VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

07.13. Kunigas – Jurgis Kazlauskas (3): Iš pelenų prikelta Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia

Dr. Aldona Vasiliauskienė

 

Ankstesniame „Lietuvos aido“ numeryje rašyta apie Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje (nuo 1997 m.), Kirdeikių Šv. Jono Krikštytojo parapijoje (nuo 1997 m.), Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje (nuo 2009 m.) ir Kuktiškės Šv. Jono Krikštytojo parapijoje su koplyčia Kvykliuose (nuo 2015 m.) besidarbuojantį energingą kunigą Jurgį Kazlauską, kuris šįmet mini ketvirtį amžiaus tarnystės Dievui ir žmonėms jubiliejų.

Didžiausias kunigo J. Kazlausko indėlis Lietuvos Bažnyčios istorijai – sudegusios Labanoro bažnyčios atstatymas.

Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia ir parapija

Vilniaus vyskupijoje esanti Labanoro bažnyčia žinoma nuo 1522 metų. 1675 m. vyskupo vizitacijos protokole minima sena, begriūvanti Labanoro bažnyčioje, kurioje yra stebuklingu laikomas Marijos Sopulingosios paveikslas. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1726 07 30–1794 06 28) pasenusios bažnyčios vietoje 1768 m. pastatė naują. Tačiau po trisdešimties metų, t. y. 1798 m., bažnyčia sudegė. 1818–1820 metais parapijiečių lėšomis atstatyta. 1849 m. stogas uždengtas malksnomis. 1889–1889 metais klebono Kazimiero Bandzevičiaus iniciatyva bažnyčiai pristatytas bokštas, įsigyti nauji vargonai, varpas, pastatyta varpinė, prieglauda. Varpinė kvadratinio plano, turinti tris tarpsnius, kuriuos jungia stogeliai. Kiekvienas tarpsnis į viršų siaurėja. Trečiame tarpsnyje – žalvarinis varpas, 1805 m. nulietas Johano Samuelio Vėnerio Vilniuje.

Labanoro bažnyčios restauravimas

2006–2007 m. Kultūros paveldo departamentui ir rajono savivaldybei kooperuojant lėšas buvo restauruota varpinė, o 2008 m. pradėti bažnyčiospastato konstrukcijos tvarkymo darbai. Sutvarkyti pamatų įtrūkimai ir cokolis, kritulių nuvedimo sistema. 2009 m. vasarą bažnyčia restauruota: nudažytas bažnyčios fasadas, restauruotos medinės fasado detalės. Senas bažnyčios stogas pakeistas autentiška gontų stogo danga. Atstatyti bokšteliai uždengti varine skarda, pakeisti sienų apatinio vainiko fragmentai.

Bažnyčios restauracijai Kultūros ministerija skyrė 680 tūkst. litų, Švenčionių rajono savivaldybė – 122 tūkst. litų.

Įdomiausias ir turtingiausias buvo rytinis bažnyčios fasadas su liaudiška drožyba papuoštais arkiniais langais ir vienaaukščiais priestatais, kuriuos viršuje originaliai užbaigė dengti balkonėliai.

Architektūros paminklu įvardytoje bažnyčioje menkaverčių kūrinių nebuvo. Bažnyčios viduje prie sienų buvo pritvirtinta per 30 vertingų paveikslų. Neįkainojamos vertės (jie neįvertinti pinigine išraiška, nors autoriai nurodo įvairias sumas) šoninio altoriaus paveikslas „Šv. Teresės ekstazė“ (XVII a. pr. ir XVIII pab.).

Restauruota Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia neilgai džiugino žmones.

Bažnyčios gaisras

2009 m. gruodžio 21 d. naktį bažnyčia sudegė, liko tik varpinė ir apanglėjusi, bet nesudegusi Jėzaus Nazariečio skulptūra. Apie šį įvykį plačiai rašyta spaudoje, Delfi internetiniame puslapyje. Išskirtinai daug straipsnių publikuota Labanoro bažnyčios atstatymo tema, atlaidams bei šventėms, vykusioms Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje ir parapijoje, o taip pat kun. Jurgio Kazlausko veiklai nušviesti. Jo dvasiniams pamąstymams atskleisti daug dėmesio skyrė „Švenčionių krašto“ redaktorius, fotomenininkas poetas Algis Jakštas, kurį galima pavadinti – Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios ir parapijos metraštininku (šiame straipsnyje pasiremta daugeliu jo pateiktų faktų).

Švenčionių rajono policijos vadovas Arvydas Sinis labai išgyveno, kad nei policija, nei gaisrininkai nenustatė tikrųjų gaisro priežasčių. O žmonės, pasak kun. Jurgio Kazlausko, visada spėlioja, kuria legendas ir net į jas įpina kunigo vardą...

Bažnyčios atstatymas

Klebonas Jurgis Kazlauskas, tapęs bažnyčios atstatymo iniciatoriumi, itin daug nuveikė iš pelenų prikeldamas Labanoro bažnyčią. Autentiškas šventovės vidus (altoriai, pulpitas – vieta, iš kurios skelbiamas Dievo Žodis) atkurti iš nuotraukų. Gaisro nepaliesta varpinė statytojams tapo gyvu pavyzdžiu, neleidžiančiu nukrypti nuo architektūros stiliaus. Bažnyčios atstatymo darbai prasidėjo 2010 m. pradžioje. Į juos įsijungė kitas bažnyčios atstatymo iniciatorius – Labanoro seniūnas Vincas Jucys, noriai prisidėjo vietos gyventojai, verslininkai, visos Lietuvos tikintieji. Nemažą sumą skyrė Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė ir Švenčionių rajono savivaldybės taryba su meru Vytautu Vigeliu. Bažnyčios atstatymo sąmatoje akis rėžė beveik 3 milijonų litų suma. Labanorietis Rinardas Goda, su šeima gyvenantis Vilniuje, paaukojo 100 tūkstančių litų – pervedė pinigus į Labanoro bažnyčios atstatymo sąskaitą. Pasakojama, kad jis, atvykęs į Labanoro gaisravietę ir pamatęs  ašarų pilnomis akimis žmones, rankomis žarstančius pelenus, šio reginio buvo tiek giliai sujaudintas, kad pažadėjo finansinę paramą bažnyčios atstatymui.

Iš visų aukotojų „kunigą J. Kazlauską ypač sujaudino devyniasdešimtmetės senolės,Sibiro tremtinės Onos Atkočiūnaitės iš Dusetų miestelio (Zarasų r.)apsisprendimas paaukoti 16 tūkst. lt., kitaip tariant, – viso gyvenimo santaupas.

Svariai prie bendro parapijos rūpesčio prisidėjo dar 2004 m. susikūręs vokalinis ansamblis INMEZZO (Lina Urniežiūtė, Ilona Plavgo, Aušra Stasiūnaitė ir vargonininkė Renata Marcinkutė). Po bažnyčios gaisro surengė Lietuvoje apie 50 koncertų, garsinusių Labanorą ir skatinusių aukoti bažnyčios atstatymui.

2010 m. gegužės 8 d. būsimojo altoriaus vietoje įmūryta simbolinė kapsulė. Čia kun. J. Kazlauskas užkasė ir žemių saują, atvežtą iš Šventosios Žemės. Simbolinės kapsulės įmūrijimas konstatuotas kaip oficiali bažnyčios atstatymo pradžia.

Bažnyčios atstatymo darbus vykdė generalinis rangovas – bendrovė UAB „Vidista“ (direktorė Vida Maišėnienė). „Vidistai“ buvo įteiktas pašventintas bažnyčios projektas. Bažnyčia, senosios pavyzdžiu, atstatyta iš 20 centimetrų storio rastų. Darbai vyko labai spėriai.

Kunigas Jurgis yra kalbėjęs: „Gyvenime būna labai stiprių akimirkų,kurios palieka neišdildomą įspūdį. Viena tokių akimirkų – kai mes su Vincu (Labanoro seniūnu),stovėdami šalia degančios bažnyčios,prašnekome apie jos atstatymą. Matyt,tie žodžiai buvo Dievo įkvėpti. Ir nors reikėjo daug įveikti kliūčių, kol tie žodžiai išsipildė, bet tai buvo kelias, kuriuo ėjome Dievo pakviesti. Ir su Dievo,su visos Lietuvos žmonių pagalba pastatėme naują bažnyčią. Labanoro parapija yra išskirtinė,tad bažnyčia čia turi būti. Ir Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis tą suprato ir mums daug padėjo. Jis mus visur palaikė“.

Kol buvo statoma bažnytėlė, žmonės meldėsi klebonijoje įrengtoje koplyčioje. 

Atgimstančioje, laikina stogo danga saugomoje, langų, durų, grindų, bokštų ir kryžių dar neturinčioje Labanoro bažnyčioje pirmos šv. Mišios aukotos 2011 m. liepos 8 d.

Menininkė, bažnytinių vėliavų kūrėja – siuvinėtoja Margarita Čepukienė pasiūlė neįprastą dalyką: koplytėlės laikinam altoriui, prie kurio po gaisro visąlaik buvo aukojamos šv. Mišios, išsiuvinėti Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Pajutęs geradarės dvasingumą ir parapijiečių prielankumą, klebonas pritarė jos troškimui sukurti paveikslą didžiajam altoriui. Žuvusysis liepsnose buvo stebuklingas, sukurtas lydint maldai širdyje, pakrautas visuotinėmis maldomis. Ypatingas bus ir naujasis.

 Labanoras garsėja trimis unikaliais išsiuvinėtais paveikslais – Margaritos Čepukienės darbais: Popiežiaus šventojo Jono Pauliaus II, Marijos ir Juozapo. Popiežiui lankantis Lietuvoje, M. Čepukienė kartu su mokslo, kultūros bei meno atstovais dalyvavo susitikime su šventuoju Tėvu Šv. Jonų bažnyčioje. Popiežius, praeidamas pro šalį, paėmė jos ranką ir pažiūrėjo į akis. Tą minutę Margarita širdyje ir pasižadėjo sukurti Popiežiaus portretą.

Reikia pasakyti, kad Popiežiaus portretas yra unikalus – ant atvaizdo kaklo kabo kryželis, rastas sudegusios antrosios bažnyčios pelenuose. Šis kryželis puošė ugnyje žuvusio paveikslo Stebuklingosios Dievo Motinos Marijos kaklą. „Pelenuose surasti nedidelį kryželį – irgi unikalu“, sako klebonas Jurgis, visur įžvelgdamas daug stebinančių dalykų. Naująjį paveikslą 2015 m. rugsėjo 8 d. pašventino Kaišiadorių vyskupijos kancleris kun. Gediminas Tamošiūnas. Dera priminti, kad menininkė Margarita Čepukienė sukūrė ir Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios vėliavą, kuri pašventinta 2010 m. rugsėjo 8 d. Lygiai po ketverių metų, t. y. 2014 m. rugsėjo 8 d., Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaiduose vysk. J. Matulaitis pašventino menininkės sukurtą Šv. Juozapo paveikslą, skirtą vienam iš šoninių Labanoro Šv. Juozapo bažnyčios altorių – „Angelo apsireiškimas Juozapui“. Pažymėtina, kad abu šoninius altorius mecenavo Keršių šeima: Gediminas ir Daina Keršiai ir jų vaikai Emilija, Mykolas ir Jonas.

Garsus dailininkas Gintaras Gesevičius drauge su menininkais buvo surengęs labdaros vakarą ir daugiausia paaukojusiesiems dovanojo savo paveikslų, surinktas lėšas skirdamas Labanoro bažnyčios antikvarinių kryžiaus kelių restauracijai.

Sparčiai besikeičiančios ir gražėjančios bažnyčios altorius konsekruotas 2011 m. rugsėjo 10 d. per didžiuosius Labanoro parapijos atlaidus – Labanorinę, skirtus Švč. Mergelės Marijos Gimimui. Naująją (jau trečiąją) bažnyčią pašventino ir altorių konsekravo vyskupas Juozas Matulaitis.Vyko pirmosios Padėkos Mišios už geradarius, aukojusius lėšas bažnyčiai atstatyti. UAB „Vidista“ vadovė Vida Maišėnienė vyskupui J. Matulaičiui įteikė simbolinį naujos bažnyčios raktą, o parapijos klebonui kun. Jurgiui Kazlauskui – statybos metriką.

Garsus dailininkas Gintaras Gesevičius drauge su menininkais buvo surengęs labdaros vakarą, ir daugiausia paaukojusiesiems dovanojo savo paveikslų, o surinktas lėšas skyrė Labanoro bažnyčios antikvarinių kryžiaus kelių restauracijai.

Bažnyčios teritorijoje – dekoratyviniai augalai

2012 m.gegužės 8 d. Kaišiadorių vyskupijos Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonas kun. Jurgis Kazlauskas organizavo gražią ir prasmingą šventę: minint dvejus metus nuo kapsulės, liudijančios sudegusios bažnyčios atstatymą, užkasimo, bažnyčios teritoriją papuošti – apsodinti dekoratyviniais augalais.

Teritorijos apsodinimo projektą parengė Kiminų šeima iš Linkmenų. Kunigui Jurgiui Kazlauskui ši šeima buvo žinoma. Jų dukraAistėKirdeikiuose Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje priėmė pirmąją šv. Komuniją, o po keliolikos metų kun. J. Kazlauskas ją sutuokė. Tad kunigas ir kreipėsi į ją pagalbos, juolab, kad Aistės Kiminaitės baigiamasis studijų darbas vadinosi „Šventoriaus apželdinimas“. Tad kunigas ir pasakė: „Dabar realizuok teoriją praktikoje“. Merginos tėvai augina daug įvairių dekoratyvinių augalų. Kunigui paprašius suprojektuoti šventorių, Aistė Kiminaitė atsivežė tų puošybai skirtų augalų ir pati sudėliojo. Talkininkams tereikėjo tik iškasti duobutę, pasodinti padėtą dekoratyvinį augalą ir jį palaistyti.

Klebonas pasakoja, kad vienas – ypatingas medelis – auga labai sakralioje vietoje. Už bažnyčios, kur užkasti šventoriuje surinkti kažkada šioje vietoje laidotų žmonių kaulai. Tas augalas – tulpmedis. Jį, sekmadienį, po šv. Mišių, sodino parapijiečiai, duobę užberdami rankomis, kad tų, gaisro metu paviršiun iškilusių žmonių kauliukai ramiai ilsėtųsi. Kadangi šventoriuje kažkada buvo laidojama, todėl stengtasi nieko nedaryti – išlaikyti sakralumą. Tulpmedis sodintas tikslingai, kad žydėdamas džiugintų žmonių dvasią.

Po šv. Mišių ir koncerto prieš medelių bei žalumynų sodinimo akciją, klebonas kun. Jurgis Kazlauskas dėkojo visiems atvykusiesiems į šventę, kvietė kiekvieną pasodinti po medelį ar žalumyną, kurie jau išdėstyti architekto nustatytose vietose – tereikia išsikasti duobę, pasodinti ir palieti vandenėliu. „Mes pasižadame juos laistyti ir prižiūrėti,juos savo malone iš dangaus laistys ir Aukščiausiasis, kad po kurio laiko atvykę pamatytumėte, kiek jie paūgėjo,kad galėtumėte juos parodyti savo vaikams ir vaikaičiams,kad ir juos tie jūsų sodinti medeliai ar krūmeliai trauktų atvykti į nepakartojamą Labanorą. Pasakykit vaikams ir vaikaičiams,kad jų garbei pasodintas augalas,kad tie,kurie išvykę į užsienius ir nors trumpam grįžę,panorėtų pamatyti savo medelį, gal jis privers liktis Lietuvoje“, – kalbėjo klebonas, kviesdamas darbui ir primindamas, kad laisvanoriškos aukos už sodinukus bus panaudotos bažnyčios atstatymui. Kiekvienas aukotojas gavo specialiai parengtą padėką su įrašyta aukos suma. Galima paminėti, kad straipsnio autorė irgi dalyvavo medelių sodinime ir kad jos pasodintas, parapijiečių gerai prižiūrimas medelis nepaprastai gausiai lapoja.

Kryžiaus keliai ir paveikslai „Labanoro gėlės“

2014 m. rugsėjo 8 d. buvo pašventintos Kryžiaus stotys, kurias sukūrė Teresė Blažiūnienė su dukra Akvile. Kryžiaus stotys – unikalios tuo, kad sukurtos iš sudegusios bažnyčios gaisravietėje rastų daiktų, daugiausia – vinių.

Išsaugotos vinys iš senosios bažnyčios įamžintos dailininkės Teresės Blažiūnienės paveiksluose.Tie paveikslai – „savotiška žinia iš praeities – ateities kartoms“.

O 2017 m. presbiterijoje atsirado įdomūs paveikslai iš apdegusių liturginių drabužių likučių. Pačiais nuoširdžiausiais žodžiais klebonas J. Kazlauskas kalba apie restauratorės Teresės Blažiūnienės paveikslų, simboliškai pavadintų „Labanoro gėlėmis“ unikalumą: „Žiūrėdamas į šiuos paveikslus,aš galvoju, kad Dievas žmonių nepalieka be vilties. Prieš 7 metus,stovėdami ant sudegusios bažnyčios pelenų,gyvenome viltimi... Po 7 metų Teresės paveiksluose pražydusiosLabanoro gėlėsdžiugina mane ir,tikiuosi, dar daug ką pradžiugins... Anuomet,vilkėdamas arnotą,kurio detalės sugulė į paveikslą,kunigas čia meldėsi. Dabar paveiksluose tie arnotai,tegul tik jų detalės, sugrįžo ten,kur pridera – prie altoriaus“.

Parapijos muziejus

Labanore yra dar vienas svarbus objektas – parapijos muziejus. 2013 m. gavus finansavimą projektui „Labanoro parapijos muziejaus įkūrimas Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje“, pradėtas muziejaus steigimo procesas. Jis radosi gaisro metu išlikusioje varpinėje. Daugelis eksponatų primena ne tik ugnies sunaikintą bažnyčią, bet ir skleidžia dvasingumą. Talkos metu pelenuose radę net mažytę detalę, žmonės nešė ją klebonui. Jis viską kaupė. Kun. J. Kazlauskas sako: „Trečioji Labanoro bažnyčia gyvena savo gyvenimą,kuria savo istoriją,o įsteigtame muziejuje bus eksponuojamos antrąją bažnyčią, kurią 2009 m. pabaigoje sunaikino ugnis,primenančios relikvijos. Žinoma,galima buvo eiti lengvesniu keliu – visa tai,kas liko po gaisro,užkasti po naujai statoma bažnyčia. Bet mes viską išsaugojome ateičiai. Tikiuosi,kad varpinėje įkurtas muziejus bus dar viena sakralinė vieta Labanore“. 2013 m. perLabanorines (šv. Mišias aukojo vysk. emeritas JuozasMatulaitis, Molėtų dekanas mons. Kęstutis Kazlauskas, Daugų parapijos kleb. Vidas Jelinskas) vyskupas pašventino muziejų ir visus į jo vidų pakvietė varpeliu, išlikusiu per gaisrą.

Mecenatų ir talkininkų įvertinimas

Dar būtina akcentuoti klebono J. Kazlausko sumąstytą Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios atstatymo mecenatų, talkininkų, menininkų įamžinimą ir pagerbimą. Tai skulptūrėlė „Gerumo angelas“, kurią sukūrė labanoriškiai menininkai Marijos ir Arūno Vaitkų šeima (skulptorius– Arūnas, Marija – dažytoja).

„Gerumo angelas“ atlaidų metu įteikiamas asmenims, nusipelniusiems bažnyčiai ir parapijai. Pirmasis „Gerumo angelas“ 2012 m. buvo įteiktas vyskupui Juozui Matulaičiui – be vyskupo pritarimo ir palaikymo nebūtų pastatyta bažnyčia.„Gerumo angelas“ buvo įteiktas labanoriškei Veronikai Taunytei. Ši šimtametė, neturėdama artimų giminaičių, Labanoro bažnyčios atstatymui paaukojo savo butą ir išvažiavo gyventi į senelių namus. Už butą gautais pinigais buvo apmokėtos altorių įrengimo išlaidos. Veronika Taunytė neilgai užsibuvo senelių namuose. Sužinojus apie jos mirtį, jos palaikai iš Pivašiūnų buvo atsivežti į Labanorą ir iškilmingai palaidoti Labanoro parapijos kapuose. Pastatytas ir koplytstulpis su užrašu „ Labanoro bažnyčios geradarė“. 2013 m. vysk. Juozas Matulaitis ir klebonas Jurgis Kazlauskas „Gerumo angelą“ įteikė Švenčionių rajono merui Vytautui Vigeliui ir Labanoro seniūnui Vincui Jusiui. 2014 m. jį gavo Margarita Čepukienė ir Keršių šeima (tai jau 8-tas apdovanojimas). „Gerumo angelu“ apdovanoti ir kiti, įsijungusieji į bažnyčios atstatymo darbus.

Be „Gerumo angelo“, įsteigti atminimo medaliai.

Niekada nepristingantis gražių idėjų Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonas kun. Jurgis Kazlauskas geba jas įgyvendinti į šią veiklą pasitelkdamas ne tik parapijiečius, bet ir daugelį kitų, kuriuos uždegasavo rūpesčiu, vedančiu į svarbiausią tikslą – parapijos dvasinį klestėjimą.

Dėmesys kunigui Jurgiui Kazlauskui

Plati kun. J. Kazlausko veikla sulaukė įvertinimų: 2005 m. jis tapo konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatu, apdovanotas Utenos rajono savivaldybės simboliu (atminimo ženklu) „Utenai – 750“ (2011 m.), įteiktas Ignalinos rajono garbės policijos pažymėjimas (2012 m.).

2005 m. kun. Jurgis Kazlauskas tapo konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatu. Žemės ūkio ministerijos paskelbtas konkursas „Lietuvos kaimo spindulys 2005“ užbaigtas kovo 9 d. laureatų apdovanojimo ceremonija Kongresų rūmuose Vilniuje. Čia šalies kaimo šviesuolius pagerbė žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas, Seimo nariai, kiti aukšti valstybės pareigūnai. Ignalinos rajonui atstovavo meras Bronis Ropė, Žemės ūkio skyriaus vedėja Natalija Truchina, Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos skyriaus pirmininkė Marijona Lukaševičienė bei geriausieji 2005 m. rajono ūkininkai Egidijus ir Onutė Šiaudiniai.

Žemės ūkio ministerijos inicijuotu konkursu siekta pagerbti žmones, labiausiai nusipelniusius kaimo bendruomenėms, skatinti bendruomenių iniciatyvas ir darbus, puoselėjant tradicijas, kaimo moralę ir etiką, akcentuoti ir saugoti žmogiškąsias vertybes, kurios per šimtmečius formavo Lietuvos identitetą. Konkursas šalyje sulaukė didelio susidomėjimo. Jo dalyviais tapo Lietuvos kaimų ir miestelių žmonės, kuriuos įvardyti „spinduliais“ pasiūlė kaimynai, bendradarbiai, bendruomenės ar organizacijos. Šie žmonės savo originaliomis idėjomis, kūrybingumu, išradingumu, darbštumu, ištikimybe tautos tradicijoms, meile ir dėmesiu savo kraštui pelnė aplinkinių pagarbą ir dėkingumą.

Konkurso komisija, vadovaujama žemės ūkio ministrės Kazimieros Prunskienės, sudaryta iš žemdirbių savivaldos, kaimo bendruomenių sąjungos, žemės ūkio mokyklų atstovų, atsakingų ministerijos pareigūnų ir kitų visuomenei žinomų žmonių, iš 300 pasiūlytų kandidatų atrinko 21 labiausiai nusipelniusį žmogų. Konkurso komisijos narys, Vilniaus Arkikatedros administratorius kunigas Ričardas Doveika sakė: „Pagerbdami kaimo žmones, mes pagerbiame savo šaknis. Noriu palinkėti,kad Dievas laimintų visus Jūsų darbus ir patys šviesiausi angelai saugotų kiekvieną jūsų gyvenimo dieną“.

Konkurso nugalėtojai buvo apdovanoti Žemės ūkio ministerijos įsteigtais diplomais ir vilkaviškiečio tautodailininko Zenono Stinčio sukurtomis Angelo statulėlėmis bei konkurso rėmėjų prizais, taip patper LNK televiziją rodytų pasakojimų apie laureatus vaizdo įrašais. 

Klebonas kun. Jurgis Kazlauskas džiaugiasi statybininkų įteiktu Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios raktu

Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje šventina „Kryžiaus kelio“ stotis. Priekyje – parapijos klebonas kun. Jurgis Kazlauskas. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2005“ laureatais tapo ir trys kunigai – Kazlauskai: dekanas mons. Kęstutis Kazlauskas, klebonas Jurgis Kazlauskas ir jų sūnėnas Egidijus Kazlauskas (jis ką tik baigė seminariją).

Visų apdovanotųjų vardu žodį taręs Ignalinos rajono ūkininkas Egidijus Šiaudinis kalbėjo: „Esame nustebinti šio konkurso. Sunku patikėti, kad kažkas domisi tuo paprastu kaimo žmogumi, ariančiu juodą žemę. Mums labai brangūs visi šie sveikinimai ir gražūs žodžiai. Lengviau bus gyventi ir dirbti žinant, kad esame matomi,suprasti ir reikalingi savo kraštui. Todėl esame labai dėkingi šio konkurso iniciatoriams“. Egidijus ir Onutė Šiaudiniai konkurso nugalėtojais tapo nominacijoje „Pažangūs ūkininkai".

Utenoje 2011 m. Utenos rajono savivaldybės simboliu (atminimo ženklu) „Utenai – 750kartu su Lietuvai žinomais uteniškiais – akademiku Algirdu Gaižučiu, prof. habil. dr. Vytautu Jonu Sirvydžiu, prof. Arvydu Šalteniu, dr. Napaliu Kitkausku, Gražina Kadžyte, verslininku mecenatu Antanu Vilūnu, kryždirbiu Pranu Kaziūnu (1947 10 27–2013 09 12), šio straipsnio autore dr. Aldona Vasiliauskiene ir daugeliu kitų pasauliečių apdovanoti net keturi kunigai: trys dvasininkai iš Panevėžio vyskupijos (Kostas Balsys, Saulius Kalvaitis ir Paulius Klezys) ir vienas – kun. Jurgis Kazlauskas – iš Kaišiadorių vyskupijos.

Vadovaujantis Utenos rajono savivaldybės mero 2011 m. rugsėjo 15 d. potvarkiu Nr. MP-46 „Dėl apdovanojimo Utenos rajono savivaldybės simboliu (atminimo ženklu) „Utenai – 750“ Utenos muzikos mokyklos salėje rugsėjo 22 d. iškilmingai buvo apdovanoti 84 Utenos kraštui nusipelnę žmonės. Meras Alvydas Katinas kartu su medaliu kiekvienam įteikė ir šį atminimo ženklą liudijantį sertifikatą. Apdovanojimas teiktas už įvairius atliktus ar tebedirbamus darbus, garsinančius Utenos miesto ir rajono vardą Lietuvoje ir jos ribų, sąžiningą ilgametę profesinę ir visuomeninę veiklą, reikšmingus mokslo, kultūros, sporto ir kitų sričių laimėjimus.

Medalyje pavaizduotas Utenos herbas ir jį įrėminančios datos – 1251 ir 2011, miesto su senąja bažnyčia vaizdas, apačioje užrašas „Utenai – 750 metų“.

Kitoje pusėje poeto Antano Miškinio žodžiai: „...nors neilgam užkliūnu į tėviškę – man jos vis negana. ... Spalvingas autobusas nuo Leliūnų įsibėgėja – ut,ir Utena!”

Medalis įdėtas į dėžutę, kurios viduje įrašas: „Utenos rajono savivaldybės atminimo ženklas UTENAI – 750 METŲ. Metalas – tonuotas žalvaris. Skersmuo – 51 mm. Tiražas – 100 vnt. Dail. Nerijus Treinys. Gamintojas UAB Alpera, Vilnius“.

Dvasininkus apdovanojimui pristatė Utenos rajono Nevyriausybinių organizacijų Religinių bendruomenių koordinatorė Zita Mackevičienė. Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio, Kirdeikių Šv. Jono Krikštytojo ir Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijų klebonas kun. Jurgis Kazlauskas apdovanotas už sielovadinę veiklą ir Kirdeikių, Saldutiškio, Labanoro miestelių bendruomenių telkimą.

Po iškilmingo apdovanojimo Utenos muzikos mokyklos salėje vyko koncertas „Uteniškiai – gimtajam miestui“, kurio metu klausytasi vokalistų, smuikininkų, saksofonisto, pianistų bei vargonininkų atliekamų aukšto muzikinio lygio kūrinių. Giedojo ir senosios muzikos ansamblis VOX ANIME, kurio gretose – tuometinis Utenos diakonas bei vikaras, dabar Kamajų Šv. Kazimiero, Duokiškio Šv. Onos, Salų Šv. Kryžiaus parapijų klebonas kun. lic. Andrius Šukys.

2012 m. vasario 3 d. Ignalinos rajono policijos garbės policijos pažymėjimas. Ignalinos rajono policijos komisariato viršininkas Dainius Šidlauskas aktyviems piliečiams – Ginučių kaimo gyventojui Fortunatui Ivanauskui ir Utenos rajono Kirdeikių bei Saldutiškio parapijų klebonui Jurgiui Kazlauskui už policijos rėmėjų tradicijų puoselėjimą, aktyvumą, profesionaliai organizuojamą veiklą, norą padėti ir glaudų bendradarbiavimą su Ignalinos rajono policijos komisariato pareigūnais įteikė garbės policijos pažymėjimą.D. Šidlauskas dėkojo už pagalbą, triūsą ir norą dirbti, aktyvią veiklą, gražius žodžius ir palinkėjimus pareigūnams ir pabrėžė, kad labai malonu žiūrėti į policijos rėmėjus, žmones, kurie negaili savo laiko visuomenei.

Kun. J. Kazlauskas 2013 m., minint 1863 metų sukilimo 150-metį, prie Minčios girioje išlikusių sukilėlių kapų pašventino Ignalinos miškų urėdijos pastatytą ąžuolinį stogastulpį (tautodailininkas ignalinietis Petras Gaižutis) ir kalbėjo: „Ši akimirka labai prasminga. Ateina mintis iš Šv. Rašto. Kai Kainas nužudė savo brolį Abelį, Dievas Kainui pasakė:ką tu padarei,dabar brolio kraujas šaukiasi iš žemės. Šiandien iš žemės šaukiasi mūsų brolių,žuvusių už laisvę prieš 150 metų, kraujas. Laisvė – Dievo dovana. Ją iškovodavome,vėl prarasdavome,dabar vėl laisvi. Netrukdomi galime dirbti,kurti,melstis. Ačiū už laisvę ir aniems sukilėliams. Nežinome jų vardų, bet nesame vaikai ir juos prisiminame. Dievas čia mus sukvietė ir pasakė – pažiūrėkite į žemę. Džiugu ir prasminga, kad šiandien galime grįžti į gilią istoriją,prisiminti ir dėkoti. Tegul tas prieš 150 metų pralietas kraujas šaukiasi į Dievą ir mums atneša laimę. Esame maža,bet garbinga tauta. Būkime laisvi žmonės gyvendami,kurdami ir nepamirškime už tai padėkoti Aukščiausiam“.

 

 

Atgal