VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

10 17. Liudyti reikia dorai (2 dalis)

Teatrologijos magistras Darius Peckus

Klaipėdos universiteto Menų fakultetas kažkada parengęs didelę dalį dabartinio liaudinio teatro režisierių nei iš šio nei iš to ėmė rungtyniauti su Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir mėgėjiško teatro principus ir meistrystę iškeitė į profesionalizmą. Gerai tik, kad literatūros katedra sustiprino mokyklinio teatro vadovų rengimą. Literatūros mokytojas, tuo labiau su režisūrinio darbo įgūdžiais,visada buvo svarbesnis jauno žmogaus dvasios ugdymui. Į Punską jie atvežė Petro Tilainės, trijų dalių baladę apie lietuvių dvasios viduramžius Raganos. Autorius ko gero yra sudėtinė figūra: vienas sukuria literatūrinį pjesės kūną, režisierius teatralizuoja, o gal dar pasitelkia ir pedagoginę išmintį. Tokia kūrybos forma sudaro geras prielaidas pjesę pritaikyti esamai studentų aktorinei medžiagai, papildyti ir keisti darbo metu. Siužeto pagrindą sudaro Žemaičių vyskupo Jūzupo Karpio pastoracinis laiškas apie žavėtojus, kurie be teismo, feodalų savivale žudomi ir gyvi deginami ant laužo. Pasirodo, kad raganų deginimo šizofreniją kurstė ne katalikų Bažnyčia, o despotiški feodalai. Pjesės struktūrą sudaro jaunų baudžiauninkių troškimas naktimis ant žirgų lėkti laukais. Kas gali iki prakaito nuvaryti arklius ir dar naktį? Velnias, velnio apsėstasis. Pagavo mergas ir atidavė inkvizicijai. Kražių vienuolyne Inkvizicijos įgaliota protonotarė popiežiaus Grigaliaus vardu jau skelbė mirties nuosprendį, kai kilo sąmyšis– vyskupas atvažiavo.“ Čia, Lietuvoje aš esu didesnis už popiežių Grigalių! – vos įžengęs paskelbė vyskupas Jūzupas.– „Nuo šiandien Bažnyčia nuėmė ranką nuo jūsų galvos“. Bajorai ir generolai panikoje pabėgo, o inkvizitores liepė uždaryti į celę ir atiduoti teisėtai paskirtiems sūdžioms. Mergikes susodino į kočą ir išsivežė į Varnius.

Studentės gražios ir teisingos vien savo jaunyste. Dviejų studenčių (Raminta Simanavičiūtė, Eva Urbanavičūtė) darbas įvertintas diplomais. Ypatingai sunkus R. Simanavičiūtės vaidmuo. Liekna, jauna mergaičiukė nedidelėje atkarpoje turi pakelti dideles psichologines perkrovas. „Psichologizmas, – kaip teigia prof. P. Bielskis, – liaudies ir mokyklinio teatro artistui yra sunkiai arba visai nepakeliamas uždavinys. Reikia ieškoti ir surasti kompensacinių priemonių“. Čia pasitelktas išplėstinis fizinis veiksmas. Scena prasideda ramiai, atsargiai, o tardymo eigoje inkvizitorė su kiekviena savo nesėkme didina tempą. Merginų, laisvo gamtos vaiko, laikysena, nenuolankumas, priešgyniavimas ją įsiutina ir vidinę emociją realizuoja fiziniu judėjimu, sustiprintu blaškymuisi, trankosi į sienas, baldus, rėkia. Grafienė ir priorė tai suvokia baugiai, kaip psichinį priepuolį, bando ją sutramdyti. Fizinė jėga tampa dvasinės šizofrenijos forma, atstoja valios jėgą.

Eisena Punsko gatvėmis-T. Paransevičienė, V. Ačas, R. Balsys, J. Vektorienė

Grafienės Gruževskos ir Kražių vienuolyno priorės vaidmenis studentų teatrui padėjo sukurti Klaipėdos teatro aktoriai – Nijolė Narijauskaitė ir Jūratė Barauskaitė. Čia matomas ne tik meninis, bet ir pedagoginis tikslas. Repetuodami su patyrusiais ir gabiais aktoriais studentai betarpiškai susiduria su profesionalaus aktoriaus darbo technika ir mėgėjiško teatro meninės kalbos galimybėmis, gyvai pajunta skirtumą tarp dailės ir tautodailės, atsakingą požiūrį į kūrybą ir etiką.

Pagrindinį vyskupo Karpio vaidmenį, kaip ir kitų teatrų spektakliuose, atlieka pats režisierius Petras Bielskis.Vienas trijuose asmenyse – vaidina, moko ir bičiuliaujasi. Vyskupo paveikslas sulipdytas iš dviejų dalių – kietas ir valingas Lietuvos Bažnyčios gynėjas ir atlaidus žmogui. Svarbiausia nuraminti smurtą patyrusias mergaites, prisijaukinti kaip išgąsdintus žvėrelius. Norėdamas atgauti pasitikėjimą turi nusileisti iki jų sąmonės lygio. „Kokios ten jūsų nuodėmės. Būtų supleškinę tokias mergeles. Didžiausia nuodėmė žmogaus nemylėjimas. Sėdam į kočą ir lekam į Varnius“. Beje, vyskupas šneka gryna žemaičių kalba. Visų didžiųjų Lietuvos vyskupų išskirtinumas yra humanizmas, švietėjiškumas, valia ir demokratizmas. Tai eina nuo J. Karpio, pro M. Giedraitį iki M. Valančiaus ir iki mūsų laikų vyskupų A. Vaičiaus ar J. Kaunecko.

Anykštėnai suvaidino S.Gedos „Strazdą“. Jonas Buziliauskas teatralus iki pašaknų – ir vaidina, ir režisuoja, ir inscenizuoja. Teatrinei fantazijai nėra ribų. Jis ir Linas Pauliukas pažymėti krivūlės diplomais kaip ryškiausiai atlikę savo vaidmenis. Bet kartais atrodo, kad fantazijos lyg ir per daug. Teatrinių ženklų ir formų tiek tiršta, kad nebegalima atsekti S. Gedos poezijos. Reginys kartais darosi savarankišku, lyg ir nepriklausomu nuo poezijos

„Liaudies teatro savitą meninių priemonių sistemą prof. P. Bielskis vadina kompensaciniais elementais. Jiems priskiriami sceniniai tropai, kuriais liaudies teatre gali būti išreiškiamas veiksmas, įvykiai, konfliktas, veikėjai ir jų santykiai. Naudojant metaforą, kaip sceninių tropų rūšį, vieno reiškinio bruožus galima suteikti kitam, gyvo daikto savybes perduoti negyvam ir atvirkščiai“(Ten pat, p. 276). Bet metaforos pagrindą arba kilmę būtinai turi sąlygoti spektaklio dramaturgija, teatro kalbos poezija eina lygiagrečiai su literatūrine poezija.

Nustebino Punsko teatras. Vaidindamas S. Žemaičio Mirtą Činčiberaitę teatras prisiminė seną lietuviškų vakarų patirtį, kai žiūrovas vaidinimą priimdavo kaip tikrą gyvenimą. Režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė išradingai suskirstė vaidinimą į dvi dalis – scena ir žiūrovų salė arba klojimas. Klojimas ne šiaip sau triukšmauja ar trukdo. Jie, grupė žmonių, režisierės paskirtų, kartas nuo karto komentuoja vyksmą, palaiko dialogą su scenos artistais. Pastarieji ne tik toleruoją tokį įsiterpimą, bet sustoję vaidinti įsiklauso ir paskui lyg niekur nieko vėl grįžta į nutrūkusį veiksmą. Režisierė pasiekia kelių tikslų: vyksta dialogas su sale, stiprinami prasminiai pjesės akcentai ir sukuriamas organiškai gyvas žaismingumas.Vienas punskiškių klakerių (Edvinas Karkauskas) už sąmojingas improvizacijas apdovanotas krivūlės diplomu.

S. Žemaičio slapyvardžiu rašė kunigas Henrikas Prialgauskas.Dar jaunas, vikaraudamas Laukuvoje (1921-1922), susidūrė su miestelyje veikusiais keliais teatrais ir pajuto jų įtaką žmogui. Teatrui yra rašę per 60 kunigų ir kiekviena parapija turėjo savo teatrą arba net kelis. Primena laikus, kai Lietuvoje kunigas, nuo jėzuitų akademijos laikų, teatrą manė esant Dievo duotą ir svarbų įrankį sielovados darbe. Valančius irgi buvo teatralus arba artistiškas, vaidinimą vertino pozityviai.

Jotvingių pilis. T. Paransevičienė,R. Balsys, P. Lukoševičius, P. Bielskis, D. Peckus, V. Ačas

„Punsko teatras jau seniai yra tapęs mūsų liaudies vaidinimo dalimi. Pirmą kartą vadovaujami Teklės Paransevičienės jie atvyko į Lazdynų Pelėdos dvarelį Paragiuose (1990 m.), į Lietuvos trečiąją klojimo teatrų krivūlę. Ir kasmet jau daugiau kaip dvidešimtmetį jie yra mūsų (ar mes jų) krivūlės svečiai. Dabar teatrui vadovauja teatro edukologijos magistrė, Jono Vaitkaus mokinė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė. Jos teatras žaismingas, aktorinės technikos spragas užpildo režisūrine išmone arba kompensacinėmis priemonėmis. Aktoriai jauni ir labai kūrybingi. Beje, režisierė greta klojimo teatro trupės dar sugeba suvienyti visus iš Punsko kilusius studentus ir per vasaros atostogas pastatyti spektaklį. Tik punskiečiai moka taip dirbti ir aukotis” (Joninės didžiajam Jonui. Prieiga: http://www.bernardinai.lt/2011-06-29. Komentarai). Jiems atiteko solidi Laukuvos seniūnijos premija.

Punsko krivūlė šiais metais sutapo su Joninių išvakarėmis. Visi svečiai, šeštadienio vakarą, išvyko į Ožkinius, prie Seivų ežero, kur Petro Lukoševičiaus gimtinėje, pagal archeologinius kasinėjimus, atstatyta jotvingių – prūsų pilis. Tokių gražių Joninių apeigų retai kur berasi. Iškilmių dalyviai ėjo pro šventinius vartus, prausėsi vandeniu, būrėsi į ratelius, giedojo, pagerbė ąžuolą ir ugnį, palydėjo besileidžiančią saulę, plukdė vainikus bei ieškojo paparčio žiedo. Pasitvirtino vysk. J. Kaunecko žodžiai: „lietuvybės Punsko krašte daugiau negu Lietuvoje“.

Atgal