VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

06.28. Amžinosios žmonijos padorumo vertybės – jos gyvasties ir stiprybės sąlyga

Vaclovas Volkus

 

Prieš daugelį amžių žmonija sudievino žemiškąsias blogio apraiškas, įvardindama jas „Dešimtimi Dievo įsakymų". Vėliau jie įgijo Dekalogo sąvoką, jame išdėstyti civilizuoto pasaulio žmonių elgesio principai. Nusižengusiems Dekalogo principams buvo taikomi baudžiamojo įstatymo straipsniai, bausmės skiriamos valstybės vardu.

Šalia dešimties Dievo įsakymų – Dekalogo, krikščionių bažnyčios yra priimti „Septynių didžiųjų nuodėmių“ – dorovinio elgesio šeimoje, visuomenėje, vienas kito atžvilgiu bendravimo principai, kaip antai Puikybė, Gobšumas, Gašlumas, Pavydas, Rūstumas, Persivalgymas ar persigėrimas, Tingumas. Tai yra pirminė netinkamo, smerktino elgesio pakopa, kurios galutinė pasekmė – asmens degradacija.

Mokyklose mokė gerbti  tautos papročius ir tradicines vertybes

Prisimenu, 1940 metų pavasarį, būdamas Jonavos pradžios mokyklos šeštame skyriuje, po egzaminų, besiruošiant rudenį stoti į Jonavos progimnazijos pirmąją klasę, tuomet mano, 14-mečio paauglio atmintyje, išliko buvusių mokytojų Lukoševičiūtės, Merkšaičio, tikybą dėsčiusio kunigo palinkėjimai visur ir visada išlikti dorais, ir sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis stiprybės ieškoti Dekaloge, 7-iose bažnyčios skelbiamose moralės nuostatose. Grįžęs, su namiškiais pasidalinau iškilmių įspūdžiais. Tėvelis, įdėmiai klausęsis, paaiškino: mokytojai, suvokdami šaliai gresiančius pavojus, jums atsargiai priminė būti dorais žmonėmis, neišduoti tėvų, mokytojų skiepyto tarpusavio bendravimo, ilgaamžių tautos papročių ir tradicinių vertybių.

Tarpukario Lietuva, nors ir nepalankiomis sąlygomis, dėka buvusių mokytojų, mokyklų kapelionų, lietuvybės ir padorumo dvasia auklėjamo jaunimo, egzaminą išlaikė – išsikovojo laisvę, nepriklausomą gyvenimą.

Valstybės tarnautojų iš okupacijos dešimtmečių Švietimo sistemos paveldėtose įstaigose nebuvo kalbama nei apie mūsų valstybę, nei apie lietuvybę, nei apie krikščioniškas dorovės elgesio normas. Tie, kurie turėjo kalbėti, patys jų neturėjo. Jie gyveno bolševikų įskiepytomis, kiek perdažytomis, pervadintomis veiklos ir elgesio taisyklėmis. Pvz., Kėdainių rajone užtektų dviejų rankų pirštų suskaičiuoti mokytojus,  įsijungusius į tautos Atgimimo – Sąjūdžio kūrimo pradinę veiklą. Mokyklų desovietizacijos kelyje pasitaikydavo įvairių apkalbų, priekabių, ypač iš dirbusių partijos ir komjaunimo raikomuose mokytojų. Štai ką rajoniniame laikraštyje rašo buvęs vienos Kėdainių vidurinės mokyklos mokytojas, televizijos ir parlamento gynėjas A.Ardavičius: „Man sugrįžus, šeima, aišku, džiaugėsi. O štai šeštoje vidurinėje, kurioje dėsčiau istoriją, buvau sutiktas labai, sakyčiau, įvairiai: be rožių, įtariais kolektyvo žvilgsniais“.  Tik po Maskvos pučo švietimiečiai pradėjo vaduotis iš pavergtos sovietinės dvasios, blaiviau žiūrėti, kas vyksta aplink. Taip buvo valdžios viršūnėse, taip ir šiandien mąsto tūkstančiai „apačių“: „prie rusų buvo geriau“.

Vis dar gyvenama žemiau skurdo ribos. Materialinio ir dvasinio skurdo akistata matant neteisybę – elito išlaidavimas, daroma žala be atsakomybės valstybei skaldo visuomenę, provokuoja rūstybę, pavydą ir kitas nedorybes.

Naujai išrinktas valstybės vadovas Gitanas Nausėda viešai yra pasakęs: „Dabar viskas bus kitaip“, bet nepasakė – kas bus kitaip? Žmonės mąsto, kad negali būti sveika, dora visuomenė, kada akis bado, o ir  Europos Sąjungos vadovai primena: Lietuvoje didžiulė visuomenės pajamų ir turto nelygybė, neįvedami realūs progresiniai mokesčiai, mokesčių našta lengvina ir taip gerai gyvenančių gyvenimą skurstančiųjų sąskaita, kad švietimo sistema varginama begalės reformų, aplipusi dykaduoniaujančių įstaigų, įstaigėlių, kuriose prieglobstį randa „nustumtieji“, o mokytojams, kultūros darbuotojams dėl mažų algų tenka protestuoti.

Tapo madinga kalbėti apie amžinąsias krikščioniškas gėrio – Dekaloge skelbiamas doros vertybes, apie Krikščionių bažnyčios skelbiamas septynias didžiąsias nuodėmes – niekšybes, kurios mūsų visuomenėje jau įsisenėjusios ligos, kaip gobšumas, girtavimas, gašlumas, tingumas, vagystės ir t.t. 

Mąstydami, kaip yra ir kas galėtų būti kitaip, turime prielaidą kurti gerovės valstybę patys.

Atgal