VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika, aktualijos

07.26. Prezidento metinės: tautai tinkamas lyderis

Česlovas Iškauskas

 

Nieko asmeniško…

Buvo 90-ųjų pradžia. Aš, TVR (dabartinio “ėlertė”) žurnalistas, rengiau laidą apie nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos finansinę padėtį. Jau tada girdėjau, kad tarp VU mokslininkų yra gabus aspirantas, kuris galėtų duoti neblogą TV interviu. Dėl jo iš pradžių reikėjo susitarti. Gitanas Nausėda tuomet gyveno daugiausiai jauniems mokslininkams skirtame Tauro bendrabutyje, kuriame, beje, anksčiau ir aš, žurnalistikos studentas, esu gyvenęs…

Įžengiu į ankštą kambarėlį. Praskiriu džiovinamas palutes. Tuomet “pampersų” dar nebuvo. Kvapas persunktas mažo vaiko kvapais… Mane maloniai sutinka jauna šeima. Kleksi kūdikis, žmona šypsosi, o aspirantas ruošia tirpią indišką kavą…

Žinoma, kitą dieną interviu pavyko.

Prabėgus beveik 30 metų nuo šio epizodo, kurį būsimas prezidentas neseniai prisiminė vienoje LNK laidoje, kitą kavutę, tik jau arabikos pupelių, su kandidatu į prezidentus geriu rinkimų kampanijos įkarštyje. G. Nausėda buvo jos favoritas, nors jam ant kulnų mynė I. Šimonytė. Kalbamės Saulėtekio bibliotekos kavinėje po jo skaitytos paskaitos VU ekonomikos studentams.

Prezidentas Gitanas Nausėda

Prezidento Gitano Nausėdos susitikimas su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda

Valdo Adamkaus inteligencija derinosi prie jo kompromisų ir nuolaidumo

Neslėpsiu: siūliausi į pagalbą. Nesikuklinsiu: per 33 metus esu išvaręs tam tikro gylio vagą žurnalistikos dirvonuose, dirbdamas LRT ir kitose televizijose, Lietuvos radijuje ir “Žinių radijuje” politikos apžvalgininku, komentatoriumi, laidų vedėju. Sakau: mano patyrimu galite pasinaudoti susitikimuose su rinkėjais, ypač tose vietovėse, kur, jaučiau, geriausiai būtume suprasti.

Kandidatas, sukirtęs blynelių porciją, atrodė susidomėjęs mano siūlymu, bet teigė savo rinkimų štabo dar nesurinkęs. “Ačiū, aš pagalvosiu”, – pabaigoje pasakė jis.

Vėliau, kai jis savo rinkimų komandą jau buvo suformavęs, supratau: G. Nausėdos atrankos principai buvo kiek kitokie, ir jis pirmenybę teikė jauniems, gabiems, mobiliems įvairių sričių specialistams. Daugelis jų po jo pergalės atsidūrė patarėjų korpuse, kuris paskui ėmė byrėti…

Taigi, nieko asmeniško…

Trečią kartą jau su Prezidentu susitikau lygiai prieš metus vykusioje jo inauguracijoje, teisingiau – šventiniame pokylyje Prezidentūros kieme. Paspaudžiau ranką, padėkojau už kvietimą, priminiau mūsų pirmą susitikimą ir palinkėjau didelės sėkmės. Nesusilaikiau nepridūręs, kad lyg tyčia liepos 12-ąją yra mano gimtadienis… Taip pat padėkojau ir jo Tėveliui už tokį iškilų sūnų.

Prezidentas – tik Žmogus

Praėjo metai. Kaip nepatyrusiam politikui jie buvo nelengvi. Gerai nusimanąs makroekonomikos, finansų ir socialiniuose reikaluose G. Nausėda nedrąsus užsienio politikoje. Jau pirmasis jo užsienio vizitas į Lenkiją kėlė nemažai abejonių, nes aklos draugystės su Varšuva deklaravimas, pamirštant istorines peripetijas, atsiduoda vasališkumu, atkeliavusiu dar nuo Žečpospolitos laikų. Susitikime su A. Duda neužsiminti apie prieštaringai vertinamą pasiūlymą dėl lenkų pavardžių rašymo  originaliais lotyniško pagrindo rašmenimis buvo tiesiog mandagumo imitacija.

Kol su kaimynais lenkais tarptautinėje arenoje Lietuva dirba ranka rankon (tuo labai džiaugėsi Prezidentas per savo spaudos konferenciją), tai su šiauriniais “braliukais” randasi vis daugiau trinties tiek sienos ratifikavimo, tiek Astravo elektros energijos pirkimo klausimais. Vyriausybė čia užėmė “drąsaus zuikio” poziciją, o Prezidentas tebelaukia jos ryžtingo sprendimo. ES reakcija į Astravą taip pat pernelyg atsargi…

Bandomuoju bet kurios institucijos periodu yra laikomos 100 dienų. Bet štai praėjo prabėgo beveik keturiskkart daugiau. Ne ne, aš toli nuo tos minties, kad reiktų į miltus sumalti šalies vadovą, kaip tai daro pasipūtęs apžvalgininkas R. Valatka, kažkada ir šių eilučių autorių norėjęs nuleisti “Lietuvos ryto” laiptais (o už atvirą įžeidimą Seime buvo a.a. A. Patacko vyriškai pamokytas…). Jo komentaras per Lietuvos radiją, apipintas jam būdingais spalvingais išsireiškimas, balansuoja ant narciziškumo ir nepagarbos pirmajam valstybės asmeniui ribos.

Nesiimu vertinti jo prezidentavimo visais aspektais. Pats G. Nausėda pripažįsta vienintelę didelę klaidą – J. Narkevičiaus paskyrimą Susisiekimo ministru. Tada buvo nusileista valdančiosios koalicijos spaudimui. Prezidentas iki šiol gailisi, kad nebuvo ryžtingesnis. Tas “trepsėjimas kojele” primena V. Adamkaus antrąją kadenciją, kai šis garbusis šalies vadovas vis reikšdavo “susirūpinimą”, bet neperžengdavo griežtumo rubikono. D. Grybauskaitė – atvirkščiai – demonstravo kategoriškumą ir reiklumą, todėl gerokai apgadino santykius su Vyriausybe ir valdančiaisiais.  G. Nausėda pasirinko auksinį viduriuką. Ar tai charakterio bruožas, ar sumanus manevravimas dėl atsargumo – kol kas sunku spręsti.

Kiekvienas žmogus kitoks. Jeigu prakalbome apie charakterį, tai visi naujojo laikmečio prezidentai labia skirtingi. V.Landsbergis buvo gudrus ir bekompromisinis (tada juk buvo įtemptas metas), A.M.Brazausko stilius buvo sovietinio kumščio ir geraširdiškumo derinys (man jis kažkodėl primena B. Jelciną), V. Adamkaus inteligencija derinosi prie jo kompromisų ir nuolaidumo (nors už tai kai kas jį vadino bestuburiu), D. Grybauskaitė buvo griežto tono šalininkė (jos retorinis “topas” buvo Rusiją pavadinti “teroristine valstybe”), kiti valstybės vadovai išsamesnės analizės nenusipelnė.

Nepatyrusiam G. Nausėdai teko nelengvas išbandymas – koronavirusas. Nors jį įveikti buvo ir ne Prezidento galiose, daugelis valstybės vadovą kaltino pasivumu, nusišalinimu, vengimu gilintis į problema. Kai galų gale Lietuva sėkmingai išsiropštė iš šios bėdos, G. Nausėdos kritikai ėmė kabinėtis už detalių: neatstatydino A. Verygos, neįveikė Vyriausybės dėl verslo skatinimo tempų, o Seimo – dėl išmokų pensininkams, bedarbiams ir t.t. Tai esą irgi rodė Prezidento neįgalumą.

Viešojoje erdvėje taip pat sklandė turgaus lygio priekaištai Prezidentui, kuriuos savaip modifikavo būrelis LRT “etatinių” apžvalgininkų, tarp kurių bene pirmu smuiku groja tas pats R. Valatka. Skambėjo kritiniai žodžiai, neva G. Nausėda vėlavo pareikšti savo nuomonę dėl R. Šimašiaus paplūdimio Lukiškių aikštėje, kad be reikalo nevyko į Estiją, kur Saremos saloje buvo rengtas Baltijos šalių vadovų susitikimas, kad pernelyg bičiuliaujasi su A. Lukašenka, kad per koncertą Valstybės dieną nuo šalčio tirtančio berniuko neapdengė skėčiu, galų gale kad savo pasisakymuose perdaug akcentuoja ryšį su tėvais, šeima ir pan.

O politologas Ainis Lašas rėžė iš peties: “prezidentas realiai nesupranta politikos esmės”. Jo nuomone, tai galios postas, ir G. Nausėda privalėjo tvoti kumščiu į stalą, kaip koks anuometinis “gensekas”. Susidaro įspūdis, kad Prezidento kritikai, mėsinėdami jo metų veiklą, – atleiskite už vulgarumą – bando iš š… išspausti vašką. Neturėdami ką iš esmės pasakyti, jie mėgina kontempliuoti arba pasitelkdami bravūriškus palyginimus, arba iškeldami mažareikšmes detales.

Prieš metus Lietuva išsirinko deramą šalies lyderį. Jis ne Dievas, jis tik Žmogus. G. Nausėda vertas tautos simpatijų.

 

 

Atgal