POLITIKA
03.24. Kai valdžia dviveidžių rankose
Vaclovas Volkus
Mes – tėvų žemės šeimininkai
2019 metais, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo antrojo šimtmečio pirmąsias metines ir Nepriklausomybės atkūrimo 29-ąsias metines, jos pasižymėtos iškilmingais šventiniais renginiais ne tik Vilniuje, bet ir visam krašte.
Šios neeilinės lietuvių tautos ir jos valstybės minimos datos primena, kad mes čia, prie Baltijos jūros, žemės lopinėlyje jau prieš tūkstantį metų buvome, laisvai gyvenome šalia kitų kaimyninių tautų. Gyvenome su savo vadais – kunigaikščiais, karaliais, dabar – su savo prezidentais. Apsigynėme sunkiose kovose nuo grobikų – vokiečių, rusų, lenkų. Apgynėme savo tapatybę, gyvenimo savastį, kalbą, kultūrą, papročius. Esame pasaulyje matomi, girdimi, gerbiami. Niekam negrasinam, norim taikiai gyventi. Prašome savo kaimyno vieno – nekurstykite savo tautines mažumas – Lietuvos valstybės piliečius, įvairiais laikais atsidūrusius mūsų žemėje, nutautintų tiuteišių.
Su judais reikia kovoti
Turime kuo didžiuotis ir ką gerbti: kam paminklus statyti, ką ypatingais ženklais pažymėti. Mūsų tėvai aukodavo ant tautos valstybingumo ir laisvės aukuro savo sūnus ir dukras, kad ramiai gyventume savo protėvių žemėje. Jų atminimui įamžinti supildavo piliakalnius, pilkapius, statydavo koplyčias, bažnyčias, atminimo kryžius, koplytstulpius.
Paminklas dr. Vincui Kudirkai Vilniuje
Rusai turi taiklų posakį; “Niet semji bez uroda”.(Nėra šeimos be išsigimėlio). Apie tokius prieš šimtą metų viename savo apsakymų rašė mūsų rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius: „Perkūne Dievaiti, apgink žemaitį, o muškit gudą (judą – V.V.), kaip šunį rudą”. Su tokiais išsigimėliais susiduria daugelis mūsų tautiečių. Kiekviena tauta kovojo ir kovoja su savo judais. Ne išimtis ir mes, lietuviai.
Mintys kalbėtojų besiklausant
Minint šventes, klausantis ta proga valstybės vadovų pranešimų, svečių pasisakymų, stebint nusipelniusių valstybei apdovanojimus, kyla įvairios mintys: matosi valdžios dviveidiškumas, vertinant netolimos praeities istorinį kultūrinį paveldą, iškovotos laisvės nuvertinimą. Buvo paniekintas tų dešimties tūkstančių lietuvių, žuvusių, nukankintų, pūdytų kalėjimuose, ištremtų už tautiškumo sklaidą į tolimus šiaurinio Sibiro rajonus lėtai bado ir šalčio mirčiai, atminimas.
Net po 29-erių Nepriklausomybės paskelbimo metų okupaciniai valdžiai tarnavusiems smogikams, persekiojusiems rezistentus, partizanus žudžiusiems asmenims buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Jas nagrinėdami, kai kurie mūsų teisėjai kaltinamuosius išteisino, remdamiesi okupuotos Lietuvos sovietiniais įstatymais. Nepriklausomybės atkuriamojo akto signataras Algirdas Endriukaitis, norėjęs išsiaiškinti ir įvertinti šių teisėjų skelbimus, kreipėsi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, bet ji, kaip ir Seimo valdyba, atsakė negalinti kištis į teismų darbą. Seimo teisės ir teisėsaugos komitetas ilgai vilkino, bet nieko konkretaus nepasakė. Nieko nepešęs, signataras buvo priverstas kreiptis į Strasbūro teismą ir bylą laimėjo. Kyla klausimas, kodėl? Pavartykime „Respublikoje“ 2018 m. kovo 3-9 d. paskelbtą įtariamų KGB bendradarbių sąrašą. Manau, ten galima rasti atsakymą.
Jei prabiltų Maironis ir kiti
Spaudoje Maironio literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė savo knygelėje „Padai pilni vinių“ savo herojų lūpomis samprotauja ir žavisi talentingu tautos išdavikų paveldu, kuriame – suanglėjusi sąžinė, persunkta tautos nuodijimu utopiniu komunizmo sindromu. Ką tokiems ponams ir į jų dūdą pučiantiems, pasikėlę iš kapų pasakytų mūsų kultūrininkai A. Baranauskas, J.Biliūnas, V.Kudirka, J.T. Vaižgantas, Maironis ir kiti? Tokiems vertėtų paskaityti kad ir Maironio 1918 m. valstybės atkūrimo proga reiškiamą džiaugsmą viename savo eilėraščių.
Rūtos Vanagaitės knygoje teigiama, kad lietuviai šaudė žydus, o Mariaus Ivaškevičiaus knygoje paniekinamos lietuvių partizaninės kovos su okupantais, išsityčiojama iš partizanų, jų vadų, net iš likusių gyvųjų, ką esu rašęs šiame laikraštyje. Nemalonu M.Ivaškevičiaus knygą prisiminti. Koks bjaurus cinizmas apie partizanes moteris, kurios nesiskųsdavo savo pasirinktu partizaniniu keliu, kurios, pasak autoriaus, niekados neverkė, nes verkė kitu galu. Vyrus partizanus charakterizuoja, kaip kaimo bernus, mažai ką nutuokiančius apie garbę ir žmoniškumą. Paniekinami tie, kurie buvo Nepriklausomybės akto pradininkai, kurie ir liko gyvi tautos atmintyje. Jie buvo valstybės lėšomis apdovanoti ir apdovanojami, tuo pačiu metu jų niekintojams skiriamos literatūrinės premijos.
Tautos nykimo sąskaita
Tai vyksta mūsų vyriausybių globalizmo ir neoliberalizmo politikos laisvės, tautos ir valstybės nykimo sąskaita. Tai nepasitarnauja tautiškumo įkvėpimui, norui būti tvirtiems ir ryžtingiems sudėtingoje situacijoje, kuriant savo valstybės ateities viziją.
Istorijos vingiuose Lietuvai nebuvo lengva. Trūko ir dabar trūksta tyro džiaugsmo, pagal Vincą Kudirką - ir šviesos, ir tiesos. Teismuose, Seime, valdininkijos veiksmuose trūksta padorumo. Eilinių žmonių gyvenimą temdo labai didžiulė auganti socialinė – pajamų, turto atskirtis ir nelygybė. Tai skaldo ir demoralizuoja visuomenę, kelia nepasitikėjimą valdžia, menkina laisvės supratimą, vertinant tautos kelią link Nepriklausomybės. O ji buvo pasiekta motinų ašaromis ir didžiulėmis aukomis.
Reikia ne filosofuoti, bet ir gerbti laisvos Lietuvos įstatymus
Per pastaruosius valstybinių švenčių minėjimus kalbėjo aukščiausieji valstybės vadovai - Seimo pirmininkas, prezidentė, kultūrai atstovaujanti Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto direktorė. Jų kalbose negirdėjome kvietimo saugoti lietuvybę ir skirti paveldo pelus nuo grūdų. Tik kitų tautos atstovų lūpose ryžtingai skambėjo lietuvybės ir valstybingumo, paveldo gerbimo, įamžinimo idėjos. Mes, lietuviai, Lietuvos valstybės piliečiai, neturime būti abejingi 1992 metų tautos priimto referendumo pirmam-septynioliktam straipsniui. Jokie teisėjai ar valdžios atstovai neturi teisės savo filosofiniais išvedžiojimais darkyti konkrečius, aiškius, suprantamus kiekvienam eiliniam žmogui įstatymus.
Atgal
.jpg)
