POLITIKA
03 04. Lietuva-Lenkija neišnaudotos galimybės
Vitalijaus Balkaus įvadas: Lietuvos-Lenkijos santykių istorija tęsiasi ilgiau nei septynius šimtmečius. Visų svarbesnių istorinių vingių neįmanoma aptarti per šios laidos skirtą trumpą laiką. Geriau pažvelkime į paskutinį abiejų šalių santykių šimtmetį – nuo maždaug tada, kai Lietuva paskelbė savo Nepriklausomybę. Kaip apibūdintum svarbiausias tendencijas ir ko galima pasimokyti iš tos sukauptos patirties?
Algis Avižienis: Lietuva ir Lenkija abi yra susidūrimo tarp dviejų didžiulių galybių zonoje. Turiu omeny Vokietiją ir Rusiją. Istorijoje abi mūsų šalys smarkiai nukentėjo nuo imperinio veržimosi iš šių dviejų galybių į mūsų regioną – iš Vakarų ir iš Rytų. Net ir jei lietuviai bei lenkai sutelktų bendras jėgas prieš vieną iš šių dviejų galingų kaimynų, vis tiek būtų sunku užtikrinti galimybę laimėti karinį konfliktą. Todėl praeityje lietuviai ir lenkai bendradarbiavo ir jungėsi į įvairias sąjungas ir galiausiai sukūrė bendrą valstybę prieš germanus ir prieš vis stiprėjančią Rusiją jau nuo Jogailos laikų. O jei Lietuva ir Lenkija nesutartų arba vyrautų stipri įtampa tarp jų -- kaip ir buvo nuo mūsų Nepriklausomybės pradžios iki Sovietų okupacijos – tai mūsų abi šalys atsidurtų ir, istorija parodo, kad jos atsidūrė ypatingai nesaugioje padėtyje.
Lenkijos nepriklausomybės tėvas, Maršalas Pilsudskis, puikiai suvokė šią pavojingą Lenkijos padėtį platesniame strateginiame lygmenyje. Todėl jis siekė atkurti senąją Žečpospolitą, apimančią plačias lenkų, lietuvių, latvių, baltarusių ir ukrainiečių žemes, kas leistų kažkiek rimčiau atsverti milžinišką Rusijos ir Vokietijos galią. XX-ojo amžiaus pradžioje lenkai nemanė, kad lietuvių tautinė savimonė būtų pakankamai stipri, kad Lietuvos teritorijoje būtų įmanoma įsivaizduoti modernią, nepriklausomą valstybę. Bandydamas karine jėga įtraukti Lietuvą į savo atkuriamą Žečpospolitą ir atplėšdamas Vilniaus kraštą nuo naujai besikuriančios valstybės, jis apnuodijo abiejų šalių santykius visam tarpukario periodui. Mes, lietuviai jiems, lenkams atrodėme per silpni, kad atsisakytumėm Lenkijos siūlomų saugumo garantijų. Tai buvo lenkų vadovų lemtinga klaida.
Žlugus Pilsudskio Žečpospolitos atkūrimo vizijai, tarpukario Lenkija turėjo tenkintis saugumo garantijomis iš pirmiausia Prancūzijos o kartu ir Anglijos – dvi šalys, kuriomis su JAV pagalba nugalėjo Kaizerinę Vokietiją per Pirmąjį Pasaulinį karą. Šiame tarpukario saugumo bloke Lenkijai -- be savo išsvajotų lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių žemių -- aiškiai teko atlikti silpnesniojo partnerio vaidmenį. Mano žiniomis, Pilsudskis nebuvo optimistiškai nusiteikęs dėl Lenkijos saugumo padėties, turint tik kaip jis įsivaizdavo kuklią, apkarpytą Lenkijos teritoriją.
Man tarnavus JAV konsulate Krokuvoje teko ne vieną kartą asmeniškai išgirsti iš inteligentų ir tautiškai nusiteikusių politinių veikėjų svarstymus apie „Miedzymorze“ arba tarpjūrio (nuo Baltijos iki Juodosios Jūros teritorijos bloko) sukūrimą kaip būsimą saugumo garantą visoms tautoms gyvenančioms tarp vokiečių ir rusų. Tai žinoma senoji Pilsudskio koncepcija, kuri, tačiau, atsisakytų Maršalo ankstesnių ketinimų jėga dominuoti silpnesnias kaimynines tautas. Įdomu tai yra, kad „Miedzymorze“ koncepcija dabar kartais yra aptarinėjama baltųjų nacionalistų leidiniuose JAV ir Vakarų Europoje. Aš tokį vakariečių giriamą Intermarium projekto svarstymą išverčiau iš anglų kalbos į lietuvių. Mūsų žiūrovai galėtų jį rasti Interneto puslapyje Kulgrinda.lt
V.Balkus: Tokia koncepcija XXI-me amžiuje gali atrodyti pasenusi, nes mūsų regiono saugumui turi milžinišką įtaką dar ir JAV supervalstybė, kurios teritorijos net ir nerasi Europos žemyne.
A.Avižienis: Be abejo, visos šio regiono šalys yra nepaprastai priklausomos nuo JAV ir NATO saugumo garantijų. Nuo Antrojo Pasaulinio karo JAV įsiterpimas į Europos politinius procesus tarsi užšaldė seną priešpriešą tarp lietuvių ir lenkų bei lenkų ir vokiečių. Manau, kad Vašingtonui nebūtų paranku, kad lenkai vėl pradėtų aktyviai kelti abejones dėl Vilniaus dabartinio statuso kaip Lietuvos sostinė. Toks ginčas aiškiai susilpnintų bendrą NATO frontą prieš menamą Rusijos spaudimą mūsų regionui.
Bet mes gyvename dinamiškame laikotarpyje. Niekas prieš 10, 20, 30 metų nebūtų tikėjęs, kad naujai išrinktas JAV Prezidentas pavadintų NATO „pasenusia“ organizacija. JAV vyriausybės skola greitai pasieks astronominę 20 trilijonų JAV dol. sumą. Praeitais metais JAV prekybos deficitas viršijo 500 milijardų JAV dol. Todėl daug kam atrodo, kad Prezidento Trumpo prioritetai bus Amerikos vidaus politiką, pramonės atgaivinimas, užsienio prekybos deficito mažinimas ir naujų darbo vietų kūrimas. Jei šiuo metu neatrodo realu, kad JAV pradės radikaliai gerinti santykius su Maskva, lieka tikimybė, kad tai gali įvykti po metų ar kitų. JAV tarpukaryje kaip tik ir atsitraukė nuo savo europiečiams duotų Tautų Lygos įsipareigojimų, kurias iškėlė Prezidentas Vilsonas. Amerikiečių, norinčių atsiriboti nuo Europos reikalų, taip vadinamų izoliacionistų, tuomet buvo ryški dauguma, ir tik japonų netikėta ataką prieš JAV laivyną Pearl Harbor stumtelėjo amerikiečius į II Pasaulinį karą.
Jei NATO vaidmuo nusilptų, reikia manyti, kad Rusijos ir Vokietijos lyginamasis svoris mūsų regione vėl akivaizdžiai padidėtų. Vokietijos-Rusijos suartėjimas dar daugiau paryškintų šių galios centrų įtaką Lenkijai ir kitoms mažesnėms mūsų regiono valstybėms. Tokiais hipotetiniais atvejais, manau, kad Pilsudskio tarpjūrio koncepcija taptų aktualesne, bent jau Lenkijoje. Apie tai kartas nuo karto diskutuojama Lenkijoje. Kai kas mano, kad Prezidentas Duda ir jo Teisės ir Teisingumo partija atsargiai pritaria tokiam regioninio bloko formavimui.
V.Balkus: Jei mes atidžiau stebėtume aktualius įvykius, tai matytumėm, kad jau formuojasi aktyvus Višegrado šalių bendradarbiavimas pabėgėlių klausimais. Kitaip sakant, Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija (tai pusė Intermarium šalių) jau sukūrė gana stiprų bendrą frontą prieš Briuselio bandymus įpiršti šioms šalims didelius kiekius taip vadinamų pabėgėlių. Šis Višegrado blokas drąsiai gina savo šalių kultūrinį savitumą ir pasisako prieš multikultūrinės visuomenės kūrimo idėją. Tai ne šiaip sau vienos dienos klausimas, bet esminis nacionalinės tapatybės išbandymas. Sėkmingai veikdamos kartu prieš ES diktatą, minėtos šalys įsigys vertingos patirties ir pasitikėjimo savimi ateities iššūkiams priimti.
A.Avižienis: Taip, labai gaila, kad mūsų konformistinė valdžia praranda progą sėkmingai apsiginti nuo brangiai kainuojančio eksperimento pakeisti europiečių kultūrinį identitetą. Be to, jei tarptautinė padėtis dar daugiau paaštrėtų, neišnaudotos galimybės bendradarbiauti su Višegrado šalimis galėtų ir neigiamai atsiliepti mūsų saugumui.
V.Balkus: Na gerai, tarkime, kad toks mūsų suartėjimas prie Višegrado grupės ir Lenkijos būtų reikalingas. Bet mes visi žinome, kad lietuvių-lenkų santykiai nesiklosto idealiai dėl Vilniaus krašto mažumos ir jos keliamų reikalavimų. Be to, pasitaiko ir tarp lenkų nacionalistų šūkiai dėl Vilniaus ir Lvovo sričių grąžinimo, net ir panaudojus ginklą.
A.Avižienis: Manau, kad tokių šovinistinių nuotaikų galima rasti tik nedidelėje dalyje Lenkijos politinio spektro. Žinoma, jei tokius šūkius Lenkijos valdžia kada nors aprobuotų, tai reikėtų kalbėti apie visai kitokius saugumo blokus ir koncepcijas nei tarpjūrio ašis. Bet netikiu, kad iki tokio kraštutiniškumo rimti Lenkijos politikai leistų įvykiams klostytis. Jau seniai Vilniaus krašto kai kurių politinių jėgų reikalavimai lieka pagrindinė kliūtis keliant lietuvių-lenkų santykius iki visai patenkinamo lygio. Beje, tie santykiai gynybos srityje, dėka bendradarbiavimo NATO rėmuose, vystosi be rimtesnių problemų. Žinoma, kol NATO aktyviai reiškiasi mūsų regione.
Nežinau ar geriau spręsti šią problemą daug ir dažnai apie tai kalbant tarpusavyje ar geriau kelti skaudulius į viešumą rečiau. Aš matau dvi pasitikėjimo vienas kitu problemas, ir būtent jomis reikėtų mums intensyviau užsiiminėti. Pirma problema yra lietuvių nerimas, kad palankūs sprendimai lenkų mažumos atžvilgiu tik paskatins pastarąją kelti naujus reikalavimus iki regioninės autonomijos. Iš lenkų mažumos pusės aš spėju. kad egzistuoja nerimas, jog lietuviai nori tyliai ir palaipsniui nutautinti lenkų mažumą ir ją lyg ištirpinti lietuviškame katile.
Nemanau, kad šiuo metu naudingos būtų viešos diskusijos nes jos leistų patiems radikaliausiems elementams garsiai kelti savo reikalavimus. Pradžiai geriau būtų neformaliai susitikti visuomeninių organizacijų, politinių partijų viršūnių lygyje ir pabandyti susitarti dėl kelių aštriausių klausimų. Abi pusės padarytų nuolaidų ir -- labai svarbu -- tuo pačiu iškilmingai prižadėtų neperžengti kai kurias raudonąsias linijas, tų pačių jautriausių, nerimą keliančių klausimų, kurie pakerta abipusį pasitikėjimą.
Sprendimai įmanomi, jei abiejų šalių elitai pirmiausia suvoks susitarimo reikšmę mūsų saugumui tuo metu, kai pasaulis darosi vis mažiau stabilus. Net dvi tokios kraštutinai nacionalistinės valstybės kaip Musolinio Italija ir Trečias Reichas, siekdamos diplomatinio bei militarinio bendradarbiavimo, sutarė nekeisti iš esmės Pietinio Tirolio statusą, kuriame iki šios dienos kompaktiškai gyvena vokiškai kalbanti mažuma. Trečias Reichas, būdamas stipresnis, atsižvelgė į Italijos nuogąstavimus, kad gali atsiskirti Pietinis Tirolis, ir sutiko nekeisti sienų.
Kai gyvenau Krokuvoje, teko susitikti su lenkų nacionalistais, kurie jau prieš 27 metus nerimavo dėl galimo vokiečių-rusų suartėjimo ateityje ir kalbėjo, kad vardan Lenkijos-Lietuvos glaudesnio bendradarbiavimo gynybos srityje, Lenkija, būdama stipresnė šalis, privalėtų atsižvelgti į Lietuvos rūpesčius dėl Vilniaus krašto mažumos klausimo.
Taip pat aš manau, kad išmintingesni lenkų politikai suprastų, kad jei Lenkija primygtinai keltų lenkų mažumos klausimą mūsų šalyje, tą patį galėtų daryti ir vokiškai kalbantieji gyventojai Lenkijoje, gyvenantys pietvakarinėje teritorijoje tarp Opolės ir Katovicų miestų. Nacionalinės pakraipos spaudoje Lenkijoje tenka pastebėti pačių lenkų nerimą, kad vokiečių mažuma vis aktyviau ir drąsiau gina savo mažumos teises. Pagal įvairius apskaičiavimus vokiečių mažumai gali priklausyti nuo 50 000 iki 180 000 gyventojų.
V.Balkus: Kadangi norėjome, kad ši diskusija apimtų paskutinio šimtmečio istorijos kontekstą, tai grįžkime prie II-ojo Pasaulinio karo pradžios, tiksliau į 1939 metų mėnesius prieš karo pradžią, kai konfliktuojančios pusės nujautė didelio konflikto neišvengiamumą ir siekė pritraukti kuo daugiau sąjungininkų į savo pusę. Žinau, kad pats esi išvertęs ir surinkęs atsiminimų dokumentus, studijas, kuriose matyti, kad Trečias Reichas gana aktyviai bandė įtraukti Lietuvą į savo sąjungininkių gretas. Toje pačioje Interneto svetainėje (Kūlgrinda.lt) yra paskelbti tie įvykiai ir diplomatiniai pokalbiai. Trumpai tariant, vokiečiai labai norėjo, kad lietuviai prisijungtų prie jų ir pultų Vilnių tuo pačiu metu, kai vokiečiai puolė likusią Lenkiją. Dėl lietuvių nenoro kirsti Lenkijai, Lietuva buvo perduota į Sovietų Sąjungos interesų zoną, nors pirminė Molotovo-Ribentropo sutartis numatė Lietuvą esančią Vokietijos interesų zonoje.
A.Avižienis: Taip, manau, kad Lietuva brangiai sumokėjo už tai, kad ji iš karto atsidūrė Sovietų Sąjungos interesų zonoje. Bet tuomet, kiek anksčiau 1938 m., pradėjo ryškėti nauja -- galima beveik tai pavadinti prolenkišką – užsienio politika. Žinant, kad Lenkija buvo glaudžiai susijusi su Prancūzija ir Anglija, kitaip sakant su Vakarais, mūsų užsienio ir saugumo politika de facto orientavosi į Vakarų sąjungininkus.
Tad netolimos praeities precedentą jau turime. Lietuva kritiniu Lenkijai momentu jau parodė gerą valią ir nepuolė žlungančios kaimynės. Šį faktą vertą atsiminti ir priminti mūsų draugams lenkams siekdami glaudesnių saugumo santykių ateityje.
Atgal
.jpg)
(1).png)
