VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Į pradžią

07.25. Vasaros sonatos akordai

Vytautas Baškys

Greta vasaros įspūdžių ir Čiurlionio kūrybos paveikslų ciklas „Vasaros sonata“ džiugina Lietuvą. Pirmajame ciklo paveiksle „Alegro“ vasara pasiekusi apogėjų, gamtos grožiu ir aukurais primena dabar švenčiamą karaliaus Mindaugo vainikavimo dieną Liepos 6-ąją. Antrame sonatos paveiksle – „Andante“ perteiktas išoriškai ramus vaizdas, tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo, nuojauta žadina vaizduotę, kuri nuo žemiškos piliakalnio viršūnės ąžuolo kamienu pakyla iki debesų.

Šiai erdvei reikia įvertinti įprasmintą žemiško grožio ir slėpinio kupiną kraštovaizdį. Jo pažinimas neatsiejamas nuo Čiurlionio biografijos, nuo jo atvykimo 1889 m. į senąją žemaičių sostinę Plungę, kurioje jis nuo 14 metų mokėsi, grojo rūmų orkestre. Per puspenktų metų sukaupė gamtos pažinimo ir gyvenimo prieštarų patirtį. Čia jis veikiamas aplinkos pradeda piešti gamtos, Plungės rūmų, parko, Babrungo upelio, jūros ir kitus vaizdus.

Vasaros sonata II. Andante. M.K. Čiurlionis 1908 m.

Tai buvo pradžia, kuri vėliau sužėrėjo genijaus talentu, tačiau kūryboje Čiurlionis vis atsigręždavo į Žemaitijoje regėtus vaizdus, perteikdamas didingą gamtovaizdį, jo sukeltus jausmus ir išgyvenimus. Taip kūryboje gimsta ypatingai jautrus „Vasaros sonatos Andante“ siužetas. Jo turinyje minėto ąžuolo lapai šviesūs, pilki ir tamsūs atspindi sudėtingą laikmečio dvasią. Siužete kontrastuoja ir prie ąžuolo šaknų, kaimo trobesių ir dirbamų žemės rėžių, link simbolinio bokšto slenkantis juodas negandos šliužas. Tai laikmečio realybė, kuri neužgožia, tik paryškina kraštovaizdį, vizijų ilgesį, kurios skaidriu vasaros debesų pavidalu slenka pro ąžuolo šakas, tarsi kyla nuo užmaryje dunksančių kopų.

Kitas paveikslo akcentas – greta ąžuolo romantiška pilaitė, – iškilus tolių apžvalgos bokštas-švyturys, kurio viršuje trimitininkai, lyg perspėdami apie grėsmes, skelbia žinią į tris puses. Už ąžuolo ir pilaitės skaidrioje erdvėje ežerai ir upeliai bei Žemaitijos kalvų grandinės: Medvėgalis, Girgždūtė, Šatrija, Moteraitis, Sprūdė ir kitos aukštumos, kurios driekiasi iki pat tolyje dunksančio kranto.

Artimiausias prie Plungės – Gondingos piliakalnis, kurio įspūdis yra aprašytas Lietuvos karių, kurie 1934 m. liepos mėn. čia stovyklavo. Patirtus įspūdžius gusaras Antanas Baškys pasižymėjo sąsiuvinyje (rankraštyje) įrašu: „Žemaičių Gondingos piliakalnis garsus padavimais ir gražios jo apylinkės žavi kas tik jį pamato. Kalnas savo sudarymais nustebina. Mūsų piliakalnis Gondingos pilis“. Kad tai išties nepaprasta vieta rodo pavadinimas, kuris mena vikingų sagose minimą Gondjung – vadavietę. Tai senųjų kuršių gynybinis bastionas.

Minėtoji pilaitė, kai kuriuo požiūriu, primena simbolišką karaliaus įvaizdį, kuris viso ciklo paveikslų turiniu prisiliečia prie istorijos. Dabar tai kaip Liepos 6-osios atgarsis, primena, jog 1244 metais pietiniai kuršiai sukilę prieš Livoniją pasiprašė karaliaus Mindaugo globos. Taip Vidurio Lietuvos žemumos pavadinimas pakilo į aukštumą, susidarė daugmaž dabartinė etnografinė Lietuva su Žemaitija.

Dar atsigręžus į Čiurlionio paveiksle nutapytą ąžuolą, kurį  galima lyginti su garbingiausiu Plungės parko medžiu – Perkūno ąžuolu. Pasakojama, jog senaisiais laikais šalia ąžuolo šventąją ugnį kūreno vaidilutė Galinda, vyko apeigos. Bet po žemaičių krikšto šventoji ugnis buvusi užgesinta, tuomet ir trenkęs Perkūnas į medį. Legendomis vainikuoto ąžuolo kamiene yra žaibo žymės.

Čiurlionio buvimo Plungėje metu, o ir dabar liepos mėnesį, parke po Perkūno ąžuolu rengiami spektakliai, koncertai, senovinių apeigų inscenizavimas. Tai primena ir senovės graikų vaidinimus, kurie vykdavo prie aukuro su religinėmis apeigomis, kurias paįvairindavo žaidimais, dainomis ir įdomiais pasakojimais.

Čiurlionis gilus ir paslaptingas, jo nuoširdumas, jausminis mąstymas ir jo pasaulėžiūros gelmė kaip esminė kūrybinės vaizduotės polėkio ypatybė tvirtino lietuvių tautos dvasinį pasaulėvaizdį ir istorinį paveldą. „Vasaros sonatos“ paveiksle, prie ąžuolo lajos tvyrantis debesis, savotiškai jungia jį su ketvirtosios ciklo dalies „Finale“ debesimis, o tada žinai, jog mintis dar nėra baigta.

Atgal