POLITIKA
09 04. Pavojus konservatizmo sielai
Julian Mann
Nusigręžusi nuo savo šaknų Britanijos konservatorių partija nedaug laimės
Neseniai per priėmimą Dauning Stryte Britanijos ministro pirmininko paskelbtas pareiškimas, kad, nepaisydama biblinio mokymo ir reformuotosios katalikiškos liturgijos, Anglijos Bažnyčia turėtų pripažinti tos pačios lyties asmenų santuokas, yra ryškus nukrypimas nuo istorinio britų konservatizmo.
Kol vadovavimo partijai nebuvo perėmęs ponas Cameronas, konservatorių sielai aiškiai buvo būdingas noras išsaugoti dvasinę ir moralinę valstybinės bažnyčios įtaką.
Liepos 24 d. per LGBT priėmimą p. Cameronas aiškiai pasakė, kad Anglijos Bažnyčia, drauge su kitomis krikščioniškomis denominacijomis, turėtų atsisakyti visais laikais skelbto mokymo, kad Dievas sukūrė vyro ir moters santuoką. Nors ir pripažindamas, kad tos pačios lyties asmenų santuokos krikščionių bažnyčioms yra keblus klausimas, ministras pirmininkas pareiškė: „Karštai tikiu, kad visos institucijos privalo aiškiai suvokti lygybės reikalo svarbą, o Bažnyčia neturėtų riboti homoseksualių, biseksualių ar transseksualių žmonių galimybės būti tikrais Bažnyčios nariais, juk ir daugybė išties krikščioniškų pažiūrų žmonių yra homoseksualūs“.
Ir dar pridūrė: „Manau, kad lygiai kaip Konservatorių partija, kaip institucija, suklydo atsiribodama nuo tam tikrų žmonių, esama pavojaus, kad taip suklysti gali ir Bažnyčios“.
Šis emocionalus kaltinimas atsiribojimu visiškai neatsižvelgia į tai, kad tos bažnyčios, kurios vietines bendruomenes stengiasi pasiekti Kristaus meile ir kartu tvirtai laikosi krikščionybės mokymo apie santuoką ir lytiškumo etiką, „neatsiriboja“ nuo homoseksualios orientacijos žmonių. Tokius žmones jos priima ir palaiko.
Tačiau šios bažnyčios nepalaiko krikščionybės mokymui prieštaraujančio elgesio. O tai ne tas pat, kas atmesti žmones.
Pats esu ganėtinai tipiškas tolerantiškos visuomenės (permissive society) produktas. Atsiverčiau būdamas aštuoniolikos ir man buvo be galo naudinga, kad bažnyčios ir krikščioniškos organizacijos, kurios laikosi Šventojo Rašto mokymo, turi aiškiai apibrėžtą moralinį pagrindą.
Palaikyti žmones jų atgailos kelionėje yra būtent tai, ką evangelijose nurodė Jėzus: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 12-13).
Ministro pirmininko raginimas, kad Bažnyčia atsisakytų savo istorinio mokymo, pateikia nerimą keliantį klausimą – jeigu konservatorių partija nepadės saugoti mūsų valstybės Bažnyčios įsitikinimų, tai ką tada ji saugos?
Konservatoriai modernistai gali aiškinti, kad norėdama įgyti valdžią, partija privalo įtraukti blairiškosios socialinės programos aspektus. Esą, kas iš to, jei nuolat būsime opozicijoje?
Tačiau žinant, kad su politiškai korektišku lyderiu ji nelaimėjo reikiamos parlamentinės daugumos, ar galima būtų tvirtinti, kad Konservatorių partija dalį rinkėjų praras, jeigu dabartinį savo lyderį pakeis žmogumi, tvirtai besilaikančiu judėjo-krikščioniškųjų vertybių, ar netgi bibliškai ištikimu Viešpaties Jėzaus Kristaus mokiniu?
Jeigu partija nuspręs, kad jos dabartinis lyderis nėra konservatyvios sielos, tada jai tenka akivaizdi dvasinė ir moralinė atsakomybė pakeisti jį tokią sielą turinčiu žmogumi.
„Christian Today“, 2012 08 22
vertė Kęstutis Pulokas
Atgal