VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

02.01. KODĖL LIETUVOS TELEVIZIJOJE LEIDŽIAMA VYKDYTI VALSTYBĖS GRIOVIMO DARBĄ? KADA TAI BAIGSIS?

n/Mateika - Jano Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“ atspindi lenkiškąją tradiciją vaizduoti lietuvius atsilikėliais laukiniais. Negalėjo du lietuvių kariai keletą valandų kautis, prisibrauti iki kryžiuočių kariuomenės vado Didžiojo magistro Ulricho fon Jungingeno ir jį nukauti, būdami pusnuogiai. Tai absurdas! Iš tikrųjų jie buvo šarvuoti, kaip ir visi kiti mūšyje dalyvavę lietuviai

Rimvydas Žiliukas

Baigėsi jubiliejiniai Lietuvos atkūrimo 100-mečio metai. Ir kaip gi mes juos paminėjome? Malonu, kad šiais metais buvo padaryta gražių darbų. Sovietinė propaganda net kelis dešimtmečius netrukdoma pylė nuodus į mūsų vaikų galveles, į mūsų jaunimo, į mūsų dėdulių ir tetulių galvas, šmeiždama tautos didvyrį Adolfą Ramanauską-Vanagą. Tačiau šiais jubiliejiniais metais buvo surasti ir iškilmingai perlaidoti tautos didvyrio palaikai. Puikiai tai nušvietė mūsų televizija, radijas, spauda. Bet tenka apgailestauti, jog šalia tokių šviesių laidų Lietuvos televizijoje atsiranda vietos ir juodoms, kurios diegia žmonėms menkavertiškumo bei saviniekos kompleksus, neviltį ir nepasitikėjimą savo valstybe.

Štai, Valstybės, Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, liepos šeštąją, buvo rodoma Edvardo Gudavičiaus ir Arvydo Bumblausko laida „Būtovės slėpiniai“ apie Mindaugą. Atrodytų derama laida tokiai dienai – pagerbti ilgametes Lietuvos valstybės kūrėjo pastangas ir pasidžiaugti, kad Mindaugo gyvenimo tikslas, kurio vaisiais mes ir šiandien naudojamės, galų gale buvo pasiektas. Juk lietuviai buvo likę vieninteliai nepakrikštyti europiečiai, tad galima sakyti, kad visa Europa stojo prieš mus! Europos didikai ir net valdovai laikė garbe ir pareiga vykti į karo žygius prieš Lietuvą.

Pirmojo ir antrojo tūkstantmečių sandūroje krikščionybė Skandinavijoje, Lenkijoje plito gana taikiai. Buvo įtikinami krikštytis karaliai, kunigaikščiai, kilmingieji, o dauguma gyventojų likdavo pagonimis. Vėliau krikščionybė palaipsniui plisdavo į žemesnius gyventojų sluoksnius, kol ilgainiui krikščionybę priimdavo visi gyventojai. Šis procesas vykdavo palyginti neskausmingai. Galima buvo ir Lietuvą pakrikštyti šitaip, tuo labiau, kad lietuviai nuo seno garsėjo pakantumu kitataučiams, kitatikiams. Juk kai Vilniuje atsirado pirmoji katalikų bažnyčia, tai čia jau stovėjo dvi ar trys stačiatikių cerkvės. Tačiau kryžiuočiai nenorėjo eiti taikaus krikšto keliu, kokiu buvo pakrikštytos Lenkija, Skandinavijos šalys. Kryžiuočiams rūpėjo ne tiek Lietuvos ir kitų baltų krikštas, kiek jų žemės, ne tiek lietuvių ir kitų baltų pakrikštijimas, kiek jų pavertimas kryžiuočių baudžiauninkais. Lietuviai puikiai tai suprato, pamatę kas atsitiko su prūsais. Tad iš tikrųjų lietuviai priešinosi ne krikštui, o baudžiavai.

Mūsų padėtis tapo beviltiška.Mindaugas suprato, jog išeitys yra tik dvi: arba jis kaip galima greičiau, nesiskaitydamas su priemonėmis, pakrikštys Lietuvą, arba Lietuva bus sunaikinta. Mindaugas išgelbėjo Lietuvą ją pakrikštydamas. Štai apie ką reikėjo kalbėti, pabrėžti, akcentuoti Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, liepos šeštąją: „Mindaugas – Lietuvos gelbėtojas!“

Bet akcentai buvo sudėti kitur. Ši televizijos laida buvo greičiau patyčių iš Mindaugo laida.Neužtektų ir dviejų rankų pirštų bjauriems pasakymams apie jį, kad jis „krauju lipdė Lietuvą“, pakorė“, nugalabijo savo brolius ir brolėnus“, kad Mindaugas „žudikas“, šunsnukis“, brolžudys“ ir pan. Ne apie Tėvynės meilę, ne apie Mindaugo nuopelnus, kuriant ir išsaugant Lietuvos valstybę, buvo kalbama šią šventą visai Lietuvai dieną. Net eilinis Lietuvos pilietis supranta, kad atėjus į gimtadienį, nedera dergti jubiliato. Tai kodėl gi Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną buvo rodoma šitaip žeminanti Mindaugo vardą laida? Juk galima buvo bent jau iškirpti šias bjaurias frazes apie Mindaugą. Ir ankstesnės šios laidos persmelktos tuo, kad tie mūsų tautos valdovai buvo „savanaudžiai“, brolžudžiai“, egoistai“, šunsnukiai“. Prieš keletą metų laidoje „Būtovės slėpiniai“ Edvardas Gudavičius pasakė netgi tokius bjaurius žodžius apie lietuvių tautą:

–        Kas tie lietuviai? Apsidergėliai! Nieko jie nesugeba!

Kadangi Gudavičius apsidergėliais išvadino visus lietuvius, tai, logiškai mąstant išeitų, kad toks negražus kreipinys buvo taikomas taip pat ir LRT vadovams, ir LRT komiteto nariams. Tai kodėl gi šitaip negražiai išvadinti LRT vadovai, ir LRT komiteto nariai leido šią laidą transliuoti, o vėliau ją kartoti vėl ir vėl?

2018 metų gruodžio 22 dieną rodytoje laidoje „Dniepru per Ukrainą“, baigiantis Lietuvos atkūrimo šimtmečio metams, laidos vedėjas Bumblauskas taip apibūdino lietuvių tautą:

– Gyvenimo gale Targovicos konfederatai siūlė ant savo antkapių užrašyti „Kvailiai buvom, bet ne niekšai“. Che-che-che... Tai čia ir yra Lietuvos istorija... 1940 metais ta pati istorija, 1940 birželio 15 d. nieko nepagalvojom, nieko nepadarėm... Pabandėm birželio sukilimu tą gėdą nuplaut... Tas mūsų heroizmas po to atrodo kaip „atsibudo nabašninkas“.

 Po tokių viešų pareiškimų Lietuvos televizijoje taip ir norisi paklausti Lietuvos televizijos vadovų, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto, valstybės teisėsaugos vadovų:

 – Kodėl mūsų valstybėje draudžiama dergti tik kitų tautų atstovus, o lietuvius dergti leidžiama? Negi Lietuvoje galioja Hitlerio ar kokie nors kitokie rasistiniai įstatymai?

Įsivaizduoju kas būtų, jei kas nors taip pasakytų apie lenkus, koks tada kiltų pasipiktinimas. O koks triukšmas kiltų, jei ką nors bjauraus lepterėtum apie žydus. Net pagalvot baisu... Taip ir norisi paklausti:

– O lietuvius dergti galima? Argi mes, kaip prie Hitlerio, esam laikomi žemesniąja rase?

Kitos tautos, minėdamos savo valstybės ar savo didžiųjų žmonių jubiliejus, iš jų nesityčioja. Pavyzdžiui, yra viešai žinoma, kad Anglijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis kiekvieną dieną pradėdavo su konjako taurele rankoje ir baigdavo taip pat su ja. Kiek daug dėl to čia galima būtų smagintis. Bet anglai šneka apie jo nuveiktus darbus. Ir sunku net įsivaizduoti, kad jie šaipytųsi iš Vinstono Čerčilio per Anglijos valstybines šventes ar per Čerčilio jubiliejų. Taip yra visose valstybėse: per jubiliejus kalbėti tik apie didžiųjų valstybės vyrų gražius, kilnius darbus. Štai amerikiečiai didžiuojasi esą demokratijos nešėjai, ir dėl to jie tikrai yra verti pagarbos. Bet, norint iš jų pasityčioti, irgi galima būtų smagintis tuo, kad šalia demokratijos baltiesiems, JAV egzistavo ir vergija juodaodžiams, ir net iki XX amžiaus vidurio dar tebeegzistavo paskiri draudimai juodaodžiams. Bet amerikiečiai nemėgsta apie tai kalbėti. Ir jau tikrai nekalba apie tai jubiliejų metu. Štai 1992 metais buvo švenčiamas Amerikos atradimo 500 metų jubiliejus. Ir ar kas kalbėjo apie dešimtis milijonų išnaikintų indėnų, daugybę išnaikintų genčių ir tautų? Negausios indėnų demonstracijėlės, norėjo pasakyti pasauliui, jog Amerikos atradimas indėnams – jokia šventė, nes tai buvo jų nelaimių pradžia. Bet tos indėnų demonstracijėlės skendo milžiniškose pompastiškose džiūgaujančių šiandieninių Šiaurės ir Pietų Amerikų gyventojų jūrose. Bandė indėnai prasibrauti į televizijos ekranus, bandė išsakyti savo nuoskaudas, bet televizijos reporteriams jie buvo neįdomūs ir netgi nepageidaujami.

Bet kodėl Lietuvoje yra kitaip? Kodėl LRT smaginasi visokiais neįrodytais ir netgi nepatikrintais gandais apie Lietuvą ir lietuvius? Ir, mano manymu, jau visiškai nedovanotina, kai švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, švenčiant Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Lietuvos televizija transliuoja laidas, kuriose skleidžiama panieka Lietuvos Karaliui Mindaugui, Lietuvos valstybei ir netgi visai lietuvių tautai.

 Jano Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“ atspindi lenkiškąją tradiciją vaizduoti lietuvius atsilikėliais laukiniais. Negalėjo du lietuvių kariai keletą valandų kautis, prisibrauti iki kryžiuočių kariuomenės vado Didžiojo magistro Ulricho fon Jungingeno ir jį nukauti, būdami pusnuogiai. Tai absurdas! Iš tikrųjų jie buvo šarvuoti, kaip ir visi kiti mūšyje dalyvavę lietuviai

Aš kiekvieną kartą apsidžiaugdavau, kai pasirodydavo laidos „Būtovės slėpiniai“, „Nemunu per Lietuvą“, „Nacionalinė ekspedicija“, „Dniepru per Ukrainą“, nes tokių laidų sovietiniais laikais nebuvo. Tačiau žiūrint tas laidas, vis dažniau tekdavo nusivilti. Ėmė erzinti laidos vedėjų pomėgis vis ką nors pašiepiančio, užgaulaus pasakyti apie lietuvius. Niekada nieko blogo apie lenkus, Apsaugok, Viešpatie! Bet, va, apie lietuvius, tai tiesiog smagu. Na kaipgi be šito?.. Ėmiau nesuprasti, kokios valstybės interesus jie gina. Pavyzdžiui, Gudavičius sakydavo, kad mes, lietuviai, esame nusikaltę prieš rusus, dėl to, kad atplėšėme Ukrainą nuo Rusijos. Padėtis ilgainiui ėmė aiškėti sužinojus, kad Gudavičius yra išrinktas Sankt Peterburgo akademijos nariu. Vėliau sužinojau apie tris Bumblausko ordinus (riterio kryžius) ir kitokius apdovanojimus, gautus iš Lenkijos valstybės ir man ėmė aiškėti, kodėl jis apie lenkus kalba pagarbiai, o apie lietuvius kritiškai.

 Ilgainiui ėmė kilti mintys: kam tos laidos tarnauja? Bet prašau suprasti mene teisingai. aš ir dabar aš nesiūlau tokių laidų atsisakyti. Ne. Jos labai reikalingos. Bet jos turi atlikti kilnią šviečiamąją misiją, turi mums padėti atsikratyti sovietinės okupacijos mums įbruktų klišių, kad lietuviai yra menka tauta, kad visa, kas Lietuvoje yra gero, buvo sukurta tik dėka didžiosios rusų tautos, o patys lietuviai buvo niekada nieko nepasiekusi niekinga tauta. Panašiai mus ir mūsų istoriją vaizdavo ir lenkai, visa kas buvo gera prisiskirdami sau. Mūsų istorikų pareiga yra ginti apšmeižtos lietuvių tautos ir jos istorinių asmenų garbę ir atstatyti istorinį teisingumą. Deja, šių laidų vedėjų Gudavičiaus ir Bumblausko pasisakymai dažnai neprisideda prie mūsų teisingos istorijos, mūsų istorinių asmenybių garbės ir netgi mūsų tautinės savigarbos atkūrimo, o kartais yra tokie užgaulūs, kad pranoksta net ir sovietinius propagandistus. Oficialioji sovietinė propaganda užgauliai, įžeidžiančiai atsiliepdavo apie jiems neįtinkančias gyventojų grupes (buržujus, banditus, buržuazinius nacionalistus), bet nedergdavo lietuvių tautos, apskritai. O Gudavičiaus ir Bumblausko laidose užgauliojama netgi visa Lietuva ir visa lietuvių tauta: „lietuviai – apsidergėliai, nieko jie nesugeba“, „kvailiai buvom, bet ne niekšai – ir yra Lietuvos istorija“. Manau, kad tokiu pareiškimais peržengiamos padorumo ribos.

Laikantis sovietinės tradicijos „apie Lietuvos istoriją arba blogai, arba nieko“, šiose laidose Lietuvos istorija taip pat pateikiama juodojo metraštininko akimis. Tačiau tai ir neobjektyvu, ir nedemokratiška. Lietuvos televizijoje, kaip tai yra priimta Vakarų šalyse, privalo vyrauti Lietuvos istorija baltojo metraštininko akimis, o šio principo nesilaikantiems laidų rengėjams durys į Lietuvos radiją ir televiziją turėtų būti uždarytos!

Aš palaikau laidas istorijos tematika, jos turi būti Lietuvos televizijoje, tačiau tokios laidos neturi būti paverčiamos mūsų tautos pasiekimų menkinimo, mūsų istorinių asmenybių dergimo ir netgi lietuvių tautos įžeidinėjimo laidomis. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsniu, teigiančiu, jog „laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su... tautinės... diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“, tiek jau esančiose laidose, kurias ketinama irtoliau transliuoti, tiek naujai rengiamose laidose, yra būtina arba pašalinti valstybės ir tautos garbę žeidžiančius komentarus, arba prie jų įterpti baltojo metraštininko komentarus.

Europos valstybėse nėra tokio paniekinančio požiūrio į savo tautą, į savo valstybės istoriją. Vakarų šalių laikraščiuose, apskritai, negatyvios informacijos yra mažuma ir ji pateikiama paskutiniuose puslapiuose, smulkesniu šriftu. Lietuvoje priešingai: negatyvios informacijos yra dauguma ir ji pateikiama pirmuose puslapiuose stambesniu šriftu. Kad kitos Europos valstybės stengiasi save vaizduoti gražesniais, negu yra iš tikrųjų, patvirtina, pavyzdžiui, ginčai dėl to, kokios valstybės piliečiai yra telefono, elektros lemputės, radijo ir kitų išradimų autoriai. Juk išradėjas buvo tik vienas, o pretendentų būna po kelis ar net po keliolika. Kodėl gi mūsų istorikai nutyli tuos daugybę istorijos faktų, kai Lietuva ar lietuviai buvome pirmi arba vieninteliai Europoje ar net pasaulyje?

Štai kaimynai estai ir latviai sugebėjo sukurti savo valstybes tik 1918 metais, bet nevykėliais savęs nelaiko ir jų televizija savo tautos neniekina. O Lietuvos televizija, kuri yra išlaikoma visų mūsų pinigais, tuos mūsų pinigus naudoja platinti įrodinėjimams kokie mes, lietuviai, buvome ir esame nevykėliai, nors istorijos bėgyje mūsų pasiekti rezultatai buvo nepalyginamai geresni, nei latvių ar estų. Juk mes, vieninteliai iš daugybės baltų tautų – genčių, viduramžiais sukūrėme savo valstybę ir kolonizacijos laikais ją apgynėme. Ir dar kokią galingą ją sukūrėme – iki Juodosios jūros. O latviai, kaip ir estai, buvo pavergti ir savąsias valstybes sukūrė tik 1918 metais.

Savo tautos garbės gynimo galėtume pasimokyti iš savo kaimynų lenkų. Štai laidoje „Dniepru per Ukrainą“ Bumblauskui paminėjus, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas prijungė prie Lietuvos totorių valdytas pietų Ukrainos žemes, ekspedicijoje dalyvaujanti simpatiškoji lenkaitė Barbara Stankevič taktiškai, mandagiai paprieštaravo, kad Algirdas po to pats mokėjo totoriams duoklę, o tai liudija, kad jie nebuvo pavaldūs Algirdui, o buvo greičiau atvirkščiai. Lenkaitės istorikės elgesys neturėtų stebinti, nes lenkų istorikai, politikai, o ir dauguma eilinių piliečių, stengiasi paminėti savųjų pasiekimus ir pergales. Tik tokie lenkai ir yra pageidaujami Lenkijos televizijoje, radijuje. Mūsiškiai nutylėjo, bet laimei, lietuvių ekspediciją į Targovicą lydėjo ukrainietis istorikas Borisas Čerkasas, kuris paaiškino Barbarai Stankevič ir kitiems ekspedicijos dalyviams, kad Algirdas mokėjo totoriams ne duoklę, o atlyginimą už tarnavimą jam, Algirdui, kad totoriai, kaip Algirdo pavaldiniai, ten apsigyventų ir gintų šias naujai įgytas Lietuvos žemes nuo galimų antpuolių.

Netgi mūsų kaimynai gudai, kurių padėtis šiuo metu yra nepavydėtina, nes jie faktiškai yra Rusijos protektoratas, drįsta įvardinti Rusijos imperijos nusikaltimus gudų tautai. Štai gudų tyrinėtojas A. Tarasas Rusijos veiksmus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje 1654-1667 metais, kurių metu buvo išnaikinta pusė vietos gyventojų, išdrįso vadinti „genocidu, pačia baisiausia jos gyventojų nelaime per visą jos istoriją“. Gudas istorikas G. Saganovičius teigia, jog šis „1654 – 1667 metų laikotarpis yra pats tragiškiausias, labiausiai klastojamas“. Gudų istorikų yra aprašomi istoriniai faktai apie tai, kaip 1654 – 1661 metais buvo išplėšiama ir išvežama iš Lietuvos viskas, ką tik buvo galima išvežti. Smolenske beveik metus gyvenęs italas dienoraštyje fiksavo iš Lietuvos į Maskvą važiavusias nenutrūkstamas vilkstines, kurių vežimuose buvo vežama ne tik brangūs daiktai, bet ir baldai, indai, įrankiai, net dvarų pastatų kokliai, grindų parketas, nuo stogų nulupinėtos skardos. Iš Lietuvos į Rusiją buvo išvežti dauguma amatininkų su visomis jų dirbtuvėmis ir įrankiais. Buvo išvežtas net Vilniaus teatras, su visa įranga ir aktoriais, kuris ir šiandien egzistuoja Maskvoje, tik neminima jo lietuviška kilmė. Buvo išvežamas derlius, gyvuliai, žemės ūkio padargai. Lietuvoje neliko nei padargų, nei gyvulių jiems traukti, nei sėklos. Todėl rusams siautėjant Lietuvoje žmonės mirė badu. Prie Vilniaus artėjanti Rusijos kariuomenė išžudydavo visus jų kelyje atsidūrusius Bychovo, Dysnos, Klecko, Mstislavlio, Pinsko, Slonimo, Minsko, Gardino miestų ir jų apylinkių gyventojus, kurie nesugebėdavo pasislėpti, nepaisant to, kad daugelis jų kalbėjo gudų kalba, artima rusų kalbai, ir daugelis jų išpažino tą pačią pravoslavų religiją. Buvo žudomi vyrai ir moterys, vaikai ir seneliai. Siekiant išgauti paslėptą auksą, sidabrą ir kitas vertybes, o taip pat siekiant priversti pereiti į pravoslavybę, gyventojai buvo žiauriausiai kankinami, jiems buvo nupjaustomos ausys, lūpos, nosys. Daugeliui vilniečių pabėgus iš Vilniaus dar prieš įsiveržiant Rusijos kariuomenei, Vilniuje buvo išžudyta 1/3 iki karo buvusių jo gyventojų.

Rusijos siautėjimą Lietuvoje 1655 – 1661 metais aprašė Vladas Terleckas straipsnyje „Pamiršti pirmieji masiški Lietuvos gyventojų trėmimai ir žudynės“:„Kuri Europos šalis patyrė panašią katastrofą?! Tačiau šių laikų žiniasklaidos išliaupsinti istorikai (pasak Petro Jonušo, istorijos stribai) ciniškai dangsto katastrofos kaltininkus, nepaliaudami kartoti: Lietuva visuomet atsiliko nuo artimiausių kaimynų ir dėl to kalta pati, jos žmonės; 1655-1661 m. nei Lietuvos ūkis, nei kultūra iš esmės nepasikeitė. Šitokio nusikalbėjimo, atviro tyčiojimosi iš Lietuvos žmonių kančių nerasi sovietmečio istorikų darbuose... Dėl šių ir kitų nutylėtų mūsų istorijos epizodų daugiausiai kaltės tenka tyleniams istorikams, kurie užsiėmę „svarbesniais“ dalykais – Lietuvos praeities, protėvių dergimu“.

Gudavičiaus ir Bumblausko laidose Lietuvos žmonėms pateikiamas juodojo metraštininko požiūris į Lietuvos istoriją? Bet tai ir neobjektyvu, ir nedemokratiška. Lietuvos televizijai aš siūlau pateikti Lietuvos istoriją taip pat ir baltojo metraštininko akimis. Siūlau jau parengtų laidų „Būtovės slėpiniai“, „Nemunu per Lietuvą“, „Nacionalinė ekspedicija“, „Dniepru per Ukrainą“ vietas su abejotinais ar net įžeidžiančiais komentarais papildyti baltojo metraštininko (pav. Vlado Terlecko) komentarais.

 

Pabandykime išsiaiškinti ar niekinantis požiūris į lietuvius atitinka tikrovę ar ne. Vieną laidą „Nacionalinė ekspedicija“ Bumblauskas paskyrė kryžiuočių Marienburgo piliai, kuriai lygių, ir net panašių, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje nėra! Tuo jis pabrėžė lietuvių pilių menkumą. Kryžiuočiai tokias pilis galėjo statyti todėl, jog juos rėmė visa krikščioniškoji Europa: riteriais, pinigais, politiškai. Juk tada kryžiuočių ordinas, pavaldus Romos popiežiui ir imperatoriui, buvo Europos dešinioji, kalaviju ginkluota, ranka, kurios tikslas buvo platinti krikščionybę, o tam pinigų nebuvo gailima. Aišku, kryžiuočių Marienburgo pilis daug kartų pranoksta lietuvių Trakų pilį. Bet jei jau lyginame, tai lyginkime viską.

Štai viduramžiais Europos konkistadorai, kryžiuočiai ar dar kitaip vadinami kolonizatoriai nukariavo ir pavertė savo vergais ar baudžiauninkais visas Šiaurės Amerikoje bei Pietų Amerikoje buvusias valstybes, valstybėles, tautas, gentis, kurioms suskaičiuoti jau reikėtų triženklio skaičiaus. Ten gyveno dešimtys milijonų indėnų. Ir vis tik jie nesugebėjo apsiginti ir visos tos valstybės buvo užkariautos. Vienos valstybės ar tautos užkariavimui paprastai užtekdavo vieno ar kelių dešimtmečių. Tarp Europos ir Šiaurės Amerikos bei Pietų Amerikos plytėjo sunkiai įveikiamas Atlanto vandenynas. O tuometiniais mažais buriniais laivais patrankų ir žirgų taip toli daug neprigabensi, tad galima sakyti, kad šias šalis gynė Atlanto vandenynas.

O į baltų žemes, po devynis šimtmečius trukusio slavų veržimosi, 1230 metais prasidėjo kryžiuočių agresija, po kurių iš daugybės baltų tautų nesunaikinta ir nepavergta liko tik vienintelė lietuvių tauta. Kryžiuočiai kone kasmet į Lietuvą rengdavo niokojančius žygius, kartais net 7 kartus per metus. Nepavykstant palaužti kietasprandžių lietuvių, buvo įvesta dar ir ekonominė blokada: į Lietuvą buvo draudžiama įvežti daugybę strateginių medžiagų, be kurių Lietuva negalėjo išsiversti.

Skirtingai nei Amerikos indėnus, Lietuvos nuo kolonizatorių - kryžiuočių negynė Atlanto vandenynas. Iš artimiausios kryžiuočių pilies iki Kauno buvo galima nuplaukti Nemunu per keletą dienų, o nujoti žirgais – per vieną dieną. Taigi, jokių kryžiuočiams sunkiai įveikiamų gamtinių kliūčių kelyje į Lietuvą nebuvo. Kryžiuočių kariuomenė buvo pati geriausia Europoje, ją rėme pinigais, kariais visa Europa.

Lietuva privalėjo būti sutraiškyta per dešimtmetį, na gal per porą dešimtmečių. Bet ji atlaikė ne tik porą šimtmečių trukusius, visos Europos dosniai finansuojamus, niokojančius galingiausios pasaulio kariuomenės – kryžiuočių karo žygius į Lietuvą, bet ir alinančią ekonominę blokadą, kol galiausiai 1410 metų liepos 15 dieną kryžiuočius pribaigė Žalgirio mūšyje.

Taigi, Lietuva atlaikė porą šimtmečių trukusią kryžiuočių agresiją, lydimą dar ir ekonominės blokados. Juk tai, galima sakyti, - viduramžių epochos pasaulio rekordas, kuriam vieta Gineso rekordų knygoje! Tuo negalima nesižavėti ir nesistebėti: kaip gi tai buvo įmanoma?

Mokytojai, istorikai, dėstytojai, profesoriai, akademikai, kalbėkite savo auklėtiniams, mokiniams, studentams apie lietuvių tautą, viduramžiais vienintelę pasaulyje sugebėjusią atlaikyti šimtmečius trukusią kolonizatorių, (dar vadinamų konkistadorais, kryžiuočiais) agresiją ir išsaugoti savo valstybę! O Švietimo ministerija, Seimas, Vyriausybė, privalėtų pasirūpinti, kad tie mokytojai, istorikai, dėstytojai, profesoriai, akademikai, kurie nenori apie tai kalbėti, užleistų savo darbo vietas sąžiningesniems darbuotojams.

 

Bet jeigu Lietuva viduramžiais vienintelė pasaulyje atlaikė porą šimtmečių trukusią kryžiuočių agresiją, tai turi būti ir to reiškinio paaiškinimas. Save istorijos žinovu laikantis žmogus privalėtų užduoti sau klausimą „kaip tai galėjo įvykti?“ Juk jeigu Lietuva buvo visur atsilikusi nuo Vakarų Europos, o joje tegyveno tik kokie pora procentų Europos gyventojų, tai tie tamsūs lietuviai galėjo, nebent, užpulti kaimynus, juos apiplėšti ir pasprukti su grobiu. Bet atlaikyti porą šimtmečių trukusius kryžiuočių karo žygius į Lietuvą, lydimus dar ir ekonominės blokados, be to dar sukurti Lietuvos Karalystę (kuri Maskvoje ir Varšuvoje vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) nuo Baltijos iki Juodosios jūros, ir dar pagal plotą didžiausią Europoje, ir dar išlaikyti ją ištisus šimtmečius, atsilikėliai negalėjo! Tas, kas teigia, kad galėjo, paprasčiausiai pliauškia niekus.

Norėčiau paklausti Vilniaus universiteto rektoriaus, Švietimo ministro, ir apskritai, visos Vyriausybės: ar juos tenkina tokia padėtis, kai universiteto dėstytojas smaginasi viešai tyčiodamasis iš lietuvių tautos? Dar norėčiau jiems priminti pedagogikos pagrindus, teigiančius, jog tik vaiką mylinčių tėvų šeimoje galima tikėtis, jog vaikas užaugs normaliu žmogumi. Ir priešingai, yra didelė tikimybė, jog vaikystėje ar jaunystėje girdėdamas įžeidinėjimus apie save, savo tėvus, savo giminę, savo tautą, vaikas ar jaunuolis suaugęs turės psichinių problemų.

2017 metų gruodžio 22 dieną rodytoje laidoje „Dniepru per Ukrainą“ pašaipiai kikendamas A. Bumblauskas bandė niekinti stebėtiną lietuvių tautos pasiekimą – Lietuvos valstybės sukūrimą iki Juodosios jūros, pareiškęs, kad tos užkariautos žemės yra „tik ganyklos klajoklių žirgams. Negalima skaičiuoti imperijų pagal kvadratinius kilometrus“. Bet net ir atmetus kažkiek Lietuvos Karalystės (rusų ir lenkų vėliau imtos vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) menkai apgyvendintų žemių, ji juk ilgą laiką vis vien buvo didžiausia, o vėliau – viena iš didžiausių pagal plotą valstybė Europoje. Kodėl gi Lietuvos televizijoje leidžiama skleisti tokią Lietuvą niekinančią ir dar klaidingą informaciją?

 

Tai kaip gi buvo iš tikrųjų? Buvo lietuviai atsilikėliai, ar ne? Kurios valstybės išsiverš į regiono ar net pasaulio lyderius, labai priklausė nuo prekybos kelių, ypač vandens kelių. Kol laiveliais buvo galima plaukioti tik upėmis ir jūrų pakrantėmis, garsėjo Babilonas, vėliau Egiptas, kurie buvo arčiausiai vandens kelių – vandeningų upių, kurios dar ir drėkindavo dirbamus laukus. Didėjant irkliniams laivams ir jiems pradėjus plaukioti tarp jūrose esančių salų, pasaulio centru tapo salų valstybė Graikija. Jūrų laivams ėmus plaukioti po visą Viduržemio jūrą, pasaulio centras persikėlė į Viduržemio jūros centre esantį, Apeninų pusiasalį, kuriame įsikūrusi Romos imperija tapo pasaulio centru.. Ištobulėjus buriniams laivams, kurie sugebėdavo perplaukti net vandenynus, pasaulio lyderiais tapo patogiausioje vietoje, Viduržemio jūros ir Atlanto sandūroje, esančios Ispanija ir Portugalija.

Lietuviai gyveno atokiau nuo pasaulio prekybos kelių, tad jie, kaip ir dauguma pasaulio tautų, ir negalėjo būti pasaulio lyderių tarpe, bet prarajos tarp Lietuvos ir Vakarų Europos nebuvo. Dar prieš kelis tūkstančius metų iš Lietuvos iki Egipto vingiavo Gintaro kelias, kuriuo mainais į gintarą, kailius lietuviai gaudavo jiems reikalingų prekių. Į Lietuvą atkeliaudavo ir Europos pirkliai bei plėšikaujantys vikingai. Lietuviai ir kitos baltų gentys nebuvo smarkiai atsilikę, jie sparčiai įsisavindavo kaimynų naujoves ir jiems nenusileisdavo. Kelis šimtmečius Šiaurės bei Baltijos jūroje viešpatavo skandinavų vikingai, siaubę kuršių gyvenamas šiandieninių Lietuvos bei Latvijos pakrantes ir net Viduržemio jūros pakrantes. Tačiau ilgainiui kuršiai sugebėjo įveikti vikingus ir tapo Baltijos šeimininkais. Tai liudija įrašas Danijos bažnyčios varpe, prašantis Dievo apsaugoti danus nuo bado, maro ir kuršių antpuolių.

Lietuviai nebuvo pasaulio lyderiai, bet jie nebuvo ir atsilikėliai. Romos istorikas Publijus Kornelijus Tacitas maždaug 56-117 metais apie mus rašė, kad „aisčiai žemę dirba geriau, nei tingūs germanai“. Lietuva atsiliko mūrinių pastatų statyboje. Bet dar Napoleono laikais daugybė dvarų bei namų Rusijoje ir netgi Maskvoje buvo mediniai. Daugelis dvarininkų nenorėjo gyventi mūriniuose dvaruose, nes juose laikėsi drėgmė, kadangi anuomet nemokėta padaryti tinkamos pamatų hidroizoliacijos. Ir šiandien tai patvirtina seni namai be pamatų hidroizoliacijos Vilniaus Senamiestyje. Bet lietuviai iš vietinių balų rūdos mokėjo gaminti aukštos kokybės kalavijus. Įkaitinus ir suvijus, tarsi kasas, kieto, bet trapaus plieno vijas su minkšto, bet netrapaus plieno vijomis. būdavo nukalamas ne tik labai aštrus, bet ir netrapus lietuviškas kalavijas. Taigi, šioje svarbioje metalurgijos srityje tik nedaugelis Europos valstybių galėjo prilygti lietuviams. Kryžiuočiai lietuvišką kalaviją laikė puikiu karo grobiu.

Lietuviai lenkė europiečius ir ne keliomis dešimtimis metų, bet ištisais šimtmečiais dar ir tuo, kad Lietuvoje nebuvo nei vergijos, nei baudžiavos, kuri atsirado tik Lietuvai pradėjus suartėti su Lenkija. Todėl Lietuvoje kiekvienas vyras buvo karys, o Europoje kalavijo negalėjai duoti baudžiauninkui ar vergui, nes šis kalaviją gali atsukti prieš savo poną. Tai iš dalies paaiškina, kodėl neskaitlinga lietuvių tauta sugebėjo grumtis su daug skaitlingesniais priešais.

Lietuvos žmonės iki suartėjimo su Europa buvo laisvi, todėl jie taip atkakliai gynė savo žemę, o Vakarų baudžiauninkai ir vergai nematė reikalo ginti savo ponų žemės. Šiandien Europa yra pasaulio demokratijos švyturys ir dėl to mes ją gerbiame, bet viduramžiais buvo atvirkščiai: užkariaudama pasaulio žemynus Europa naikino ištisas tautas, nešė pasaulio tautoms kolonializmą, religinę prievartą, prekybą vergais, o Lietuvoje tokios baisios priespaudos nebuvo. Vėliau, 1468 metais, pasirodęs Lietuvos (ne Lenkijos!) Statutas, išgarsinęs Lietuvą visoje Europoje, yra atgarsis kadaise buvusio aukštesnio Lietuvos visuomenės politinio subrendimo lygio. Tai dar vienas lietuvių pergalių paaiškinimas, kurio istorijos stribai taip pat nenori matyti.

Lietuvoje klestėjo religinis pakantumas, o Europą draskė religinė neapykanta ir jos sukelti religiniai karai. Dar 1323 metais, kviesdamas Vakarų amatininkus ir pirklius į Lietuvą, Gediminas pabrėžė šį Lietuvos pranašumą religinio pakantumo srityje, laiškuose rašydamas:

– Mes visi išpažįstame tą patį Dievą, tik meldžiamės jam skirtingai.

Todėl Lietuvoje nebuvo religinių karų, o Europoje jų buvo daugybė. Pavyzdžiui, 1618 – 1648 metais tarp Vokietijos Katalikų Lygos ir Protestantų Sąjungos vykusiame Trisdešimtmečiame kare Vokietija prarado net pusę savo gyventojų, o atsigauti nuo to karo Vokietijai prireikė viso šimtmečio. Taigi, religinio pakantumo (arba, kaip dabar madinga sakyti – tolerancijos) atžvilgiu Lietuva lenkė Europą puse tūkstančio metų ir tai buvo viena iš Lietuvos tvirtybės šaknų.

Sąžiningas istorikas privalėtų konstatuoti, kad tais kruvinais kryžiaus žygių ir kolonializmo laikais, Lietuva buvo vienintelė Europoje, o gal net ir vienintelė pasaulyje, valstybė –užkariautoja (imperialistė), kurioje nebuvo tautinio ar religinio nepakantumo, apie kurią dar šiandien mūsų kadaise užkariautos tautos atsiliepia geru žodžiu. Dar Sąjūdžio laikais, būnant Vakarų Ukrainoje, tekdavo išgirsti tostų:

– Už lietuviškuosius okupantus! Kad visi okupantai tokie būtų!

Išvažinėjau visą Europą, bet kitose valstybėse tokių atvejų neteko girdėti. Kitos Europos šalys tokį pagarbos kitoms tautoms, kitokioms religijoms lygį pasiekė tik praėjus pusei tūkstančio metų.

Lietuvoje nebuvo ir žydų pogromų, todėl Vakarų Europos šalių žydai gelbėdamiesi nuo persekiojimų išsigelbėjimo ieškojo Lietuvoje. Todėl 1930 metais Lietuvoje gyveno net 7 % žydų, o Vokietijoje – tik 0,7 %. Sąžiningas istorikas privalėtų pagirti lietuvius už tokį tų laikų Europai nebūdingą tautinį ir religinį pakantumą, buvusį vienu iš valstybės stiprybės šaltinių. Taigi, mes galim pasididžiuoti, kad pakantumo požiūriu Lietuva buvo aplenkusi viduramžių Europą net keliais šimtmečiais. Tai būtina aiškinti mūsų mokiniams, studentams, kad jie užaugtų save gerbiančiais žmonėmis.

 

Toliau šioje laidoje „Dniepru per Ukrainą“ Bumblauskas bando suversti ir lietuviams kaltę už mūsų su lenkais bendros „Dviejų Tautų Respublikos“ nelaimes 1655 metais, kai pirmą kartą istorijoje Vilnius buvo užimtas Rusijos kariuomenės ir jos sąjungininkų Zaporožės kazokų, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 6 metus buvo plėšiama ir prarado net pusę savo gyventojų.

Betgi, šioje laidoje Bumblauskas pripažino, jog Zaporožės kazokų (Ukrainos) atamanas Bogdanas Chmelnickis nenorėjo dėtis su Maskva ir „šešerius metus bandė su Dviejų Tautų Respublikos atstovais sėsti prie derybų stalo, bet jiems buvo atsakyta“. Laidoje buvo konstatuota, kad „Ukraina ne pati pasiprašė sąjungos su Rusija, bet buvo įstumta į jos glėbį“.

Tad kas gi įstūmė ukrainiečius į Rusijos glėbį? Istorijos tėkmė liudija, kad ne lietuviai. Juk kol Ukraina priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, tol santykiai tarp lietuvių ir ukrainiečių buvo geri: katalikų ir pravoslavų, kaip ir liuteronų, musulmonų, judėjų ar karaitų tikybos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo gerbiamos, tad pagrindo religinei ar tautinei nesantaikai nebuvo.

Lenkijos ideologija, deja, visada buvo bekompromisinė: jiems visada svarbiausia buvo ne tiek bendrą priešą nugalėti, kiek pasinaudojant kaimyninės šalies grėsme savo sąjungininkui - savo broliui lietuviui ar ukrainiečiui, atimti iš jo dvarų, privilegijų, teritorijų. Išimtimi galima laikyti Jogailos valdymą, Lenkijoje vadinamą Aukso amžiumi. Bet Jogaila juk buvo lietuvis, tai gal tai ir logiška.

Kad ne lietuviai įstūmė Ukrainą į Rusijos glėbį, patvirtina ir žemiau pateikiamas 2017-12-22 laidos „Dniepru per Ukrainą“ pokalbis tarp ekspedicijos vadovo Alfredo Bumblausko ir ekspedicijos dalyvio Roberto Petrausko apie galimybę Ukrainai sudaryti sutartį su Lenkija.

Robertas Petrauskas:

– Buvo šansas, kad ši sutartis bus sudaryta su Lenkija?

Alfredas Bumblauskas:

– Buvo šansas.

Robertas Petrauskas:

– Ir kad lenkai buvo nediplomatiški?

Alfredas Bumblauskas:

 – Bet jiems (lenkams – R.Ž.) rūpėjo žemės. Gobšumas, ir lietuviškas, ir lenkiškas, visada persverdavo.

Na, pagaliau! Pagaliau Bumblauskas sutiko, kad ukrainiečių derybos su lenkais sužlugo dėl to, kad lenkai buvo nediplomatiški (o tiksliau pasakius dėl to, kad gviešėsi ukrainietiškų žemių ir privilegijų). Taigi, lenkiškas gobšumas atstūmė sąjungininkus ukrainiečius ir įstūmė juos į Rusijos glėbį. Bumblauskas teisingai pripažino, kad lenkiškas gobšumas visada nustelbdavo blaivų politiko protą. Bet toliau jis vis vien, nepateikdamas jokių įrodymų, kaltę priskiria taip pat ir lietuviams. Bet juk lietuviai ir sukūrė didžiulę imperiją todėl, kad vadovavosi kompromisų politika. O lenkų tradicinė politika buvo bekompromisinė: jūs, jaunesnieji broliai, privalot manęs, vyresniojo brolio, klausyti, man - viskas, o jums – nieko. Tokia politika neišvengiamai turėjo baigtis valstybės griūtimi.

 Lenkija pasinaudodavo Rusijos grėsmėmis lenkų sąjungininkei Lietuvai, ta proga ir sau kažką iš Lietuvos atimdami. Toks lenkų politinis trumparegiškumas arba, kalbant A. Bumblausko terminais, lenkiškasis gobšumas, ir sugriovė mūsų su lenkais bendrą valstybę. Tai pasireiškė ir 1569 metais, kai lenkai pasinaudojo sunkia Lietuvos padėtimi ir atėmė iš Lietuvos Ukrainą, paversdami Ukrainą Lenkijos sudėtine antrarūše dalimi. Tame, Liubline 1569 liepos 1 dieną įvykusiame, Abiejų Tautų Respublikos Seimo posėdyje Ukrainos bajorai buvo prisaikdinti Lenkijos karaliui ir tapo pavaldūs tiktai jam. Ukrainos bajorų priklausomybės ir atskaitomybės Lietuvai nebeliko ir galimybės Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui įsakinėti ukrainiečiams taip pat neliko.

Lenkijos Karalystės svoris ir iki tol buvo didesnis negu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Visi kardinolai, vyskupai buvo lenkai, šie palaikė nuomonę, jog lietuviai, nors apsikrikštiję, iš tikrųjų yra pagonys, o Katalikų bažnyčios įtaka buvo didžiulė. Nuo 1569 metų, Ukrainą prijungus prie Lenkijos, Lietuvos balsas Abiejų Tautų Respublikoje visiškai sumenko, nuo šiol Lenkijos įtaka visose Abiejų Tautų Respublikos valdymo srityse tapo tiesiog dominuojanti. Karalius buvo lenkų ir rezidavo Lenkijoje, Ir sprendimas derėtis 1648-1654 metais su ukrainiečiais ar ne, priklausė tik nuo lenkų.

Juk šešeris metus, 1648 – 1654 metais, Ukrainos etmonas Bogdanas Chmelnickis, siūlėsi į sąjungininkus Lenkijos karaliui ir Lenkijos bajorams, šešeris metus lenkai nesileido su juo į kalbas. Lenkiško gobšumo vedami lenkai laikė save vyresniaisias brolias, kurių jaunesnieji broliai ukrainiečiai privalo besąlygiškai klausyti. Ir per šį gobšumo barjerą lenkai niekaip negalėjo perlipti. Galiausiai Bogdanui Chmelnickiui neliko nieko kito, kaip tik tapti Rusijos caro Aleksiejaus pavaldiniu.

Pats Bumblauskas šioje laidoje pripažino, kad „Ukraina ne pati pasiprašė sąjungos su Rusija, bet buvo įstumta į jos glėbį“. Ir kai jis bando įrodyti, kad dėl lenkų bei ukrainiečių, gyvenančių Lenkijos Karalystėje tarpusavio nesusišnekėjimo yra kalti ir lietuviai, gyvenantys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tai skamba naiviai.

Logiška manyti, kad jei būtų vadovaujamasi lietuviškais kompromisų politikos principais ir Ukraina nebūtų įstumta į Rusijos glėbį, o būtų likusi mūsų partneriu, tai kovoje su viena likusia Rusija viršų būtų paėmusi Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos valstybė. Logiška manyti, kad kolonializmo laikais imperija nuo Lenkijos iki Korėjos vis vien turėjo atsirasti. Jei būtų laikomasi lietuviškos kompromisų politikos ir Ukraina nebūtų įstumta į Rusijos glėbį, tai ne Maskva, o Varšuva, Vilnius ir Kijevas būtų sukūrę tą imperiją nuo Oderio iki Korėjos. Aišku, ne viena Lenkija būtų tos imperijos valdovė, bet Lenkijos valstybės teritorija būtų buvusi dešimteriopai didesnė, negu dabar. Būtų laimėję visi trys broliai: ir lenkai, ir lietuviai ir ukrainiečiai. Aišku, mes tą brolišką imperiją galėjome sukurti tik tuo atveju, jei visko ir vėl nesugriautų lenkiškas gobšumas. Jeigu lenkai, laikydami save vyresniaisiais broliais, ir vėl pradėtų sau reikalauti liūto dalies, mums jaunesniesiems broliams – lietuviams ir ukrainiečiams, numesdami tik trupinius, tai gal Rusija ir vėl būtų atsigavusi. Kartais taip būna sporte, kai vienas pavydus krepšininkas, norėdamas būti rezultatyviausiu, tyčia neduoda kamuolio savo komandos draugui, kad tas neįmestų daugiau taškų už jį. Rezultatas – pralaimėtos rungtynės. Draugiška komanda įveikia ir stipresnę komandą, jei toji nėra draugiška. Tai liudija ir kompromisų politikos besilaikančios Šveicarijos pavyzdys, kurioje broliškai sugyvena keturios tautos. O jeigu ten viršų būtų paėmusi kuri nors viena godi tauta, tai Šveicarijos valstybės šiandien iš viso nebūtų.

Dar vienas iškalbus pavyzdys, analogiškas Lenkijos – Lietuvos konfliktui dėl Vilniaus, yra Švedijos – Suomijos įtampa 1918 metais dėl pietinės Suomijos, kurioje dauguma gyventojų kalbėjo švediškai. Suomijai paskelbus nepriklausomybę, išmintingi Švedijos vadovai nėjo užgrobti Helsinkio su visa pietine Suomijos pakrante bei Botnijos įlankoje esančių Alandų salų. Suomiai, savo ruožtu, šiose teritorijose įvedė dvikalbystę (suomių ir švedų). Laimėjo visi. Šiandien ir tarp Suomijos bei Švedijos, ir tarp Suomijoje gyvenančių suomių bei švedų vyrauja taika ir draugystė.

Galėjo ir Lenkija ginčą dėl Vilniaus su Lietuva išspręsti taip, kaip švedai su suomiais. Deja, pritrūko išminties ir viršų paėmė lenkiškas gobšumas. Atėmė Lenkija iš Lietuvos Gardiną, Vilnių, Lydą, Ašmeną. Ir ką gi dabar Lenkija iš viso to turi? Ogi nieko! Vilnius priklauso Lietuvai, Gardinas, Lyda ir Ašmena – Gudijai, o Lenkijai iš viso to liko tik pažeminimas ir gėda. Visas tas žemes, kurias Lietuva atnešė į bendrą mūsų su lenkais valstybę – Abiejų Tautų Respubliką (pradedant Ukraina ir baigiant Gardinu, Lyda, Ašmena), lenkai prašvilpė. Taip dažniausiai būna: kai nori visko, tai negauni nieko.

 

Tai kaip gi yra iš tikrųjų? Argi tikrai lietuviai yra „gobšuoliai, nieko nepagalvojantys, nieko nepadarantys, mūsų heroizmas, kaip atsibudusių nabašninkų“? Ne! Faktai liudija priešingai! Ir jų labai daug.Juk iš sovietinio kalėjimo mūro pirmą plytą ištraukė ne kas kitas, o Lietuvos Sąjūdis. Ir partizaninis karas ilgiausias bei atkakliausias buvo tik Lietuvoje bei Ukrainoje (bet ne visoje, o tik Vakarų Ukrainoje). Ir rusiškąjį raidyną carai įbruko visoms Rusijos tautoms, kurioms bruko, išskyrus lietuvius, kurie savąjį sugebėjo apginti. Jau minėjau, kad lietuviai yra vienintelė baltų tauta, išlaikiusi savo valstybę ir net pasaulio rekordininkė, viduramžiais vienintelė visame pasaulyje atlaikiusi porą šimtmečių trukusią kryžiuočių agresiją. Ir kruvinoje viduramžių Europos istorijoje Lietuvos Karalystė (lenkų ir rusų vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) buvo vienintelė imperialistinė valstybė, kurioje nebuvo kitataučių ar kitatikių skerdynių. Visa tai liudija, kad lietuviai nėra nevykėlių tauta. Priešingai, čia išvardinti faktai liudija, ypatingą lietuvių atkaklumą ir laisvės bei tiesos troškimą.

Rusija (o gal ir dar kai kas?) kasmet skiria dešimtis milijonų eurų mūsų smegenų plovimui. Daug kas kalba, kad mūsų istorikai parsidavę. Su tuo nenorėčiau sutikti. Bandžiau istorikus atsijoti pagal jų komentarus – dauguma jų yra dori žmonės, bet dideli pinigai jų nekviečia į televiziją, nefinansuoja laikraščių su padorių istorikų objektyviais straipsniais. Dideli pinigai finansuoja tik tokius laikraščius, tik tokias radijo bei televizijos laidas ir kviečiasi tik tokius istorikus, kurie sutinka dergti savo valstybę.

Tai gal mūsų specialiosios tarnybos turėtų pasidomėti, kodėl kitose Europos valstybėse vyrauja žiniasklaida ginanti savo valstybės garbę, o Lietuvoje priešingai - niekinanti?

Pamąstykim, ką tokios laidos ir jų kūrėjai duoda mūsų besikuriančiai valstybei? Pripažinkim, kad tokios laidos, niekinančios Lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę, tiek jaunimui, tiek vyresniems žmonėms diegia saviniekos ir menkavertiškumo kompleksą, griauna pagarbą savo valstybei ir meilę savo tautai, didina psichiškai nestabilių asmenybių skaičių. O tai neišvengiamai:

1) silpnina Lietuvos kariuomenę, nes dešimt mūsų priešų karių, jei jiems įdiegtas pasitikėjimas savo karininkais, vadais bei savo ginklo draugais, visada nugalės penkiasdešimt lietuvių karių, kuriems nuo vaikystės per spaudą, radiją ir televiziją buvo diegiama, jog mūsų karininkai bei vadai visada buvo (taigi, tikriausiai tokie yra ir dabar) nevykėliai, kad ginklo draugais pasitikėti negalima, nes lietuvių tautos bruožas yra išdavystės, savanaudiškumas, pavydas ir kerštingumas;

2) palaiko žmonių protuose sovietinę okupacinę dvasią, nors viešai kalbama, kad valstybė siekia padėti atsikratyti sovietinės ideologijos palikimo;

3) menkinant realią padėtį savo šalyje ir pervertinant ją kitose valstybėse, didina emigraciją;

4) jautresnių asmenybių tarpe didina savižudybių skaičių;

5) jautresnių asmenybių tarpe didina narkomanų skaičių;

6) silpnina dorovę ir todėl skatina vagystes bei kyšininkavimą, nes žmonėms diegiama, jog visi lietuviai yra savanaudžiai, vagys, taigi, vogti, imti kyšius galima, tik svarbu nepakliūti.

Tai įvertinus tenka konstatuoti, jog tokios laidos vykdo valstybės griovimo darbą.

Tad noriu paklausti Lietuvos radijo ir televizijos vadovų, LRT komiteto narių, Seimo narių, valstybės specialiųjų tarnybų, Vyriausybės, Prezidento:

- Kodėl Lietuvos televizija dovanoja savo ekranus ir Lietuvos žmonių pinigus tokioms lietuvių tautą dergiančioms ir Lietuvos valstybę griaunančioms laidoms?

- Kada tai baigsis ?

 

Atgal