Į pradžią
05.22. Mąstau apie Lietuvos šimtmetį
Aldona Paulauskienė
Šiame šimtmetyje telpa ir mano 83 gyvenimo metai. Tai jau nemažai. Nuo ankstyvos vaikystės daug kas įsirėžę į atmintį neišdildomai, bet mąstau ne apie karą, kai krito bombos ant galvos, žviegė naikintuvai, skrisdami taip žemai, kad galėjai įžiūrėti lakūno veidą ir į tave nukreiptą automatą, ne apie vokiečių okupaciją, kai liepsnojo Pirčiupiai ir buvo gryninama arijų rasė, kai karui reikėjo plėšti nuo ūkininko devynis kailius, bet apie tai, kaip mano tėvai gyveno prieš karą, kaip išgyvenome po karo ir kaip gyvename dabar laisvi būdami.
Aldona Paulauskienė
Laisvė gali būti gėris tik tuomet, kai ji dera su pareigomis ir kontroliuojama doros bei sąžinės. Galvodama apie mūsų laisvės problemas, nejučiomis prisirankiojau minčių iš arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pamokslų ir kalbų. 2014 m. televizijos laidoje „Šventadienio mintys“ jis sakė, kad po nepriklausomybės vėliava einame į dvasinį skurdą, o palikdamas Kauno arkivyskupo pareigas, mokė: „Tikroji laisvė nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnavimas. Dievas mums padovanojo laisvę ne griauti, bet statyti, ne priešų ieškoti, bet juos paversti draugais. Kam laisvė yra tik galimybė neatsakingai rinktis ir pataikauti savimeilei, tas dar nėra laisvas. Nors Lietuva jau ketvirtis amžiaus laisva, skelbti evangeliją šiandien sudėtinga, nes visuomenėje vis svarbesnį vaidmenį užima materialiniai, o ne dvasiniai dalykai“.
Tarp prieškario nepriklausomos Lietuvos ir dabartinės yra kosminis dvasingumo skirtumas. Tada valstybę kūrė išsilavinę ir tikintys žmonės. Kaimiečiai buvo dievobaimingi. Mano krašte (Dzūkijoje), pravėrę kaimyno pirkios duris, sveikinosi: Garbė Jėzu Kristu!, o radę valgančius, sakydavo: Skálsyk, Dzieve! arba tiesiog Skálsu! Eidami pro dirbančius, linkėdavo: Padėk, Dzieve! Atsakymai būdavo tokie : Per amžius, dėkui arba ačiū. Jei kas, eidamas pro šalį, nepasisveikindavo, apie tą žmonės sakydavo: Kiaulė, ir toj, aidama pro žmogų, sùkriuksi. Matydami ką neteisingai ar nedorai elgiantis, perspėdavo: Žmõguli, kų tu cia darai? Jau bén Dzievo bijótai!“. Kaimiečiai pirkios durų nerakindavo: uždėję velkę ir užkišę į kilpą pagaliuką, taip pažymėdavo, kad nieko nėra namie ir neverta net per slenkstį žengti. Sunku tai palyginti su dabartimi, kai vieniši seneliai atokiose kaimo pirkiose bijo, gavę pensiją, netekti gyvybės.
Dvasingumo svarbą žmogui rodo ir Vinco Krėvės apmąstymai rašant viso gyvenimo kūrinį – Dangaus ir žemės sūnūs: „Negali būti laimingi žmonės, kurie rūpinasi vien tik duona ir turtų padaugėjimu“ <...>. „Daugel dalykų žmogus nesupranta tik todėl, kad apie juos negalvoja ir neranda nei laiko, nei noro galvoti“ (Vincas Krėvė. Dangaus ir žemės sūnūs. Vilnius, 1987, p. 643).
Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
Daug kas studijavo Krėvės grožinę kūrybą, politines pažiūras, bet viso jo talento dydžio neįmanoma aprėpti. Jis parašė ir knygelę „Miglose“ ( priešbolševikinių laikų reportažą). Permainų metai kaimo žmonėms visada buvo sunkūs, išmušantys iš įprastinio gyvenimo ir keliantys rūpesčių. Štai kad ir tuščios kaimiečių malkinės. Anksčiau malkų pasirūpindavę iš valdiškų miškų, laisvoje Lietuvoje negalima, nes liesti kito nuosavybę draudžiama, o ir vogti yra didelė nuodėmė. Iš valdiškų miškų kas kita. Valgio kaimiečiui užteko, nes maitino žemė ir ją dirbant išlietas prakaitas, bet parduoti buvo pigu, o ką nors nusipirkti brangu. Todėl ir vaikščiojo kaimo žmonės basi, klumpėti, vyžoti, savo austiniais apsirengę. Jau tada ryškėjo atskirtis net tarp to paties tėvo vaikų, o kur dar triukšmingas partijų kūrimasis su labai miglotomis ateities vizijomis. Senimas dar nežinojo, kaip toliau gyvens, o mokslus einantis jaunimas būrėsi į partijas ir rengėsi kurti naują Lietuvą. Tai perskaičiau Krėvės „Miglose“. Prisimenu, kaip mama storą švedišką degtuką, kurdama krosnį, skėlė per pusę, o kartais tėvelis, pasiėmęs titnago, pinties ir skiltuvą kaip akmens amžiuje įskildavo ugnies, bet džiaugėsi, kad gyvena laisvoje Lietuvoje.
Prieškario Lietuva neturėjo Vilniaus, Klaipėdos, kariavo, bet kilo į šviesą. Dar nepanaikintas spaudos draudimas, o 1901 m. Jonas Jablonskis turi suformulavęs bendrinės kalbos kūrimo ir norminimo programą. 1904 m. atgavus spaudą, iškart susirūpinta mokyklomis. Tas pats Stanislovas Narutavičius, kuris Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą pasirašė S. Narutowicz, 1915 m. Kaune įsteigė teismą, kuriame buvo vartojama tik lietuvių kalba. Ne tik kalbininkai, bet visi intelektualai dirbo, kad Lietuva, kaip ir kitos nepriklausomos pasaulio valstybės, turėtų ne tik savo vėliavą, himną, bet ir valstybinę kalbą, kuria galėtų visi kalbėti šalia gimtosios tarmės. Pabrėžiu šalia, nes niekada ir niekas neneigė tarmių svarbos tiek mokslui, tiek ir bendrinei kalbai. Jos buvo mūsų turtas ir kalbos gyvybės šaltinis. Netiesa, kad mokykla kada nors būtų draudusi tarpusavy kalbėti tarmiškai. Tik per pamokas būtinai reikėjo kalbėti bendrine kalba. Į mokyklą neįsileista jokia knygelė su kalbos klaidomis.
1922 metais įkurtas universitetas ir tais pačiais metais lietuvių kalba paskelbta valstybine, o Jurgio Ambraškos ir Juozo Žiugždos Lietuvių kalbos gramatikoje apibrėžtos valstybinės kalbos vartojimo sritys: <...> ja rašomos visos knygos, laikraščiai, visi raštai valstybinėse ir kitokiose įstaigose; tą kalbą mes girdime per radiją, įvairiuose susirinkimuose, paskaitose, jos mokomės mokyklose ir t.t. Ši visiems lietuviams bendra kalba, mokyklos, knygų, laikraščių kalba yra ne tik lietuvių tautos kalba, - ji yra ir Lietuvos valstybinė kalba“ (1937 m. p., 11). Susimąstykime, ar dabar galėtume apibrėžti valstybinės kalbos vartojimo sritis?
Turėdami prieškariu apibrėžtą valstybinę kalbą, ir pokariu gynėme ją nuo visokių svetimybių Būtent sovietiniais laikais ji buvo ištobulinta iki paties aukščiausio lygio ne tik kalbininkų, bet ir talentingų literatūros kūrėjų, mokytojų lituanistų vidurinėse mokyklose. Niekas kitas, tik lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas galėjo įkvėpti mokiniui pasididžiavimą savo tauta, jos tradicijomis ir kultūra. Vidurinėje mokykloje jau kartojome Mikalojaus Daukšos Postilės lenkiškoje prakalboje pasakytus žodžius apie gimtosios kalbos vartojimo svarbą.
2018 m.vasario 16 d., švenčiant nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, kai Lietuvos miestai ir miesteliai nušvito trispalvėmis, daugybė lietuvių, kad sutaupytų vieną kitą dešimtį eurų, Lenkijos parduotuvėse pirko maisto tiek, kiek tilpo į jų automobilius. Tai rodo ir jų požiūrį į tautos laisvės šventę, dar galinčią mus suburti panašiai kaip ir į Sąjūdžio mitingus. Skaudu tai, kad ne paskutiniai skurdžiai vyko automobiliais duoneliauti pas kaimynus. Beje, turime prisiminti, kad ir į Baltijos kelią susirinko ne klumpėta ir vyžota prieškario Lietuva. Sovietmečiu buvo prisitaikyta prie gyvenimo aplinkybių, išsilaikyta ir netgi pažengta į priekį. Tada Lietuva plačiojoje „tėvynėje“ buvo vadinama net mažąja Amerika. Bet tai nereiškia, kad buvo užgesintas laisvės troškimas. Tik labai gaila, kad, einant į laisvę, nesugebėta išvengti klaidų.
Pirmoji klaida, kad žmonės, ėjusius į Sąjūdžio mitingus, aukojusius pinigus, brangenybes, gynusius laisvę savimi vien su daina ir brangiausiu žodžiu LIE-TU-VA lūpose, vėliau imta įtarinėti bendradarbiavus su KGB ir reikalauti jų prisipažinimo, nors daugelis jų, priverstų pasirašyti kokį popiergalį, nesijautė ką nors bloga padaręs. Tuomet dar nebuvo bedarbių, benamių, mėtančių ir žudančių savo vaikus, narkomanų, pedofilų ir kurstančių tautinę nesantaiką su šūkiu „Lietuva – lietuviams!“. Nesantaika, einant į laisvę, buvo sukelta tamsiųjų jėgų. Nelengva apie tai kalbėti, nes atskirtį susikūrėme jau būdami laisvi ne tik nuo sovietinių tankų, bet ir nuo pasaulinės reikšmės rusų literatūros, kalbos ir kultūros, nuo mums artimų žmonių. Įsimintiną Sąjūdžio suvažiavimo dieną Sporto rūmuose poetas Andrejus Voznesenskis atsiprašinėjo Justino Marcinkevičiaus dėl savo šalies grobuoniškos politikos. Kalbininkų bičiulis (pasaulinio garso lingvistas – indoeuropeistas, baltistas, bendrosios kalbotyros ir semiotikos specialistas, puikiai kalbėjęs lietuviškai ir tikrai mylėjęs Lietuvą) Jurijus Stepanovas po sausio 13-sios įvykių Vilniuje, atsisakė komunistų partijos bilieto. Tai buvo žingsnis, pareikalavęs iš jo didelės drąsos.
Kita didelė (ir jau turbūt neištaisoma klaida) savųjų talentų pasmerkimas, net nepamėginus suprasti jų gyvento laiko, nesuvokiant jų kūrybos vertės, išvadinti išdavikais ir kolaborantais, o savo mokytojus kalbininkus, per visą okupacijos laiką gynusius ir puoselėjusius kalbą – sovietiniais ideologais, pasiilgusiais sovietinių tankų. Patriotės premijos įsigeidusi filosofė, neskirianti neurologijos nuo psichiatrijos, pavadino Joną Basanavičių psichiškai nesveiku senuku ir ėmėsi genėti Justino Marcinkevičiaus knygelę „Pušis, kuri juokėsi“, kurioje vargu ką bloga galima įžvelgti. Miniai tik ir duok versti sovietinius „balvonus“. Pašventintoje vietoje – kapinėse – sovietinių „balvonų“ nebuvo ir negalėjo būti, o vis tiek, gavę absoliučią laisvę, ten siautėjo satanistai. Prestižinėse Vilniaus Antakalnio kapinėse nuo žymaus skulptoriaus Juozo Mikėno kapo pavogtas jo paties 1938 m. sukurtas „Juozukas“ ir nulupinėta nuo visų antkapinių paminklų buvusi bronza. Kūrėsi gaujos turto prievartautojų, miestų pastatų sienos sumirgėjo visų spalvų grafičiais, užrašais anglų kalba.
Lietuviai tremtiniai Sibiro Usolėje, Irkutsko srityje, prie buvusio lagerio barakų (1949 m. balandžio 16 d.). Nuotr. iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo
Gintauto Aleksnos nuotrauka
Dabar, minėdami Adolfo Ramanausko-Vanago šimto metų jubiliejų, atidžiai dar kartą perskaitykime Justino Marcinkevičiaus ir Alfonso Maldonio keletą eilėraščių taip, kaip turi būti skaitoma pilietinė poezija. Siūlau Marcinkevičiaus triptiką 1946-ieji ir Maldonio Mano kelionė per Dzūkiją 1946 metų vėlyvą rudenį, Alyvos ir kraujažolės (apie žudynes 1947-siais), Kaimo kapinės, arba ramybė mums visiems ir Alovė. 1946 m. Justinui Marcinkevičiui buvo 16, Alfonsui Maldoniui 17 metų, o man – 11.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas dar gyvas būdamas numatė: Laisvės gynėjai žinojo, kad bus šmeižiami ( Lietuvos aidas. 2018 01 09, p. 1 – 2 ), bet mes nežinojome, kas ir už ką mus užvertė lavonais gatvėse, namuose ir netgi mokykloje. Mano bendraklasis rašo: „Atrodo, jau pavasarėjo. Vieną dieną pamatėme, kad klasėje nėra Staselės Abromavičiūtės, kuri sėdėjo paskutiniame vidurinės eilės suole. Ji kiek išsiskyrė iš kitų klasės mergaičių: buvo labai rami ir aukštesnė už kitas klasės drauges. Į mokyklą ateidavo vilkėdama labai kuklius drabužėlius, kurie buvo siūti ne jai, o kiek stambesnei asmenybei. Pamokoms slenkant į pabaigą, per pertrauką, užėjo į klasę direktorius ir pasakė: „Jūsų klasės Staselė, jos tėvai ir kiti šeimos nariai guli pradinės mokyklos klasėje. Juos naktį sušaudė miškiniai. Jei norite, galite užeiti atsisveikinti“.
Tūkstančiai tremtinių tada nesuprato, už ką juos vežė iš Lietuvos, šimtai pasilikusių nesuprato, už ką iš jų atėmė gyvybę. O kuo gi galėjo būti kalta ramioji Staselė? Kažin kada žmonija liausis žudyti visiškai nekaltus žmones? Taip net žvėrys nesielgia su savo gentainiais. Ir tai buvo tais laikais, kai mano karta kaupė moralės, gyvenimo pagrindų pagrindus“ (Juozas Saulius. Pedagogika nuo ryto iki vakaro. Vilnius, „Gairės“, 2013, p. 41). Ačiū Dievui, kad dar tada turėjome užuovėją šeimoje po šiaudiniu stogu. Staselės veidas ir apranga jau išdilo iš mano atminties, bet žmonės, suguldyti klasėje ant pakreiktų šiaudų su tais pačiais drabužiais, su kuriais buvo sušaudyti, įsirėžė amžinai, kaip ir tie, kurie gulėjo išniekinti Alovės kryžkelėje, prie bažnyčios, kur „ <…> iš tolo - nuo Venciūnų, / Nuo Šaukėnų, Bokštų aukštumų /Čia keliai keleliai renkasi, /Takeliai bėga ir upeliai srūna <...>“ (A. Maldonis), kad einantys į bažnyčią, valsčių, mokyklą juos purvyne matytų.
Labai daug mūsų paraistėse buvo sušaudytų naktimis atėjusių iš miško ginkluotų vyrų su partizanų uniformomis. Pusė Novoplentos kaimo (be reikalo pervadintos Naujaplente) Balčiūnų, Alfonso Maldonio ir mano bendraamžių. Šaudė šeimomis, nepalikdami ir vaikų. Mano dėdės Zigmo, nepriklausomos Lietuvos savanorio, šeima pati pirmoji mūsų apylinkėse užmerkė akis 1945 m. gegužės 2-osios naktį. Iš kur tada vargšai pamiškių varguoliai galėjo žinoti, kas ir už ką juos šaudo? Gaila kaimynų, sunku netekti artimųjų. Dabar jau, minint Adolfo Ramanausko-Vanago gimimo šimtąsias metines, rašoma: „ Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai“ (Lietuvos aidas, 2018 01 09, p.1).
1944 m., dar Vakaruose nenutilus karo pabūklams, uždrausti kaime šokiai. Tada erdvesnėse pirkiose imta rengti gegužines ir birželines pamaldas. Po jų vyresnieji skirstydavosi namo, o jaunimas dar pasilikdavo ir, muzikantui grojant lūpine armonikėle, iki 12 valandos pašokdavo prieš ilgą 10 mėnesių „gavėnią“. Bet vieną kartą Manciūnų kaimas išdrįso surengti normalų vakarėlį, į kurį atėjo tie su partizanų uniformomis, išrengė visus nuogai ir liepė šokti.
Tik 1948 metais buvo leisti normalūs vakarėliai. Tada Dzūkijoje ir suskambo partizaniškos dainos. Ką pokariu turėjo išgyventi mano krašto žmonės, to niekada negalės įsivaizduoti didesnių miestų gyventojai, nesupras gimę „brandaus socializmo“, stagnacijos ir nepriklausomos Lietuvos laikais. Todėl jiems ir atrodo, kad Lukiškių aikštėje geriau statyti modernų bunkerį partizanams pagerbti negu Vytį, kai net išlikę gyvi partizanai jo nenori. Beje, ir bunkerių dabartinis jaunimas ir net kultūros ministrė neįsivaizduoja: juos įrengdavo taip, kad iš viršaus būtų nežymu, o išėjimas iš bunkerio dažniausiai į kokią pelkę ar upelį, kad šunys pėdsakų neaptiktų.
1989 m. saulėtas pavakarys Alytuje. Mūsų mokyklos 70-mečio šventė, bet jau kitame mūriniame naujamiesčio pastate. Tad po jubiliejaus iškilmių mes su Alfonsu Maldoniu dar nuėjome atsisveikinti su savo pirmąja mokykla. Ten jau menininkai buvo įsikūrę. Todėl mes tik pastovėjom prie jos, pažiūrėjom į langus, į duris, kurios buvo ir mūsų varstytos, patylėjom. Paskui Alfonsas susimąstęs pasakė: „ Žinai, Aldona, mirti nebijau, tik kur dėti visą gyvenimą rašytą dienoraštį?“. Supratau ir atjaučiau. Po to jis man dedikavo eilėraštį: „Po iškilmių. Pavakarys Alytuje“ (Alfonsas Maldonis. Mūs baltas ratas. Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 1996, p. 66 – 67 ).
Užjaučiu kovo vienuoliktąją apdovanotąjį istoriką su įsipareigojimu parašyti to meto istoriją. Labai sunki užduotis. Netiesa, kad tada žuvo tik 20 000 lietuvių, nes stribai taip pat buvo lietuviai. Štai ką galima perskaityti iš Jono Aisčio apmąstymų: „Pavarčius pora leidinėlių, kurie turi pretenzijų į dokumentaciją, pritrenkė įspūdis, kad aukų grynai rusiškomis pavardėmis labai nedaug <...>. Jei Šarmaičio skaičiai yra tikri, o jis tvirtina, kad „klasių kova“ pareikalavusi apie po dvidešimt penkis tūkstančius iš kiekvienos pusės, tai, paėmus visas abiejų pusių aukas, rusų nuostolis bus tik apie du nuošimčiu. Aukos vėl labai jau smulkus mailius: kolūkių pirmininkai, brigadininkai, mokytojai, eiliniai partijos nariai, komjaunuoliai, kaimo korespondentai ir liaudies gynėjai arba istrebiteliai. Žinote, jei reikėjo paaukoti devyniasdešimt aštuonis lietuvius, kad kristų pora rusų, tai rezultatai daugiau negu skurdūs, tai baisūs rezultatai. Čia taisyklė gali būti tik viena: būkime ne taupūs, o šykštūs, kai reikalas liečia lietuvišką kraują. Tauta esmėje yra ne kas kita kaip tiktai tautiečiai; kai jų nebus, ir tautos nebus…“ (Milfordo gatvės elegijos. Vilnius, 1991, p. 383).
Ir tai netiesa. Pokariu nebuvo dar nei kolūkių, nei kaimo korespondentų, nei komjaunuolių, o šaudyti vis tiek turėta ką. Prieš pirmuosius rinkimus į Aukščiausiąją tarybą visi pakelės medžiai ir stulpai mirgėjo perspėjimais: „Kas balsuos, tas nealsuos“. Žmonės ir nėjo balsuoti, net savo reikalui buvo priemenėje kibirus pasistatę, o buvo balsuota šimtu procentų. Proklamacijų prilipdyta ant visų pakelės medžių ir stulpų visokiausių, net šlykštaus turinio. Mano šešiolikmetis pusbrolis vieną tokią nusiplėšė, įsikišo į batą, kažkas pamatė, įskundė ir iš mokyklos tiesiog už tą popieriūkštį buvo išvežtas į Sibirą, kur kirto taigą iki Stalino mirties.
1950 m. visi laikraščiai skelbia, kaip žmonės savo noru rašosi į kolūkius, o iš tikrųjų juos rašė, pasidėję šautuvus ant stalo. Kai jau surašymą baigė, tai mano tėvą, kaip šiek tiek prasilavinusį, privertė matuoti kolūkiečiams arus, o ant durų naktimis buvo klijuojami pagrasinimai: „Jeigu matuosi, tau bus atmatuoti du metrai“. Baisu, nesbrolis Zigmas jau palaidotas. Ką daryti? Ir tik todėl su ašaromis atsisveikinęs išvedamą arklį, kolūkio pirmininko išleistas, mūsų tėvelis paliko savo namus, šeimą, priimtas į sesers sūnaus vadovaujamą kilnojamąją statybos brigadą, apsigyveno vagonėlyje ir statė namus ne tik įvairiose Lietuvos vietose, bet ir Estijoje. Visa šeima susirinko tik 1956 metais, kai kilnojamoji statybos brigada nuolatiniam darbui apsistojo Vilniuje, o buvusiam žemdirbiui buvo pasiūlyta rinktis arba dviejų kambarių butą, arba sklypą žemės Antakalnio rajone, kur tada buvo ne prestižinis rajonas, o tik plynas laukas su dviem medinėmis vietinių lenkų trobelėmis ir ožkele ant dirvono, du tyro vandens šaltinėliai ir kolonėlė prie žvyrkelio. Žemdirbys pasirinko žemę, per vasarą susirentė laikiną pastogę, o per septynerius metus pastatė du sublokuotus namus – sau ir mano šeimai, gyvenusiai bendrabutyje.
Iš 2018 metų kovo vienuoliktosios minėjimo įsidėmėkime septynis kartus sušaudyto, bet nenušauto partizano paskutinį norą, kad Lukiškių aikštėje būtų pastatyta Vytis, o laisvės kovotojai pagerbti Kryžkalnyje. Jis turbūt dar šį tą atsimena iš buvusio paraisčių pragaro. Mintis krypsta į Kryžkalnį. Argi ne vandalai mėgino susprogdinti ant aukšto kalno stovėjusią iš tolo matomą Broniaus Vyšniausko skulptūrą? Juk joje nieko sovietinio nebuvo!
Klaidų, skubinai bėgant iš tautų kalėjimo, buvo padaryta ne tik kultūrinių, bet ir politinių bei ekonominių. Neišmanau ekonomikos, bet vis tiek suvokiu, kad pilietybės pažymėjimų nereikėjo dalinti už čekius. Mūsų pilietybė jau buvo įrodyta Baltijos kelyje, prie televizijos bokšto, saugant Aukščiausios Tarybos rūmus, virtusius Lietuvos širdimi, Medininkų poste ir visoje Lietuvoje. Latviai ir šiuo atžvilgiu buvo protingesni: pilietybė buvo pripažinta tiems, kurie ją turėjo prigimtinę ir atėjūnams, norėjusiems būti Latvijos piliečiais ir išmokusiems susikalbėti latviškai. Iškart norinčiųjų ir galinčių buvo nedaug. Rusai, kurių Latvijoje buvo net 40 %, netikėjo TSRS griūtimi ir neskubėjo tapti Latvijos piliečiais, o nebūdami piliečiai, neturėjo teisės nei rinkti, nei būti išrinkti. Todėl Seimo daugumą sudarė patys latviai, o ir prezidento rinkimų jie negalėjo patikėti Latvijos gyventojams. Jie nepatyrė tokios baisios kalbos išdavystės, nes buvo protingesni, juos saugojo ir didelis Janio Endzelyno autoritetas. Mūsų kalbininkams taip pat privalu mokėti latvių kalbą. Sunku pasakyti, kodėl jie neprisiminė Endzelyno ir tenkinosi kai kuriais savaisiais prieškario autoritetais, kodėl nekreipė dėmesio į Vinco Urbučio knygos Kalbos išdavystė (2007) argumentus. Dabar latviai rengiasi visose mokyklose pradėti mokyti tik valstybine kalba. Linkime jiems sėkmės.
Lietuva apsilankantiems prieškario emigrantams atrodo moderni valstybė su pagražėjusiais miestais ir miesteliais, su puikiais kurortais, kaimo turizmo sodybomis ir legaliai ar nelegaliai pasistatytais gyvenamaisiais namais paežerėse ir kitose Lietuvos vietose. Senieji namai renovuojami, statomi nauji ir modernūs. Puikūs šiuolaikinių dizainerių kuriami interjerai. Jie vienas už kitą gražesni, bet juose nepamatysi lietuvybės, o atvirkščiai – ant sienų (ar ant sofų pagalvėlių) užrašai anglų kalba. Neseniai pranešta, kad netoli Vilniaus centro Kalnėnuose projektuojamas amerikietiškojo stiliaus „unikalus modernių ir funkcionalių kotedžo tipo uždaras butų kvartalas [aišku, kad ne vargšams] „Cherry Garden“, kuris jau turi pirmuosius pirkėjus (delfi.lt 2018 03 15)”, bet kodėl jis pavadintas nelietuviškai? Kodėl vairavimo mokykla „Draiveris“, kodėl vietoj kokio nors renginio vadovo ar vedėjo reikia moderatoriaus, kodėlvietojįstaigų dabar tik ofisai ir biuriai? Kodėl į pasaulio scenas eina ne Kazlauskaitė, o Kazlaus, ne Donatas Montvydas, bet Donny Montell, kodėl ne Monika, o Monique, kodėl LRT ekrane vis rodosi agitacinė reklama bepatyčių Friends su raudona širdute ant i vietoj taško? Argi čia koks elektroninis adresas, argi negalima viso to užrašyti normaliai lietuviškai?
Trumpas laiko tarpas tarp vasario 16-sios ir kovo 11-sios švenčių bei Adolfo Ramanausko- Vanago gimimo šimtmečio minėjimo, bet pakankamas, kad vėl panirtum į kasdienybės įvykių apmąstymus. Štai stovi prie apirusio plento susisiekimo ministras ir sako žurnalistui: „Daugiau kaip milijardas eurų nutekinta keliams skirtų pinigų. Iš dešimties kelių tik vienas normalus: vienur skaldos per mažai papilta, kitur asfalto danga netinkama“. Ką tik paklotos Vilniaus gatvės plytelės neatlaikė klimato sąlygų ir einant kliba. Santaros klinikose vėl kai kas neteisėtai pasipelnė. Kadaise Petras Vileišis visą savo uždirbtą kapitalą atidavė Lietuvai, kodėl dabar ne jai duodama, o iš jos imama? Temidė užrištomis akimis: turtingųjų bylos pasibaigia dėl senaties. Ir stebiesi, kodėl LRT vis dar turi laidą „Emigrantai“ su ta pačia reklama iš senų laikraščių, skelbiančių, kad „Emigracija vis didėja“. Gal ir taip, bet nebūtina tai nuolat reklamuoti. Tai reikėtų drausti, kaip ir degtinės reklamą. Argi jau negalima sugalvoti ką nors geresnio, jautresnio? Pagaliau, koks menininkas sugalvojo stilizuotą užsklandą Just.tv?
Yra dar nebadaujančių, bet norinčių gyventi kaip pasiturinčiose šalyse, kuriose didesnės algos ir mažesnės kainos. Ir kodėl tai skelbiama spaudoje be jokių komentarų? „Galų gale, jei jau tokia situacija, tai parduokim Lietuvą, bet leiskim žmonėms normaliai gyvent. Žmonės – ne gyvuliai“, - pasipiktinimo dėl lietuvių pragyvenimo lygio neslepia Rimantė“ (Gintarė Bakūnaitė. Palangos kavinės darbuotoja išsakė, ką mananti apie lietuviškus atlyginimus - delfi, 2017 06 09). Kas gi neleidžia pačiai pasirūpinti uždirbti daugiau, ar bent daugiau proto turėti?
Dabar parduotuvėse ir turguose prekystaliai lūžta nuo visokių gėrybių, bet, neturėdami ne tik pinigų, bet ir proto, norime nusipirkti to, ko anos nepriklausomybės žmonės net nesapnavo – ananasų, vynuogių, apelsinų, avokadų, kai visiškai galima pasitenkinti tuo, kas auga Lietuvoje, o gal net ir pačiam užsiauginti. Kadaise gydytoja Filomena Taunytė mokė, kad sveikiausia valgyti tai, kas auga du šimtus kilometrų aplink mus. Stoviu prie kasos ir matau vargingą žmogelį, perkantį degtinės butelį, alaus, pačios paprasčiausios dešros, batoną ir dar kažkokių konservų. Kol drebančiomis rankomis jis suskaičiuoja centus, turiu laiko ekrane pamatyti sąskaitą. Ir žinau, kad aš sumokėsiu mažiau, o maitinsiuosi visą savaitę blaivia galva.
„Kai po ilgesnio laiko pakeliami, atidaromi šliuzai, pirmiausia plūsteli putos ir šiukšlės. Pasiekia jos ir mūsų geriamuosius vandenis. Lietuvių kalba dar nespėjo nusipurtyti rusicizmų, o jau klumpa po anglicizmų našta. O ką reiškia prievartos, smurto, kraujo ir sekso antplūdis mūsų kino ir televizijos ekranuose, nekontroliuojamas videokasečių biznis? Esu įsitikinęs: daugelis tų filmų ar jų scenų jau „atspindimos“ mūsų gyvenime, jau dalyvauja nusikaltėlių pasaulio „mokykloje“ (Justinas Marcinkevičius.Pažadėtoji žemė. Vilnius, 2009, p. 209). Ir jau ne pradinėje, bet aukštojoje.
Mintimis grįžtu prie kalbos, kuri iš esmės negali turėti jokio ryšio su politika ir ekonomika, bet painiojama su viskuo, kas tik nutinka gyvenime. Signataras Rimvydas Valatka atrodo rimtas, savimi pasitikintis žurnalistas, o vis tiek parašo nesąmonių: Ko esam verti kaip tauta, jei mus gaudo kalbos policija? Šiame straipsnyje jis teigia, kad Prancūzijoje kalbos policijos nėra (delfi 2017 02 27). Tačiau tokio rango žurnalistas turėtų matyti skirtumą tarp Prancūzijos ir Lietuvos, turėtų žinoti, kad prancūziškai kalba daugiau kaip 85 milijonai žmonių, kad Prancūzija turi ilgą raštijos ir kultūros istoriją, kad jos teritorijos niekada ištisai nebuvo užklojusi dvikalbystė, kad prancūzų kalba paskelbta valstybine1539 metais ir kad valstybinė ji yra ne tik pačioje Prancūzijoje, kad tobulu kalbėjimu ir rašymu prancūzai labai didžiuojasi, o viešųjų iškabų tvarką nustato net prezidentai. Ir mūsų teisinį išsilavinimą turėjęs prezidentas Antanas Smetona žinojo, kam po Kazimiero Būgos mirties patikėti „Lietuvių kalbos žodyno“ rašymą.
Daugybe atvejų būtina riboti saviraiškos laisvę, ypač kai viešai rašoma su klaidomis (Keulė Rūkė. Užu roju žemėje), ar prisiliečiama prie daugeliui žmonių šventų dalykų. Jeigu Lenkijoje saviraiškos mėgėjai šitaip pavaizduotų kokios užeigos reklamoje Mariją ir Kristų su džinsais ir tatuiruote, sėstų į kalėjimą, o ne ketintų skųstis žmogaus teisių teismui Strazbūre. Bet ten dizainerio ar kavinės savininko ranka net nekiltų taip reklamuotis.
Visiems neišmokusiems pamokų kalbininkams, ypač kalbos dalykus Vilniaus universitete dėstančiam Antanui Smetonai, nežinančiam, kad būtent kalbos senumas kadaise gelbėjo Lietuvą, ir nesuvokiančiam, kad kalbos negalima lyginti su daiktais (vyžomis ar spragilu), pateikiu tekstą iš delfi portalo kaip „šiuolaikinį bendravimo įrankį“: Prieš kokį mėnesį „Facebook“ ratuose pasklido juokingas skelbimas, kuriame naujai atsidarysianti kebabinė komišku tekstu kvietė apsilankyti. „Kas mes? Mes kūrėjai, suppa gastronautai. Mūsų vizija: cosmo kokybės produktų įsisavinimas, tiesiant hypperloop'ą nuo įkaitusio grilio iki tavo liežuvio. Mūsų misija: išgirsti tave čepsint“ <...> Šioje kebabinėje maistas toks geras, jog tvirtu balsu galiu pasakyti, kad Andrius Užkalnis buvo neteisus: skaniausi kebabai – ne Plungėje, ne Garliavoje, o mūsų visų mylimame Vilniuje – Pašilaičių mikrorajone. Hipsteriniu pavadinimu „Wraperia Suppa Kebs“ bandanti išsiskirti kebabinė dar savo identiteto iki galo neatrado, bet maistą išdirbo iki paskutinio kąsnio <...>. Norėčiau, kad „Wraperia Suppa kebs“ atsidarytų prie kiekvienos Lietuvos mokyklos <...>. Jeigu „Wraperia Suppa Kebs“ atsidarytų vietoj tų visų trečiarūšių atsilikėlių „verslininkėlių“prižiūrimų kioskelių, kuriems nė kiek nerūpi, kuo jie šeria savo klientus, tų mokyklų moksleiviai pradėtų maitintis daug sveikiau <...> . Vis dėlto ėjau ten ne vien pavalgyti, nes įdomiausia buvo paklausti „Ką gi jūs rūkote? Kuo svaiginatės, kad sukuriate tokius tekstus ir sugalvojate tokias nesąmones, kaip kebabines, kuriose nepageidaujami marozai su treningais <...> ir nesutinkate įsileisti žmonių, vartojančių rusiškus keiksmažodžius. Užsakant kebabą, galima pasirinkti du aštrumo tipus – Bieber ir Rembo <...> šiek tiek juokinga,bet jaunam target'ui priimtina komunikacija“(paryškinta mano – A. P.)(delfi. 2017 06 09. Mykolas Pleskas ).
Ir Andriaus Užkalnio, sočiai mintančio iš rašymo, kalbos taip pat valstybine nepavadinčiau, tik jo kalboje daugiau rusiško žargono, jis nežino, kad pažyminio šalutinius sakinius galima prijungti ne tik įvardžiu kas, bet ir kuris, katras. Lietuviškiausios šeimos sūnus Andrius Tapinas lengvai gali tiesiog pridurti anglišką frazę prie lietuviško teksto: „Penktadienį Vilniaus oro uoste vėl nusileidus pirmajam lėktuvui, viešoje diskusijoje pasigirdo euforijos gaidelės – padarė. Laiku! Ir Kaunas susitvarkė su perkeltais skrydžiais! Neįtikėtina! Fantastika! Yes, we can!“ (paryškinta mano – A.P.)(delfi, 2017 08 22).Kas gi pagaliau atsitiko, kad paprastoje buitinėje kalboje jau mums reikia angliškų žodžių nuostabai, tvirtinimui ir kitiems jausmams reikšti, kai savųjų turime kur kas daugiau negu visos moderniosios Europos kalbos kartu sudėjus?
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė (dabar jau LRT generalinė direktorė) Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga straipsnyje Lietuva, neklausk, kam skambina varpai (delfi 2018 02 14) taip pat užkabina kalbininkus, bet ji ir pati neišvengia kalbos klaidų, perimtų dar iš sovietinių laikų: „Esame kontrastų visuomenė – plėtojanti aukštąsias technologijas ir tuo pačiu (= drauge) apleidžianti savo vaikus ( = neprižiūrinti savo vaikų). Vieni lietuviai mokosi geriausiose mokyklose ir pasaulio universitetuose, kiti gi (= o kiti) baigia vidurinę neperskaitę nė vienos knygos. Ko verta valstybė, kurioje vaikų dienos centrai daug kur tampa paskutine oaze vaikams saugiai pabūti, pavalgyti ir nusiprausti <...>. Stengiamės pasirodyti labai vakarietiškais (= vakarietiški) ir feisbuke sakinio neparašome be trijų anglicizmų arba saugome kalbą su automatais ir kapojame nagus už ne ten padėtą kirtį“. Bėda, kad tų centrų vaikai jau nieko lietuviška negeidžia. Jų svajonė turėti visus Žiedų valdovo tomus, o ne Prano Mašioto originalias ir verstines knygas vaikams.
Nežinau, kas kam kapoja nagus už ne taip padėtą kirtį, nes rašte kirčių nedėliojame. Kirčiavimas – tarties dalykas ir mūsų kalbos melodija, žavumas. Reikėtų rimtai pagalvoti, kaip taisyklingo kirčiavimo išmokti šeimoje ir mokykloje. Išmokstame kinų ir japonų kalbas, tai, labai norėdami, galėtume išmokti ir taisyklingai kirčiuoti. Juk baisu, kai LRT laidos „Specialus tyrimas“ vedėjas sako ne Rãtnyčia, oRatnỹčia, o „Kas ir kodėl“ vedėjas netgi taisyklingai sukirčiavusį savo miesto pavadinimą Telšiaĩ žmogų pataiso, kad reikia sakyti Télšiai. Jis vargšelis nežino, kad Telšiaĩ kirčiuojama kaip arkliaĩ: ganome árklius irvažiuojame į Télšius. Netaisyklingaikirčiuoja ir kai kuriuos žmonių vardus.Be to, ištisai kala: tikrai taip (iš rusų točno tak). Žodžio Lietuva taisyklingas kirčiavimas turėtų būti kiekvienam privalomas (įnagininkas – su Líetuva, o ne su Lietuvà), bet net aukščiausi pareigūnai to neįstengia išmokti. Labai prastai kirčiuojame tarptautinius žodžius, pagal kurių vartojimą ir kirčiavimą lengvai galima nustatyti ir kalbančiojo inteligenciją. Donelaitis, nemokėdamas kirčiuoti, nebūtų sukūręs hegzametro, tobulesnio už Homero Iliados ir Odisėjos.
Dėl mokyklų. Bloga pas mus, bet pasaulyje yra ir blogiau. Septynerius metus Anglijoje gyvenanti žurnalistė Zita Čepaitė rašo: „Ofsted (Švietimo priežiūros institucija Anglijoje) parengtoje ataskaitoje pranešama, kad net trečdalyje Anglijos vidurinių mokyklų neįmanoma nei mokytis, nei mokyti dėl elgesio problemų klasėje, t. y. mokiniai per pamokas triukšmauja, kalbasi mobiliaisiais telefonais ar įsivelia į peštynes“ (delfi 2018 02 11). O ar iš žiniasklaidos nežinome, kad Amerikos mokyklose ištisai žudomi vaikai, o vyriausybė bejėgė prieš ginklų gamintojų kapitalą? Mokiniai prie Baltųjų rūmų ir visuose JAV miestuose reikalauja, kad būtų apsaugotas jų brangiausias turtas – gyvybė, o prezidentas siūlo tik apginkluoti mokytojus, bet nedrįsta riboti ginklų gamybos ir pardavimo. Pagaliau ir patys amerikiečiai verkia savo vaikų, bet neįsivaizduoja gyvenimo be ginklo.
Šiltadaržiuose neišauginsime gerų žmonių. Turi būti elementari tvarka: už gerą darbą atlyginama, o už blogą baudžiama nuo pat mažų dienų. Ir viskas turi būti daroma protingai, nenaudojant fizinės jėgos. Prestižinėse Anglijos mokyklose ir fizinės bausmės buvo panaikintos vėliausiai Europoje. Nereikia per prievartą mokykloje laikyti tų, kurie nenori ar net negali mokytis: „Didžioji dalis darbų net šiame technologijų amžiuje reikalauja ne išsilavinimo, o įgūdžių, įgyjamų ne mokyklos suole, o dirbant konkretų darbą“ (Z.Čepaitė. Ten pat).
Nuo vasario 16 iki kovo 11 skelbiamos kalbos dienos. Ir dar sakoma „Kalboje visų namai“. Taip, tai visų namai! Jie labai dideli su daugybe nevienodo švarumo kambarių kambarėlių, bet nėra svetainės, kurioje visi susirinkę galėtume pakalbėti taisyklinga valstybine ir nuolat puoselėjama kalba. Taip jau nusigyventa, kad ir aukštuosius mokslus baigę politikai kaip kokios papūgos kartoja vis tas pačias tris raides (Q, X, W), kurios, esą, galėtų Lietuvos lenkų pavardes pasuose leisti rašyti ne valstybine kalba.
Dar mąstau apie šeimą, gimdančią „kalbos klaidų nedarančius“ vaikus (Kultūros barai: 2017 m. 10 nr, 2018 m. 1 ir 2 nr.) ir apie laisvosios Lietuvos kalbininkus, nežinančius, kas yra socialinė lingvistika, apie talentingai parašytą Viktorijos Daujotytės knygą Lituanistika Lietuvos akivaizdoje (Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017, 333 p.) ir jos išvadą: „Visa humanistika, juolab visa filologija stovi ant kalbos pamatų. Ar reikia rūpintis kalbiniais būties pamatais? Ne, sako neoliberalai, tarp kurių yra ir kalbos mokslo žmonių; būtent mokslo, neturinčio vertybinio stuburo, moralinių įsipareigojimų“ (315 p.). Abejotina, ar jie iš tikrųjų mokslo žmonės. Jeigu jie būtų mokslo žmonės, tai žinotų, kuo kalbotyra skiriasi nuo kitų mokslų, kaip elementorių mokėtų bendrosios kalbotyros kursą (Ferdinand de Saussure. Bendrosios kalbotyros kursas.Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 2014, 284 p.), viso pasaulio kalbininkų studijuojamą nuo XX a. pradžios (1916 m.) iki šių dienų, juos jaudintų ir tai, kad tautą ir jos kalbą numarina ne tik karai, bet ir svetimoji kultūra (David Crystal. Kalbos mirtis. Tyto alba, 2005, 204 p.), jie taip lengvabūdiškai neatsisakytų lietuvių kalbotyros istorijos, aprašytos Algirdo Sabaliausko tritomyje ir buvusių lietuvių kalbotyros tradicijų. Šiuos labai margus šimtmečio pamąstymus sunku baigti kokia nors konkrečia išvada. Minėsime, švęsime, net keturi milijonai giedos tautinę giesmę, bus įspūdinga dainų šventė su pigesniais ir brangesniais bilietais, bet sunku įsivaizduoti lituanistikos atgimimą.
Atgal
.jpg)
(1).png)
