VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika

02.08. Laisvė be atsakomybės teršia lizdą

Vaclovas Volkus

Garsus 18 a. prancūzų rašytojas ir filosofas, įtakingiausias apšvietos idėjų skleidėjas Fr. Volteras yra rašęs: „Kategoriškai nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu savo teisę tai sakyti“. Ši daugiau kaip prieš 200 metų F.Voltero išsakyta frazė dabarties liberalios visuomenės gyvenimo praktikoje turėtų būti suprantama su atsakomybe, įgyvendinant tautos priimtos konstitucijos nuostatas, vykdant vykdomosios valdžios sprendimus, bendražmogiškas gyvenimo bendravimo taisykles.

Laisvė ir tolerancija elgtis, sakyti, rašyti, kurti negali būti absoliuti be pilietinės atsakomybės, be pagarbos tautos kultūriniam ir dvasiniam paveldui.

Be demokratinės brandos ir atsakomybės, valstybė ritasi prie anarchijos, tauta atsiduria dvasinėje krizėje, nykimo akivaizdoje.

Mūsų negausios tautos ir valstybės istorinė patirtis, jos valdančiosios klasės „Liberum veto“ teisė sprendžiant valstybės reikalus privedė prie tragiškų pasekmių. Istorija turi tendenciją pasikartoti. Mūsų konstituciniam teismui tenka aiškintis, ar oponentų priimti teisės aktai atitinka Konstitucijos straipsnius. Net čia neapsieinama be kuriozų. Garbūs teisėjai, besižvalgydami į politikų tendencijas, vadovaujasi konstitucijos straipsniuose užkoduota dvasia, o ne visuomenei aiškiais, suplanuotais konstitucijos straipsniais, kas priverčia arogantiškus teisėjus aiškintis prieš visuomenę.

Lietuvos istorijos tikrovė primena, kad okupantas, remdamasis buvusia pogrindyje patikima mažumų ir lietuvių išdavikų, parsidavėlių agentūra, po penkiasdešimties metų išeidamas paliko inteligentus, išugdytus palikuonis be tautinės sąmonės, kurių dauguma švietimiečiai per 30 nepriklausomybės metų nepajėgė, o gal ir nenorėjo perkainoti įskiepytų dvasinių vertybių, išsivaduoti iš rusiško socializmo ir komunizmo idėjinių pažiūrų, slepiamų už fasadinės uždangos. Čia vienur, čia kitur pasigirsta sovietinės nostalgijos įvairiapusiai išsišokimai, amoralaus elgesio, savarankiškų, neatsakingų gobšių, sprendžiant valstybinės reikšmės klausimus, praeities įvykių vertinimai. Neatsitiktinai Lietuvos respublikos prezidentas Valdas Adamkus, susitikęs televizijoje su korespondentu, kalbėjo apie vangų ir neatsakingą šalies kultūros ir švietimo padėtį, literatūros brandą, teisėsaugoje - prokurorų, teisėjų girtavimą, bylų vilkinimą, abejotinų sprendimų priėmimą. Baisu, juk tie valdininkai turi žmones auklėti, mokyti, bausti neklaužadas už nusižengimus, o patys esti amoralūs savo darbe ir asmeniniame gyvenime. Tokiems ponams yra svetimos 7 didžiosios žmonių nedorybės - nuodėmės. Teisėsaugininkai, naudodamiesi visuomenės nekontroliuojama padėtimi, priima abejotinus sprendimus. Varnas varnui akies nekerta. Taip buvo anais laikais. Kuo jie skiriasi nuo anų laikų? Nepriklausomybės akto signataras A. Endriukaitis, stebėjęs ir nagrinėjęs prokurorų ir teisėjų nagrinėtas Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos ir kai kurias kitas politinio atspalvio bylas pastebėjo, kad Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Valdas Bugelevičius nutarė, jog už rezidentų persekiojimą, jų slėpimą žmonės neturi būti baudžiami, kadangi procesiniai veiksniai buvo numatyti tuo metu galiojusiame Lietuvos sovietiniame baudžiamajame kodekse. Remdamasi ne Lietuvos, o sovietiniais įstatymais, priimami sprendimai! Tai pastebima ir M.Misiukonio, jo bendrų veiksmuose, likviduojant paskutinį Aukštaitijos partizaną Ant. Kraujelį. Pagal sovietinius įstatymus buvo nuteista ir jo žmona. Aukščiausi teismai tokius žemesnių teismų sprendimus laiko teisingais, o teisėjų etikos ir drausmės komisija atsisako tuos sprendimus vertinti.

Tai 50-ties metų okupantų, jų kolaborantų darbo rezultatai, kada nuo spaliuko amžiaus vaikai, papuošti didele raudona žvaigžde su Lenino atvaizdu švarkelio atlape, ugdyti sovietinėje mokykloje, sovietinio mokytojo be tautinės sąmonės sovietinio žmogaus, kuris dėl mankurtinio sindromonepajėgia perkainoti savo dvasinių vertybių. Toksai, atsidūręs demokratinėje valstybėje, jos liberalioje laisvoje visuomenėje, be atsakomybės prieš tautos istoriją savo dvasines vertybes išmainė į dabarties šeimininkų mokslą – „postmodernizmą“. Vilniuje prie Neries atsiranda Lietuvos nacionalinės kultūros premijos laureato postmodernisto Vlado Urbonavičiaus meno šedevras „Krantinės arka“, mokesčių mokėtojams kainavęs 28 820 tūkstančių Eurų. Šiandieną jis žmonių vadinamas kanalizacijos vamzdžiu, rūdija iškilęs viršum gatvių.

Paskutiniu metu literatūroje postmodernistiniais triukais pasireklamavo ir R.Vanagaitė, išsityčiojusi iš Lietuvos partizanų, kovojusių su okupantais, ir jų vadų - tautos didvyrių, nukankintų, žuvusių už Lietuvos laisvę, atminimo. Už šį niekšišką darbą buvo apdovanota literatūrine premija. Visų mūsų ir esančių tokių pat valdžioje, pinigais.

Apdovanotas literatūros premija rašytojas M. Ivaškevičius knygoje „Žali“ (kaip ir R.Vanagaitė) kovotojus už Lietuvos laisvę partizanus vadina „degradavusiais, kvaištelėjusiais“, net „žmogžudžiais“, „kaimų bernais, mažai ką nutuokiančiais apie garbę ir žmoniškumą“, o apie partizanes moteris su pasigardžiavimu rašo: „kurios niekada neverkė, nes verkė kitu galu“.

Lietuvos rašytojų sąjungos vadovybė Lietuvos išsivadavimo kovos dalyvių niekintojo rašinio mintis pateisino. Po kelių bandymų literatūros nuolatinę premiją M. Ivaškevičiui Literatūros skirti pasiūlė Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto direktorė prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė. Ji buvo ir premijos skyrimo komisijos pirmininkė. Kilus visuomenės pasipiktinimo bangai, gerbiama profesorė pasiteisino, jog ji esanti postmodernistinio meno kritinio mąstymo žadintoja. Kiti tos komisijos nariai, bijodami visuomenės pasmerkimo, kviesti pasikalbėti ta tema nedrįso - bailiai, kaip žiurkės išsibėgiojo po rūmų kabinetus. Leidyklos vadovė Lolita Varanavičienė pasiteisino: pats autorius ir kiti prašė knygą spausdinti.

Buvo rastas visuomenei nesuprantamo spektaklio paaiškinimas, kada vienoje Vilniaus teatro scenoje Kristaus paveikslas buvo apmėtytas fekalijomis. Mokslo daktarai, profesoriai E. Gudavičius ir A. Bumblauskas televizijos laidose šaipėsi iš lietuvių, karaliaus Mindaugo, kad jis krauju gimdė Lietuvą, kad jis žudikas, šunsnukis. E. Gudavičius apdergė lietuvius, pavadindamas juos apsidergusiais, nieko nesugebančiais. Šie ponai be atsakomybės prieš tautą dergia lietuvius, kurie taip grobikų rusų, vokiečių per šimtmečius apsigynė, išliko iki šių dienų su savo valstybe, kalba, kultūra, o godiems kaimynams rusams, lenkams nevalia kai ką nemalonaus priminti, nevalia gadinti santykių. Dergdami lietuvius jūs, ponai profesoriai ir profesorės, redaktoriai ir redaktorės, esate lietuviai, gyvenantys jų sąskaita. Nedera dergti lizdą, iš kurio esate išperėti, ko nedaro net „prasmirdę“ šeškai! Nemylite Jūs Lietuvos, nemylite lietuvių, šaipotės iš šios darbščios tautos istorijos, sugebėjusios apsiginti nuo grobuoniškų kaimynų ir išlikusios pasaulyje matoma valstybe. Istorijos atminty jūs liksite niekšais, o ne tie, jūsų vadinami žmogžudžiais lietuviai, kurie ją gynė ir apgynė.

Atgal