Pasaulis
„Ten sielvartas lyg jūra, kurios neįmanoma nuraminti“
Jeremijo 49,23
Turbūt nelabai įsivaizduojame, kokia sielvartaujanti šiuo metų laiku gali atrodyti jūra. Savo kambaryje esme saugūs, bet kažkur toli audringai šėlstanti jūra tyko žmonių gyvybių. Paklausyk kaip mirtis plėšo laivo virves, laivo sijos aidi nuo bangų mūšos! Te Dievas padeda tiems permirkusiems ir išsekusiems vargšams! Aš meldžiu, kad sausumų ir jūrų Viešpats sudraustų audrą, ir jūs pasiektumėte geidžiamą uostą. Aš ne tik meldžiu, bet turiu pasistengti ir padėti žmonėms, kurių gyvybėms nuolat gresia pavojus. Ar esu jiems kuo nors padėjęs? Ką galiu dėl jų padaryti? Kaip dažnai audringa jūra pasiglemžia jūrininkus! Tūkstančiai kūnų guli kartu su perlais gelmėse. Tai mirties ir sielvarto jūra, kuriose aidi našlių ir našlaičių sielvartingos dejonės. Šios jūros druska yra daugybės našlių ir našlaičių ašaros. Žiaurios bangos, jūs prarijote motinų meilę ir šeimų atramą. Kaip atrodys prisikėlimas, kai jūra atiduos savo mirusiuosius! Iki tos dienos tęsis šis skausmas. Lyg atspindėdama žemės skausmą , suirzusi jūra skalauja krantus, nepaliaujamai daužosi į juos, nepatenkinta šėlsta, užkimusi šaiposi ir pritaria sklandančių paukščių klyksmui ir girgždantiems dugno akmenukams. Džiugiai sielai galbūt malonūs šie jūros garsai, bet sielvartaujančiam žmogui šis bekraštis vandenynas sukelia daugiau siaubo nei bekraštė žemė. Nenuilstančios bangos liudija, kad ne čia mūsų poilsio vieta. Mes žvelgiame į žemę, kurioje nėra jūros, mes einame į vietą, apie kurią Viešpats kalbėjo. Kol ten nenueisime neškime savo skausmus Viešpačiui, kuris senovėje perskyrė jūrą ir padarė saugų kelią savo žmonėms.
Č.H. Sperdženas
Parengė Evaldas Mažeika
Atgal
.jpg)
