POLITIKA
03.29. Valstybė, atimanti ginklus iš žmonių karo atveju, yra pasmerkta
Algimantas Rusteika
Apklausos – kiek procentų gintų šalį – visiškai nereiškia, kad tiek, kiek atsakė “taip“ – eitų ir gintų. Tai daugiau simpatijos savo valstybei rodiklis, savotiškas pasitikėjimo reitingas. Tačiau tikrasis “aš“ atsiskleidžia ne įsivaizdavime apie tikrovę, o tikrovėje.
Realus žmogaus apsisprendimas paaiškėja mirties akivaizdoje, o ne atsakant į klausimėlius šiltame krėsle, čiulbant paukšteliams, kai kalbama kaip gražiau ir teisingiau. Neišgalvotame gyvenime herojais dažnai tampa abejojantieji, o ryžtingus pasiryžimus prieš kameras demonstravę – pabėga.
Tokios apklausos, nustatančios pasiryžimą būti pasiryžusiu yra įdomios, nustatinėti procentus visai smagu. Tik gal reikia baigti drąsintis tais pasiryžimų procentais ir užduoti svarbesnį klausimą – kaip tą ryžtą realiai įgyvendinti?
Lietuva ne Donbasas – šalyje ant dviejų galybių ribos Apokalipsė prasidėtų staiga, kaip A.Tarkovskio “Aukojime“. Užgestų TV ir kompiuterių ekranai, nutiltų telefonai, mobilieji, dingtų elektra, vanduo ir internetas. Taptų keistai tylu ir tik tolumoj išgirstum pralekiančių kovinių lėktuvų gausmą. Visa tai, kas iki tos minutės buvo normalus gyvenimas, negrįžtamai dingtų.
Ir ką tada reikėtų daryti man, pasiryžusiam ginti? Imti vėzdą, beisbolo lazdą, kirvuką ar dujų balionėlį? Kur eiti, ką veikti, kas vadovaus, kokie uždaviniai? Į savo seniūniją ar prie “Maksimos“, kuri po valandos kitos jau bus plėšiama degeneratų gaujų? Kam tada aš būsiu toks reikalingas? Ką man patars ir kaip padės valstybė, vis klausianti mano pasiryžimo ją ginti?
Ogi niekaip nepadės ir nepatars. Atmintinėje kaip elgtis karo metu daug ir smulkiai papasakojama apie tai, kaip iš karo veiksmų zonos pabėgti, kaip apsirūpinti vandeniu, makaronais, degtukais ir degtine, ko nedaryti, kad nežūtum per keliolika minučių. Tačiau kaip ginti šalį, jeigu nesi ginkluotųjų pajėgų narys, apie ką mūsų vis klausia ir klausia anketose – praktiškai jokių konkrečių patarimų.
O štai kiekvienam šveicarų vyrui nuo 20 iki 50 metų jokių ministerijos atmintinių nereikia. Nueina prie spintos, pasirenka pagal metų laiką karinę aprangą iš komplektų, jam išduotų valstybės, pasiima valstybės nupirktus kovinius ginklus ir šaudmenis ir vyksta ten, kur jau tiek kartų per pratybas būta.
Ten gaus nurodymus, o jei štabai ar ryšiai bus sunaikinti – veiks savo būryje savarankiškai pagal iš anksto numatytus tikslus. Visa šalis per keliolika minučių tampa ginkluota jėga. Po valandos išskleista ir apginkluota, žinanti ką daryti daugiau kaip pusės milijono armija. Kiekvienas kaimas ir miestelis, kalnų ferma, tiltas, kalnų tunelis – tvirtovė, gynybos planai patvirtinti ir kiekvienam žinomi.
Pas mus dieną naktį klykiama apie grėsmę, tačiau net šauliams ir kariams savanoriams, esantiems kariuomenės dalimi, savo kovinių tarnybinių ginklų namie laikyti neleidžiama. Laikomi ginklinėse, kurios masine desanto ir diversinių grupių ataka gali būti žaibiškai užimtos ar tiksliais raketų smūgiais sunaikintos ir teritorinės gynybos praktiškai neliks.
Norintieji turėti ginklą namie turi nusipirkti jį patys už savo pinigus ir tai tik prastesnį, mat, valdžia labiau bijo šalį pasiryžusiųjų ginti negu priešo. O štai estų valdžia savo žmonių nebijo, ten kariai laiko ginklus namie ir nieko neatsitinka, išskyrus nepalyginamai geresnę parengtį netikėtumams ir realesnį atgrasymą tą žinančiajam.
Dabar mūsų valdžia nuėjo dar toliau. Seime svarstomos pataisos, kurios apribotų piliečių teisę į ginkluotą savigyną arba šalies gynybą karo atveju. Prasidėjus karui, visi piliečiai turėtų atiduoti legaliai laikomus ginklus – taip visuomenė faktiškai rengiama okupacijai. Ir tai niekam, išskyrus profesorių V.Radžvilą, nerūpi? Kur kaščiūnai, juknevičienės, landsbergiai ir kiti patriotiški domermanai, dieną naktį skalijantys apie grėsmes?
Meluojama, kad tai sumažintų teroristinių išpuolių pavojų. Nors iš tikrųjų ir teroristai, ir kriminaliniai nusikaltėliai niekada neina į policiją savo ginklų registruoti ir visada veikia nelegaliai, legalus ginklas – lojalių piliečių galimybė apsiginti, kurią norima atimti. JAV statistika akivaizdžiai rodo, kad nusikaltimų šaunamaisiais ginklais daugiausiai daroma būtent tose valstijose, kur griežtesnis jų reguliavimas, nes nusikaltėliai žino, kad įsilaužus į namus jiems nebus pasipriešinta.
Yra paprastas dėsningumas – kuo valdžia nedemokratiškesnė, kuo svetimesnė savo piliečiams – tuo labiau jų bijomasi ir griežčiau draudžiama turėti ginklą. Valstybė, kurios valdžia nori atimti ginklus iš žmonių net karo atveju, yra paprasčiausiai pasmerkta.
Kokiam gyvenimui karo atveju rengia mus neleisdami turėti ginklų, nesunku įsivaizduoti perskaičius latvių polittechnologo Jurgis Liepnielks studiją, parengtą išnagrinėjus naujausią karų buvusioje Čečėnijoje, Jugoslavijoje, Gruzijoje, Ukrainoje patirtį.
Atgal
.jpg)
(1).png)
