - aiški rusiškojo termino kopija. Gal todėl jos ir nėra „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“. Šiuo kartu papildomai nepatyrinėjęs, negalėčiau nuspręsti, ar „prastakalbės“ reikšmė sutampa su termino „buitinis stilius“ reikšme (žr. J. Pikčilingis. Lietuvių kalbos stilistika. I. 1971, p. 331 – 336 ). Skyriaus antraštė „Kasdieninis, buitinis, arba šnekamosios kalbos, stilius“ kelia mintį, kad buitinis stilius tolygus šnekamajai kalbai. Šios atmainos (ar varianto) kvalifikavimą dar labiau supainioja K. Gaivenio ir St. Keinio „Kalbotyros terminų žodynas (1990 m.), kur ši kalba vadinama „neliteratūrine šneka“ , t. y., dabartine terminologija tariant, ne bendrine šneka, arba kalba. Ji gretinama ar net sutapatinama su „žargoniška kalba“, arba „prastakalbe“ (p. 238).
Kelia nuostabą paskutinis cituotos ištraukos sakinys, kad mokiniai nebeturį originalaus stiliaus, nes mažiau skaitą knygų. Pirmiausia paklauskime, ar iš visų mokinių įmanoma reikalauti originalaus stiliaus – ir iš pradinukų, ir vidurinių klasių, ir abiturientų? Pasakymas „nebeturi“ žadina mintį, kad kažkada anksčiau mokiniai tokį stilių turėdavę. Esu baigęs gimnaziją 1949 m., tad drįstu tvirtinti, kad iš anų metų abiturientų vos vienas kitas būtų galėjęs pasigirti, jog jo stilius kiek savitesnis: absoliuti dauguma rašė temas primityvoku „mokinišku“ stiliumi. Ar pedagogė kartais ne per didelius reikalavimus kelia mūsų dienų mokiniams?
Visiškai galima pritarti autorei, kad mokiniai vis mažiau skaito grožinės literatūros. Tai lemia galybė veiksnių. Norėčiau klysti, bet man rodos, kad lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojai apie šią problemą, apie reikalą, kaip priešintis neigiamiesiems veiksniams, dar nėra pradėję kalbėti. Pagaliau jie nė neturi nei kur, ne kada panagrinėti šios skaudžios ir grėsmingos būklės.
Emocingosios lituanistės straipsnio patosą kalbant apie gimtąją kalbą kaip nacionalinę vertybę išblaško vienas straipsnio sakinys, tikriau jo dalis: „… laidų vedėjai taip stengiasi nekartoti šviesios atminties (= šviesaus atminimo) dr. Bobelio intonaciją (= intonacijos)… (taisymai cituojant – A.P.)“. Tiek kartų įvairiuose leidiniuose aiškinta, kad atmintis nevartotina atminimo reikšme. Kad šio skirtumo nedaro daugumas publicistų ir kalbėtojų net iš aukštųjų tribūnų, tai lyg ir imi priprasti: jiems kalbos kultūra grybo vietoje. Be to, lituanistei, karštai gimtosios kalbos kaip nacionalinės vertybės gynėjai, turėtų būti žinoma, kad bendrinės kalbos norma po neiginio vartoti kilmininką… Trūksta žodžių…
Kokią išvadą padarysime iš čia suminėtų neigiamų dalykų? Pagrindinė būtų tokia: gimtosios kalbos tvarkybai nepakanka kilnių norų ir entuziazmo – reikia dar didelio įsigilinimo ir apdairumo, reikia sukaupti daug duomenų ir įžvelgti jų vidines sąsajas. To viso, deja, pasigendama aptariamajame straipsnyje.
Atgal
.jpg)
(1).png)
