VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika, aktualijos

09.20. Centrinė Rusija bruzda: susidegino udmurtų mokslininkas

Česlovas Iškauskas

Apie gimtąją kalbą esame girdėję daug sparnuotų išsireiškimų: ji yra tautos išlikimo pagrindas, tautinio tapatumo išsaugojimo garantas, stipriausias tautos pamatas, miršta kalba – miršta ir tauta… Bet šį kartą juos dedikuojame ne Lietuvai, kuri savo kailiu patyrė, kokie sunkūs kalbos draudimo ir rusifikavimo retežiai, o daugiau kaip 2000 km nuo Vilniaus nutolusiam Iževskui, Udmurtijos sostinei. Kodėl?

Rugsėjo 10 d., antradienį, ryte, Rusijos sudėtyje esančios Udmurtijos sostinėje prie valstybės tarybos pastato, prieš pat tarybos sesijos pradžią, dalyvaudamas pikete susidegino nusipelnęs Udmurtijos veikėjas, buvęs Udmurtijos universiteto docentas ir Žmogaus instituto direktorius, filosofijos mokslų daktaras Albertas Razinas.

Kaip pranešė Udmurtijos naujienų portalas izhlife.ru, prieš susidegindamas jis laikė du transparantus, kuriuose buvo parašyta: „Ar aš turiu Tėvynę?“ ir kitą – pagal avarų poeto ir politinio veikėjo Rasulo Gamzatovo žodžius „Ir jei rytoj mano kalba išnyks, tai aš esu pasiryžęs numirti šiandien “. Tuo metu prie Udmurtijos valstybinės tarybos pastato vyko piketas už udmurtų kalbos išsaugojimą. Kaip tik 10 val. vietos laiku deputatai turėjo pradėti rytinį posėdį.

Udmurtijos sostinė Iževskas. wikimedia.org

Albertas Razinas

79 metų mokslininkas sakė penkiolikai minučių pasitraukiąs iš piketo, o jau po keleto minučių užsiliepsnojo. Liudininkų teigimu, tai buvo kraupus vaizdas. Atvykus ugnegesiams vyras dar stovėjo ir net judėjo, bet nuvežtas į ligoninę, mirė. Jis buvo apdegęs beveik 100 proc. kūno…

A.Razinas buvo žinomas kaip vienas iš udmurtų tautinio atgimimo judėjimo kūrėjų, mokslininkas, sociologas, prigimtinės udmurtų religijos seniūnas. Jo viso gyvenimo rūpesčiu buvo udmurtų kalbos ir tautinės savimones išsaugojimas. Pikete prie Udmurtijos valstybės tarybos pastato A. Razinas tarybos deputatams dalino laiškus, kuriuose buvo rašoma, kad Udmurtijos valstybinėse įstaigose nenaudojama udmurtų kalba. „Dėl tokios praktikos susidarė nepakenčiama padėtis, kuomet tik trečdalis udmurtų moka gimtąją kalbą (daugiausia vyresniojo amžiaus žmonės), o vaikai auga surusėję“. A. Razinas reikalavo, kad deputatai nepritartų švietimo įstatymo pataisoms, pagal kurias vietinių respublikų gyventojai gimtąją kalbą mokytųsi tik kaip pasirenkamąjį, o ne pagrindinį dalyką.

Jis pateikė tokius duomenis: pavyzdžiui, pagal 2002 m. ir 2010 m. visuotinio surašymo Rusijoje duomenis udmurtų kalbą mokančių asmenų skaičius sumažėjo trečdaliu – nuo 463 tūkst. iki 324 tūkst. Kaimyniniame Tatarstane per tą patį laikotarpį totorių kalbą mokančių žmonių skaičius sumažėjo 1 mln.

Didelę žalą nacionalinėms kalboms padarė V. Putinas. Būtent Rusijos prezidento pavedimu praėjusiais metais Rusijos Dūma priėmė Švietimo įstatymo pataisas, pagal kurias mokytis nacionalinių kalbų Rusijos nacionalinėse respublikose tapo neprivaloma. Dėl to tautinių kalbų šiose respublikose nesimoko ne tik ten atvykstantys rusai, tačiau vyksta ir aktyvi čiabuvių rusifikacija, nes rusų ir Maskvos kultūra bei kalba esą yra daug prestižiškesnė ir patrauklesnė.

Udmurtai – finougrų tauta, jos kalba priklauso tai pačiai kalbų grupei kaip estų ar suomių, nors pati Udmurtijos autonominė respublika gerokai nutolusi nuo Baltijos regiono. Štai kodėl Estijos Uralistikos ir čiabuvių tautų centro direktorius Oliveris Lode (Oliver Loode), kalbėdamas apie A. Razino susideginimą, taip įvertino šią tragediją: „Labai gaila, kad šis nepaprastos nevilties aktas įvyko šiais metais, kuriuos Jungtinės Tautos paskelbė Tarptautiniais čiabuvių kalbų metais – metais, kai visos valstybės, įskaitant Rusiją, turėtų imtis čiabūvių kalbų apsaugos sustiprinimo ir jų atgaivinimo, bei suteikti tam tikros vilties šiomis kalbomis kalbantiems žmonėms. Razino žinia yra universali: pasaulis, kuriame nėra gimtosios kalbos, nevertas to, kad gyventum, ir ši kalba turi egzistencinę reikšmę. “

Udmurtai, kaip ir daugelis vidurio Rusijos žemių, pateko į amžius trukusią rusų ir totorių priešpriešą. Iki I tūkstantmečio pabaigos udmurtai buvo valdomi Volgos Bulgarijos, vėliau – Aukso Ordos ir Kazanės chanato. 1489 m. Viatkos žemė su ten gyvenusiais šiaurės udmurtais tapo pavaldi Rusijai. XVI a. užkariavus Kazanės chanatą ir likusios udmurtų žemės buvo užvaldytos rusų. Šie udmurtus ilgą laiką vadino votiakais. 1920 m. sudaryta Votų autonominė sritis, o 1934 m. – Udmurtijos ATSR. Daug udmurtų gyvena kaimyniniame Tatarstane, Baškortostane, Permės krašte, Sverdlovsko, Kirovo sityse.

Atsidūrę pačiame imperijos epicentre, udmurtai visiškai neteko savarankiškumo ir tapo didžiuliu Rusijos pramonės arealu. Kaip ir Tatarstano totoriai, jie seniai reiškia nepasitenkinimą centrine valdžia. O prieš A. Razino susideginimą Iževske vyko serija piketų, kurių dalyviai su A.Razinu priešaky įterikė vyriausybei ir Valstybės tarybai atvirą laišką, reikalaujantį taryboje nepalaikyti įstatymo projekto dėl atsisakymo mokyklose mokytis nacionalinės kalbos. Jie protestavo prieš Iževsko parko „Beržų giraitė“ rekonstrukciją, nes po jos čia nevyktų nacionalinės udmurtų šventės.
Kaimyninėje Buriatijoje taip pat bruzda žmonės. Ulan Udėje jie protestuoja prieš neteisingus miesto mero rinkimus. Mieste prieš juos mestos didžiulės Rosgvardijos pajėgos. Į piketuotojų autobusą įmesti dūmų užtaisai, kurie sužalojo vaikus, moteris, ten laukusius protestuotojus. Stichiškų mintingų dalyviai Ulan Udėjo išreiškė paramą šamanui Gabyševui, kuris pėsčias patraukė į Maskvą, kad „iš Putino išvytų velnią“…

Centrinė Rusija bruzda. Regionai nepatenkinti Kremliumi, kuris juos smaugia ir ekonomiškai, ir politiškai. Susideginęs Iževsko mokslininkas – tai, ko gero, ne pirmoji nacionalinės kovos auka imperijoje, kuri sunkia paskutinius syvus iš okupuotų tautų.

 

Atgal