VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

10 13. Liudyti reikia dorai (1dalis)

Teatrologijos magistras Darius Peckus

Pasibaigė neapsakomai turtinga ir įvairi Lietuvos liaudinio vaidinimo vasara. Kiekvieną savaitgalį net keliuose regionuose vykdavo kaimų ir miestelių teatrų suvažiavimai, festivaliai, krivūlės: Rietavas, Girdžiai, Paragiai, Leliūnai, Marcinkonys, Pasvalys, Kretinga, Panoteris, Tautkaičiai, Šakiai, Ožkabaliai, Ukmergė, Molėtai, Žagarė, Rokiškis, Laukuva, Anykščiai. Visų neišvardinsi, bet reiškinio mastą rodo regionų visuotinumas.

Klojimo teatrų vėliavos

Kalbame ne apie šiaip sau kokį tai renginuką, bet apie likiminį Lietuvai kultūros reiškinį, kuris egzistuoja ir tęsiasi keletą šimtmečių. Klojiminė kultūra yra tautodailės, mūsų tautinės individualybės dalis. Yra aprašytos trys priverstinio lietuvių varymo į klojimus priežastys: protėvių kultas, lietuviškos spaudos draudimas ir bolševikinės okupacijos rezistencija (P. Bielskis. Lietuvos klojimo teatras. Klaipėda, 1999. 370 psl.)

Neleido bendrauti viešai su protėvių vėlėmis, kalbėti ir rašyti lietuviškai, žmonės rinkosi klojimuose ir slaptai kalbėjosi su išėjusiais, vaidino lietuviškai, lietuvių autoriai rašė pirmąsias pjeses. Kiekvienas kaimas turėjo savą teatrą, kultūros visuotinumą ir demokratizmą. “Už slaptus vaidinimus klojimuose caro valdžia kaimo vaidintojus, apkaltus grandinėmis, varydavo į Sibirą. Klojimo teatras kaip ginklas, kaip pasipriešinimo ir kovos forma” (Lietuvos teatro žygis. Klaipėda,1999, p. 277). Pagaliau partizanai klojimuose rengė slėptuves, gydė sužeistuosius, naktimis rinkdavosi žmonės, vakarodavo ir vaidindavo. Vėl kovos ir kultūros centras. Klojiminio arba liaudinio vaidinimo reikšmė mūsų tautai buvo ir yra didžiulė.  Vien suminėti šiame visatautiniame lietuvybėsjudėjime dalyvavusius ir dalyvaujančius režisierius ir vadovus (o nepaminėti tų pasišventusių žmonių yra mirtina nuodėmė)nepakaktų jaučio odos: P. Puronas, broliai Čižauskai, G. Landsbergis-Žemkalnis, kun. J. Katelė, A. Rucevičius, A. Janulaitis, G. Petkevičaitė-Bitė, Vydūnas, F. Milevičius, A. Jasūdis, O. Jakubauskaitė-Zubovienė, J. Kanopka, J. Gaidys, J. Vaina, E. Radžius, D. Dabriška, A. Eigerdienė, V. Varneckas, K. Krasnickas, L. Zdanavičienė, Š. Kunickas, J. Kazlauskienė, A. Lenkauskienė, R. Avižinienė, E. Dambrauskaitė, S. Kancevyčius, R. Varnė, D. Budrytė, L. Pocevičienė, I. Čeplikienė, E. Kupčiūnas, V. Vadoklytė, V. Andriuška, G. Guzovijienė, B. Šneiderienė, D. Juodaitis, J. Buziliauskas, E. Daugnora, A. Šutkus, B. Šarka, Ž. Girdauskaitė, P. Valskys, A. Butkus, D. Musejukienė… Greta jų gali ir turi dar lygiuotis dešimtys kitų gabių vadovų, o už tų žmonių stovi mėgėjiško teatro vaidintojai, šimtai tūkstančiai kūrybingų žmonių.                   

Krivūlės atidarymas (iš dešinės): J. Vektorienė, P. Bielskis.R. Balsys, T. Paransevičienė

Pagaliau,kaip liudijimas, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano prof. dr. Rimanto Balsio laiškas: „Lietuvos klojimoteatrų draugijos pirmininko prof. Petro Bielskio pakviestas jau kelerius metus pirmininkauju Lietuvos klojimo teatrų krivūlėse. Šioji, kaip žinia, buvo jau 27-oji. Ir, drįsčiau sakyti, išskirtinė. Kodėl? Galima būtų išvardinti kelias priežastis: pirma – krivūlė vyko Punske. Pajutome ypatingą lietuviškumo dvasią. Ji skleidėsi visur – eisenos metu, per vaidinimus ir pertraukose tarp jų, bažnyčioje, prie Joninių laužo, atsisveikinimo vakaronėje ir dar daug kur. Linkėčiau visiems tai kada nors patirti. Antra – tos ypatingos nuotaikos paveikti visi krivūlėje dalyvavę kolektyvai spindėjo išskirtinumu (žanru, nuotaikų, estetikos, folkloro perteikimu, charakterių spalvomis ir kt.). Trečia – kai viskas vyksta sklandžiai, gali pamanyti, kad taip viskas dėliojasi savaime. Deja, visi puikiai žinome, kad taip nėra. Viską puikiai suplanavo, sudėliojo ir nepastebimai dirigavo organizatoriai – šaunusis Punsko teatro kolektyvas, jų vadovė Jolanta Malinauskaitė–Vektorienė ir, žinoma, teatro senbuvė, mieloji, geroji Teklė Paransevičienė.  Tegu senieji mūsų Dievai būna palankūs šiems taurios, kūrybingos sielos ir lietuviškumą ne žodžiais, o darbais užlaikantiems žmonėms”.

R. Balsys, D. Peckus, Vysk. J. Kauneckas, T. Paransevičienė

Nenuneigsi – buvo ir yra savitas, didelis ir nacionalinis liaudies teatrinės kultūros reiškinys. Jei toks kultūros reiškinys yra, tai kodėl Visuotinė lietuvių enciklopedija (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.Vilnius, 2001– 2008, t. 1 –25), kapitalinis informacijos – kultūros leidinys, šį reiškinį atkakliai, labai atkakliai jei nepasakius piktybiškai nutyli, planingai ir aklai ignoruoja. Skyrius Etninė kultūra (VLE.T.12.2007, p. 251): apie liaudies architektūra, liaudies choreografiją, liaudies mediciną, liaudies skulptūrą, etninę muziką parašyti padorūs straipsneliai, o apie liaudies teatrą ir jo sudėtinę dalį klojimo teatrą niekur nė žodžio Vienintelėje pastraipoje apie profesinio teatro ištakas tik užsimenama, kad „klojimo teatras davė pradžią lietuviškiesiems vakarams. 1918 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, klojimo teatras sunyko, bet išliko Lenkijos valdytame Vilniaus krašte. XX amžiaus pabaigoje klojimo teatro spektaklius ir koncertus rengė Punsko ir Seinų apylinkių lietuviai” (VLE, T. 10. 2006, p. 286).Bet net ir tuose keliuose sakiniuose ištisa netiesa arba sąmoningasklaidinimas. Pirmiausia tuo pripažįstama, kad klojimo teatras, kad ir neaprašytas, vis tik iš tikrųjų buvo, antra jis niekur nedingo ir nesunyko. Yra surinkti faktai, išleistos knygos, kad visos Lietuvos kaimuose vaidinimai vyko ir vyksta iki šiol reguliariai ir pastoviai visais laikais, įvardijami kaimai, sodybų šeimininkai ir vaidinimams vadovavę žmonės, vaidinimų pavadinimai, tikslios datos. Matyt per klaidą ar per neapsižiūrėjimą tie šaltiniai paminėti ir VLE 14 tomo 590 puslapyje (Liaudies teatro poetika,1992; Lietuvos klojimo teatras,1999). Vadinasi sudarytojams tie kultūros faktai buvo ir yra žinomi. Ir enciklopedijos vadovams (Rimantas Kareckas, Antanas Račas) tokia sudarytojų nemokslinė saviveikla žinoma (Apie dabartį ir istorinę sąmonę. Res Humanitariae. Klaipėdos universitetas, 2010, p. 15). Ir viskas lyg niekur nieko, ramu.

KU teatras. I. Masalskytė, P. Bielskis, K. Rekašiūtė, K. Etnerytė

Kultūros detektyvą atskleidžia Menotyros žurnalas straipsniu, kur aiškiai pasakyta , kad „esminis klausimas, kuris šiandien iškyla mūsų teatrologijai – ar iš tikrųjų mes turėjome Liaudies teatrą? Esminė teatro istoriko (turimas omenyje prof. Vytautas Maknys, autoriaus pastaba) paklaida yra Liaudies teatro išskyrimas ar įvardijimas. (..) Siekimas parodyti, jog ir mūsų teatro istorijoje buvo liaudies teatras, iš esmės lieka tik vietiniu patriotizmu“ (Aleksaitė I. Lietuvių teatro istorija šiandien. Kai kurios metodologinės problemos. Menotyra 4, 2003, 3-6). Vadinasi lietuvių liaudies teatro ištrynimas iš tautos ir visuotinos informacijos ne klaida, o sąmoningas veiksmas, nes ta pati antitautinės idėjos autorė yra VLE mokslo tarybos narė ir teatro straipsnių vyr. redaktore. Bet reikia nepamiršti, kad VLE yra valstybinis ir pasaulinis, o ne privatus kultūros informacijos leidinys ir tokią protu nesuvokiamą dezinformaciją būtina ištaisyti. Tokios lėšos sudėtos, o informacija klaidinanti, sąmoningai deformuojama nacionalinė kultūra?

Taigi, nors oficialiai Lietuvos klojimo teatras kaip tautodailės forma arba liaudies teatras „neegzistuoja“ Punskas šią vasarą visgi sušaukė visos Lietuvos XXVII- ąją klojimo teatrų krivūlę. Įskaitant pasirengimo laikotarpį, tam jauniausiam mūsų laikų judėjimui jau daugiau negu trisdešimt metų.

Į šventę, lydimas Punsko parapijos klebono, atvyko ir Lietuvos klojimo teatrų draugijos Dvasios vadovas JE vyskupas Jonas Kauneckas. Jis ne tik skanseno klojime žiūrėjo spektaklius, bet atnašaudamas šv. Mišias Seinų bazilikoje, Smalėnų ir Punsko bažnyčiose meldėsi už kultūrinį darbą dirbusius ir dirbančius žmones, pamoksluose skelbė, kad „lietuvybės Punsko krašte daugiau negu Lietuvoje“ Vyskupas atvažiavo netuščiomis, bet solidžia asmenine premija parėmė kun. Jono Katelės didįjį prizą.

Nuo pat Klojimo teatrų sąjūdžio pradžios, kas metai, nemenkesnę premiją kūrybingiausiems teatrams skiria Laukuvos seniūnija. Šiais metais jos įteikti į Punską atvyko Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas su ponia. Neretai seniūnijos premijos įteikti atvyksta ir Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas. Koks jaudinantis dėmesys kultūrai.

Suvažiavo per trylika teatrų: du iš Punsko krašto ir vienuolika iš Lietuvos. Dvi dienas (birželio 20-21 d.) Punsko lietuviškoje sodyboje (skansene) vaidino ir šurmuliavo per 250 liaudies vaidintojų, gausybė svečių iš viso Seinų krašto ir Pietų Lietuvos.

KU teatras - N. Narijauskaitė, R. Simonavičiūtė, J. Barauskaitė

Kas yra Punsko skansenas? Tai lietuvių kultūros švietimo įstaiga Punske, kurioje surinktas, saugomas ir eksponuojamas pasienio lietuvių materialinis paveldas. Įsikūręs pusės kilometro atstumu į vakarus nuo Punsko, kairėje kelio į Seinus pusėje. 1986-92 m. iš Vaitakiemio perkelta XIX–XX a. lietuviška kaimo sodyba, kurią sudaro penki pastatai: dviejų galų gyvenamasis namas, klojimas (kluonas), tvartas, kamaros ir svirnas. Pastarasis statinys, skirtas grūdams saugoti , surinktas už kūdros, kiek toliau, nes priklausė kitai sodybai. Įrengtos ekspozicijos, eksponuojami kai kurie iš tūkstančiais surinktų senųjų ūkio buities įrankių. Gavus Europos Sąjungos paramą, dar naujai pastatyta klėtelė ir karčiama. Pastarajame apie 120 kv.m. ploto pastate veikia amatų centras, kuriame galima išmokti pinti juostas, austi liaudiškus audinius. Lankytojai gali pasižiūrėti kaip seniau buvo dirbama: verpiama, audžiama, siuvinėjama, iš popieriaus karpomi karpiniai. Klėtelė naudojama kaip fondų saugykla.

Skansene kasmet rengiamas lietuviškų kaimų Lenkijoje Klojimo teatrų festivalis, kuriame beveik visada dalyvauja ir teatrai iš Lietuvos. Klojimo teatras Punske puoselėja ilgametes tradicijas, apie tai byloja ir prie Skanseno 2006 m. pastatytas paminklinis akmuo, skirtas klojimuose rengtų lietuviškų vaidinimų šimtmečiui.(Vikipedija. Laisvoji enciklopedija. Punsko buities muziejus)

Gabių ir žaismingų žmonių turi visi teatrai. Vertinimo komisija (prof. Rimantas Balsys, vyskupas Jonas Kauneckas, prof. Petras Bielskis, teatrologijos magistras Darius Peckus, Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas, režisierė Teklė Paransevičienė), kaip labiausiai prigimties apdovanotus krivūlės diplomais įvertino net dvidešimt šešis vaidilas. Iš jų, pagal Vydūno teoriją, reikėtų sudaryti unikalų Tautos teatrą.

Šių metų šventėje Punske vaidintas išimtinai tik lietuviškas repertuaras.

Savo žaidybiškumu, išradingu tipažo panaudojimu, gaivaline kūrybinės prigimties jėga išsiskyrė Matuizų, Klaipėdos universiteto studentinis, Girdžių, Punsko ir Senasis Agluonėnų, teatrai. Svarbiausią vaidmenį atlieka teatrų režisieriai. Kaip taisyklė jie vieną iš pagrindinių ar žanrinių vaidmenų vaidina patys ir tokiu būdu primeta visiems vaidintojams spektaklio tempus ir ritmus, stilių. O tai yra svarbi spektaklio gyvybingumo priemonė.

Miroslavo teatras. G. Mareckaitė. Penkios mylimos

Matuizų kultūros centro teatras vaidina L. Didžiulienės – Žmonos komediją Paskubėjo. Spektaklio režisierė Irena Čeplikienė, vaidindama kaimo pletkininkę, valdo spektaklį visom pramėm. Žinoma ji turi kuo pasiremti: Birutė Akstinienė ir Daiva Kielienė, apdovanotos specialiu krivūlės diplomu, irgi žino ne tik ką pasakyti, bet ir kaip pasakyti. Liaudies artistas kaip ir muzikantas privalo turėti įgimtą muzikalumą, dar prie to inteligentišką humoro jausmą, lakią fantaziją

Stebina, kad 1936 m. parašyta kun. Kazimiero Čyplio – Vijūno komedija Bobutės susipyko iki šiol neprarado aktualumo. Priešingai, atrodo, kad ji parašyta apie dabartinį mūsų gyvenimą: žmonės vaidijasi, tąsosi po teismus dėl menkniekių. Ir moralas aiškus ir dabartiškas: imkitės proto. Smulkius ginčus gali ir turi gesinti seniūnas ar vietos klebonas. Įdomu ir reikšminga, kad teisėjo vaidmenį Girdžių spektaklyje vaidina miestelio seniūnas Darius Juodaitis. Aktorius sugeba dirbti teisėju, o ne vaidinti. Paprastai visi mėgina teisėją rodyti piktu, griežtu, rėkaujančiu, o D. Juodaitis sau kantriai ir ramiai atlieka savo pareigas. Reikšminga – Girdžių seniūnas D. Juodaitis savo pavyzdžiu parodo, kaip valstybės tarnautojai gali ir turėtų skatinti, o gal veikti bendruomenės dvasinę kultūrą. Seniūno dalyvavimas miestelio teatro veikloje yra asmenybės kultūros manifestavimas. Visapusiškai sektinas pavyzdys. Nors sako, kad jo energijos ir valios pakanka viskam – ir šeimoje, ir gyvenvietės tvarkymui, ir socialiniams žmonių reikalams, ir valstybei. Spektaklio režisierė Loreta Zdanavičienė irgi ne tik gabiai vaidina vieną iš besivaidijančių bobų – Anelę Šamienę, bet savo vaidmeniu rodo viso vaidinimo žanro galimybes ir ribas. Diplomais apdovanotos Laimutė Ušinskienė ir Danutė Bosienė. Gal nevertėjo Lepūnų berniuko keisti mergaite. Berniuko ydos yra kitos prigimties ir tokios situacijos dramaturgiškai mergaitei lyg ir nedera.

Didysis kun. Jono Katelės prizas ir vyskupo Jono Kaunecko premija pelnytai atiteko Girdžių teatrui.

Paradoksalu, bet Klaipėdos rajono kultūros skyriaus sunaikintas vienas gabiausių Lietuvos klojimo teatrų judėjimo pradininkų vis dar gyvas. Iš teatro įkūrėjų atėmė režisierių etatus, klojime įkabino spyną, bet teatras pasivadino Senuoju Agluonėnų teatru ir, kad ir benamiai, gyvena toliau. Ir talentingai gyvena. „Agluonėnų klojimo teatras buvo tam tikra kaimiškojo teatro laboratorija. Jau 1984m. gegužės 4 d. Klaipėdos fakultetų diplomantas Vytautas Germanavičius čia gynė diplominį darbą – Vydūno „Piktoji gudrybė“. Žemaitės komedija „Trys mylimos“(1985 m. birželio 24 d.) pastatyta Klaipėdos fakultetų liaudies režisūros kurso studentų.Augustino Šutkaus, Alvido Žukausko, Vidmanto Fijalkausko, vadovaujant jų dėstytojui Petru Bielskiui, buvo suvaidinta net keturiasdešimt keturis kartus. „Trys mylimos“ peržengė Lietuvos ribas. Iš Pabaltijo respublikų saviveiklinių teatrų festivalio „Draugystės rampa“ (1988 m ) parsivežė laureatų diplomus bei Didįjį prizą. (Raminta Jurgulienė. Klojimo teatras Agluonėnuose. Tautos teatras, T. 1, Klaipėda, 1999, p. 256).

Punsko teatras

Teatro vadovai Egidijus Kupčiūnas ir Augustinas Šutkus čia vaidina ir režisuoja jau daugiau kaip trisdešimt metų. Kokių talentingų žmonių čia būta – J. Čepas, S. Rauktienė, G. Treigienė, A. Radzevičienė, I. Normantienė, R. JuknevičiusV. Kiaulakis, A. Briedienė ,. Iš metų į metus vaidina šeimomis: Andželika ir Edmundas Jasai (abu apdovanoti geriausių atlikėjų diplomais), Gabija Šutkutė, Augustinas Šutkus, Kristina ir Renaldas Riteriai, Laima ir Algis Galkauskai. Ir vaidinimai vienas už kitą išradingesni, žaismingesni, senoji dramaturgija skamba kaip šiandien parašyta – Vydūnas „Piktoji gudrybė“ ir „Birutininkai“, J. Paukštelis“Asmeninis reikalas“,K. Ostrauskas“Čičinskas, B. Sruoga „Pagunda“, A. F. Gužutis „Gudri našlė“, S. Žemaitis „Rickus – garsusis Lietuvos plėšikas“ir „Mirta Činčibiraitė“..

Punske jie suvaidino M. Palionio ir K. Būgos komediją Dėdė atvažiavo. Pjesė tobulai pritaikyta liaudies teatrui – veiksminė struktūra paremta netikėta ir aštria situacija, charakterių vystymąsi lengvai keičia tipažas. Režisūros ir teatro stiprybė glūdi dramatinio ir komiško pradų sąveikoje. Tarnas (A. Šutkus) įneša Vingyro lagaminus ir stovi. Senis užimtas, nervingai apžiūrinėja vaikaičio būstą – kam jis pinigus leidžia.

– Ko stovi? Eik lauk!

–Reikėtų ant alaus, – ramiai, bet gudriai atsako tarnas. Tik tiek, bet epizodas įsimena visam laikui. Tarno uždavinys ne lagaminus atnešti, o skirtingų ritmų pagalba užsukti Vingyro charakterį.

Agluonėnų teatras

 E. Kupčiūnas per tiek metų gausybėje savo vaidmenų nėra pasikartojęs. Keisdamas vaidmenų žanrą, stropiai atrinkdamas detales išoriniam piešiniui, charakteringas kalbėjimo būdas, sustiprintas arba sumenkintas personažo reikšmingumas pasiekia originalumo. Moka ir nori žaisti. Jo dėdė Vingyras ne išimtis – įtarus, ūmus ir atlapaširdis.

Atgal