VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Naujausios žinios

07.24. Minimos Welleso deklaracijos metinės

Linas Kojala

Politologas

1940 m. liepos 23 d. Valstybės Sekretoriaus pareigas laikinai ėjusio Sumnerio Welleso pareiškimas sukūrė pamatą tam, kad JAV nepripažintų sovietinės Baltijos valstybių okupacijos.

Trumpa ištrauka iš mano knygos "Baltieji rūmai ir Lietuva" šia tema:

JAV pozicija Baltijos šalių atžvilgiu buvo logiška vadinamosios Stimsono doktrinos tąsa. Ši doktrina susiformavo ketvirtajame XX a. dešimtmetyje ir yra pavadinta tuomečio JAV Valstybės Sekretoriaus Henry Stimsono vardu. Japonijos imperijai 1932 metais jėga užėmus dalį Kinijos teritorijos ir pavadinus ją Mandžiūrijos valstybe, Vašingtonas paskelbė, kad nepripažins jos teisinio statuso, nes jėga – arba grasinimu panaudoti jėgą – užimtos teritorijos negali tapti faktinio politinio žemėlapio perbraižymo priežastimi.

Minimos Welleso deklaracijos metinės

Sovietai, žinoma, reiškė nepasitenkinimą amerikiečiams dėl Stimsono doktrinos principų taikymo Baltijos šalims. Pavyzdžiui, kaip rašo Grantas, iškart po Walleso deklaracijos paskelbimo sovietų ambasadorius JAV skundėsi kolegoms, kad trijų mažų valstybių dilema kliudo geresniems JAV ir Sovietų Sąjungos santykiams. Ambasadoriaus teigimu, Baltijos valstybės priklausė Rusijai XVIII–XIX a., tad istoriškai yra sietinos su Maskva; be to, Walleso deklaracija pasirodė ne iškart po to, kai sovietai perėmė kontrolę, o praėjus kuriam laikui – taigi, esą kurį laiką ir JAV pripažino sovietinį Baltijos šalių valdymą. Amerikiečių šie argumentai neįtikino; buvo principingai teigiama, kad faktinis Sovietų Sąjungos kontrolės Baltijos šalyse statusas – dėl to niekam nekilo abejonių – neturi virsti teisiniu tokios situacijos teisėtumo pripažinimu.

[...] Tokia JAV pozicija nekėlė abejonių; įvairių dokumentų, politinių pareiškimų, simbolinių minėjimų forma ji buvo reiškiama viso Šaltojo karo metu. Ir tą darė ne tik JAV prezidentas ar jo administracija, bet ir kitos institucijos; pavyzdžiui, 1953 metais vyko klausimai JAV Atstovų Rūmų komitete, kurių metu pakartota, jog Sovietų Sąjunga pažeidė savo pačios tarpukariu prisiimtus įsipareigojimus, panaudojo jėgą ir okupavo Baltijos šalis, tuo nepalikdamos kitos išeities JAV kaip tik kryptingai laikytis nepripažinimo politikos.

1957 metais prezidentas Dwigthas D. Eisenhoweris (nuotr.), kreipdamasis į Atstovų Rūmų bei Senato narius bei brėždamas savo užsienio politikos gaires, reikšmingą kalbos dalį skyrė būtent Baltijos šalims:

„Prisiminkime Estiją, Latviją ir Lietuvą! 1939 metais Sovietų Sąjunga su šiomis, tuomet nepriklausomomis, šalimis pasirašė savitarpio pagalbos sutartis; ir Sovietų užsienio reikalų ministras, kalbėdamas Aukščiausiosios Tarybos Penktojoje Sesijoje 1939 metų spalį, viešai ir iškilmingai skelbė, kad, cituoju, „Mes skrupulingai laikysimės šių susitarimų, todėl visos nesąmoningos kalbos apie Baltijos šalių sovietizaciją tėra mūsų bendrų priešų ir anti–sovietinių provokatorių interesas.“ Nepaisant to, 1940 metais Estija, Latvija ir Lietuva buvo jėga inkorporuotos į Sovietų Sąjungą.“

 

Atgal