VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

04.26. Buvusio Seimo Pirmininko Česlovo Juršėno kalba Lietuvos ir Lenkijos valstybių draugystės 25-mečio minėjime

Gerbiamas Seimo Pirmininke,

Szanovvny Panie Marszalku,

Malonūs kolegos ir Seimo svečiai!

 

Minime reikšmingosios Lietuvos ir Lenkijos sutarties 25-metį. O kokia gi jos parengimo istorija, kurioje ir man teko dalyvauti. Bet pradėsiu nuo priešistorijos.

Pati pirmoji sutartis buvo Gedimino Vladislovo I Lokietkos sutartis, nukreipta prieš Vokiečių ordiną ir sudaryta 1325 metais. Po keleto metų mūsų lauks šios sutarties 700-metis. Tai, pabrėžiu, pirmoji LDK ir Lenkijos sutartis, todėl, manyčiau, verta platesnio paminėjimo.

Po to sekė Krėvos sutartis, Liublino unija, kiti susitarimai. 1791 metais pažangioji LDK ir Lenkijos bajorijos dalis Seime priėmė Gegužės trečiosios konstituciją, tais pačiais 1791 metais papildytą Abiejų Tautų tarpusavio įžadu. Tai buvo pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje Konstitucija. Bet tai tapo Abiejų Tautų Respublikos gulbės giesme.

Mus pasidalijo agresyvūs, godūs kaimynai. Mūsų neliko pasaulio žemėlapiuose. Bet tai nebuvo istorijos galas, kažkokia juodoji skylė.

XVIII amžiaus pabaiga, XIX amžius – tai anticarinių, mūsų ir kitų tautų, sukilimų laikotarpis, nacionalinių judėjimų formavimasis. O XX amžiuje atsirado dvi suverenios valstybės, bet jos, deja, netapo draugėmis sesėmis.

Gerbiamieji, į šią istorijos atkarpą, į dviejų tautų sugyvenimą (ar tiksliau pasakius, nesugyvenimą) noriu įterpti ir savo šeimos likimą. Gimiau prieš II pasaulinį karą. Gimiau Lietuvoje, bet jos rytinėje dalyje, kuri po Liuciano Želigovskio maršo į Vilnių atiteko Lenkijai. Prasidėjus karui, tai yra naciams užpuolus Lenkiją, mano tėvas Antanas Juršėnas (lenkiškuose dokumentuose – Antony Jurszan) buvo pašauktas karinėn tarnybon ir kartu su tūkstančiais lenkų kareivių bandė atremti Vokietijos agresiją. Tėvas didžiavosi savo dalyvavimu tose antinacinėse kovose arba, kaip lenkai sako, „w kampanii wrzesniowej“. Tik visada pabrėždavo: „Aš, sūnau, dalinausi apkasą su lenku, bet buvau lietuvis ir liksiu lietuvis, kokia valdžia beatsirastų.“ Būti lietuviu anais, lenkų valdžios, metais Vilnijoje nebuvo taip paprasta. Aš tai supratau gerokai ūgtelėjęs ir ypač atėjus naujiems laikams, kai mes, ir lenkai, ir lietuviai, atsikratėm Maskvos jungo ir, kita vertus, daugiau žinojom.

Bendra kova už išsilaisvinimą mus vėl vienijo. Lietuvos Sąjūdį rėmė Lenkijos „Solidarumas“. Mes ypač pajutom lenkų ir Lenkijos valstybės supratingumą bei paramą per 1991 metų Sausio įvykius, tiksliau, per Tarybų sąjungos agresiją prieš nepriklausomą Lietuvą. Mes negalime užmiršti, kad būtent į Varšuvą siuntėm tuometinį užsienio reikalų ministrą A. Saudargą kaip eventualų egzilinės vyriausybės vadovą. Kito signataro Č. Okinčico dėmesingai klausėsi Lenkijos Senatas. Antra vertus, mus, Aukščiausiąją tarybą, skaudino kai kurių Lietuvos lenkų veikėjų autonomistinės užmačios, aiškiai skatinamos Maskvos ir jos siunčiamų emisarų. Į tai griežtai reagavo dar Tarybų Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Kai autonomistai neįsiklausė į pagrįstus Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir vyriausybės perspėjimus, kai kuriuose rajonuose teko įvesti tiesioginį valdymą.

Apsigynus nuo agresijos ir Maskvoje žlugus 1991 metų rugpjūčio pučui, aktualizavosi tarpvalstybinių Lietuvos ir Lenkijos santykių sureguliavimo klausimas. Kaip pirma kregždė atsirado 1992 metų užsienio reikalų ministrų Lietuvos ir Lenkijos deklaracija.

O po 1992 metų rinkimų, kuriuos laimėjo A. Brazausko vadovaujama Lietuvos demokratinė darbo partija, konkretizavosi dvišalės sutarties galutinis parengimas. Atrodė, Lietuvos valdžios sprendimas panaikinti tiesioginį valdymą Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose teigiamai atsilieps ir deryboms. Bet iškilo kitas kliuvinys. Dalis Seimo ir Lietuvos visuomenės iš derybininkų kategoriškai reikalavo, kad būsimoje sutartyje būtų įvertintas L. Želigovskio žygis į Vilnių. Varšuva gi su tuo taip pat kategoriškai nesutiko.

Gerbiamieji, kaip tik tuo metu, užsitęsus deryboms dėl sutarties, su Lenkijos Seimu sutarėme dėl mano, kaip Lietuvos Seimo Pirmininko, vizito į Varšuvą 1993 metų pabaigoje. Man buvo suteikta garbė kalbėti iš Lenkijos Seimo tribūnos. Tokia galimybė Lietuvos veikėjui atsirado po 200 metų pertraukos. Aš tai laikiau geru ženklu. Bet daug svarbesnis dalykas mums atrodė Lenkijos kairiųjų pergalė 1993 metų rinkimuose. Man atrodė, kad dabar pagaliau rasis šansas sėkmingai užbaigti derybas. Tačiau, pasirodė, kad aš klydau.

Visuose susitikimuose (su Lenkijos vadovais, Seimo komisijose ir klubuose (taip ten vadinamos frakcijos), Užsienio reikalų ministerijoje) buvo ta pati nuotaika: niekas nesutiko įvertinti XX amžiaus istorijos pagal lietuvišką supratimą. Padariau išvadą: Lenkijoje valdo kairieji, bet jie gi taip pat lenkai.

Nepadėjo ir netolimos, dar ikinepriklausomybinės, istorijos priminimas. 1989 m. lapkričio mėn. spaudoje paskelbti laiškai – „Bičiuliams lietuviams“ ir „Bičiuliams lenkams“. Juos pasirašė žymūs Lenkijos ir Lietuvos intelektualai, politikai. Laiške „Bičiuliams lietuviams“ kviečiama ieškoti sutarimo, o svarbiausia: „Prašome Jus atlaidumo mūsų praeities klaidoms.“

1993 metų pabaigoje Varšuvoje mano pokalbininkai (daugiausia kairieji) atlaidumo net neminėjo, vieningai siūlė istoriją palikti istorikams. Tiesa, į sutarties preambulę sutarėme įrašyti Lietuvos sostinę Vilnių ir Lenkijos Varšuvą. Radome kompromisą dėl kai kurių detalių.

Todėl grįžęs į Vilnių Prezidentui A. M.  Brazauskui ir užsienio reikalų ministrui P. Gyliui referavau: arba turėsime nepilną (be mūsų istorinės vizijos) sutartį, arba neturėsime jokios. Ir po trejeto mėnesių sutartis buvo paruošta pasirašymui. Ją Vilniuje, kaip čia ir matėme, pasirašė prezidentai L. Valensa ir A. M. Brazauskas. Lietuvos prezidentas savo kalboje ir išdėstė lietuviškąją XX amžiaus istorijos sampratą.

Po to sutarties ratifikavimas. Su Lenkijos Seimo maršalka J. Oleksiu sutarėme, kad ratifikaciniai procesai turėtų vykti sinchroniškai. Gaila, visiškai tai užtikrinti nepavyko, nes mūsuose diskusijos virė iki pat ratifikacinio vardinio balsavimo. Lenkijos Seimo rezultatas – vienbalsiai. Mūsuose buvo ir „prieš“, ir susilaikiusių, ir nedalyvavusių. Didžiuojuosi, kad lėmė visų pirma kairiųjų, tai yra tuometinių LDDP ir LSDP balsai, dešiniųjų, gaila, buvo nedaug.

Šiandien istorinei sutarčiai – 25-eri. Sutartis atvėrė plačias galimybes politiniam, ekonominiam, prekybiniam, kultūriniam ir kitokiam bendradarbiavimui. Mes tapome priimtinesni besivienijančiai Europai, kuriai nebuvo reikalingi du besivaidijantys kaimynai. Ir labai greit mes tapom ir NATO (tiesa, Lenkija keleriais metais anksčiau), ir Europos Sąjungos nariais. Išsiplėtė ekonominiai-prekybiniai ryšiai. Ėmėm įgyvendinti bendrus strateginius projektus.

Kas liks kitiems 25-eriems metams? Nauji tarpusavio įsipareigojimai ir senųjų galutinis sureguliavimas. Turiu galvoje dar neišspręstus kai kuriuos tautinių bendrijų (lietuvių Lenkijoje ir lenkų Lietuvoje) klausimus. Turiu vilties, kad po dvejų rinkimų ir referendumų likę klausimai lengviau spręsis. Ačiū.

Atgal