VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

01 07. Lurdas (1): Šventoji Bernadeta ir Apsireiškimai

Dr. Aldona Vasiliauskienė

2018 metais katalikiškas pasaulis minės Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Apsireiškimo Bernadetai Subiru (Bernadetta Soubirous) Lurde 160-ąsias metines. Artėjant šiam jubiliejui būtina prisiminti Šv. Bernadetą ir jos patirtus Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimus Lurde, kuriuos Bažnyčia Oficialiai yra pripažinusi,supažindinti su ukrainiečių veikla šioje vietovėje, taip pat priminti lurdus Lietuvoje.

Lurdas

Lurdas – miestas Prancūzijos pietuose, Pirėnų kalnų papėdėje prie Ispanijos sienos. Lurdas yra 400 m. aukštyje virš jūros lygio, jį supa trys kalnai. Per miestą teka iš Gavarnie krioklio ištekanti Gave de Pau upė. Nedidelis provincijos miestelis Lurdas nuo XIX a. antrosios pusės tapo žymiu piligrimystės centru – išgarsėjo Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimų dėka.

Gave de Pau upės kilpoje yra uola, vadinama Masabiele (Massabielle). Jos šiauriniame pakraštyje – netaisyklingos formos tuščia ertmė – vadinama grota, kurioje 1858 m įvyko aštuoniolika Švč. Mergelės Marijos –Nekaltojo Prasidėjimo Apsireiškimų Bernadetai Subiru.

Grota Lurde, šalia ištryškęs vandens šaltinis, pastatytos didžiulės šventovės garsėja tuo, kad čia įvyko ne vienas stebuklingas išgijimas. Tai viena populiariausių vietų krikščioniškame pasaulyje, kur piligrimai stebuklingo šaltinio vandenyje ieško ne tik dvasinio, bet ir fizinio išgijimo.

Nors autoritetinga Bažnyčios sudaryta medikų ir teologų komisija (tarptautinėje medikų komisijoje 25 nariai, kompetentingi įvairiose srityse, nuo psichiatrijos iki chirurgijos, ne visi jų tikintys) oficialiai nepaaiškinamais yra patvirtinusi tik 67 Lurde įvykusius išgijimus (paskutinis patvirtintas 2005 m.), iš maždaug 7200 deklaruotų, tačiau oficialiai nepatvirtintų pagijimų Lurde, kurie įvykdavo išgėrus stebuklingojo šaltinio vandens ar juo nusiprausus.

Šventasis Jonas Paulius II buvo pirmasis popiežius, aplankęs Lurdą. Lurdą gerai pažinojo ir kiti popiežiai, lankęsi dar iki jų išrinkimo į Šventąjį Sostą.

Į Lurdą kasmet atvyksta apie 6 mln. piligrimų iš viso pasaulio, jis yra tapęs visuotiniu stebuklingo išgijimo simboliu. Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas Darius Liutikas yra sakęs, kad lietuvių piligriminės kelionės į Lurdą yra vienos iš populiariausių, šalia piligrimysčių į Romą, Medžiugorję, Taize vienuolyną Prancūzijoje, Šventąją Žemę.

Su Lurdo miesto istorija, Apsireiškimais, Šv. Bernadetos asmenybe atvykusiems piligrimams pasakojo ekskursijų vadovai Lurde veikiančiuose muziejuose: Švč. Mergelės Marijos, Šv. Bernadetos, vaškinių figūrų (religiniais siužetais), Pirėnų muziejuje, Lurdo muziejuje ir kt.

Renė Laurentino knygos „Bernadetos gyvenimas“ viršelis

 Ukrainiečio kunigo t. Bohdano Savčuko knygos „Lurdas. Istorija. Švenčiausios Mergelės Marijos Apsireiškimai. Šventovės“ viršelis

Šventoji Bernadeta - vienuolė s. Marija– Bernadeta (iš t. Bohdano Savčuko knygos).

Vieta, kur pasirodė Švč. Mergelė Marija (iš t. Bohdano Savčuko knygos).

Pirėnų kalnuose. Iš dešinės: t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM, t. Hermanas (Vasylis Nyčakas) OSBM ir straipsnio autorė dr. Aldona Vasiliauskienė

Tolumoje matyti Lurdo fortecija. Iš kairės: : t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM, t. Hermanas (Vasylis Nyčakas) OSBM ir Sigita Zmijauskienė

Šv. Bernadeta sarkofage

Šv. Bernadetos sarkofagas

Lurde vykusius Apsireiškimus, Bernadetą bei stebuklus vaizduoja dokumentiniai filmai, su kuriuos galima žiūrėti internete („Šv. Bernadeta. Mergelės Marijos Apsireiškimai Lurde“, „Lurdas – Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai“, „Bernadetta Soubirous z Lourdes“, „Piesśń o Bernadettcie...“ ir kt.).

Yra sukurtas Henry Kingo filmas Bernadetos giesmė (The Song of Bernadette) 1944 m. laimėjęs tris Aukso gaublius ir keturis Oskarus, o filme „Behold a Pale Horse“ (1963 m., režisierius Fred Zinnemann) veiksmas susijęs su Lurdu.

Rašytojas Émile Zolia (1840 04 02–1902 09 29) parašė romaną Lurdas (1894 m.), tai romanų ciklo „Trys miestai“ (Lurdas, Roma, Paryžius) pirmoji knyga, kurios pagrindą sudaro autoriaus 1892 m. Lurde patirti įspūdžiai. Lietuvių kalba knyga išleista 1999 m. (Mintis. 427 p.).

1978 m. Prancūzijoje profesorius, prelatas Renė Lorantenas (René Laurantin) parašė knyga „Vie de Bernadette“ (Bernadetos gyvenimas), kuri 2000 m. „Aidų“ leidyklos išleista lietuvių kalba (išvertė Vaclovas Šiugždinis) (248 p.). Knygoje – autoriaus moksliškai ištirti Lurdo įvykiai, paremti gausiais autentiškais dokumentais, atskleidžia Bernadetos gyvenimą – „nekaltą mažosios regėtojos iš Masabielės tyrumą, taip pat ir nuostabų jaunos vienuolės, kuria jinai tapo, būdo tvirtumą“ (p.7).

2010 m. Lvove ukrainiečių kalba išleista gausiai iliustruota kun. t. Bohdano Savčuko knyga „Lurdas. Istorija. Švč. M. Marijos Apsireiškimai. Šventovės“ (88 p.).

2008 m. žurnale „Pulkim ant kelių“ (Nr. 3) išspausdintas kun. Edmundo Naujokaičio straipsnis „Lurdo Dievo Motina ir jos regėtoja“.

Apie stebuklus, aiškindamas ir Lurde įvykusius, rašo Romanas Kazakevičius straipsnyje „Dievo stebuklai“ (Artuma, 2012. Vasaris. P. 16–18).

Remiantis dokumentinių filmų, pastarųjų darbų medžiaga, Lurde išgirstais pasakojimais bei patirtais įspūdžiais parengtas straipsnis. Prie pateiktų citatų iš R. Loranteno knygos „Bernadetos gyvenimas“ nurodomi puslapiai.

***

Kas gi ta mergaitė Bernadeta, kuriai pasirodė Švč. Mergelė Marija, nors ji pati visą laiką kalbėjo, kad mačiusi labai gražią ir malonią, meiliai besišypsančią Ponią, apsirengusią baltais drabužiais...

Bernadeta Subiru

1844 m. sausio 7 d. Fransua Subiru ir Luizos Kastero (Castérot) šeimos pirmagimė buvo pakrikštyta Bernadetos vardu. Šeimoje gimė 9 vaikai, tačiau 5 mirė gimdymo metu arba labai maži. Be Bernadetos išaugo Tuanetė (Toinette, gim. 1846 m.), Žanas–Marija (Jean-Marie, gimęs 1851 m.) ir Žiustenas (Justin, gim. 1855 m.).

Pradžioje pasiturinti Subiru šeima, greit nusigyveno: upė, prie kurios buvo Subiru išsinuomotas malūnas, nebuvo tiek vandeninga, tad Fransua negalėjo atlikti visų užsakymų, kildavo nemalonumų. Be to, neišgalintiems susimokėti malūnininkas malė veltui „Kai ateis geresni laikai – atiduos“. Tad šeima greitai viską prarado. Tais sunkiais laikais dirbo visi šeimos nariai – šiltuoju sezonu dirbo pas žmones (Luiza skalbė, viena akimi apakęs Fransua – dirbo viską, ką pajėgė). Paskui dirbo Arsizako – es – Anglio kaime, vėliau – Lurde. Netekę kuklaus busto, Subiru apsigyvena buvusio kalėjimo apleistame tamsiame mažame kambarėlyje, kurio drėgmė buvo pavojinga sveikatai. Be to, Fransua buvo melagingai apkaltintas, pasodintas į kalėjimą ir niekas nebenorėjo su juo turėtu kokių nors reikalų. Nuo 1858 m. rugsėjo vidurio Subiru šeima paliko „kalėjimo“ patalpą ir persikėlė į sveikesnį kambarį pas tolimą giminaitį. Fransua atgavo orumą ir vėl pradėjo dirbti.

Kai Bernadetai buvo 10 mėn. motina, grįžusi išvargusi iš darbo, prisėdusi prie židinio užsnūdo. Virš židinio pastatytas medžio sakų žibintas kryptelėjo ir užkrito tiesiai ant jos. Apimta liepsnos ji pašoko iš miegų. Nudegintomis krūtimis nebegalėjo maitinti dukrelės.

Sužinojusi apie šią nelaimę Subiru pažįstama iš Bartro (Bartreso) kaimo Marija Laž (Mari Laguës) pasiėmė Bernadetą. Ji buvo netekusi vos 18 dienų gyvenusio sūnelio, tad tapo mergaitės žindyve. Bernadeta pas Marija Laž gyveno 3 metus, o paskui sugrįžo pas tėvus.

1855 m. Lurdo apylinkėse siautėjo choleros epidemija. Nors 11-metė Bernadeta nesusirgo, tačiau nuo šešerių metų pašlijusi jos sveikata dar labiau pablogėjo, astma jos nepaliko visą gyvenimą, vėliau prisidėjo ir kitos ligos.

1856–1857 m. žiemą Bernadetą į savo namus pasiėmė jos krikšto motina, teta Bernarda. Ji padėjo namų ruošoje, prižiūrėjo savo pusbrolius, patarnavo prie prekystalio.

1857 m. Bernadeta, kad būtų viena burna mažiau prie skurdaus stalo, nuvyko pas Marija Laž į Bartro kaimą vasarą ganyti avių, prižiūrėti vaikų, dirbti įvairius darbus ir palaikyti tvarką. Čia žindyvė nesėkmingai bandė ją pamokyti katekizmo.

Nuo 1858 metų šiame kaime prisiminti du neįprasti įvykiai. Sykį, išgynus avytes, reikėjo pereiti į kitą upelio pusę, o jis tuo metu buvo labai patvinęs. Tačiau Bernadetai ir kitoms piemenaitėms artėjant prie upelio, vanduo ėmė sekti ir jos perėjo upelį beveik nesušlapusios kojų. Antras įvykis dar įdomesnis. Bernadetai grįžtant iš ganyklos, prasidėjo liūtis. Vėjas buvo toks stiprus, kad nebuvo įmanoma eiti. Todėl mergaitė sustojo prie kaimyninės trobos. Šeimininkė pakvietė ją į vidų. Ir koks buvo moters nustebimas – Bernadetos drabužiai buvo visai sausi. Tačiau Bernadeta šiuos pasakojimus paneigė ir jie istoriškai nepatvirtinti. Galima teigti, kad kaimo žmonės norėjo paliudyti, kad dar iki Apsireiškimų Bernadeta jau patyrė stebuklingą globą.

Bernadeta nelankė mokyklos – reikėjo prižiūrėti mažesnius vaikus, tad nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, ūgiu buvo mažesnė negu jos bendraamžiai ir silpno kūno sudėjimo, dažnai sirgo (astmos priepuoliai prasidėję vaikystėje, lydėjo beveik iki mirties). Bernadetos amžiaus vaikai jau buvo priėmę Pirmąją šv. Komuniją, o jai sunkiai sekėsi pasirengti.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Apsireiškimai.

Pirmasis apsireiškimas

1858 m. vasario 11 d. Bernadeta su seserimi Tuanete ir kaimynų mergaite Žana Abadi (Jeanne Abadie) nuėjo prie Gavės upės rinkti vandens srovės į krantą išmestų žabų malkoms. Pasiekė Masabielės uolą. Čia esančioje gilioje, maždaug 3 metrai aukštyje nuo žemės, oloje, vadinamoje grota, Bernadeta pamatė gražią Ponią baltais drabužiais, perjuostais mėlyna juosta. Ant jos kojų buvo geltonos rožės, o rankoje laikė rožinį. Tai pirmas Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimas Bernadetai. Po jo sekė dar septyniolika. Paskutinis – aštuonioliktas – Apsireiškimas įvyko 1858 m. liepos 16 d.

Bernadeta nežinojo, kas ta Ponia baltais drabužiais, tačiau, klūpodama ant kelių, pradėjusi melstis ją pamatydavo ir buvo labai laiminga, jautė, kad ji labai gera ir, tikriausiai, siųsta nuo Dievo... Tačiau kiti, buvę šalia Bernadetos, nieko nematė, tik ekstazės apimtą mergaitės veidą.

Kitą kartą, eidama prie uolos, Bernadeta iš bažnyčios pasiėmė šventinto vandens, kad, jeigu pasirodys Ponia baltais drabužiais, ji tą vietą pašlakstytų: „Jeigu šis regėjimas nuo Dievo – tegul pasilieka, jeigu nuo piktojo – tegul dingsta amžiams“. Pasirodžius Poniai baltais drabužiais ir Bernadetai pašlaksčius, ji ne tik nedingo, bet vis labiau šypsojosi.

Atsiklaupusi Bernadeta taip nuoširdžiai meldėsi, kad nieko nebejautė ir aplink nieko nematė, tik Ponią. Būdama religinėj ekstazėj, ji buvo nežemiškai laiminga ir patenkinta.

Trečiojo regėjimo metu Bernadeta perdavė Lurde žinomos moters prašymą, kad ant paduoto popieriaus su paduotu rašalu ir plunksna, ji užrašytų savo vardą, savo pageidavimus ir kodėl pasirodė. Tačiau Ji pasakė „Tai nebūtina“. Šio vasario 18 d. Apsireiškimo metu Bernadetos paprašė čia ateiti 15 kartų. Ji pasakė: „Negaliu pažadėti laimės šiame pasaulyje, bet kitame – taip“. Visi pokalbiai vyko be žodžių.

Jau po penktojo Apsireiškimo Bernadetą tardė prokuroras, teigdamas, kad ji viską išsigalvoja, reikalaudamas atsisakyti savo prasimanymų ir nekelti žmonėms painiavos.

Po šeštojo Apsireiškimo Bernadetą apklausinėjo policijos komisaras kaltindamas mergaitę apgavyste.

Septintojo Apsireiškimo metu jos kalbėjosi apie valandą. Kai Bernadetos paklausė, ką Ponia baltais drabužiais jai sakė, ši atsakė, kad tai paslaptis, nes visa kalba buvo skirta jai. Tą kartą žinomas garsus gydytojas, griežtas ateistas, norėjo atskleisti mergaitės apgaulę. Matydamas Bernadetos veido išraiškos pokyčius, o sugrįžus iš ekstazės, ją apžiūrėjęs, gydytojas konstatavo, kad mergaitė visai sveika. Po to ir jis kasdien ateidavo prie uolos, tačiau jau nebe kaip ateistas, o kaip sugrįžęs krikščionis.

Aštuntojo Apsireiškimo metu Bernadeta vykdydama Ponios baltais drabužiais valią, atgailai, kad nusidėjėliai grįžtų prie Dievo, ėjo keliais, bučiavo žemę ir kitus, ten susirinkusius (o jų buvo per 300), ragino taip daryti.

Devintojo Apsireiškimo metu, Ponia baltais drabužiais pageidavo, kad Bernadeta atgailai už nusidėjėlius, nusipraustų šaltinio vandeniu ir jo atsigertų. Kadangi aplink šaltinio nebuvo tik užpelkėjusi bala, prie kurios augo balų augalai, Bernadeta pradėjo rankomis kasti duobę, kurioje pasirodė drumzlinas vanduo. Ji gėrė drumzliną vandenį, nusiprausė juo veidą ir valgė tas balų žoles. Tą dieną prokuroras ją įspėjo, jeigu Bernadeta dar nors kartą eis prie uolos – ją areštuos.

Ir kitomis dienomis Bernadeta atgailai šliaužė keliais, bučiavo žemę, gėrė vandenį. Prokurorui ir teisėjui ją apklausiant mergaitė nieko nebijojo, į klausimus atsakinėjo labai ramiai, tvirtai gynė regėjimus.

Po tryliktojo regėjimo ji perdavė prašymą kunigui, kad prie uolos pastatytų koplyčią. Kunigas Peiramalis (Peyramale) Bernadetai liepė sužinoti Ponios vardą ir kad ji padarytų stebuklą: prie uolos, kur ji pasirodė, pražystų erškėtrožės.

Keturioliktojo Apsireiškimo metu Ponia baltais drabužiais, išgirdusi Bernadetos klausimą dėl vardo – tik šypsojosi. Tad mergaitė kunigui nieko negalėjo pasakyti.

Penkioliktajame pokalbyje be žodžių Bernadetos veido išraiška religinėje ekstazėje keitėsi nuo džiaugsmingo ir liūdno iki susimąsčiusio. Kunigui pasakė, kad Ponia ir toliau nori, kad jai būtų pastatyta koplyčia ir čia žmonės ateitų su procesija. Kunigas vėl pageidavo sužinoti vardą ir troško stebuklo.

Tik šešioliktojo Apsireiškimo metu (1858 m. kovo 25 d.) Gražioji Ponia, Bernadetai prašant, pasakė savo vardą „Aš esu Nekaltas Prasidėjimas“. Kunigas buvo nustebęs – ta paprasta, beraštė mergaitė negalėjo žinoti apie neseniai (1854 m. gruodžio 8 d.) pasirodžiusią popiežiaus Pijaus IX bulę „Ineffabilis deus“, kuria buvo paskelbta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogma. Parapijos klebonas Peiramalis, sužinojęs Bernadetai pasakytą vardą, patikėjo Apsireiškimu ir Tarbo vyskupui aprašė visą istoriją. Ėmėsi įgyvendinti tai, ko Madona prašė – statyti bažnyčią.

Septynioliktojo Apsireiškimo metu Bernadetai esant ekstazėje, dešinėje rankoje laikyta didelė žvakė pakrypo ir deganti dagtis atsirėmė į kairę ranką. Mergaitei sugrįžus iš ekstazės, ten buvęs gydytojas apžiūrėjęs ranką, nerado jokių nudegimo žymių.

Paskutinis aštuonioliktas apsireiškimas įvyko 1858 m. liepos 16 d. – Karmelio Dievo Motinos šventėje. Bernadeta pajuto vidinį potraukį aplankyti Masabieleuolą. Tačiau įprastas kelias valdžios buvo uždarytas, uždrausta ten lankytis. Bernadeta ėjo kitu keliu. Kaip ir kaskart Bernadeta atsiklaupusi kalbėjo rožinį. Ją greitai apėmė religinė ekstazė. Ponia baltais drabužiais meldėsi kartu. Ji kaip niekad buvo graži, o šypsena žavesnė negu ankstesniais kartais. Bernadeta jautė, kad tai paskutinis jų susitikimas. Niekas nesužinos, ką ir šįkart išgirdo Bernadeta. Ponia atėjo tik dėl jos, Bernadetos, padėkoti už praeitį ir parengti ateičiai.

Bernadeta visą laiką sakė, kad matė gražią Ponią baltais drabužiais, labai maloniai besišypsančią, tačiau, kaip ji sakė, negali tvirtinti, kad tai Dievo Motina.

Vietinė valdžia, kurią sudarė kraštutinių požiūrių asmenys ir netikintys su tokiu įvykiu negalėjo sutikti, kai kokia tai nemokyta neturtinga mergaitė, nepaisant valdžios draudimų, surenkanti tūkstančius žmonių.

Apsireikšdama Bernadetai Dievo Motina patvirtino dogmą apie Nekaltąjį Prasidėjimą. Bernadetoje ji pamatė dvasios tvirtumą, susitaikymą, ištikimybę ir nuolankumą. Nors, kaip rašo kun. E. Naujokaitis, Bernadetai reikėjo atlaikyti užgriuvusį žmonių smalsumą, nepatiklumą, kaltinimus, aplinkinių reakciją: abejones, kritiką, įtarimus.

Pradedant nuo dvyliktojo Apsireiškimo yra paliudytu sergančiųjų sveikatos pagerėjimai ir net išgijimai, išgėrus ar nusiprausus iš Bernadetos iškasto šaltinio vandens, kuris jau kitą dieną veržėsi srove ir buvo itin skaidrus.

Padėčiai išaiškinti Tarbo vyskupas Bernardas Siveras Loransas sudarė specialią 12 dvasininkų komisiją. Apklausus Bernadetą prieita išvadų, kad ji ne tik sakė teisybę, bet, aplamai, nemoka sakyti netiesos. Vėliau, kartu su medicinos komisija, buvo ištirti stebuklingi išgijimai, o jų vis gausėjo. 1860 m. gruodžio 7 d. Bernadeta kviečiama į iškilmingą ir jau paskutinę apklausą Tarbo vyskupijoje, kurios pirmininkas monsinjoras Loransas ir 12 komisijos narių. O po 13 mėnesių paskelbiama nuostata, pripažįstantį buvusius regėjimus.

Vienas geriausių dabarties Lurdo istorijos žinovų Renė Lorantenas minėtoje knygoje „Bernadetos gyvenimas“, pagrįstoje moksliškai ištirtais įvykiais, rašė „Regėjimų metu ekstazės apimta Bernadeta, pati to nežinodama, buvo liudytoja. Jos pasikeitęs veidas ir maldos polėkis jaudino, atvertė į tikėjimą daugelį liudytojų, jai pačiai to nepastebint“ (p. 99).

Įgyvendinami Švč. M. Marijos pageidavimai

Reikia pažymėti, kad 1858 m. spalio 5 d. imperatorius Napoleonas III uždraudė bet kokius trukdymus lankytis prie grotos, įsakė pašalinti nuo jos užtvaras.

1862 m. sausio 18 d. pasirodė vyskupo Loranso „Ganytojiškas laiškas“, kuriuo pripažintas (pradžioj tik Tarbo vyskupijoj) Apsireiškimų Lurde antgamtinis pobūdis. „Šis nutarimas pagrįstas maldininkų dvasiniu praturtėjimu, išgijimais ir pačios Bernadetos liudijimu“, rašo Renė Lorantenas (p. 121).Lurdas pripažintas šventa vieta, pažadėta įvykdyti Švč. M. Marijos pageidavimą – pastatyti šventovę.

Žmonės, sužinoję apie ketinimą statyti bažnyčią, ėmė aukoti. Aukojo visi, nepriklausomai nuo turtinės padėties.

Moterys sukūrė komitetą, rinkti lėšas, kad Apsireiškimo vietoje būtų pastatyta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, kokią matė Bernadeta, skulptūra. Susitarė su skulptoriumi Žozefu Fabišu (Joseph Fabisch) iš Liono, kad šis, pagal Bernadetos pasakojimą, iš Kararo marmuro sukurtų Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo skulptūrą. Deja, menininkas, siekdamas išraiškingumo, nepatenkino Bernadetos vilčių. Atidarymo iškilmėse (1864 m. balandžio 4 d.) Bernadeta nedalyvavo. Skulptūra ir šiandieną stovi grotoje. Po skulptūra įrašas „Aš esu Nekaltas Prasidėjimas“. 1879 m. Lurdo Dievo Motinos statulą sukūrė Liono menininkas Armandas Kaja.

1863 m., vadovaujant architektui Ipolitui Diurandui, pradėta Kriptos statyba – ji iškalta uoloje. Kripta pašventinta 1866 m. gegužės 19 d. vyskupo Loranso.

1866 m. gegužės 19 d. vyskupas Loransas pašventino Kriptoje 5 altorius, o kitą dieną, dalyvaujant ir dekanui kun. Peiramaliui bei apylinkės dvasininkams buvo aukotos Pirmos šv. Mišios.

Nuo to laiko prasidėjo organizuotos procesijos į šventovę.

Bernadeta: nuo vienuolės iki šventosios

1866 m. liepos 3 d. – paskutinis Bernadetos pabuvimas Lurde prie Masabiele uolos. Žinodama, kad Švč. Mergelės Marijos prašymas įvykdytas – pastatyta Kripta, vyksta procesijos, Bernadeta pasiprašė į seserų vienuolyną Lurde, tačiau greitai, kad pasislėptų nuo smalsių įkyruolių, persikėlė į netoli Paryžiaus esantį Nevero miestelį Šv. Gildardo vienuolyną pas Gailestingumo seseris, gaudama Marijos – Bernadetos vienuolinį vardą. 1867 m. spalio 30 d. davė amžinuosius įžadus.S. Marija–Bernadeta vienuolyne, pagerėjus sveikatai, dirbo įvairius darbus, ypač daug laiko skyrė ligonių slaugai. „Ji vienodai pasitikdavo ir džiaugsmą, ir skausmą, sakydama „Visa tai gera dangui“ (p. 154). ). Prieš mirtį, jau nebepakildama iš lovos, 1879 m. kovo 29 d. s. Marija – Bernadeta pamačiusi Lurdo Dievo Motinos statulos, kurią sukūrė Liono menininkas Armandas Kaja, nuotrauką, pasakė; „Šita ne tokia bloga“ (R. Lorantenas, p. 234).

1879 m. balandžio 16 d. s. Marija– Bernadeta, būdama 35 metų amžiaus, iškeliavo į Amžinybę.

Jos palaikai kelis kartus specialių tyrimų komisijų, buvo ekshumuoti.

Pirmas iš minėtų atvejų 1909 rugsėjo 22 d., praėjus 30 metų po Bernadetos mirties. Ekshumaciją atlikę gydytojai Jourdan ir David konstatavo, kad jos kūnas nesuiręs.Apie tai buvo surašytas protokolas ir kūnas vėl palaidotas į buvusią vietą.

Kaip rašo kun. E. Naujokaitis jau 1913 m. gegužės 13 d. popiežius Pijus X išleido nutarimą pradėti Bernadetos Subiru beatifikacijos bylą (kitur teigiama, kad beatifikacijos procesas pradėtas 1917 m.).

1925 m. liepos 14 d. popiežius Pijus XI Bernadetą paskelbė Palaimintąja. Jos kūnas pervežtas į Šv. Gildardo vienuolyno koplyčią Nevere ir patalpintas specialiame stikliniame karste – sarkofage.

1933 m. gruodžio 8 d. – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventėje popiežius Pijus XI Bernadetą Subiru paskelbė šventąja.

Bažnytiniame kalendoriuje Šv. Bernadeta – Lurdo regėtoja minima balandžio 16-ąją – jos mirties dieną.

Šventasis popiežius Jonas Paulius II 1992 metais vasario 11-ąją – Lurdo Dievo Motinos liturginę šventę – paskelbė Pasauline ligonių diena.

 

Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo ir kopijuotos iš knygų

Atgal