VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika, aktualijos

09.13. Trys Lietuvos išlikimo gairės

Dovilas Petkus

Politologas

Nors Lietuva yra išskirtinai į vidaus problematiką susitelkusi tauta, labai dažnai galime sakyti, jog likimas sudėlioja taip, jog šalies užsienio politikoje glūdi tikrieji vidaus politikos raktai.

Dovilas Petkus

Pastaruosius tris dešimtmečius girdėjome, kad geopolitika yra atgyvenęs reikalas liberaliojo institucionalizmo ir pasaulinio rinkos kapitalizmo laikotarpyje. Visgi akivaizdu, jog pastarųjų metų įvykiai Rytų Europoje ir kitose pasaulio vietose skelbia aiškią žinią: gyvename geopolitinės audros laikotarpyje, kur artimiausiame dešimtmetyje vyks naujas galių persidalinimo procesas. Nors, „patackiškai“ tariant, esame linkę glūdėti ir laukti, bet šįkart toks glūdėjimas gali pasibaigti pragaištingai, tiek stebint pasidalinimą Vakarų pasaulyje, tiek įvertinant augantį imperializmą Rusijoje, tiek suvokiant precedento istorijoje neturinčią ir tragišką mūsų demografinę padėtį.

Vis tik esu įsitikinęs, kad sugebėdami laikytis trijų geopolitinių gairių galime išlaikyti realius šansus išlikti kaip tauta ir valstybė. Brėžiant šias strategijas visada turime nepamiršti, jog kriziniu etapu pasvaičiojimai apie kolektyvinį saugumą ne visada atitinka realybę, todėl turime nuolat ieškoti to, ką pavadintume bendruoju interesu. 

Kurioje mes pusėje? 

Pirma gairė - tai anglosaksų laivas. Tai, kas šiandien vyksta tarp anglosaksiškojo JAV ir Britanijos pasaulio ir likusios kontinentinės Europos, dominuojamos Prancūzijos ir Vokietijos, yra Vakarų pasaulio pasidalinimas. Po Antrojo Pasaulinio karo NATO skėčio formate įsteigta sąjunga, panašu, prarado kontinentinės Europos interesą. Lietuvai tai ypač pavojingas metas nes atsiduriame de facto skylančios politinės ir karinės organizacijos akivaizdoje, kurioje turėsime pasirinkti pusę. Ir čia noriu pabrėžti, jog aiškus laikymasis su JAV ir Britanija, kitaip tariant, pasilikimas anglosaksų laive, šio konflikto metu gali užtikrinti tvirtesnes mūsų šalies saugumo garantijas. 

Svarstoma NATO išstumsianti Europos Sąjungos kariuomenės idėja

Nors dabartinis Lietuvos elitas vis labiau pataikauja kontinentinės Europos idėjai, ypač Vokietijai, ir svarstoma net NATO išstumsianti Europos Sąjungos kariuomenės idėja, tokia kryptis neužtikrintų nei aiškios lyderystės (kaip yra JAV atveju), nei pakankamai atgrasios jėgos atsvaros priešų iš Rytų atžvilgiu. Todėl anglosaksiškas pasirinkimas turi būti išreikštas per ypatingą santykį su JAV pasipriešinant bet kokiems Vokietijos ar Prancūzijos siekiams kurti eurofederalines karines pajėgas. 

Natūralu, jog norėdami būti ginami, privalome savo partnerius dominti ir kažkuo praktiniu. Nors niekas neabejojame  NATO 5-uoju straipsniu, turime nuolat klausti: koks interesas padėtų JAV apsispręsti vis labiau rūpintis mūsų saugumu. Prasminga teigti, jog būtent šis momentas, kuomet JAV bandoma išstumti iš Europos, Lietuvos, kaip vienos iš ES valstybių, balsas tampa svarbus. Galima sakyti, jog likimas mums dovanoja šansą išlaikyti JAV interesą advokataujant jai Europoje, galbūt net ir tokiu atveju, jei senosios Vakarų Europos valstybės apskritai nuspręstų trauktis iš NATO. Ypatingas dėmesys reikalingas ir santykyje su JAV prezidentu, kaip asmeniu. Kad ir kas jis būtų, nuo šio asmens valios daugiausiai priklauso realus JAV apsisprendimas Lietuvos saugumo atžvilgiu, todėl patyčios arba tendencingas JAV vadovų vaizdavimas mūsų šalies žiniasklaidoje, ypač išryškėjęs dabartiniu metu, turėtų būti visada vertinamas ir iš nacionalinio saugumo prizmės taško. 

Nepaisant to, kad  Britanija šioje dėlionėje atrodo kaip JAV priedėlis, taip tikrai nėra. Ši šalis tampa ypač aktuali po 2016 m. Brexit referendumo. Tolesnė Europos Sąjungos raida priklausys nuo pokyčių susijusių su šio referendumo realizacija. Sunku patikėti, o to akivaizdžiai nenori ir pati Britanija, kad bus visiškai pasitraukta nuo kontinentinės Europos ar bent jau jos rinkos. Kita vertus, jau dabar padaryti žingsniai rodo, jog Britanija niekada nebetaps eurofederacinio projekto dalimi. Būtent vykstant santykių aiškinimuisi tarp ES ir Britanijos vyksta lemtingi mūšiai. Kas nugalės ES viduje: tautų Europos ir ekonominės bendrijos idėjos, atstovaujamos britų, ar eurofederacinės idėjos, atstovaujamos Vokietijos ir Prancūzijos. Norėdama išlaikyti savo savarankiškumą, bet ir Sąjungos teikiamas galimybes, be jokios abejonės, Lietuva privalo rasti būdą, kaip kuo labiau padėti Londonui randant suokalbį su Bendrijos vadovybe. Tokiu būdu turime užtikrinti, jog nebūsime įtraukti į federacinius projektus, sunaikinsiančius tai, dėl ko mes į tą pačią Europos Sąjungą ir stojome – siekio išlaikyti savo gerovę ir suverenitetą nuo Rusijos grėsmės. Žinant, kad Britanijai dabar desperatiškai reikalingas kiekvienos šalies narės palaikymas, galime vėl atrasti labai konkrečių bendrų interesų. Turime pasistengti, jog ES idėjų kovoje laimėtų „britiška vizija“. Tik tokiu būdu galėsime vadintis pilnaverte tauta ir valstybe, o ne autonomine eurofederacine respublika, kaip sovietmečiu, kai, rodos, irgi turėjome savo kalbą bei Lietuvos įvaizdį, bet politiškai buvome kontroliuojami kitų. 

Ne veltui Rusijos stratego Dugino veikaluose pabrėžiama, jog jis kovoja ne prieš Vakarus, bet prieš anglosaksiškąją jų dalį. Kontinentinė Europa visada bus pasirengusi susitarti ar daryti įvairias nuolaidas Rusijai, mus dažniausiai laikant tiesiog nepatogiu pereinamuoju kiemu ištekliams Rytuose pasiekti. Dėl to artimiausiu metu fundamentaliausias mūsų saugumo ir išlikimo valstybe ES viduje klausimas yra labiausiai susijęs su klausimu ar išsilaikysime anglosaksiškoje valtyje. 

„Kordono“ politika

Antra gairė yra susijusi su artimiausiu kaimynu ir partneriu šiandien  - tai Lenkija. Nepaisant to, kas yra įvykę praeityje, šiandien nebeturime mus ir Lenkiją skiriančių fundamentalių teritorinių ir politinių konfliktų, kurie tarpukariu apribojo bet kokias galimybes bendradarbiauti kuriant sanitarinį Rytų Vidurio Europos šalių kordoną. Juzefo Pilsudskio puoselėta „trijų jūrų koncepcija“, apimanti Baltijos šalis Rytų Europą, Vidurio Europą bei dalį Balkanų, šiai dienai vėl tampa realybe. Galime tai tiesiai pavadinti antirusiška koalicija, kuri skirtingai, nei Vakarai, labai gerai suvokia savo nepriklausomybių trapumą ir akivaizdų realpolitik atgimimą. 

Tokio formato skatinimas tik dar labiau sustiprintų saugumo pojūtį bei leistų formuoti regioninę, politinę, energetinę ir karinę grupę, leidžiančią tikėtis jog tokia jėga bus labiausiai suinteresuota realiai gintis ir nepriklausomai net nuo JAV ar likusios Vakarų Europos, galės garantuoti pakankamą atgrasymo politiką. Tiesa, čia slypi vienas bet. Tokia sąjunga gali lengvai pavirsti Lenkijos imperialistine platforma, spaudžiant likusias šalis, ypač tokias mažas kaip Lietuva, laikytis išskirtinai Varšuvos pozicijos. Čia atsiranda išskirtinio vaidmens Lietuvai galimybė. Lenkija dažnai sugeba generuoti idėjas, tačiau ambicijos ir troškimas dominuoti šią valstybę ne kartą atvedė į susipriešinimą su kaimynais ir geopolitinį žlugimą tiek XVIII amžiaus pabaigoje tiek Antro Pasaulinio karo metu. 

Verta teigti, kad pačios Lenkijos, nors aišku tuo pačiu ir Lietuvos, labui privalome sumažinti Lenkijos ambicijas tokioje trijų jūrų koncepcijoje įvedant pusiausvyros principą. O tą galime padaryti tik į šį formatą sėkmingai inkorporuodami nuo Rusijos įtakos besivaduojančią Ukrainą. Šiandien saugumo ir energetikos klausimus blokuoja būtent istorinės atminties arba tautinių mažumų švietimo klausimai, kurie iš esmės yra išsprendžiami diplomatiniu keliu. Lietuva šiuo atveju de facto turi atlikti Ukrainos integratorės ir Lenkijos bei Ukrainos taikytojos vaidmenį. 

LDK imperija

Trečia gairė yra susijusi su mintimi, jog senosios imperinės struktūros nemiršta. Ir tai yra mūsų LDK erdvė. Geopolitinė padėtis ir istorinė situacija tokia, jog Lietuvai lemta būti pirmajaja kordono valstybe tarp Rusijos ir Vakarų. Nors neturime nei pakankamai populiacijos, nei kitų fizinių ir karinių galimybių, mes turime istorinį priežastingumą, simboliką ir idėjas, kuriomis galime dalintis su dabartine Baltarusija ir Ukraina, buvusiomis mūsų lietuviškosios LDK imperijos valstybėmis. Išskirtinio politinio, kad ir debatų lygmenyje, formato kūrimas tarp šių trijų šalių, koordinuojant jo veiklą Vilniuje, turi tapti tiek pagalba Baltarusijai ir Ukrainai tolti nuo Maskvos įtakos, tiek užtikrinti Lietuvai išskirtinę geopolitinės erdvės lauko nuo jūros iki jūros egzistavimą.

Dar daugiau, klausimai su šiomis de facto istoriškai mums artimiausiomis valstybėmis atsiremia į klausimą apie mūsų demografiją. Abi pirmosios gairės, kaip ir kitos mūsų čia gvildenamos idėjos, neturi visiškai jokios prasmės, jei mes kaip tauta tiesiog nesugebėsime reprodukuotis fiziškai. Turime pripažinti faktą, kad būdami greičiausiai nykstančia Europos valstybe stebuklo nepadarysime. Jokios gimstamumo skatinimo priemonės, nors ir šiek tiek pataisytų situacija, mūsų demografinės nugaros nebeištiesins. Esame galutinai praradę tiek daug gyventojų, jog po 20-ies metų būsime seniausi net pačios senolės Europos kontekste. Nors dalis emigrantų pasiryžę sugrįžti, dauguma ten jau gyvenimus pradėjusių žmonių, neturėtume būti naivūs, Lietuvoje gyvenimo nebeįsivaizduoja. Nors demografijos sprendimas, pasitelkiant migraciją, visada yra paskutinė priemonė, šiandien akivaizdu, jog, norint fiziškai išlikti, Lietuvai jos gali prireikti. Iš Vakarų Europos patirties aišku, kad negalime leisti jokios islamo migracijos, šios kultūros žmonės niekada nesiintegruos į Lietuvos politinę tautą. Taip pat neturėtume lipti ir ant multikultūralizmo grėblio. Iš esmės privalome kelti du klausimus: kaip įgyvendinti selektyvią migraciją iš mums kultūriškai artimesnių, krikščioniškos civilizacijos šalių ir kaip maksimaliai užtikrinti tokių asmenų integraciją, ar net savalaikę asimiliaciją, mūsų tautos papildomume. 

Atrodo, realiausia strategija yra istorinio LDK mito ir lietuvių kalbos įtakos Baltarusijoje ir Ukrainos teritorijoje plėtra (tokiu būdu užtikrinant išankstinį potencialių gyventojų paruošimą atvykimui į Lietuvą), Antras svarbus reiškinys, kurį privalome akcentuoti, yra mūsų tautos sąmoningumas: iš atvykėlių turime reikalauti kuo didesnės kultūrinės integracijos, vartojant išskirtinai tik vietos kalbą ir formuojant socialinio prestižo būti lietuviu įvaizdį, bei panaikinti kitatautines mokyklas, kurios nepaverstos lietuviškomis tiesiog taptų slavų getizacijos Lietuvoje židiniais. Todėl tolesni Baltarusijos ir Ukrainos politiniai procesai bus svarbūs tiek regioninio saugumo, tiek Lietuvos ekonominio ir demografinio vystymosi kontekste. 

Taigi, turime tris gaires – strategijas, kurių laikytis turime, jei norime išlikti kaip tauta bei plėsti savo geopolitinę įtaką kaip valstybė.  Pirma – anglosaksiškojo laivo laikymasis, išlaikant prisirišimą prie NATO šerdies bei Europos Sąjungą transformuojant „britiškuoju“ ekonominės bendrijos, bet ne federacijos keliu. Antra – trijų jūrų koncepcija su Lenkija, neleidžiant Lenkijai dominuoti bei kuo aktyviau atstovaujant Ukrainą. Trečia – LDK koncepcijos vystymas, atveriant papildomas regioninio lyderiavimo, ekonominio augimo ir elementaraus fizinio išlikimo galimybes.

 

Pro Patria

Atgal