POLITIKA
09 25. Pasirinkusio susivienijimą „Už Lietuvą Lietuvoje“ balsas neprapuls
Dr. Gediminas Navaitis
Prieš rinkimus daugelyje apklausų kruopščiai renkami duomenys, turintys atskleisti kas ir kaip balsuos. Kartais jie leidžia numatyti rinkimų rezultatus, kartais nuvilia, nes tas Lietuvos rinkėjas balsuoja vis ne taip kaip žadėjo.
Šiose apklausose paprastai pamirštamas esminis klausimas: “Kodėl rinkėjas iš vis balsuoja?“. Ieškojusių į jį atsakymo psichologinių ir sociologinių teorijų bei tyrimų bent jau Vakarų šalyse netrūksta, tačiau apibendrinančio atsakymo vis dar stokojama.
Galima paminėti bent kelis labiau paplitusius rinkėjų elgesio aiškinimus.
Rinkėjas gali balsuoti vienaip, o ne kitaip, nes susitapatina su sau svarbia grupe, šeima, kolegomis.
Rinkėjas gali norėti elgtis „kaip visi“, gali norėti priklausyti daugumai. JAV sociologai P. Smith‘as ir M, Bond‘as nurodo, kad rinkėjai linkę palaikyti tuos politikus, kuriuos laiko pirmaujančiais ir juos pasirinkę nebeanalizuoja kitų politinių siūlymų.
Rinkėjo balsavimą gali lemti politinis ar partinis tapatinimasis su politiku ar partija, kurie ir tampa savita jam svarbia grupe.
Rinkėjas gali remtis ir labiau racionaliais sprendimais, balsuodamas siekti naudos ir rinktis tą kandidatą, kurį palaikydamas tiki daugiausia laimėsiąs dvasiškai ar materialiai. „Kiekvienas protingas žmogus, – rašo JAV politologas A. Downs‘as, - priima sprendimą kaip balsuoti tokiu pat būdu kaip ir kitus sprendimus, jei pelnas viršija išlaidas – balsuoja, jei ne – susilaiko“. Balsavimo „pelnas“ gali būti ir tiesioginis rinkėjo papirkimas, ir simbolinės dovanos (partijos atributika, politiko nuotrauka) rinkėjui, ir moralinis pasitenkinimas balsavus. Jeigu visa tai, rinkėjo nuomone, verta mažiau nei išlaidos (transporto išlaidos, balsavimui skirtas laikas, blogo oro sukelti nepatogumai) nėra paskatos dalyvauti rinkimuose.
Iš suminėtų ir neapžvelgtų rinkėjų elgesį aiškinančių teorijų galima padaryti paprastą išvadą – vaizdinys, nuostata, racionalus sprendimas, leidžiantis rinkėjui priskirti save prie grupės, kurią jis suvokia kaip „mes“, yra lemiantis. Jeigu grupė, su kuria tapatinasi rinkėjas, balsuoja vienaip ar iš vis nebalsuoja, didelė tikimybė, kad ir jis pasielgs analogiškai.
Pasakyti, kokia tai grupė, kuo ji pasižymi, nėra paprasta. Nors galima teigti, kad bendriausias rinkėjų grupės pažinimo uždavinys – tai Lietuvos piliečių psichologijos pažinimas. O didelei jų daliai šiandien būdingas nusivylimas politika. Jie nuolat jaučiasi nusivylę ir nuvilti, nes prarado vienijančius jausmus bei tikslus ir vis labiau jaučia ryšių tarp individo ir valstybės irimą.
Tokius išgyvenimus psichologas L. Strole apibūdina anomijos terminu. Jis rašo, kad anomiją rodo atskirų žmonių vertinimai, jog visuomenės lyderiai yra nusišalinę ar abejingi žmonių reikmėms; paplitęs požiūris, kad socialinė tvarka yra nestabili ir neprognozuojama, o socialinės normos atgyvenusios ir nebeveikia; suvokimas, kad gyvenime nėra pažangos ir vėl tenka spręsti anksčiau spręstus uždavinius; požiūris, kad socialinė aplinka nesaugi, o tarpasmeniai santykiai neužtikrins paramos ir palaikymo bei gyvenimo beprasmybės jausmas.
Anomijos jausena priešpastatoma demokratinės asmenybės jausenai, kuriai būdingas atsakomybės už save ir valstybę jausmas. Politologai G. Almond‘as ir S. Verba rašo, kad priimtiniausias demokratiškos visuomenės pilietis, o tuo pačiu rinkėjas turėtų būti racionaliai aktyvus. Tokios pilietinės nuostatos gerai dera prie Vakarų valstybėms būdingos materialinės gyventojų gerovės ir valstybės rūpinimusi jų socialiniu saugumu.
Lietuvoje įvairiais apskaičiavimais už skurdo ribos gyvena penktadalis – ketvirtadalis žmonių, kurie nesijaučia nei socialiai, ne fiziškai saugūs, todėl vakarietiškas pilietiškumo modelis vargiai ar gali būti iki galo realizuotas. Visuomenė, kurioje dauguma piliečių yra nepatenkinti valdžia ir kiek daugiau nei pusė jų yra politiškai pasyvūs, nedalyvauja politiniame gyvenime, nebalsuoja rinkimuose, veikiausiai savo esme nėra demokratiška. Formaliai žvelgiant, ji gali turėti visas demokratines institucijas, bet jai trūks norinčių demokratiškai veikti asmenybių.
Lietuvos politikai tarsi „nurašė“ nusivylusius ir nepritariančius politinei sistemai.
Didžiąsias sistemines partijas aptarnaujantys politologai lengva ranka priskiria šiuos „nurašytus“, t.y. nebalsavusius ar balsavusius „ne už tuos, už kuriuos reikia“, nesidomintiems, neišprususiems ir nesivaržo išvadinti juos „runkeliais“. Taigi bando įteigti, kad kone du trečdaliai Lietuvos piliečių nieko nenutuokia ir yra nesvarbūs.
Be abejo, yra ir tokių, tačiau jiems priskiriamų skaičius akivaizdžiai per didelis. Logiškiau būtų teigti, kad šie žmonės nusivylė esama politine sistema ir nesitiki jos permainų. Nesitiki nereiškia, kad nenori. Nesitiki, nereiškia, kad nemąsto.
Jei visgi manysime, kad tikisi, suprasime, kad juos pakviesti balsuoti nėra lengva. Tam kaip ir bet kokiam pilietiniam ugdymui, bet kokiai rinkiminei agitacijai reikia nemažai pastangų, laiko, pinigų bei išradingumo. Nesisteminės politinės jėgos paprastai jų neturi. Nebent už jas agituotų... kiti. Pavyzdžiui, didžiosios partijos. Panašu, kad šiuose rinkimuose taip ir nutiko.
Visų, tiek valdančių, tiek ir opozicinių partijos atstovai kalbėjo apie ekonominę krizę, apie teisėtvarkos išsigimimą, apie nebesuvaldomą emigraciją. Kitaip sakant visos jos pripažino –valstybei ir tautai iškilo grėsmė.
Pripažinusios grėsmę jos nieko esminio nepasiūlė. Jų atstovai samprotauja apie keliais procentais didesnį ar mažesnį mokestį, dar vieną kėdžių perstumdymą kokioje nors antraeilėje valstybinėje įstaigoje ir pan. Taigi didžiosios sisteminės partijos užlipo ant nuosavos propagandos grėblio – skelbdamos nacionalinės katastrofos grėsmę jos drauge akivaizdžiai patvirtino, kad nesugebės nei tinkamai jai pasipriešinti, nei susitarti dėl bendro veikimo.
Tokia propaganda atkreipė nebalsuojančių dėmesį ir atvėrė kelią nesisteminėms politinėms jėgoms. Iš šių jėgų tiksliausiai į iššūkius valstybei reaguoja nacionalinis susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje.“ Jei manome, kad valstybei gresia žlugimas, būtinas nacionalinis susivienijimas, vieningas nacionalinis frontas, galintis jį sustabdyti. Toks požiūris, be abejo, nuoseklus ir visiškai atitinka didžiųjų partijų propagandą, bet jos nenori ir nesugeba vienytis. Jų vadai kalba apie porinkimines koalicijas, tačiau koalicijai sudaromai iki rinkimų jiems trūksta valios ir proto.
Bet nacionalinis susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“ siūlo tai, ko nedrįsta ir nesugeba siūlyti didžiosios partijos, siūlo tęsti vienijantį į nepriklausomybę atvedusio Sąjūdžio darbą ir jau įrodė, kad galės tai padaryti. Susivienijimas paneigė nuostatą, kad trys lietuviai tai penkios partijos ir primena, kad kilus pavojui lietuviai sugeba vienytis, nuosekliai atsako į grėsmę valstybei, į bendrą bloką jungdama keturias partijas, atstovaujančias politinei kairei, centrui ir dešinei. Jis siūlo ir aiškų kelią įveikti grėsmę: platesnį piliečių dalyvavimą valdyme ir teisėsaugoje, laimės ekonomikos elementus pertvarkant ūkį, tautinių vertybių išsaugojimą.
Veikiausiai todėl nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ programinės nuostatos, nors paskelbtos visai nesenai, jau yra išgirstos, o rinkėjai ima gręžtis į jį. Rugsėjo 14-18 dienomis socialinių tyrimų įmonės „Visum vertum“ atlikto tyrimo duomenimis, už Nacionalinį susivienijimą „Už Lietuvą Lietuvoje“ balsuotų 7,4 proc. rinkėjų.
Sociologai atkreipia dėmesį į tai, kad likus mėnesiui iki rinkimų paprastai stebima tokia juose dalyvaujančių partijų reitingų situacija – jei šie reitingai kyla, yra didelė tikimybė, kad tokia tendencija išliks iki pat rinkimų, jei krinta, tai kris ir toliau. Vadinasi, galima tikėtis, kad pasirinkusių populiarėjantį nacionalinį susivienijimą „Už Lietuvą Lietuvoje“ balsas per šiuos rinkimus neprapuls.
Atgal
.jpg)
(1).png)
