Pasaulis
Išmokęs tylėti, išmoksi ir mąstyti
Algirdas Pilvelis
Tik didžiuliame triukšme sugebame įvertinti tylą. Tai tarytum šalto ir tyro vandens gurkšnis kaitroje. Ir kai mes juntame bet kokį ilgesį, tai iš tikrųjų tylos melancholija, nes vaizduotėje atsigamina kokia nors begarsė scena. Ir tada pajuntame, kad tyla yra tai, ką mes kažkada turėjome brangiausio. Kodėl tai praradome? Kadangi mus dabar supa triukšmas!
Bet kai kuriuos žmones labiausiai už viską kankina tylos baimė. Jie bėga nuo tylos į triukšmą, jiems tyla – lyg nuosavas šešėlis, kuris atrodo kaip vaiduoklis, ir patys nuo savęs jie ginasi triukšmu. Triukšmu jie puola kitus. Ir tada jiems atrodo, kad pranašesni už kitus. Kaip pasakė garsus šveicarų rašytojas Robertas Valteris: „Bet kiekviename triukšme yra kažkas malonaus tam, kas jį sukelia. Pats sau atrodai drąsus, jei triukšmauji“. Ir tokių „drąsuolių“ sutinkame kiekviename žingsnyje. Atrodo, kad jie mus slapta tykotų, nes tiki, jei garsiai rėkia, tai ir teisūs. Jei kalba daug, tai visus įtikina. Jiems atrodo, kad didžiausia banalybė, jei pasakoma garsiai, tai įgyja galutinės tiesos monopolį. Jie nemoka klausytis tylos, ją išklausyti, jie įpratę girdėti tik save, nors iš tikrųjų net patys savęs nesupranta. Negirdėdami tylos, jie nepajėgs suprasti netgi to, kas galėtų skambėti jų sieloje. Jie girdi tik chaosą. Ir tampa jo laidininkais.
Tyla yra ne bežadė
Kaip tik tyla nėra visai tai, kas turėtų atrodyti kaip visiškas bežadiškumas. Tai nėra nebyli būsena, tai kaip tik didžiausias iškalbingumas. „Tyla yra geriausia, ką tik esu girdėjęs,“ – taip sakė rusų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Borisas Pasternakas. Galima pacituoti ir daugiau posakių apie tylą: „Tyla padeda išgirsti save patį“, „Tyloje geriau girdisi mintys“, „Geriausiai galvojasi tyloje, nes gali išgirsti pačią tyliausią mintį“. Arba patarlė, kurią dažnai kartodavo rusų rašytojas klasikas ir religinis veikėjas Levas Tolstojus: „Žodžiai yra sidabras, o tylėjimas – auksas“. Atrodo, pasakėme tik keletą aforizmų apie tylą, o iš tikrųjų tiek daug! Ir ką daugiau galime pasakyti apie tylą! Reikia į ją įsiklausyti, ir ji pasakys dar daugiau, daugiau negu bet kokie žodžiai.
Būtent tyloje mes galime susikaupti giliems apmąstymams, bet ne triukšme. Ir jei kažkam atrodo, kad triukšmas – tai „informacija“, tai tam, kad ją surūšiuotume, taip sakant, atskirtume pelus nuo grūdų, mums reikalinga tyla. Mūsų mintys triukšme išdrinka, mes niekaip jų negaudytume į vieną vietą, jei nesugebėtume siekti vidinės tylos. Ir ta vidinė tyla mums yra pats esmingiausias dalykas. Juk budistų nirvana, arba išsilaisvino būsena, kaip tik siejama su „esatimi be savybių“. Tai įmanoma vien tyloje. Sugebėjus pasiekti visišką tylą.
O iš kur atsiranda visi mūsų žodžiai? Tik iš tylos. Jei norime ką nors pasakyti reikšmingo, išmintingo ir gero, tai turime, kaip B.Pasternakas, išgirsti, kas tik geriausia. Tai yra tylą. Taip jausdami subtiliausius savo dvasios impulsus, mes pradedame kalbėti. Tik gilus susikaupimas visiškoje tyloje leidžia mums pasiekti arba išgirsti išmintį!
Tik į ką mes kalbame? Ir kam kalbame? Juk norėdami, kad mus geriau suprastų, reikalaujame dėmesio. Betgi dėmesys kaip tik ir yra susikaupimas tyloje! Todėl mes iš tylos kalbame į tylą, esame kaip tylos tarpininkai. Mes imame tylą ir perduodame tylą. Ir tik būdami tarp tylos ir tylos, triukšmais visiškoje tyloje, galime atrasti ir sukurti prasmę. Ir mūsų „triukšmas“ iš tylos į tylą iš tikrųjų yra ne triukšmas, o garsas. Tai savotiška melodija, kuria mumis, lyg muzikos instrumentais, groja tyla. Jeigu triukšmaujame, vadinasi, esame labai blogi muzikantai, be jokio vidinės darnos jausmo, kuris taip pat gali užgimti vien tyloje.
Yra posakis: „Pasėjęs vėją, pjausi audrą“. Kalbama apie tai, kas gali ištikti neatsakingą žmogų ir ko jis gali susilaukti už savo blogus poelgius. Betgi ir tyla, jei pasėjame tik pauzę, iš tikrųjų pagimdo melodiją ir harmoniją. Tyla niekada nepagimdys bežadiškumo! Nes tai visiškai laisva būsena, neapibūdinama niekuo, todėl ji gali sutalpinti visas savybes ir susieti jas į harmoningą aplinką. Taigi pasaulis, kuris atsiranda ne iš „didžiojo sprogimo“, o iš „didžiosios tylos“, yra melodija, ir todėl jis nesubyra į sudėtines detales. Pasaulis yra kaip dievų giesmė.
Į tą giesmę turime įsiklausyti. Pagal Senąjį Testamentą, pasaulį kūrė septyni Elohimai, galingi dievai, Jehovos emanacijos. Stebėtina, bet ir gamą sudaro septyni garsai. Ir kiekvienas Elohimas žymėjo kosminę parą, arba ciklą, kurie pavadinti „dienomis“. Taip Dievas sutvėręs pasaulį per „septynias dienas“, bet iš tikrųjų sukūręs Visatos melodiją. Ir septintoji „poilsio diena“ iš tikrųjų yra ramybės ciklas! Kuris yra visko pradžia ir pabaiga, anot senovės graikų, „alfa ir omega“, ir tuos ženklus išskiria tik tyla, kitaip jie nebūtų garsais!
Didžioji senovės kinų tylos legenda
Pasakojama, kad V amžiuje į Kiniją atvykęs budistų vienuolis Bodhidharma. Jis labai nemėgęs kalbėti. Nuvykęs medituoti į garsųjį Šaolinio vienuolyną, jis devynerius metus išsėdėjo visiškoje tyloje žiūrėdamas į sieną. Ir tik sugebėjęs realizuoti savo vidinę tylą, jis tapo prašviesėjusiu. Istoriniai šaltiniai nurodo tokį vienuolį buvus. Tai buvo čanio, arba kiniško budizmo pradininkas. Tas jo tylos mokymas taip paplito, kad susilaukė daugybės pasekėjų. Šiandien šimtai milijonų žmonių tą mokymą išpažįsta Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje.
Kaip tiek milijonų žmonių, ko gero, daugiau negu milijardą, galėjo paveikti vieno vienuolio tyla? Betgi tyla ir yra didžiausia paslaptis. Ir tik mumyse ta paslaptis gali kada nors atsiverti.
Todėl žmonės, kurie ieško triukšmo, skleidžia vien turgaus musių zyzimą, kaip sakydavo vokiečių filosofas Fridrichas Nyčė. O garsiąją savo knygą „Taip kalbėjo Zaratustra“ jis parašė per pasivaikščiojimus po kalnus. Kaip tik kalnų tyla didžiajam filosofui teikė įkvėpimą. Ir neveltui jis tą knygą pavadino „visiems ir niekam“, kas reiškė, kad skirta visiems, tik niekas nesupras. Knyga vis dėlto tapo gana populiari. Nepamiršta iki šiol. Tai, kas atsiranda iš tylos, yra amžina. Sakoma, kad ir amžinybė yra tyla. Todėl ji neišsakoma, ir jos negalima girdėti niekur kitur, tik mumyse, mūsų gyvenime.
Betgi ir visi pasaulio išminčiai yra atėję iš tylos, ir tai bendras jų bruožas. Nė vienas iš tikrųjų didis žmogus nesiformavo triukšme ir skandaluose, kiekvienas iš jų sugebėjo klausytis tylos balso, kitaip pasaulio išmintis ir negalėjo atsirasti.
Kas gi buvo ta didžioji Bodhidharmos siena, jei ne Visatos ekranas? Ir tai, ką matė indų išminčius, atkeliavęs į Kiniją, visiems laikams liko paslaptis. Kai kas galvoja, kad jis matė vien tą pačią sieną. Betgi ją pamatyti užtenka kelių sekundžių!
Taip ir liko paslaptimi būtent paprasčiausia siena, ir mes dažniausiai ieškome to paties. Mes suvokiame, kad pasaulio paslaptis gali glūdėti bet kuriame iš jo daiktų, tik jei mes sugebėtume visiškoje tyloje ir ramybėje tai suvokti!
Ką mes iš tiesų atrandame tyloje?
Jei sektume indų išminčiaus keliu, jei skirtume bent devynerius metus iš viso savo gyvenimo, tai jei suvoktume ne tiek, kiek jis, tai bent tiek, kiek mums pakantų, tai yra tiek, kiek mes sugebėtume to visiškoje tyloje pasisemti. Tai lyg amžinas šaltinis, kuris niekad neišsenka, tik mes atsigeriame ir nueiname. Žiūrint, koks pas mus tiesos troškulys, ar mus patenkina triukšmas.
Pirmiausia, jei amžinybės esmė yra tyla, ir mūsų dvasios pagrindas, mūsų vidaus pasaulis yra tyla, tai ji yra ir kiekviename žmoguje, kiekviename gyvame sutvėrime, netgi kiekviename materialaus pasaulio objekte. Tyla yra neišvengiama, bet kaip tik dėl savo elementariausio buvimo yra mums nepastebima. Ir šioje tyloje mes esame lygūs, lygūs prieš Dievą, ir visa mūsų nelygybė sąlygojama tik sukauptų triukšmų. Kuo daugiau mumyse triukšmingos disharmonijos, tuo esame žemiau, tuo menkesnį kultūros ir dvasingumo lygį rodome, ir banaliai triukšmaudami atrodome lyg kokie ligoniai tos didžiosios tylos akivaizdoje.
Jei mes ieškome tos tylos, įsiklausome į ją, tai atrandame tikrus stebuklus. Tyla yra didžiausiais vaistas ir gydo nuo kančios. Kodėl mums, jei būna labai sunku, visada prireikia tylos? Nes tik tyla vienintelė išgydo visas kančias, visus skausmus! Sakoma, kad dvasines žaizdas gydo laikas. O iš tiesų gydo ne laikas, o mūsų sugebėjimas tame laike atrasti gydančiąją tylą. Todėl vienam žmogui, kad ir nuo tos pačios nelaimės, atsigauti reikia laiko daugiau, kitam mažiau, o trečias nusiramina labai greitai.
Jeigu mes norime suvokti savo gyvenimo prasmę, tai yra norime jį aprėpti viena mintimi, kitaip jo ir nesuvoksime, tai tik tyloje galime tai padaryti. Kadangi mūsų gyvenimas gali tilpti tik į tylą, joje ištirpti. Tuo tarpu triukšme jis vis ištrūksta iš mūsų, ir kuo toliau, tuo jis atrodo painesnis. Ir tik tyla gyvenime tampa vienintele jo vertybe. Tai, kas nuveikta tyloje, yra vertingiausia mūsų gyvenime. Ir visi mūsų prisiminimai, kažkada pasakytos frazės, kurias neva „pamiršome“, atgyja vien tyloje. Triukšme mes paprasčiausiai prarandame atmintį. Tas pats indų vienuolis Bodhidarma yra pasakęs imperatoriui, kad tūkstančiai jo pastatytų šventyklų ir milijonai vienuolių nieko nereiškia, ir tas nuopelnas lygus nuliui. Iš tiesų, jeigu niekas iš jų nesugebėjo savyje realizuoti tos tylos, tai visa tai nieko nereiškia, nes tai tik pasaulio triukšmas, blaškantis ir nuvedantis mus nuo dvasinės esmės.
Tyla mums yra tobulumo pagrindas ir garantas. Tik apmąstydami tyloje savo trūkumus, taip pat tyloje surandame būdus tobulėti. Iš sudėtingos problemos, sukurtos triukšmo, tyloje atsiranda paprastas atsakymas. Ir jis teisingas, nes nereikalauja savo patvirtinimui triukšmo. Juk mes iš pradžių suvokiame, o paskui jau tai bandome aiškinti kitiems. Tik neprotintas žmogus iš pradžių kalba, po to bando suprasti, ką ir kodėl pasakė.
Pastebėkime, kad padorūs žmonės yra ramūs ir kuklūs. Vien tyloje jie gali suvokti save, suvokti dorovės prasmę, jos vietą pasaulyje. Ir taip jie tyloje atranda vidinę harmoniją. Juk blogis ir piktumas visada reiškiasi kaip erzinantis triukšmas! Ir žmogus, kuris suvokia didį dvasios ir išminties lobį, niekada netriukšmaus, nes jis žino jo vertę, žino, kad tam nereikia „reklamos“. Tą ir norėjo pasakyti rusų rašytojas L.Tolstojus, teigdamas, kad „tyla yra auksas“. Ir jei žodis yra „sidabras“, tai jis dar nėra niekalas, bet tik menininkas iš žodžio gali išskelti prasmę, gali suteikti tam sidabrui formą kaip juvelyras, bet jis vis vien suvokia, kas iš tikrųjų yra auksas!
Rami tylos filosofija...
Pirmiausia, kas mums duota, tai tyla kiekvienas suvokiame individualiai, įsiklausome į ją asmeniškai. Ir tik per tylą suvokiam universalius dalykus. Jeigu mes norime suvokti, kad ir sudėtingiausią filosofinį veikalą, mums tam reikia tylos, kitaip žodžiai atrodys bereikšmiai. Tik tyloje mes suvokiame kažką daugiau, tai, kas knygoje neparašyta, bet tampa mūsų dvasiniu ir intelektualiniu atradimu. Už „sidabro formos“ mes atrandame aukso turinį, kuris yra tik mūsų ir niekieno daugiau.
Tyla visada ateina į pačias mūsų mintis, ir jų chaosą surikiuoja į darną, jas susieja, nors galime vienu metu jausti skirtingiausius impulsus, net prieštaraujančius vienas kitam. Jei ne tyla, mes negalėtume ištverti patys savęs. Savivoka neįmanoma be tylos. Ir tik tyla yra ta begalinė erdvė, kurioje mūsų dvasia gali nevaržomai atsiskleisti.
Mokykis tylėti – tyla visko išmokys.
Atgal
.jpg)
