POLITIKA
10.03. Reformos, o ant tų reformų vėl reformos…
Vaclovas Volkus
Žiniasklaidoje pasirodė Aukščiausiojo Teismo pirmininko R. Norkaus samprotavimai, kad „2018 metus teismai pasitiks su nauja kokybe”. Kalbama, kad teismų stambinimo reforma vyksta sklandžiai, vietoj 49 apylinkių teismų liks 12 sustambintų. Pirmininkas neaiškino, su kokiais dar vietiniais padaliniais bus susieti sustambinti teismai.
Apie tokias skambiai garsinamas teismų darbo gerinimo - „kėdžių perstumdymo” – reformas, dėl kurių gerėtų teisėjų darbo našumas ir kokybė, sumažėtų biurokratizmas, lengvėtų teismų administravimas, žmonių prieinamumas prie teismų, esame daugelį metų girdėję.
Šį kartą tikimasi iš vadinamosios reformos bylų nagrinėjimo spartumo, kvalifikuotų jų sprendimų, galbūt ir teismų, jų darbuotojų aukštesnio vertinimo ir visuomenės akyse.
Liaudis sako, kad viltis miršta paskutinė. Kur ta paskutinė panacėja – esminė teismų administravimo, teisėjų atrankos ir darbo gerinimo reformos pakopa, nuo kurios atsispyrę vilties pakylėti nuo 2018 metų teismai bus naujos kokybės?
Reformos panacėja prašosi vaizdingumui prisiminti poeto A. Baranausko gamtovaizdžio poetizuotą Lietuvos matymą: „Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai”. Sąlyginai lyginant šių laikų Lietuvos reformų iššūkius, perfrazavus A. Baranauską, skaitytume: „Reformų reformos, o ant tų reformų naujos kokybės reformos”. Esminės, apgalvotos, stabilios, paremtos Vakarų demokratinių valstybių įstatymų pavyzdžiais ir darbų praktika reformos dėl politinių išskaičiavimų ir dėl kompetencijos stokos nepriimamos. Belieka teismams džiaugtis ir tomis „kėdžių perstumdymo” reformomis, nuo kurių perkrautas vežimas sunkiai klampoja biurokratizmo baloje.
Yra daug galimybių palengvinti teismų darbą. Pavyzdžiui, atmetus politizuotos sovietinės teismų sistemos ideologiją, 60-aisiais ir vėlesniais praėjusio šimtmečio metais darbo kolektyvuose buvo renkami visuomeniniai tarėjai. Jie galėjo susipažinti su byla, teismo proceso metu aktyviai dalyvauti jos nagrinėjime, priimant sprendimus, raštu išdėstyti savo nuomonę. Tai nebuvo sovietinė naujiena. Ji praktikuota ir kitose valstybėse. Jos tikslas – sprendžiant žmogaus likimą išvengti subjektyvumo ir nesąžiningumo.
Teisėjai – ne iš kitų žemių atvykę žmonės, jie yra tie patys mūsų gyventojai, tik turintys juridinį išsilavinimą, galintys teisingai, protu paremtais argumentais, be įtakos iš šalies valstybės vardu spręsti bylas.
Be minėtų visuomeninių tarėjai kodėl neapsvarstyti draugiškųjų teismų, nesvarbu, kaip juos pavadintumėm, įsteigimą? Vyresnės kartos atstovams tai būtų ne naujiena. Tokie teismai visuomeniniais pagrindais galėtų steigtis bendruomenėse, darbo kolektyvuose, nagrinėti nežymius ginčus, moralės iššūkius, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius bei kitus teisėtvarkos pažeidimus. Tai sumažintų apylinkės teismų bylų srautą, teisėjų ir teismų administracinio personalo darbo krūvį.
Lietuvos Konstitucijos 5 straipsnis skelbia, kad „valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Pastarasis, vykdydamas teisingumą, yra nepriklausomas nuo Seimo, Prezidento, Vyriausybės, partijų, vadovaujasi tik įstatymais. Bet tas nereiškia, kad tautos atstovų ir jos įgaliotų žmonių renkami ar skiriami teisėjai, jų tarybos – uždaras ratas, kuriame teisėjų darbo ir elgesio vertinimas ir atsakomybė baigiasi. Konstitucijos 33 straipsnis skelbia, kad „piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus“... Seimo, Prezidento, Vyriausybės darbuotojai nustatyta tvarka viešai atsiskaito visuomenės sambūriuose už savo darbą, išklauso pareikštą kritiką, pasiūlymus, atsako į klausimus, o piliečiai (uždaro rato žmonės) tokios galimybės neturi. Todėl ir sklando gandai, kad varnas varnui akies nekerta, nes visuomenė kartais nesupranta, jai kyla abejonių teismų sprendimų teisėtumu (ne tik V. Uspaskicho grupės, ne tik neblaivaus policininko trijų vaikų suvažinėjimo atveju arba kai neblaivus neeilinis teisėjas viešoje vietoje interesantą išplūdo, pavadindamas jį š... Ir taip toliau, tai matome vos ne kasdien TV ekranuose).
Suprantu ir teisėjus. Ne viskas nuo jų priklauso. Kai nekvalifikuotai paruošta byla, kai priimami neapgalvoti, o gal ir „skylėti“ įstatymai, kai advokatams trūksta geranoriškumo, bylos maišatyje tenka murdytis teisėjams. Niekas nedraudžia siūlyti taisyti, gerinti įstatymus, rašyti atskirąsias nutartis, o netylėti ir taikstytis būtų nepilietiška, tuo labiau teisėjams.
Turime siekti ir džiaugtis ne „kėdžių perstumdymo“ reforma, o esmine teismų reforma, kurioje turėtų būti neatmetama ir visuomenės nuomonė.
Atgal
.jpg)
(1).png)
