VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Pasaulis

12 30. Lietuvai ir pasauliui: geros valios bei altruizmo beieškant

Irena Tumavičiūtė

Gruodžio 8 d. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje vyko bendras LMA Mokslininkų rūmų, Mykolo Romerio universiteto ir LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus renginys tema „Globalizacija ir kultūra socialinės filosofijos erdvėje“. Jis buvo skirtas Lietuvos filosofų knygos „Globalization and Culture: Contemporary Social Cognition. Lithuanian Studies. Washington D. C.: CRVP, 2011“ sutiktuvėms.

Jūratė Morkūnienė ir Romualdas Grigas

Renginį vedė LMA n. k. Romualdas Grigas ir profesorė Jūratė Morkūnienė. Temperamentingoje prakalboje R. Grigas pažymėjo, jog tema skausminga. Jis kalbėjo apie nūdienos pasaulio išgyvenamą dramą, kuri vyksta, kaip šimtmečiais vykdavusios vidinių ligų graužiamų senųjų civilizacijų dramos.

Grigas dėkojo J. Morkūnienei, kuri paaukojo daug sveikatos ir daug laiko, sutelkdama ne tik autorius: sugebėjo Vašingtone išleisti įspūdingą monografiją, kurios autoriai yra lietuviai. Jos turiniu yra susidomėję patys amerikiečiai, nes mes, skaudžiai išlikę per sovietinį laikotarpį, gyveną dabar, jungiamės į globalizuotą pasaulį, esame autentiški liudininkai.

 J. Morkūnienė kalbėjo apie tą, pasak R. Grigo, įspūdingą nuotykį leidžiant knygą, ir tai, kas su tuo susiję. Sveikindama autorius ir garbius svečius, profesorė pasidžiaugė, kad į knygos sutiktuves atvyko ir studentai – būsimieji profesoriai. Vašingtone yra tokia vertybių ir filosofijos tyrimo taryba, kurios vaidmuo pasaulyje – humanitarinis, ypač kreipia dėmesį į naujai pasaulin žengiančias šalis bei stengiasi joms padėti pasirodyti. Tos tarybos tikslas yra skleisti pasauliui pažangią mintį. Tai yra pagrindinis kriterijus leidžiant knygas. Be to, jie rengia konferencijas visame pasaulyje, yra buvę Mykolo Romerio universitete. J. Morkūnienė pagerbė į renginį atvykusius autorius: prof. Juozą Algimantą Krištopaitį, prof. R. Grigą, vyriausiąją mokslinę bendradarbę Anelę Vosyliūtę, prof. Iraydą Jakusovaitę, prof. Vytautą Šlapkauską, prof. Juozą Mureiką, prof. Krescencijų Stoškų, prof. Alfonsą Vaišvilą. Knygoje yra dar šių mokslininkų straipsnių: Romualdo Ozolo, Žibarto Jackūno, Virginijos Jakimenko, Laimutės Jakavonytės.

Ši knygelė (lietuviškai Globalizacija ir kultūra: šiuolaikinis socialinis pažinimas) išdalyta 350 universitetų bibliotekų, pripildytos elektroninės parduotuvės.

Rengiant knygą buvo nuveiktas rimtas parengiamasis darbas. Prieš tai vyko dvi konferencijos. Knygos autoriai patys galėjo tarti žodį. Ši knygelė yra tarsi vieno etapo užbaigimas. Profesorė paminėjo ir vaizdais priminė prieš tai išleistas tris knygas lietuvių kalba: „Informacijų technologijų visuomenė (2002 m., rengta su J.A. Krikštopaičiu), „Globalizacija“ (2003 m., autorių kolektyvas). Profesorė pasidžiaugė jos autorių darbo pripažinimu – šią knygą dažnai cituoja mūsų universitetų edukologijos magistrantai. Trečioji lietuviška knyga – „Šiuolaikinė filosofija:globalizacijos amžius“ (2011 m.)

J. Morkūnienė pažymėjo, jog išryškėjo visų trijų knygų autorių bendramintiškumas. Visus autorius galėtume pavadinti filosofine mokykla – „esame skirtingi, bet susikalbame, turime tų pačių idealų, tą pačią sampratą apie filosofijos paskirtį žmogaus gyvenime. Drįstu drąsiai pasakyti, – susiformavo filosofijos mokykla, gana originali, visiškai neprovinciali. Čia susibūrę žmonės nebijo peržengti ribas ir eiti tolyn, palikę moderniąją filosofiją klasikai“, – didžiuodamasi kalbėjo profesorė. Priminusi amerikiečių filosofo J. Damo (orig.Dahm) mintį, jog šiuolaikinei filosofijai reikia naujo renesanso žmonių kartos, išmanančios šiuo metu pažangiausių mokslų sąsajas, kalbėtoja sakė, jog filosofija nebegali užsidaryti savyje, nauji iššūkiai reikalauja naujų paaiškinimo būdų ir naujoji mąstymo paradigma tam aiškinimui suteikia metodus, sąvokas. Tik reikia jomis pasinaudoti. Filosofija niekada nebuvo atsiskyrusi nuo savo epochos mokslo nei mąstymo paradigmos. Ir kai ji pavėluodavo, ją ištikdavo krizė.

J. Morkūnienė pabrėžė, jog jau tris dešimtmečius filosofiją yra ištikusi gili krizė. Kadangi modernioji filosofija nebeatspindi naujosios mąstymo paradigmos, nebeatitinka naujųjų procesų, kurie nori nenori bet vyksta. „Taigi, ateina nauja filosofija, nauja žmogaus filosofija. Kaip ji vadinsis, dar pasakyti negalime, tačiau matomos, jaučiamos visame pasaulyje adekvataus pažinimo priemonių paieškos“, – baigė profesorė ir pakvietė kolegas reikšti idėjas.

J. A. Krikštopaitis pasakė, jog jį nudžiugino kolegės pakilios mintys. Bet jis pats susilaikytų nuo drąsios minties kalbėti apie kokią nors mokyklą. Mokslines mokyklas tyrinėjantys istorikai maną, kad apie mokyklą galima kalbėti tik praslinkus bent 50 metų, nes per tokį laikotarpį išsikristalizuoja vieninga mokslininkų grupės konceptuali vaga. Tad per drąsu mūsų laikiną bendriją vadinti mokykla.

J. A. Krištopaitis kalbėjo savo straipsnio aptariamoje knygoje „Kultūros įvairovė, socialinės transformacijos ir geopolitinės ambicijos: lietuviškasis patyrimas“ tema. Šia tema jis daug diskutavęs tarptautiniuose kongresuose. Ją nagrinėjąs dviejų pagrindinių sąvokų fone – globalizacijos ir lokalizacijos. Kur svarbu lokalizacinis aspektas, susijęs su identitetu, su tautinės valstybės problemomis. Apžvelgia istoriškai ir aptaria mūsų Baltijos valstybių fone. Nors jis nebetikįs mūsų galimybe išlikti tautine valstybe, suprantąs, kad po kelių dešimtmečių prarasime kalbą, visiškai aišku – bet mano karta negali gyventi su tokiu pesimistiniu racionaliu aiškiu rezultatu, kuris mūsų laukia. „Aš su tuo negaliu sutikti, bandau ieškoti galimybių mąstyti  kitaip, gal yra kokia geresnė išeitis. Mums svarbu kaip nors ilgiau plūduriuoti šitame globalizacijos procese“, – profesorius kalbėjo toli gražu ne optimistiškai. Jo nuomone, reikėtų atkreipti dėmesį į tris prioritetus: pirma – potencialo ugdymas, antra - naudojimasis ir galimybė plėsti informacijos ir aukštosios technologijos pasiekimus, – trečia – stiprinti mūsų mokslo tyrimo ir edukacines institucijas. J.A. Krikštopaičio nuomone, globalizacija tampoma į visas puses, yra politizuota. Vieni ją demonizuoja, kiti teigiamai vertina, dar kiti žiūri neutraliai. Bet šiandien turime sutikti, kad globalizacija yra neišvengiama plėtojant aukštąsias technologijas. Kitos išeities nėra. Toliau profesorius kalbėjo apie naudą, kurią mums duoda globalizacija. Esant vieningai informacinei sistemai susidaro pasaulinio monitoringo galimybė kovojant su atšilimu, ieškant galimybių pristabdyti šiltnamio efektą, pasaulinį užterštumą. Bet tokia globalizacija įtraukia mus į tokią įvykių raidą, kurioje viskas koncentruojasi vienose rankose – kapitalai, informacijos. Jo nuomone, kai planetoje baigsis resursai, vienintelis išsigelbėjimas išlikti homo sapiens bus ieškoti galimybių persikelti į kitas planetas ir gyventi bent laikinai sukurtomis sąlygomis. Šiuo atveju globalinės sistemos gali sujungti visas pastangas tokiam įvykiui.

Juozas Algimantas Krikštopaitis ir Alfonsas Vaišvila. Jono Česnavičiaus nuotr.

Alfonsas Vaišvila kalbėjo apie filosofijos ir teisės – dviejų pažinimo instrumentų –vaidmenį globalizacijos procese. Pas mus filosofija buvo nukrypusi arba į filosofijos istoriją, arba į egzistencinę filosofiją, kuri mėgsta gilintis į žmonių psichologiją. O socialinė filosofija yra ta, kuri bandytų, kaip ir būdinga filosofijai kaip sisteminiam mąstymui, aprėpti visą šį procesą su jo priežastimis, pasekmėmis, struktūra ir spręsti, kur pasaulis pajudėjo, kokio žmogaus elgesio reikia, kad būtų galima valdyti šį procesą. Manau, kad ji negali jo nevaldyti, nes globalizacija yra kultūros procesas, žmogaus veikla. Ta veikla turi būti nukreipta tiek žmogaus orumui, egzistencialumui išsaugoti, tiek ir komfortui kurti. Profesoriaus nuomone, tai yra filosofijos misija.

Kalbėdamas apie teisės misiją, profesorius teigė, jog iki šiol teisę supratome taip, kad ji iš viso negalėjo dalyvauti šiuose procesuose, nes teisės kaipo tokios nebuvo. Teisė buvo tapatinama su įstatymais, su valiniais valdžios sprendimais. Vakaruose egzistavo dvi teisės teorijos, kurios prie šio proceso vargu ar galėtų prisidėti – teisinis pozityvizmas, teigiantis, jog teisė yra visa tai, ką daro įstatymų leidėjas, ir teisinis realizmas. Ši kryptis, teigianti, jog teisė yra visa tai, ką daro teisėjas, ypač populiari Amerikoje. Abiem atvejais tik sprendžiamas klausimas, kuriam subjektui pavesti priimti galutinius sprendimus ir juos, kaip visiems privalomus, vadinti teise. Todėl šitaip suprantama teisė gal galėtų norminti lokalinius procesus, bet apimti visą šitą procesą ar pasiūlyti tam tikrą teisės sampratą, kuri galėtų pretenduoti į šito proceso tam tikrą hipotetinį standartą, ji negalinti. „Iš viso negalime pasakyti, kas yra teisė. Jeigu kalbame apie teisę, vadinasi, tai, kas yra teisinga. Kartais klausiama, kas yra teisė, teisingumas. Sunku atsakyti. Kartais paklausiu studentų – jūs nežinote, kas yra teisingumas? Ar laikytumėte mano elgesį teisingu, jeigu iš jūsų pasiskolinčiau 100 litų, o gražinčiau 60? Studentai šaukia - neteisinga. Vadinasi, prigimtinį teisingumo jausmą turi visi, o štai teisės misija yra suformuluoti elgesio standartą atsižvelgiant į tai, kad šiame globaliame procese dalyvauja ištisos socialinės grupės, tautos ir valstybės. Koegzistavimo būtinybė reikalauja derinti jų interesus. Mums reikia sugyventi šiame pasaulyje, kad ir koks jis būtų“, – pakiliai kalbėjo profesorius.

A. Vaišvilos nuomone, globalizacija bent iš dalies yra objektyvus procesas. Stengiantis jame ne susinaikinti, o kartu spręsti problemas, Mykolo Romerio universitete buvo sukurtas teisinis personalizmas, kuris bando sujungti teisę su teisingumu tik todėl, kad ir teisę, ir teisingumą apibūdina, suteikdamas joms tą pačią struktūrą. Žmogaus elgesį traktuoja kaip leidimų ir paliepimų, laisvės ir būtinybės arba teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kiekvienas žmogus gali pretenduoti į savo teises tiek, kiek jis pripažįsta kito teisę. Profesorius teigė, jog tai, kas dabar vyksta Vakaruose, yra šito standarto ignoravimo padarinys. Valstybės teisės naudojimo apimtį plečia neribotai, o štai pareigų mastas, kuris garantuotų tą gėrio mastą, kuriuo šiandien disponuoja Graikija ir kitos Europos šalys, yra nesubalansuotas. Vadinasi, teisė vartoti grindžiama kitų šalių sąskaita.

     Taip prasideda vienos ar kitos socialinės grupės agresijos legalizavimas. Kalbėtojas, anot R. Grigo, teisės filosofijos patriarchas Lietuvoje, negailėjo pagrįstos kritikos: „Teisės, kuri būtų ir teisingumas, sąmoningai nenorima, nes teisė ignoruoja bet kokią agresiją, ji visada kalba apie teisių įgyvendinimo santykinumą. Tiek teisė, tiek filosofija šiandien turi teorinių priemonių pagrįsti tą santykinumą. Ir kartu galėtų siūlyti tam tikrą standartą įstatymų leidėjams arba visiems tiems, kurie pretenduoja į sprendimus, atsižvelgiančius į visų tame santykyje dalyvaujančių subjektų interesus“.

Atsakydamas į J. A. Krištopaičio klausimą dėl teisės vaidmens sparčiame globalizacijos procese, A. Vaišvila teigė, jog ji turi paklusti civilizuotumo principui. Dažnai matome, kaip nusikaltėliai neigia savo kaltę. Klausimas, kodėl jie nusikalsta? –Todėl, kad vadovaujantis dabartine teisės samprata, tik aš turiu teises, o visų kitų teisės man neaiškios. Vadinasi, galiu, pažeisdamas kitų teises, nelabai jaustis kaltas. Vadinasi, teisė yra bejėgė.

Krescencijus Stoškussiūlė daugiau kalbėti apie tai, kas yra dabar. Pirmiausia išreiškė pritarimą, nustebimą ir pasitenkinimą, kad A. Vaišvilos suformuluotą teisės apibūdinimą „teisė yra tai, ką daro teisininkai“ – girdėjęs jau maždaug prieš 35 metus pritaikytą menui. Sako „menas yra tai, ką daro menininkas“ – visiškai ta pati formulė. Įtardamas, kad panaši padėtis yra visose kitose srityse, profesorius klausė: „Ar tai neprieštarauja tam teiginiui, kurį jūs geranoriškai suformulavote – kad teisingumo nuojauta yra įgimta. Tai liudytų, kad dabar niekam nereikia tos teisingumo normos, o leidžiama naudotis teise ir mene, ir moksle – kaip kam šauna į galvą. Yra tam tikra kultūros krizė“.

Atgal