VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Parodos

05 08. Paroda tremčiai Kupiškyje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Balandžio 29 d. Kupiškio rajono savivaldybės II ir III aukštų koridoriuose atidaryta 44 nuotraukų paroda „Kupiškėnai tremtyje“. Parodos iniciatorė – Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininkė nuo 2011 m. Dalia Dyrienė. Paroda skirta didžiųjų tremčių 75-mečiui (nuo 1941 metų) paminėti.

Savo artimuosius ekspozicijos nuotraukoje rodo ir pasakoja Gražina Šilienė, už jos stovi Skapiškio tremtinys Bronius Bickus ir Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininkė Dalia Dyrienė. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

D. Dyrienė džiaugiasi, kad tokios parodos idėją besąlygiškai palaikė Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, savivaldybės atstovai. Paroda neatsitiktinai surengta savivaldybėje – čia praeina daug žmonių, o svarbiausia – jaunų. Jaunimas turi sužinoti – pamatyti mūsų tautos istoriją.

Muzikiniai mokinių intarpai

Šventiškumo parodos atidarymui suteikė Kupiškio muzikos mokyklos mokinių Emos Urbonaitės (mokytoja Genovaitė Bartaševičienė) akordeonu atliktas Yann Tierson „Amelijos valsas“, L. T. „Domino“; Beatričės Sankauskaitės (mokytoja Nidija Sankauskienė) solo atlikta lietuvių liaudies daina „Vaikštinėjo povelė“ bei smuikų dueto – Faustos Svirskytės ir Astos Petronienės R. Rodžerso „Edelveisas“. Muzikiniai numeriai tapo gražiais intarpais pranešėjams ir kalbėtojams.

  Kupiškio kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Irena Mockuvienė, atidarydama parodą, pažymėjo, kad tai jau III-oji istorinė paroda, pavadinta „Kupiškėnai tremtyje“, atspindinti aną laikmetį – skaudžiausius mūsų krašto istorijos puslapius.

Aušros Jonušytės pranešimas

Pranešimą „Kupiškėnai tremtyje“ skaitė muziejaus specialistė istorikė Aušra Jonušytė. Prelegentė, apžvelgusi parodos turinį, pateikė gausią, išsamiai parengtą statistiką apie ištremtus kupiškėnus. Didžiausieji priverstiniai iškeldinimai vyko 1947 m. lapkričio pabaigoje ir 1948 m. sausio 6 d. Trėmimai apėmė 19 apskričių (tarp jų ir Kupiškio). Iš Kupiškio krašto 1947 m. buvo ištremti 182 žmonės. Ištrėmus dalį „liaudies priešų“, metų pabaigoje pradėta vežti turtingesnius ūkininkus. Po jų eilė atėjo, apskritai, visiems likusiems, anot sovietinės valdžios, nepatikimiems gyventojams. Prelegentės teigimu, dauguma žmonių 1947–1948 m. buvo numatyta ištremti ne dėl to, kad jie rėmė rezistenciją, o dėl to, kad jų nuosavybės ir darbo suvokimas nesiderino su naujos valdžios nuostatomis. Toks tremtinių smurtinio iškeldinimo scenarijus buvo vykdomas 1948–1951 m., kai Lietuvoje buvo atliekama prievartinė kolektyvizacija, o lietuvių rezistencija nebebuvo tokia galinga kaip pirmaisiais pokario metais. Lietuvoje ir Kupiškio krašte, anot prelegentės A. Jonušytės, buvo padaryta tai, kas Sovietų Sąjungoje buvo atlikta dar 1930–1933 metais.

Prie tremtinio Broniaus Bickaus ir jo giminaičių nuotraukų. Iš kairės: Tremtinys Jonas Babickas, doc. dr. Irena Ramaneckienė, Kupiškio kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rimutė Balzarevičienė, tremtinys Bronius Bickus, Parodos atidarymo moderatorė - Kupiškio kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Irena Mockuvienė, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininkė Dalia Dyrienė ir tremtinys Vaclovas Šulma

1948 m. ankstų gegužės 22-osios rytą sovietinė valdžia pradėjo iškeldinimą, pavadintą „Vesna“ (Pavasaris) – didžiausią iš visų iki tol vykusių Lietuvoje. Ištremti 835 kupiškėnai.

1949 m. kovo 25 – 28 d. vykdyta nauja operacija „Priboj“ (Bangų mūša). Iš Kupiškio apskrities iškeldinta 350 šeimų (1196 žmonės).

Trečia pagal dydį tremties operacija „Osen“ (Ruduo) vykdyta 1951 m. rudenį.

Nuo 1949 m. birželio iki 1952 m. rugpjūčio Lietuvoje buvo organizuota keletas didesnių ar mažesnių trėmimo akcijų. 1950 m. iš Kupiškio rajono buvo ištremtas 41 žmogus; 1951 m. – 198; 1952 m. – 26; o 1953 m. – 2.

Pranešėja A. Jonušytė tremtį akcentavo, kaip vieną iš okupantų vykdytos represijos priemonių. „Panaudotos represinės priemonės sudarė sąlygas jėga atimti turtą, įbauginti likusius ir priversti paklusti atėjūnams“, – kalbėjo prelegentė. „Tremtiniai ištisomis šeimomis buvo įdarbinami miško kirtimo įmonėse, kolūkių fermose, turėjo plukdyti sielius, žvejoti, gaudami menką duonos davinį. Kartais,patekę viršininkų nemalonėn,netekdavo ir jo, pirmąją tremties žiemą tenkinosi gamtoje augančiais valgomaisiais augalais, šiukšlynuose rastomis atliekomis“, kaip antai: bulvių lupenomis, pastipusių gyvūnų mėsa, kaulais, net išmatomis su nesuvirškintais grūdais.

Istorikė A. Jonušytė pažymėjo, kad jos pirmieji darbai šia tematika, kuriai paskatino akademikas Antanas Tyla, siekia 1992 metus. Per šį beveik ketvirčio amžiaus laikotarpį ji sukaupė apie 400 nuotraukų, kuriose atsispindi kupiškėnų tremtinių darbas, buitis ir laisvalaikis toli nuo gimtojo krašto – Irkutsko srities, Krasnojarsko krašto bei kitose Sibiro vietovėse.

Tremtinio Broniaus Bickaus (kairėje) susitikimas su Kupiškio kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldiene (dešinėje)

Prelegentė sakė, kad jos sukauptos nuotraukos tremties ir rezistencijos temomis bus padovanotos Kupiškio etnografijos muziejui.

Supažindinimas su „Sibiro Alma Mater“

Renginio vedančioji pristatė Šiaulių universiteto doc. dr. Ireną Ramaneckienę, ne pirmąsyk atvykstančią į renginius Kupiškyje. Ji – Šiauliuose leidžiamo daugiatomiu tapusio leidinio „Sibiro Alma Mater“ redaktorė – parodos dalyvius supažindino su 6 tomuose spausdintomis pagrindinėmis temomis ir / ar potemėmis:

1 tema. Trėmimų siaubas, gyvenimas tremtyje (darbas nepakeliamomis sąlygomis, maistas, gydymasis iš gamtos gaunamomis malonėmis (laukinių kanapių pienu; mumijumi, randamu sunkiai pasiekiamų Altajaus kalnų viršūnių atbrailose...), tremtinių siekis, kad vaikai, nors ir labai sunkiomis aplinkybėmis, mokytųsi ... Rašoma apie lietuvių tremtinių pastangas išsaugoti lietuvybę, tikėjimą, pasakojama apie dvasinį paminklą iš Lietuvos ištremtam mokytojui...

2 tema. Gyvenimas ir darbas po tremties, grįžus į Lietuvą.

3 tema. Išeivijos vargai („dipukai“/ „Dievo paukšteliai“ – tai pabėgėliai, emigrantai): gyvenimas darbininkų barakuose, kareivinėse, arklidėse, buvusiuose konclageriuose be vandens, elementarių buitinių sąlygų; priverstinės repatriacijos grėsmę, sudėtingą įsitvirtinimą naujose gyvenimo vietose.

4 tema. Palikuonių, arba descedentų – Altajaus ir Krasnojarsko kraštų, Buriatijos, Jakutijos, Irkutsko, Tomsko sričių lietuvių gyvenimas dabar. Jie jau ne tremtiniai. Jie – tremtinių vaikai, visam laikui likę gyventi tuose kraštuose.

5 tema. Rezistencijos tikslai, kova, gyvenimas po žeme (bunkeriuose), kovotojų likimai.

6 tema. Politinių kalinių prisiminimai. Tardymų ir sustiprinto režimo barakų kankiniai.

7 tema. Tremties, partizaninių kovų, politinių kalinių atminimui skirtų muziejų veiklos, organizuojamų mokslinių-praktinių konferencijų, knygų pristatymų ir kitų renginių aprašymai...

8 tema. Istorinės atminties įamžinimo ir sklaidos problemos šių dienų Lietuvoje.

Pranešimą skaito Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė istorikė Aušra Jonušytė (kairėje). Dešinėje - parodos atidarymo moderatorė - Kupiškio kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Irena Mockuvienė

Kupiškio krašto tremtiniai „Sibiro Alma Mater“ puslapiuose

Doc. dr. Irena Ramaneckienė pažymėjo, kad 2012 m. išleistame „Sibiro Alma Mater“ – „Po tamsos – šviesa“ V tome išspausdintas Skapiškio pagrindinės mokyklos direktorės Birutės Zaborskienės straipsnis „Tremtis – atminties svarba jaunimo ugdymui“ (p. 286–289). Jame rašoma apie Kupiškio krašto tremtinius ir jų likimus, mokykloje vykdytą bendruomenės žmonėms įsiminusį projektą „Apie tremtį...“, rašoma apie penktosios Senjorų teatrų šventės „Pienių pūkas“ popietę „Skausmas ant bėgių“, pasakojama apie tremtinį Bronių Bickų, sudėtingą šio žmogaus gyvenimą, jo meno darbus, gražinančius Skapiškį. Rašoma ir apie 2011 m. birželio 14 d. Kupiškyje minėtą tremties pradžios Kupiškio krašte 70-metį (visų parapijų bažnyčiose skambėjo varpai, atmintinose vietose padėtos gėlės, klausytasi prisiminimų, dainų...). Skapiškio mokykla tuomet vykdė projektą „Bėgiai“. Kupiškio kultūros namuose pristatyta fotografijų paroda „Tėvynėje neleista gyventi“.

Istorinės atminties įamžinimo ir sklaidos problemos

„Sibiro Alma Mater“ redaktorė doc. dr. I. Ramaneckienė, keldama tremties istorinės atminties ir įamžinimo sklaidos problemas, remdamasi Europarlamentarės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės straipsniu „Istorinės atminties gyvybingumas – valstybės rūpestis“ („Sibiro Alma Mater“ – „Žmogus gyvena ne sau, o tėvynei“, 2015, VI tomas, p. 82–84) pažymėjo, kad nors Europos Parlamente daug kalbama apie XX amžiaus totalitarinių režimų Europoje palikimą ir būtinybę formuoti bendrą istorinę atmintį, tačiau norėtųsi daugiau sistemingo ir nuoseklaus valstybės dėmesio tiek tremtinių problemoms, tiek ir, apskritai, aktyviam valstybiniam istorinės atminties politikos formavimui. Visos pastangos turėtų būti nukreiptos į atminties perdavimą jaunajai kartai. Galimybė bendrauti su represijas tiesiogiai patyrusiais asmenimis, istorinių objektų lankymas, atminties perdavimas, pasitelkiant jaunimui patrauklias priemones – neišsemiamas ir labai paveikus vertybinių pamokų aruodas jaunimui. (I. Ramaneckienė akcentavo R. Morkūnaitės-Mikulėnienės pastabą „Briuselio apartamentuose prastokai išmanomi istorijos dalykai: atrodo, kad daugeliui tenai dirbančiųjų Europa baigiasi ties Lenkija“).

Doc. dr. Irena Ramaneckienė kalbėjo apie „Sibiro Alma Mater“ šešių tomų sudarytojo Romualdo Baltučio pasiaukojantį darbą (pirmasis tomas išleistas 2005 metais), ragino kupiškėnus rašyti prisiminimus ir siųsti leidiniui.

Skapiškio tremtiniai

Dr. Aldona Vasiliauskienė, dėkojo už pakvietimą dalyvauti dėmesio vertos parodos atidaryme. Ji – partizano Vlado Pajedos dukra, mamos išgelbėta nuo ištrėmimo į Sibirą, sietina ir su „Sibiro Alma Mater“. A. Vasiliauskienės KGB archyvine medžiaga paremtas straipsnis „Partizanų būrio „Nepriklausoma Lietuva“ sunaikinimas, jų bei artimųjų likimas“ („Sibiro Alma Mater“ – „ Žmogus gyvena ne sau, o tėvynei“, 2015, VI tomas, p. 247–260). Prelegentė glaustai papasakojo apie savo tėvelio Vlado Pajedos bei dėdžių Antano ir Petro Pajedų likimus. Perpasakojo keletą tėvelio pasakotų epizodų iš gyvenimo lageryje.

Griežia smuikų duetas. Iš dešinės: Asta Petronienė, Fausta Svirskytė ir renginio vedančioji Kupiškio kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Irena Mockuvienė

Priminė, kad Skapiškyje gyvena Sibiro tremtiniai Elena Vogulytė -Stuokienė, Ona Gruodytė -Leknickienė (kilusi iš Utenos krašto) ir Bronius Bickus. Pasidžiaugė, kad pastarasis galėjo atvykti į šios parodos atidarymą. Įdomiausia, kad B. Bickus parodos ekspozicijoje surado savo bei giminaičių nuotraukas. Prisiminimai apie skapiškėnus tremtinius, jų gyvenimą Sibire ir sugrįžus į Tėvynę, kurioje tik patys artimiausieji jų laukė, straipsnio autorės jau publikuoti „Lietuvos aide“ – tačiau juos, atitinkamai parengus, reikėtų išspausdinti „Sibiro Alma Mater“ daugiatomyje.

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė

Muziejaus direktorė Violeta Aleknienė džiaugėsi, kad itin estetiškai apipavidalinta paroda eksponuojama tinkamose erdvėse – savivaldybės koridoriais praeina daug žmonių. Tačiau paroda turi keliauti į kitas institucijas, į mokyklas. Direktorė V. Aleknienė labai įtaigiai kalbėjo apie Kupiškio kino studijos dokumentinį vaidybinį filmą, skirtą Salamiesčio krašto karo lakūno, aviacijos kapitono, partizanų būrio vado Albino Tindžiulio – Dėdės (1910–1949) atminimui įamžinti. Filmas visuomenei Kupiškyje pristatytas 2015 metų vasario 16 d.

Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas

Renginio vedančiosios Irenos Mockuvienės žodžiui pakviestas Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas, dėkodamas parodos iniciatoriams, rengėjams bei atvykusiesiems į parodos atidarymą, kalbėjo, kad į tremtį žmonės buvo vežami ne savo valia. Gausi statistika kelia šiurpą... Net jei dvi ar tik viena šeima būtų išvežta – tai irgi negailestingas jų likimas, šiurpi atskiro žmogaus būtis, kai jis buvo išplėštas iš savo aplinkos, artimųjų tarpo, protėvių kapų ir išvežtas. Meras klausė: „Kaip jaustųsi ūkininkai, dabar, jei kas nors įsakmiai pareikalautų viską (traktorius, mašinas, gyvulius, daiktus, t. y. viską, ką turi, ką sukūrė) palikti ir, įsodinę į mašiną it elgetas beveik tuščiomis rankomis, išvežtų į nežinią...

Parodos „Kupiškėnai tremtyje“ atidaryme kalba Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas, dešinėje renginio vedančioji Irena Mockuvienė

Žemai lenkiuosi tremtiniams – tai mūsų garantas, nes be praeities – neturėsime ir ateities. O jaunimas turi prie šio laikmečio prisiliesti, žinoti apie aukos Tėvynei Lietuvai kainą, įsiminti tai, kad toks istorijos tarpsnis nebesikartotų. Paroda turi keliauti per mokyklas, įstaigas...

Tremtinys Jonas Babickas

Jonas Babickas kalbėjo, kad ši turininga paroda padeda pažinti praeitį. Ir tai labai svarbu. Jis pristatė Stanislovo Abromavičiaus tik ką išleistą antrąją knygą, būtent, skirtingų autorių straipsnių rinkinį „Tremties vaikai“ (2016. 496 p.).

J. Babickas pasakojo apie save. Kai trėmė jų šeimą, jis buvo ketverių metukų „liaudies priešas“. Buvęs tremtinys kalbėjo apie mokslą Sibire, likimo draugų paramą vieni kitiems. Vardijo gausybę lietuvių šviesuolių, kankintų lageriuose: apie vienus jų sužinojo iš pažįstamų, su kitais teko ir artimiau bendrauti. Įvertino parodos „Kupiškėnai tremtyje“ prasmingumą.

Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininkė Dalia Dyrienė

Parodos kontekste paveikiai skambėjo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininkės tremtinės Dalios Dyrienės biografijos faktai.

Dalios senelis Antanas Malūkas už paramą partizanams 1947 m. buvo suimtas, nuteistas, kentėjo ne viename lageryje. Paskutinis – invalidų lageris Potmoje. Močiutė Emilija Malūkienė ilgai slapstėsi Lietuvoje, saugumas ją „išaiškino“ tik 1952 m. ir ištrėmė į Abakaną (Sajanų kalnuose).

Parodos „Kupiškėnai tremtyje“ atidarymas. Iš kairės: Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas, dr. Aldona Vasiliauskienė, Kupiškio kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė. Nuotrauka Miglės Zakarauskaitės

Dalios mama Jadvyga Malūkaitė 1951 m. suimta ir išvežta į Sibirą. Ji buvo ką tik baigusi gimnaziją ir dirbo Vaineikių mokykloje mokytoja. Tame pačiame vagone į Sibiro tolybes vežė ir Kazimierą Beniušį, su kuriuo Jadvyga „kelionėje“ susipažino ir Sibire ištekėjo. Dalia gimė tremtyje, į Lietuvą su tėveliais grįžo 1958 m. Mergaitei tada ėjo šešti metukai, o Dalios broliukui Romualdui – vos pusantrų. Lietuvoje Dalia Dyrienė baigusi Žemės ūkio akademiją, agronomė, 1976 m. ištekėjo už Vito Dyros (mirė 2015 m.) ir nuo tada gyvena Kupiškio rajone. Išaugino du sūnus: Vaidotą (dirba atsarginių dalių vadybininku UAB Biržų žiemtiekime) ir Mindaugą (gyvena Londone ir dirba statybų inžinieriumi).

Renginio pabaigoje Dalia Dyrienė dėkojo muziejui, savivaldybei, visiems tremtiniams, sveikino tremtines ir visas motinas artėjančios Motinos dienos proga. Muzikos mokyklos mokiniams įteikė saldainių, o viešnioms: doc. dr. Irenai Ramaneckienei ir dr. Aldonai Vasiliauskienei po suvenyrinį krepšelį. Padėką baigė savo sukurtais posmais:

Eilėraštis Mamai:

Tu jau seniai baltų beržų pavėsy,

ramybę amžiną pavargus suradai,

bet mums skleidi tarsi žvaigždelė šviesą,

ir iš anapus mus visus matai.

 

Aš netikėjau, kad Tu man padėti,

dar ir išėjus taip dažnai gali,

ir nesiliovei dar visų mylėti

nors mes vaikai, pasenę ir žili. 

 

Žali beržai prie tavo kapo šlama

šaltom rasom pravirksta už vaikus.

Tu pailsėk nors čia brangioji mama

iškentus žemės vargą ir skausmus.

Atgal