VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Sportas

12 10. „Žalgiris-66“: triumfas ir kelio į bedugnę pradžia

Gediminas Kalinauskas, futbolo istorikas

Didelės reikšmės mūsų futbolui turėjo 1960-62 metais padidintas SSRS „A“ klasės komandų skaičius ir sostinės „Žalgirio“ („Spartako“) meistrų dalyvavimas aukščiausio lygio varžybose. Nors pagrindinė vienuolikė tuomet pasirodė nesėkmingai, tačiau dubleriai įgavo vertingos patirties, subrendo. Tiesa, 1963 metais jauna „Žalgirio“ komanda antrajame pirmenybių ešelone tarp 18-os dalyvių tebuvo keturiolikta. Tačiau jau kitame sezone ji blykstelėjo darniu ir akiai maloniu žaidimu, o iki sugrįžimo į elitinę grupę pritrūko tiktai dviejų taškų – atiteko 5-oji vieta.

Viltingi buvo 1965-ieji. „Žalgiris“ savo pogrupyje buvo trečias, bet finaliniame etape turėjo tenkintis 10-ąja vieta. Per tuos tris sezonus dėl įvairių priežasčių kolektyvas neteko kelių pagrindinių žaidėjų – A. Kulikausko, H. Markevičiaus, A. Vosyliaus (visi atsisveikino su didžiuoju futbolu), V. Žitkaus, L. Žukausko, R. Juškos (išvyko į kitas SSRS komandas). Ypač skaudi buvo pastarojo netektis, nes iširo visų laikų geriausias mūsų futbolo duetas – saugas P. Glodenis ir puolėjas R. Juška.

Pirmoji atkarpa – žvalgyba mūšyje

Prieš 1966-ųjų čempionatą „Žalgiris“ treniravosi Uzbekistane ir Rusijos mieste Krasnodare. Iš viso sužaidė 12 rungtynių, iš jų ketverias „Pavasario taurės“ turnyre. Jame buvo nugalėtos trys antrojo ešelono komandos, o su Taškento srities „Politotdel“ sužaista nulinėmis lygiosiomis. Mūsiškiams atiteko pagrindinis prizas. Tačiau prieš pat oficialų startą žalgiriečiai 0:2 (0:0) nusileido Krasnodaro „Kuban“ ir 1:2 (1:0) Maikopo „Čaika“ vienuolikėms.

Gal dėl paskutinių nesėkmių treneris A. Kulikauskas akcentavo, jog sezonui pasirengta neblogai, komanda susižaidusi, bet dar trūksta fizinio pasirengimo. Futbolininkai žaidžia silpniau antrus kėlinius. Atsižvelgiant į tai, treneris tikėjosi per pirmąsias ketverias oficialias rungtynes išvykose iškovoti penkis taškus.

Deja, startas buvo nesėkmingas. Balandžio 12 d. Stavropolyje žalgiriečiai aiškiai dominavo aikštėje, tačiau vietos dinamiečiai žaidė labai šiurkščiai ir neleido priartėti prie savo vartų. Vienintelę realią progą šeimininkai išnaudojo 9-ąją minutę. Įdomu, jog įvarčio autorių J. Žukovą vėliau teisėjas pašalino iš aikštės. Tačiau dar didesnį nuostolį patyrė „Žalgiris“. Likus žaisti 5 minutes rezultatyviausiam vilniečių žaidėjui (prieš sezoną jis pelnė 9 įvarčius) K. Čepui buvo sulaužyti apatinis blauzdikaulis ir šeivikaulis.

Po šios nesėkmės žalgiriečiai ryžtingai siekė atsigriebti Nalčike, todėl jie vietos spartakiečiams pasiūlė aukštą žaidimo spartą. Šeimininkams ji buvo per aukšta. Tačiau 17 minutę kontratakos metu jie pirmieji įmušė įvartį. Vis dėlto 40 minutę R. Leščinskui pavyko rezultatą išlyginti. Antrasis kėlinys vėl priklausė žalgiriečiams. Puikiai žaidęs G. Kaledinskas prasiveržė dešiniuoju kraštu, kamuolį perdavė P. Glodeniui, ir šis 54 minutę įmušė gražų įvartį – 2:1. Rungtynių pabaigoje jau teko paprakaituoti ir „Žalgirio“ gynėjams. Jiems padėjo ir G. Kaledinską pakeitęs P. Jegorovas.

Trečiojo turo rungtynės Grozne vyko smarkiai lyjant. Bet tai nesutrukdė abiem komandoms pavojingai atakuoti. Kelis kartus arčiau tikslo buvo žalgiriečiai. Rungtynių sąskaitą svečiams pavyko atidaryti tik 30 minutę, kai komandoje debiutavęs R. Lavrinavičius perdavė kamuolį P. Glodeniui. Po pertraukos įvarčio autoriaus asistentą pakeitė A. Binkauskas, kuris sustiprino saugų grandį. 67 minutę G. Kaledinskas iš eigos įmušė efektingą antrą įvartį. Pergalę 80 minutę įtvirtino P. Jegorovas, kai šeimininkai nesėkmingai darė dirbtinę nuošalę – 3:0.

Penktąjį tašką žalgiriečiai įsirašė Kirovabade, kai lygiosiomis 0:0 siaubingoje – nelygioje ir kietoje aikštėje – sužaidė su dinamiečiais. Turnyro lentelės priekyje su 7 taškais buvo Krasnodaro „Kuban“, o „Žalgiris“ dar su trimis varžovais atsiliko dviem taškais.

Gegužės 2 d. pasižiūrėti pirmųjų „Žalgirio“ rungtynių namuose susirinko apie 20 tūkstančių jo gerbėjų. Deja, mūsų futbolininkai neatlaikė prieš rungtynes tvyrojusios įtampos, perdegė. Nepadėjo ir tai, kad treneriai komandą buvo išvežę į mišką nukreipti mintis kita linkme.

Žalgiriečiai atrodė išvargę ir „sunkūs“. Susitikimo su Batumio „Dinamo“ baigtį lėmė 70 minutę nestiprus B. Georgadzės smūgis. Vartininkas V. Kateiva norėjo kamuolį prispausti prie žemės, bet įsimetė į savus vartus – 0:1.

Po šešių dienų dvikovoje su Leninakano „Širak“ žalgiriečiai turėjo didžiulę žaidimo persvarą. Vien tik B. Zelkevičius neišnaudojo trijų dėkingų progų. Po rungtynių, kurias „Sporte“ aprašė apžvalgininkas V. Mundrys, trenerio Z. Ganusausko komentare net buvo pateiktos schemos, kaip šis jaunasis futbolininkas neįsivaizduojamai klydo. Vis dėlto P. Glodenio (40 min.) ir R. Biliūno (79 min.) įvarčiais žalgiriečiai nugalėjo 2:0. Jie iš 8-osios vietos pakilo į 2-ąją.

Ir Tbilisio „Lokomotiv“ vilniečiai palaužė 2:0. Abi komandos futbolo mėgėjus pradžiugino gražiu, technišku žaidimu. Galėjo pasižymėti ir svečiai iš Gruzijos, nes žalgiriečių gynėjai kelis kartus apmaudžiai suklydo.

Puikiai aikštės kraštuose žaidė R. Biliūnas ir G. Kaledinskas, o kamuolius tiksliai skirstė B. Zelkevičius. Įvarčius įmušė R. Leščinskas (54) ir P. Glodenis (66). „Žalgirį“ (9 taškai) nuo lyderės „Kuban“ skyrė tik taškas.

Rungtynėse su Rostovo „Rostelmaš“ pagaliau „Žalgiris“ prabilo visu pajėgumu. Mūsų futbolininkai pademonstravo efektingus derinius, aukštą kamuolio valdymo techniką. Prie pirmojo įvarčio daugiausia prisidėjo gynėjas E. Liaudanskas. Jis apėjo kelis varžovų žaidėjus, kamuolį perdavė G. Kaledinskui, šis – R. Leščinskui. Pastarasis kamuolį įsodino į vartų tinklą su skambesiu – 1:0.

Kituose rezultatyviuose epizoduose sublizgėjo P. Glodenis ir R. Biliūnas, o įvarčius įmušė B. Zelkevičius – 3:0 po pirmojo kėlinio. Svečių sutriuškinimą baigė P. Jegorovas (86 min.), kai po apgulties galva kamuolį nukreipė į vartus. „Žalgiris“ su 11 taškų tapo turnyro lyderiu. Tiek pat turėjo ir Ivanovo „Tekstilščik“, žaidęs vieneriomis rungtynėmis mažiau.

„Žalgirio“ stadiono tribūnos braškėjo nuo 20 tūkstančių žiūrovų antplūdžio, kai į svečius atvyko vienu tašku mažiau turėjusi „Kuban“. Pastaroji prieš tai 0:1 pralaimėjo Kaliningrade. Deja, savo nežymios persvaros neišnaudojo šeimininkai – 0:0.

Gegužės 25 d. Vilniuje svečiavosi neaiškios sudėties Libijos rinktinė. „Žalgiris“ buvo įvardintas Lietuvos rinktine. Mūsiškiams po du įvarčius pelnė P. Glodenis ir R. Leščinskas, po vieną – P. Jegorovas ir R. Biliūnas.

Po penkių dienų „Žalgiris“ žaidė su Talino „Dinamo“. Rungtynės vyko telkšant baloms prie abejų vartų. Teisėjas joms pasibaigus gailėjosi, kad leido žaisti tokiomis sąlygomis. Žalgiriečiai išplėšė pergalę 3:2 (1:2) prieš 14-ąją vietą užimančius varžovus. Slidžioje aikštėje klydo gynėjai, neryžtingai sužaidė vartininkas V. Kateiva.

Ir Kazanėje rungtynės vyko panašiomis sąlygomis, ir rezultatas toks pat. Vieną įvartį R. Biliūnui padėjo įmušti šeimininkų gynėjas. Bet ir E. Liaudanskas tuo pačiu prisidėjo, kai varžovai rezultatą išlygino. Pergalingą įvartį R. Leščinskas įmušė baudos smūgiu iš 30 metrų. „Žalgiris“ po šios pergalės turėjo 16 taškų, o persekiotojai „Kuban“ ir „Tekstilščik“ – dviem mažiau.

Deja, išvykoje į Rygą žalgiriečiai buvo sutriuškinti. „Daugava“ gretose nesulaikomas buvo puolėjas G. Smirnovas, pelnęs 2 įvarčius. Beje, pirmasis įvartis į „Žalgirio“ vartus krito jau 14-ąją žaidimo sekundę, o stadione tarp 20 tūkstančių žiūrovų buvo beveik pusė iš Lietuvos. Po pralaimėjimo 1:4 „Žalgirį“ turnyro lentelėje pasivijo Krasnodaro ir Ivanovo komandos.

Birželio 23 d. įvyko pirmoji akistata su „Tekstilščik“. Žalgiriečiai šeimininkus nustebino greitu puolimu, ypač aikštės kraštais. Žaisdami plačiu frontu, mūsiškiai ištampė varžovų gynybą. Dešinysis puolėjas G. Kaledinskas tiesiog nardė pro šeimininkų užtvaras. Sekėsi ir R. Biliūnui kairiajame flange. Pastarasis 33 minutę po gražaus derinio išlygino rezultatą. Deja, 42 minutę vienos kontratakos metu krito antrasis įvartis į „Žalgirio“ vartus. Tačiau tai mūsiškių neišmušė iš vėžių. Jie atlaikė ir tolesnį šeimininkų spaudimą, o pergalingus dūrius atliko rungtynių pabaigoje: A. Žilinskas 83 min. galva, 88 min. P. Glodenis efektingu smūgiu – 3:2.

Po šios pergalės „Žalgiris“ vėl tapo vienvaldžiu lyderiu, o „Kuban“ ir „Tekstilščik“ atsiliko vienu tašku.

Birželio 28 d. lyjant lietui „Žalgiris“ Kaliningrade neįveikė vietos „Baltika“ vienuolikės, kuri kietai gynėsi – 0:0. Stadione tarp 22 tūkstančių žiūrovų buvo nemažai lietuvių. Be to, rungtynes transliavo mūsų televizija.

Vienos sunkiausių sezono rungtynių buvo namuose su Volgogrado „Traktor“ ekipa. Turnyro vidutiniokai pasižymėjo tvirta gynyba.

Gal mūsiškiai įvartį būtų įmušę ir anksčiau, bet dažnai perlaikydavo kamuolį. Pagaliau 32 minutę pavyko B. Zelkevičiaus-G. Kaledinsko-P. Glodenio-G. Kaledinsko kombinacija – 1:0. Deja, po 4 minučių jų puolėjas J. Orlovas šaltakraujiškai rezultatą išlygino. Svečiai pademonstravo puikų kamuolio išmetimo iš užribio variantą. Žalgiriečiai į tai atsakė taip pat originaliai. Po R. Lavrinavičiaus perdavimo R. Biliūno suktas kamuolys pataikė į varžovų gynėjo petį ir atsidūrė vartuose – 2:1.

Vėl pilnutėliame sostinės „Žalgirio“ stadione mūsų futbolininkai pademonstravo aukštą individualų ir komandinį meistriškumą, todėl nesunkiai 4:0 parklupdė Gomelio „Spartak“.

„Žalgiris“ po pirmojo rato savo sąskaitoje turėjo 23 taškus, „Kuban“ – 21, „Tekstilščik“ – 20.

Liepos 11 d. į svečius buvo atvykusi Lenkijos 6-oji pagal pajėgumą Varšuvos „Legia“. Apylygėje kovoje varžovai nugalėjo 1:0 (0:0).

Pirmyn link užsibrėžto tikslo

Antrąją turnyro pusę lyderis „Žalgiris“ pradėjo įspūdingu revanšu prieš Stavropolio „Dinamo“ – 3:0. Tai kažkiek prilygo matytiems vaizdams iš Anglijoje vykusio pasaulio čempionato. Žiūrovus užkerėjo gynėjas E. Liaudanskas savo sportiniu pykčiu ir reidais į varžovų aikštės pusę. R. Biliūnas 11 min. įmušė įvartį angliškuoju stiliumi – išniro tarp gynėjų ir galva nelaikomai smūgiavo. Ko gero, tai buvo gražiausias įvartis tais metais. Efektingi buvo ir P. Jegorovo (60 min.) bei G. Kaledinsko (82 min.) įvarčiai. Šią pergalę kiek apkartino žaidimo organizatoriaus P. Glodenio pašalinimas iš aikštės (53 min.).

Žaisdami be P. Glodenio, žalgiriečiai Leningrade 0:2 nusileido „Dinamo“ vienuolikei SSRS taurės varžybose ir 1:1 namie sužaidė su Nalčiko „Spartak“. Pastarojoje dvikovoje R. Lavrinavičius 14 minutę užklupo varžovus staigiu ir netikėtu smūgiu. Deja, vėliau komandos draugams šių savybių pritrūko esant geresnėse padėtyse.

Antrąsyk Vilniuje viešėjusi „Legia“ žalgiriečius, kurių gretose buvo daug jaunimo, nugalėjo 2:0 (0:0).

Nors „Žalgiris“ turėjo ryškią persvarą žaidžiant su Grozno „Terek“ ir Kirovabado „Dinamo“, tačiau varžovus įveikė tik 2:1 ir 1:0. Įdomu, kad pastarosios komandos žaidėjas L. Liubarskis buvo pašalintas iš aikštės, bet teisėjas neužfiksavo rungtynių protokole. Užtat mūsų milicija buvo budri, jam skyrė 10 parų arešto!

Deja, išvyka į Užkaukazę ir Rusiją „Žalgiriui“ susiklostė labai nesėkmingai: Batumyje – 1:1, Leningrade – 0:1, Tbilisyje – 1:2. Laimei, kad neblizgėjo ir pagrindiniai persekiotojai. „Žalgiris“ turėjo 31 tašką, o „Kuban“, „Tekstilščik“ ir Kirovabado „Dinamo“ – po 27.

Toje kelionėje „Žalgiris“ iš Rostovo parsivežė pergalę 1:0, bet 0:2 suklupo Krasnodare. Pavyko atsigriebti Taline – 3:0.

Nors Kazanės „Rubin“ Vilniuje pasirinko žaidimo taktiką 1-4-3-3 ir bandė užvaldyti aikštės vidurį, tačiau žalgiriečiai vieną sykį pralaužė visus varžovų bastionus. Tiesa, tik pavyko priartėti prie vartų, o įvartį P. Jegorovas įmušė galva įžaidus baudos smūgį.

Prieš rungtynes su „Tekstilščik“ žalgiriečiai geriau maitinosi ir susikaupė lemiamai kovai. Svečiai dominavo aikštės viduryje, tačiau mūsiškiai puikiai žaidė aikštės kraštuose. Svečiai pavojingai kėlė kampinius, kamuolį iš užribio išmesdavo tiesiai į žalgiriečių baudos aikštelę. Rungtynių baigtį 72 minutę lėmė R. Biliūno spurtas – 1:0.

Vieno įvarčio pakako, kad „Žalgiris“ 1:0 įveiktų ir Kaliningrado „Baltiką“. Jo autorius saugas R. Leščinskas (8 min.).

Volgograde „Žalgirio“ futbolininkai po lygiųjų 0:0 užsitikrino pogrupio nugalėtojų ir SSRS sporto meistrų vardus. Pralaimėjimas Gomelyje 0:1 jokios reikšmės neturėjo.

Pirmojo pogrupio čempionas „Žalgiris“ (43 taškai) iš viso iškovojo 18 pergalių, 7 susitikimus baigė lygiosiomis ir patyrė tiek pat pralaimėjimų. Įvarčių santykis – 45:23. Ivanovo „Tekstilščik“ atsiliko dviem taškais, Krasnodaro „Kuban“, Ivanovo „Tekstilščik“, Kirovabado „Dinamo“ ir Kazanės „Rubin“ sąskaitoje buvo po 39 taškus, Rygos „Daugava“ ir Tbilisio „Lokomotiv“ – po 36.

Sidabrinis akordas

Į finalinį antrojo ešelono turnyrą pateko tik pogrupių lyderiai. Prieš jį „Žalgirio“ vadovybė rūpesčių nestokojo. Ne visi futbolininkai išsaugojo pirmo rato sportinę formą. Nerimą kėlė kritęs rezultatyvumas, ypač vidurio puolėjų su B. Zelkevičiumi. Jeigu pirmojo rato įvarčių balansas buvo 29:14, tai antrojo – tik 16:9.

Spalio 27 d. pirmiausia teko namuose susitikti su Lugansko „Zaria“, kurios gretose buvo daug žinomų futbolininkų. Jos treneriai matė „Žalgirio“ žaidimą kelis kartus. Deja, mūsiškiams teko stoti į mūšį be jokios žvalgybos.

Abi komandos pasirinko atvirą žaidimą. Atakų bangos ritosi link abejų vartų. Tačiau mūsiškių pastangas lengviau gesino svečių gynėjai, o ukrainiečių kontratakos buvo labai pavojingos. Svečiai suvaržė ir mūsų saugų veiksmus. R. Biliūnui teko padėti saugams, o P. Jegorovui – gynėjams. Įdomi ir atkakli dvikova pasibaigė be įvarčių.

„Zaria“ strategas I. Gorianskis neslėpė savo džiaugsmo. Jis sakė: „Tai buvo tartum taurės rungtynės. Mano komanda sužaidė taip, kaip galėjome tik svajoti.“

Dvylika naujų SSRS sporto meistrų (iš kairės): S.Ramelis, V.Kateiva, A.Žilinskas, P.Jegorovas, B.Zelkevičius, S.Šeibokas, E.Liaudanskas, R.Biliūnas, R.Leščinskas, P.Glodenis, A.Binkauskas, G.Kaledinskas

R.Biliūno (viduryje) šūvis į varžovų vartus

B.Zelkevičiaus (dešinėje) dvikova su Leminakano „Širak“ gynėju

 „Žalgiris-66“. Klūpo (iš kairės): G.Mackevičius, R.Biliūnas, G.kaledinskas, A.Binkauskas, V.Kateiva,  M.A.Verbuchas, B.Zelkevičius, R.Lavrinavičius, P.Glodenis, J.Jurgelevičius. Stovi – komandos gydytojas V.Leimonas, treneris A.Kulikauskas, vyr. treneris J.Vaškelis, treneris Z.Ganusauskas, M.Mazgys, E.Liaudanskas, K.Čepas, P.Jegorovas, A.Žilinskas, S.Šeibokas, J.Kavaliauskas, S.Ramelis, R.Leščinskas, komandos administratorius R.Zelionka

 R.Lavrinavičius

Po keturių dienų į Vilnių atvyko Taškento „Politotdel“ komanda, su kuria pavasarį „Žalgiriui“ teko žaisti. Jos pagrindą sudarė patyrę žaidėjai iš kitų sąjunginių respublikų. Pavojingiausias buvo dešinysis puolėjas Bogdanas Keslo, anksčiau žaidęs Lvovo „Karpaty“ ekipoje.

Nuo kelių pavojingų B. Keslo smūgių išgelbėjo vartininkas V. Kateiva. Atšalus orams, slidžioje ir kietoje aikštėje žalgiriečiai pernelyg skubėjo ir dažnai klydo. Be to, patikimai žaidė svečių gynėjai. Vienintelį rungtynių įvartį 83 min. įmušė penktąsias rungtynes žaidęs ir pasveikęs po traumos K. Čepas.

Deja, atsakomąsias rungtynes Luganske „Žalgiris“ pralaimėjo 0:2. Įvarčius įmušė kairysis puolėjas Igoris Balaba (7 min.) ir saugas Aleksandras Žuravliovas (49 min.). Pirmasis įvartis krito iš labai neįtikėtinos padėties. Tokį smūgį pakartoti gal nepavyktų ir iš šimto kartų.

Vėliau apie šias rungtynes B. Zelkevičius kalbėjo: „Varžovas nebuvo už mus stipresnis. Net esat rezultatui 0:2 mes galėjome nugalėti. Kuo puikiausių progų neišnaudojo K. Čepas ir G. Kaledinskas. Nekalbant jau apie rungtynes Vilniuje, kai R. Biliūnas iš kelių metrų šovė į skersinį.“

Iš Taškento srities „Žalgiris“ parsivežė pergalę 1:0 po 49 minutę P. Jegorovo įmušto įvarčio. Žalgiriečiai kelioms dienoms tapo turnyro lyderiais ir savotiškais „Politotdel“ sirgaliais. Deja, „Zaria“ savo šanso iš rankų neišleido, nugalėjo Uzbekistano komandą ir pateko įSSRS A klasę.

Sezonas skaičių šviesoje

G. Kaledinskas (8 įvarčiai), R. Leščinskas (8) ir A. Žilinskas (1) žaidė visas 36 rungtynes (pastarasis be keitimų), S. Ramelis – 35, B. Zelkevičius – 35 (5), A. Binkauskas ir E. Liaudanskas – po 34, P. Glodenis (7), R. Biliūnas (8) ir P. Jegorovas (7) – po 33, S. Šeibokas – 29, V. Kateiva – 27 (praleido 15 įvarčių), M. Averbuchas – 13 (-10), K. Čepas (1) ir R. Lavrinavičius (1) – po 8, M. Mazgys – 2, A. Bukartas – 1. Vieną įvartį į savus vartus įsimušė rygietis V. Trusovas.

Komandos vyr. treneris Jonas Vaškelis, treneriai – Zenonas Ganusauskas ir Algirdas Kulikauskas.

Pasiekimai ir likimai

Pirmą kartą „Žalgirio“ istorijoje komanda buvo apdovanota medaliais – kuklios išvaizdos, gal net be sidabro. Dvylikai futbolininkų, kurie sužaidė daugiau nei pusę pirmenybių rungtynių, buvo įteikti SSRS sporto meistrų ženkleliai. Trumpai apie visus futbolininkus ir trenerius. Deja, daugumos nebėra tarp gyvųjų.

Dešinysis puolėjas Gintautas Kaledinskas (1942-1998) buvo pripažintas geriausiu 1966-ųjų Lietuvos futbolininku. „Žalgirio“ spalvas 1963-73 gynė 299 kartus, pelnė 24 įvarčius. Futbolininko karjerą 1975 baigė „Elektronikos“ komandoje. 1981-83, 1985-1998 buvo „Žalgirio“ treneris, kai komanda pasižymėjo sąjunginėje ir tarptautinėje arenose. Žuvo autoavarijoje.

Universalus saugas Romualdas Leščinskas (1942-2006). „Žalgirio“ gretose 1963-68 žaidė 166 rungtynes, įmušė 17 įvarčių. 1969 žaidė Vilniaus „Pažangos“, 1970-71 – Kauno „Atleto“ komandose. 1970 subūrė ir treniravo „Atleto“ moterų futbolo komandą, 1973-78 – „Atleto“ studentų komandą. Vėliau dirbo Kauno FM treneriu. Asmeniniame gyvenime turėjo nemažai problemų.

Vidurio gynėjas Algirdas Žilinskas (1938-1984) „Žalgirio“ komandoje sužaidė nuo 1962 iki 1975 metų 498 rungtynes, pelnė 33 įvarčius. 1974 buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. 1976-80 žaidė Vilniaus „Pažangos“ komandoje. 1975-84 dirbo Vilniaus universitete fizinio lavinimo dėstytoju, treniravo „Mokslo“ komandą. Gyvenimo styga nutrūko 1984 12 16 žaidžiant futbolą Pedagoginio instituto sporto salėje.

Kairysis gynėjas (anksčiau kairysis puolėjas) Stanislovas Ramelis. 1959-73 „Žalgiryje“ („Spartake“) rungtyniavo 441 kartą, įmušė 33 įvarčius (visus stipriais smūgiais kaire koja). 1967, 1968 geriausias Lietuvos futbolininkas. 1975-76 Vilniaus „Pažangos“ žaidėjas. 1977-85 „Žalgirio“ treneris, 1973-76, 1985-2002 FM treneris, 2001-2009 – jos direktoriaus pavaduotojas. LSSR nusipelnęs treneris. Jo sūnus Tomas žaidė žinomuose Lietuvos ir užsienio klubuose, atstovavo Lietuvos rinktinei.

Centro puolėjas Benjaminas Zelkevičius (1944). 1963-67, 1969-73 „Žalgiriui“ atstovavo 331 rungtynėse, pelnė 50 įvarčių. 1971, 1972 geriausias Lietuvos futbolininkas. 1968 žaidė Donecko „Šachtar“ (Ukraina) komandoje, 1973-75 – Vilniaus „Pažangoje“. 1973-77 VPI Fizinio auklėjimo k-dros dėstytojas ir „Šviesos“ komandos treneris. 1977-90 Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo prezidentas ir vyr. treneris. 1991-92 FC „Austria“ (Viena) treneris. Vėliau vyr. treneriu ir treneriu dirbo Rusijos, Latvijos komandose. 1979, 1990-91, 1995-97, 2001-2003 buvo Lietuvos rinktinės vyriaus. treneris. Treniruojama „Žalgirio“ komanda 1987 tapo pasaulio studentų žaidynių čempione ir SSRS čempionato bronzos medalių laimėtoja. Lietuvos (1977) ir SSRS (1989) nusipelnęs treneris. 2004 pripažintas geriausiu treneriu per visą Lietuvos futbolo istoriją.

Saugas ir gynėjas Arvydas Binkauskas (1941-1998). 1960-70 „Žalgiriui“ atstovavo 274 kartus, įmušė 27 įvarčius. 1970-74 žaidė Vilniaus „Pažangoje“, buvo jos treneris. Vėliau treniravo „Kibirkštį“. Respublikinės kategorijos futbolo teisėjas.

Dešinysis gynėjas Egidijus Liaudanskas (1946-2013). 1965-67, 69-72 „Žalgiryje“ sužaidė 170 rungtynių, įmušė vieną įvartį. Buvo SSRS jaunimo rinktinės kandidatas. 1968 sezoną praleido Leningrado „Zenit“ atsargoje. 1973 žaidė Vilniaus „Pažangoje“. Vėliau dirbo fizinio lavinimo mokytoju Kėdainiuose ir Dotnuvoje.

Universalusis saugas, komandos dispečeris Petras Glodenis (1943-2003). 1962-66, 1969, 1973-74 „Žalgirio“ gretose žaidė 206 kartus, pelnė 31 įvartį. 1967-68 Donecko „Šachtar“ (Ukraina) komandoje sužaidė 48 rungtynes, įmušė 5 įvarčius. 1972 žaidė Ždanovo „Metalurg“ (Ukraina), 1975-79 – Vilniaus „Aušros“ komandose. Geriausias Lietuvos futbolininkas 1965, 1973 ir vienas geriausių mūsų futbolo istorijoje. Dirbo Radijo matavimo prietaisų gamykloje derintoju. Trūkstant valios savybių, asmeninis ir šeiminis gyvenimas nesusiklostė. Iš gyvenimo pasitraukė Rietave.

Kairiojo krašto puolėjas ir saugas Romas Biliūnas (1938). 1960, 1962-70 „Žalgirio“ vienuolikėje rungtyniavo 233 kartus, įmušė 27 įvarčius. 1971-73 žaidė Vilniaus „Pažangoje“, 1974-86 buvo „Elektronikos“ žaidžiantysis treneris.

Saugas Pavelas Jegorovas (1939). Kilęs iš Chabarovsko (Rusija), studijavo KPI ir žaidė Kauno „Bangos“ komandoje. 1963-68 „Žalgiriui“ atstovavo 166 kartus, įmušė 16 įvarčių. Vėliau žaidė Irkutsko „Aeroflot“, Rusija (1968-69), Gardino „Neman“, Baltarusija (1970-71), Vilniaus „Pažangos“ (1971-80 žaidžiantysis treneris) komandose, treniravo Vilniaus universiteto futbolo komandą. Sunki liga prikaustė prie lovos.

Vidurio gynėjas Simonas Šeibokas (1942). 1964 buvo pakviestas į „Žalgirį“ iš Kauno „Atleto“. Per ketverius metus sužaidė 37 rungtynes. Vėliau žaidė Ukmergės „Vienybės“ ir Vilniaus „Pažangos“ komandose. 1969-74 Vilniaus universiteto Fizinio lavinimo katedros mokytojas, nuo 1975 įvairių Kauno mokyklų fizinio lavinimo mokytojas.

Vartininkas Vincas Kateiva (1942). 1964-67, 1970-71, 1974-75 „Žalgirio“ vartus saugojo 220 kartų, praleido 179 įvarčius. 1968-69 atstovavo Minsko „Dinamo“ (Baltarusija), 1973, 1976-84 Vilniaus „Pažangai“. Vėliau dirbo treneriu Pabradės „Modulio“, Vilniaus „Alsos-Panerio“, „Gariūnų“ komandose, futbolo mokykloje. Treniravo Lietuvos jaunių rinktines, buvo „Žalgirio“ futbolo klubo vartininkų treneris.

Vartininkas Michailas Averbuchas (1938-2009). Į „Žalgirį“ pakviestas 1962 iš Charkovo „Avangard“ (Ukraina). Anksčiau žaidė Maskvos „Spartak“, tapo SSRS čempionu ir sporto meistru. „Žalgirio“ vartus 1962-68 saugojo 158 rungtynėse, praleido 199 įvarčius. Pasižymėjo atremiant kamuolius, skriejančius į viršutinę vartų plotą.

Dešinysis gynėjas ir puolėjas Kazimieras Čepas (1940-1983). 1962, 1965-68 „Žalgiryje“ sužaidė 65 rungtynes, pelnė 14 įvarčių. Savo sportinį kelią pradėjo žaisdamas gynėju sostinės komandose. Sugrįžo į „Žalgirį“ iš Klaipėdos „Granito“, kur pakeitė specializaciją. 1964 jis žaidė tik 10 rungtynių ir įmušė 4 įvarčius. Tačiau buvo suteiktas SSRS sporto meistro vardas. 1965 „Granite“ rungtyniavo 5 kartus, rezultatyvus buvo sykį. Užtat tais metais blykstelėjo „Žalgiryje“ – per 25 rungtynes varžovų vartininkus nuginklavo 9 kartus. Deja, vėliau komandoje nepasižymėjo drausmingumu. 1968 atsidūrė Irkutsko „Aeroflot“ (Rusija), o 1971-73 atstovavo Tomsko „Tomles“. Žaisdamas šiose Sibiro komandose įmušė net 56 įvarčius. Baigęs sportinę karjerą dirbo „Tomles“ administratoriumi. Sunkių gyvenimo išbandymų neatlaikiusi jo širdis nustojo plakti nesulaukus 43-iojo gimtadienio.

Saugas Romualdas Lavrinavičius (1941). „Sidabriniame“ „Žalgirio“ sezone sužaidė tik vienerias pilnas rungtynes, tačiau kelis kartus sugebėjo gerai asistuoti komandos draugams užbaigiant atakas. Kitais metais žaidė 12 rungtynių, įmušė 2 įvarčius. 1968-74 atstovavo Klaipėdos „Atlanto“ meistrų kolektyvui. Baigęs LVKKI (1970) ir Maskvos aukštąją trenerių mokyklą (1980) sėkmingai darbavosi Klaipėdos, Kėdainių ir Kauno komandose. Treniravo Lietuvos jaunių ir moksleivių rinktines, buvo trenerio asistentas nacionalinės rinktinės. Ilgametis LFF Vykdomojo komiteto narys. Nenuilstantis futbolo veteranas, dar pasirodantis aikštėje.

Gynėjas ir saugas Mečislovas Mazgys (1946). 1966-69 „Žalgiryje“ sužaidė 42 rungtynes, tačiau trūko pastovumo. Vėliau žaidė Gardino „Chimik“ (Baltarusija) ir sostinės „Pažangos“ bei „Aušros“ komandose.

Dešinysis gynėjas Algimantas Bukartas (1946) „Žalgirio“ vienuolikėje 1966 sužaidė vienerias rungtynes, 1968 – keturiolika, kai nebuvo „etatinio“ E. Liaudansko. Tačiau puikiai pritapo prie Klaipėdos „Atlanto“. 1970-76 jam atstovavo 205 kartus, pelnė 9 įvarčius. Vėliau buvo sumanus Klaipėdos kino teatrų direkcijos ir kino filmų nuomojimo kontoros vadovas ir kt. Prisidėjo prie „Sirijaus“ futbolo klubo įsteigimo.

Vyresnysis treneris Jonas Vaškelis (1927-2002). Žaidė futbolą Marijampolės ir Kauno komandose. 1953 – KPI, 1955-65 – KKI, 1966-67 – Vilniaus „Žalgirio“ meistrų futbolo, 1968-76 – KPI regbio komandų vyr. treneris. 1951-55, 1968-76 KPI dėstytojas, vyr. dėstytojas, 1955-66 – KKI vyr. dėstytojas, 1976-87 įvairių Kauno vidurinių mokyklų fizinio lavinimo ir techninių darbų mokytojas. Lietuvos futbolo (1962), daugkartinis ledo ritulio ir regbio čempionas. LSSR nusipelnęs treneris (1966), respublikinės kategorijos futbolo teisėjas.

Treneris Zenonas Ganusauskas (1920-1993). Žaidė saugu ir puolėju Kauno „Tauro“, „Spaudos fondo“, 1945-46 Vilniaus „Dinamo“, 1946 Lietuvos rinktinėje SSRS III grupės pirmenybėse. 1947-57 „Spartako“ meistrų komandai atstovavo 252 kartus, įmušė 37 įvarčius. 12 k. (1945, 1947-49, 1956) atstovavo Lietuvos rinktinei. Žaidė Kauno „Spartako“, „Tauro“, „Dinamo“, Vilniaus „Spartako“, 1949-50 Maskvos „Spartak“ komandose, 1948 SSRS ir Čekoslovakijos ledo ritulio draugiškų rungtynių dalyvis, 6 k. Lietuvos ledo ritulio čempionas. 1956-60, 1963-67, 1971-76 Vilniaus futbolo komandų treneris, 1961-62, 1967-68 vyr. treneris. LSSR nusipelnęs treneris (1960).

Treneris Algirdas Kulikauskas (1933). Futbolą pradėjo žaisti Marijampolėje. 1951-52 žaidė Vilniaus „Dinamo“, 1953-65 Vilniaus „Žalgirio“ („Spartako“; 356 rungtynės, 9 įvarčiai), 1966-73 – „Elektronikos“ (ir treneris) komandose. 1966-67 Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandos treneris, 1967-76 – Resp. VJSM futbolo vyr. treneris, 1977-79 – Vilniaus „Žalgirio“ futbolo meistrų komandos viršininkas, 1979-83 – Vilniaus SRT sporto vadovas, 1981-82 – Ukmergės „Vienybės“, 1988-90 – Marijampolės „Sūduvos“ komandų vyr. treneris, 2002-2005 Kazlų Rūdos „Šilo“ treneris, vadovas. 1956 Respublikos rinktinei SSRS tautų spartakiadoje Maskvoje atstovavo 5 kartus. Žaidė SSRS B klasės rinktinėje, 1958 SSRS antrojoje rinktinėje (2 k.), 1959 SSRS olimp. ir I rinktinėse po kartą žaidė treniruočių pobūdžio rungtynėse. Pirmasis Lietuvoje subūrė ir treniravo moterų futbolo komandą. LSSR nusipelnęs treneris (1973).

Dalyviai apie „sidabrinį“ sezoną ir nuosmukį

R. Biliūnas: „Man jis tikrai buvo puikus. Komanda tikrai buvo verta patekti į SSRS A klasę. Mažieji sidabro medaliai ir SSRS sporto meistro vardas tik iš dalies mane patenkino, nes sužaidžiau bene geriausią savo sezoną. Tiesa, prieš finalinį turnyrą atvažiavo kažkoks veikėjas iš Maskvos su ukrainietiška pavarde ir mums pasiūlė su „Zaria“ sužaisti abu kartus lygiosiomis. Mat buvo tikimasi, kad abi komandos lengvai nugalės Taškento „Politotdel“. Surinkus po lygiai taškų, „Zaria“ ir „Žalgirį“ būtų proteguojama į elitinę grupę. Kiek žinau, su „Žalgirio“ vadovais jam susitarti nepavyko, tad teko kovoti garbingai. Komandos branduolį, kaip reta, sudarė tik 14 futbolininkų. Buvome gerai susižaidę. Išskyrus K. Čepą, išvengėme traumų. Tiesiog neįsivaizduoju, kaip Vilniuje į „Zarios“ vartus neįmušiau „mirtino“ įvarčio.

Kitais metais, kaip ir prieš tai, treneris J. Vaškelis mažai dėmesio skyrė fiziniam pasirengimui. Pavasarį žaidimas visai „nesiklijavo“, prie to prisidėjo dar ir permirkusios aikštės.

Čempionato pradžia buvo siaubinga. Trūko žaidimo organizatoriaus P. Glodenio, išvažiavusio į Donecką. Puolėjai individualiu žaidimu neblizgėjo. Aš įmušiau 5 įvarčius, K. Čepas – 4, o B. Zelkevičius gal tik vieną. Užėmėme tik 15 vietą pogrupyje. Niekas nepasikeitė ir stojus prie komandos vairo Z. Ganusauskui.

1968 metais „Žalgirį“ paliko penki pagrindiniai futbolininkai. Komanda nukrito viena vieta žemyn. Tačiau po metų į komandą sugrįžo keli „sūnūs paklydėliai“, buvo gabaus jaunimo. Pogrupyje buvome pirmi, tik labai nepasisekė finaliniame turnyre Simferopolyje. Prie mūsų labai priekabiavo teisėjai. Tokia komanda Lietuvoje atsirado tik po keliolikos metų.“

V. Kateiva: „Aš manau, kad didžiausi nuopelnai dėl 1966-ųjų sėkmės priklauso buvusiam strategui Serafimui Cholodkovui, kuris komandoje nuosekliai dirbo nuo 1963 metų. Jis neblogai parengtą komandą perdavė 1966 metų pavasarį. Iš esmės kolektyvas buvo monolitinis, visi siekėme sporto meistrų vardų ir patekimo į A klasę.

 Kitais metais kai kurie vaikinai pernelyg atsipalaidavo, gal jautėsi savo tikslą įgyvendinę. Lietingu oru stovykloje Pietuose net į treniruotes ne visada eidavo. Naujasis treneris buvo daug kam atlaidus ir pats pavyzdžio nerodė.

Aš po metų išvažiavau į Minską dėl daugelio užkulisinių dalykų. Dažnai premijos „nuplaukdavo“ neaiškiems tikslams. Norėjau žaisti aukštesnio lygio komandoje. Tikrai nesuklydau, ten aplinka buvo visai kitokia. Be abejo, gavau tiek pinigų, kiek priklausė. Kai sugrįžau situacija „Žalgiryje“ keitėsi. Komandą pradėjus remti Vilniaus statybos trestui (vadovas Kostas Kalinauskas) pagerėjo sąlygos ir materialiai.“

B. Zelkevičius: „1966-ųjų sezonas buvo puikus komandai ir man. Lugansko „Zaria“ buvo turtingesnė, daugiau turėjo geresnių žaidėjų, todėl ir pateko į A klasę. Po sėkmingo pasirodymo dažnai būna atoslūgis. Ir man 1967 metai buvo nekokie. Komandoje mikroklimatas pablogėjo. Apie tai nenoriu kalbėti.

Į Donecko „Šachtar“ mane pakvietė. Žinoma, negalėjau atsisakyti žaisti aukštesniame lygyje ir save išbandyti. Pirmame rate viskas klostėsi kuo puikiausiai. Komandoje buvę lietuviai P. Glodenis ir A. Stankevičius taip pat žaidė pagirtinai. Išėjus iš komandos Valerijui Lobanovskiui pasikeitė ir mano padėtis. Buvau kviečiamas į Dnepropetrovsko „Dnepr“, bet pasirinkau kelią į namus.“

R. Lavrinavičius: „1966 metais „Žalgiryje“ sužaidžiau ketvirtadalį rungtynių skaičiaus, todėl įvykdžiau kandidato į sporto meistrus reikalavimus. Patiko trenerio J. Vaškelio lankstumas ir pasirenkama žaidimo taktika, kuri dažnai būdavo labai neparanki varžovams.

Šį trenerį pažinojau nuo 1962 metų, kai tapome Lietuvos čempionais su Kauno „Atletu“. Jis buvo labai intelektualus ir muzikalus žmogus. Manau, kad vienas geriausių futbolo taktikos specialistų Lietuvoje. Kiek žinau, jis vyr. trenerio posto neteko labiau dėl Maskvos „rankos“ nei dėl komandos rezultatų.

1967 m., kai antroje sezono pusėje komandos vairą perėmė Z. Ganusauskas, bendros kalbos neradau. Jis buvo geras praktikas, bet „sausas“ ir komandos gyvenime, ir taktikos srityje. Daugiausia žaidžiau dublerių vienuolikėje. O po sezono su Vytautu Lydeka buvome pakėlę „sparnus“ į Ordžonikidzės „Spartak“. Mane pasigavo Klaipėdos „Atlanto“ atstovai ir įkalbėjo tenai žaisti“.

Trumpas komentaras

Kaip matyti, po sėkmingo sezono „Žalgiris“ atsidūrė kryžkelėje. Vieniems žaidėjams sporto meistrų vardai buvo sportinių pasiekimų viršūnė, kiti pasijuto galintys svetur pasiekti daugiau, o tretiems atsirado galimybė užsidirbti net žemesnio lygio kitose SSRS komandose. Prasidėję nesutarimai kolektyvo viduje dar labiau padidino įtampą.

Netrukus mūsų futbole, kaip ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, išplito komandų rėmimas nelegaliu būdu – daugiausia „mirusių sielų“ sąskaita. Daugelis buvusių žalgiriečių (net su aukštuoju išsilavinimu) atsidūrė sostinės „Pažangos“ komandoje, kur buvo įforminti darbininkais – šaltkalviais, remontininkais, suvirintojais, elektrikais ir kt. Niekada nepasirodę darbo vietoje jie gaudavo ir premijas už viršytus gamybinius planus.

Tokia tendencija greitai išplito ir visoje Lietuvoje. Jaunimas jau nebesiveržė nei į „Žalgirio“, nei į Klaipėdos „Atlanto“ meistrų kolektyvus, nes net rajonų komandose materialinė padėtis buvo ne ką blogesnė. Be to, lengviau buvo gauti butus ir talonus lengviesiems automobiliams.

Skendint nepasiteisinusių reformų liūne (kompleksinė komandų įskaita, priverstinis jaunų žaidėjų skaičiaus jose didinimas ir kt.), futbolas pateko į gilią krizę. Dėl to sporto karaliaus sostą nesunkiai užvaldė krepšinis.

Daug prie to dar prisidėjo, kad krepšininkai liko respublikos patriotais ir į kitas SSRS komandas nebėgo. Futbolininkams pritapo „sūnų paklydėlių“ etiketės, o tai prilygo tėvynės išdavystei.

Atgal